Ar bendra politinė-teisinė analogijos struktūra nekompromituoja jos turinio?

Kaip minėjome, pagrindinė biologinės įvairovės apsaugos priemonė yra ekosistemų rezervacija. Valstybės sprendimu teisinėmis priemonėmis apribojama teritorija, kurioje palaikomos sąlygos, būtinos išskirtoms biologinėms rūšims išgyventi. Analogiškai pirminiai UNESCO konvencijos dėl kultūros raiškos apsaugos ir skatinimo teksto projektai pateikia sąvoką kultūrinės erdvės, kurią siūloma suteikti nykstančioms unikalioms kultūros apraiškoms. Tokiu būdu valstybės narės teisinėmis priemonėmis kuria kultūrinius rezervatus, kuriuose „šiltnamio“ sąlygomis gali gyvuoti skirtumus niveliuojančios globalios kultūros grėsmę patiriantys kultūros reiškiniai. Ankstesnės šių įvairovių analogijos analizės požiūriu šios bendros politinės struktūros taikymas sukuria du paradoksus, kurie savo ruožtu leidžia iš viso suabejoti analogijos tinkamumu.

Visu pirma biologinės įvairovės išsaugojimas kaip biopolitikos projektas pasižymi ekologiniam mąstymui būdingu monologiniu ir antropometriniu santykiu su gyvąja gamta. Teisinės šio projekto priemonės, kaip ir ekologinio mąstymo pastangos etizuoti žmogaus santykį su gamta, biologinę įvairovę reglamentuoja kaip žmogaus kultūros tęsinį. Nors yra mokslinių bandymų traktuoti kultūrinę įvairovę kaip biologinės įvairovės atvejį Žr. Kwame Anthony Appiah, The Ethics of Identity, 4 skyrius; taip pat žr. diskusiją David Heyd, ten pat, p. 161. , tačiau iš tiesų tiksliau būtų būtent biologinės įvairovės apsaugos politiką traktuoti, kaip kultūros raiškos įvairovės atvejį.

 

Antrasis paradoksas yra susijęs su kultūros raiškos įvairovės kaip laisvės sąlygos ir pasekmės samprata. Kultūros raiškos įvairovės politika, kaip tarptautinis kultūros politikos projektas, teisiniais apribojimais išskiria kultūrinę erdvę nykstantiems kultūros reiškiniams, kurie, būdami įvairovės šaltinis, turėtų išplėsti pasirinkimo laisvę kultūros kūrėjams ir vartotojams. Kiek supaprastintas palyginimas būtų su indėnų rezervatais JAV, kurie, pasak Konvencijos logikos, turėtų praturtinti JAV visuomenę indėnų kultūrai būdingomis savybėmis – autentišku santykiu su gamta, genčių socialinės sąrangos, etikos kodeksu, laisvu judėjimu žemyno kraštovaizdžiu ir pan. Šie kultūros elementai, pavirtę muziejaus eksponatais ar aprašyti tyrinėtojų, iš tiesų gali praturtinti kultūrinę JAV atmintį ir savimonę, tačiau akivaizdu, jog jiems rezervuota kultūrinė erdvė nesukuria prielaidų laisvai šios kultūros plėtrai. Vietoje to, panašiai kaip ir bioįvairovės apsaugos atveju, unikalus kultūros paveldas yra įtraukiamas į valstybinės politikos nomenklatūrą, paverčiamas paveldu ir išteklinamas.

Čia reikėtų iškelti klausimą, aktualų abiejų įvairovių atveju: ar nėra taip, kad bendra į rezervaciją nukreipta biopolitikos ir kultūros politikos teisinių priemonių struktūra neišvengiamai pakerta tą pozityvų šių įvairovių turinį, kurį stengiasi išryškinti ir apginti konvencijų tekstai? Ir ar nėra taip, kad aptarta analogija yra vienas iš retorikos priemonių, skirta nukreipti dėmesį nuo šios galimos rizikos?

 

Literatūra

 

Biodiversity and Cultural Diversity: Some Philosophical and Political Aspects of the Analogy

  • Bibliographic Description: Rasius Makselis, „Biologinė ir kultūrinė įvairovės: filosofiniai ir politiniai analogijos aspektai“ | Aivaras Stepukonis (sud.), Tauta, kultūra, tapatybė: apie kuriamąsias ir ardomąsias įvairoves, @eitis (lt), 2018, t. 772, nr. 4–24, ISBN 978-609-95858-1-9, ISSN 2424-421X.
  • Peer Reviewers: Lina Vidauskytė, Tomas Sodeika.
  • Institutional Affiliation: Vilniaus Gedimino technikos universitetas.

Summary. The paper discusses the analogy between biological and cultural diversity as referred to in a number of documents issued by UN and UNESCO. The analysis contains an overview of the concept of this analogy, its historical, political, and philosophical presuppositions, its shortcomings and possible risks, associated with these shortcomings. The paper discusses differences between biological and cultural diversities, it presents the above mentioned documents as international projects of biopolitics and cultural politics. The paper issues a warning, that these projects share the same political and legal structure, which can compromise their positive content.

Keywords: United Nations, UNESCO, ecology, biological diversity, cultural diversity.

 

Pranešimo svarstymas

  • Bibliografinis aprašas: Odeta Žukauskienė1), Rasius Makselis2), Aivaras Stepukonis1), Stanislovas Mostauskis1), „Pranešimo svarstymas: Rasius Makselis, „Biologinė ir kultūrinė įvairovės: filosofiniai ir politiniai analogijos aspektai“ | Aivaras Stepukonis (sud.), Tauta, kultūra, tapatybė: apie kuriamąsias ir ardomąsias įvairoves, @eitis (lt), 2018, t. 772, nr. 25–44, ISBN 978-609-95858-1-9, ISSN 2424-421X.
  • Recenzentai: Lina Vidauskytė, Tomas Sodeika.
  • Institucinė prieskyra: 1) Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2) Vilniaus Gedimino technikos universitetas.

Pastaruoju metu UNESCO organizacija sulaukė daug kritinių vertinimų dėl struktūros, veiklos ir dokumentų turinio. Todėl pritarčiau pragmatiniam požiūriui, kad skleidžiamos idėjos yra susijusios su realiomis sistemomis: kaip jos funkcionuoja, kaip finansuojamos, kaip priimami sprendimai, kas daro įtaką, kokios veikia ideologijos ir motyvacijos. Tai iš dalies paaiškina situaciją, kodėl UNESCO leidžiami veikalai nesulaukia rimto atgarsio intelektualiniame pasaulyje. Vis dėlto siekia formuoti politines nuostatas (daugiausia, žinoma, paveldosaugos srityje).

Pranešime nuodugniai aptarėte UNESCO konvencijoje apibrėžtą kultūrinės raiškos įvairovės sampratą, išryškindamas jos sąsajas su biologinės įvairovės kategorija. Mano klausimas kreipia mintį šiek tiek į kitą pusę. Kaip, jūsų požiūriu, ši kultūrinės įvairovės samprata susijusi su kultūrinėmis industrijomis, kurios irgi suinteresuotos kultūrine ir kūrybine įvairove, tik turėdamos ekonominių, finansinių tikslų (suprekinant kultūrą ir plečiant transnacionalinius tinklus)? Įdomu, kaip šis paradoksas atsispindi UNESCO konvencijoje? Tą motyvą galima justi pranešimo potekstėje.

 

Dėkoju už komentarą ir labai, sakyčiau, „taiklų“ klausimą. Iš tiesų, kultūros raiškos įvairovės ir kūrybinių industrijų temos yra tiesiogiai susijusios ir politiniame, ir konceptualiniame lygmenyse. Abiem lygmenims būtų galima paskirti atskiras studijas. Čia paminėsiu tik keletą šias sąsajas iliustruojančių aspektų. Mano įsitikinimu, būtent globali kūrybinių industrijų plėtra ir jos keliami iššūkiai tapo svarbiausiu motyvu rengti pačią kultūros raiškos įvairovės konvenciją. Tai yra paradoksali situacija, nes politiškai kūrybinės industrijos (pvz., JAV audiovizualinė produkcija) konvencijos kontekste įgauna didesnį svorį už tas kultūros apraiškas, kurias pati konvencija deklaruoja sauganti – nykstanti vietinių kultūrų raiška, bendruomenių kultūra, tas pats UNESCO saugomas nematerialusis paveldas, kalbos, ir pan. Nors konvencija apima visas minėtas kultūros raiškos formas, tačiau jos rengimo metu problemiškiausias ir dažniausiai nurodomas kultūros įvairovės išsaugojimo poreikio pavyzdys yra būtent susijęs su audiovizualine produkcija – daugybę kartų deklaruotas poreikis išsaugoti „kultūrinę erdvę“ Europos kinui, apsaugant ją nuo kultūrinio spaudimo, kurį sukelia JAV audiovizualinės kultūros produkcija.

Konceptualiniame lygmenyje kultūros raiškos įvairovė susijusi su kūrybinėmis industrijomis tuo, jog šie du reiškiniai, lygiai kaip paveldas ir meno kūryba, sukuria dinamišką dialektinę sistemą: kūrybingumas ir įvairovė vienas kitą įgalina. Kultūros raiškos įvairovė yra kūrybinių industrijų išteklius, o kūrybinės industrijos savo ruožtu yra kultūros raiškos įvairovės išteklius. Kūrybinės industrijos įveda į rinką simbolines kultūros vertes, o kultūros raiškos įvairovė tampa būtinu kontekstu kūrybinių industrijų produkcijos vartojimui. Kaip minėjau, tai – plati tema, būtų galima šias sąsajas daug išsamiau nagrinėti.

 

Skaitydamas ir suprasdamas, jog:

deklaracijų ir konvencijų tekstai yra sudėtingo diplomatinio proceso metu pasiektų kompromisų rezultatas, ir todėl neturėtume tikėtis juose rasti griežtos mokslinės argumentacijos logikai paklūstančių įžvalgų.
valandėlę godojau, kaip su tokiais dokumentais turėtų elgtis kritinis protas. Jūsų būdas – galantiškas. Būdamas filosofas, galėjote įsisiurbti kaip anas Atėnų gylys į saldžiabalsių diplomatų ir teisininkų kaktas, bet ne, elgėtės santūriai, saugojote autorių orumą, savo teorinėms abejonėms suteikdamas grakščiai neužgaulų toną. Kad taip mokėčiau!
 

Labiausiai ausį rėžė loginė gamtos ir kultūros, biosferos ir antroposferos priešprieša. Rėžė, nes, pirma, žmogus yra gyvūnas. Žmogaus kultūra yra gyvūno veiklos rezultatas. Tirdami kultūras ir civilizacijas, tiriame ne ką kitą, o gamtą. Antra, kultūringos yra ir kitos gyvūnų rūšys, ne vien žmogaus. Tirdami žmonijos ir kitų rūšių santykius, be kita ko, tiriame tarpkultūrinius santykius. Šios pastabos ne jums, o dokumentų, kuriuos nagrinėjate, autoriams ir tų pastabų netariu taip nerūpestingai, kad į jas būtų galima atsikirsti įspėjimu:

[G]alėtume nekorektiškai bandyti gyvojoje gamtoje ieškoti socialinės-kultūrinės kilmės reiškinių (ieškotume joje etikos, teisingumo ir pan. vertybių), o visuomenę bandytume suvokti pernelyg funkciškai ir organicistiškai, o tai gresia diskusijomis apie visuomenės sveikatą, jos „gerąsias ląsteles“ ir parazituojančius elementus.

Socialinės-kultūrinės kilmės reiškiniai ir yra gyvosios gamtos reiškiniai, kitos galimybės nėra net teorinės, nes žmogus yra gyvūnas, taip, apipiltas apibūtas dieviškomis charizmomis, bet vis tiek – tik gyvūnas. Tad grąžinkime jį ten, kur priklauso, į gamtą. Ir kas tada? Ogi uždaras gyvybės ratas: žmogui veikiant, veikia gamta; žmogui teršiant, teršia gamta; žmogui kuriant, kuria gamta; žmogui ardant, ardo gamta; žmogui skambinant fortepijonu, fortepijonu skambina gamta. Kultūringa dama, ta gamta! Todėl ir klausiu, ar tuodu teiginiai, kuriuos tariau anksčiau – 1) kultūra yra gamta ir 2) kultūrą kuria ne tik žmogus, bet ir kiti gyvūnai, – jūsų nagrinėjamų JT dokumentų kūrėjams būtų nors kiek priimtini? Ar esama nuovokos, kad operuojama dichotomijomis, kurios priekabesnio teorinio proto, deja, netenkintų?

 

Dėkoju už komentarą ir klausimus. Iškėlėte gamtos ir žmogaus opozicijos, dažnai virstančios dichotomija, klausimą, kuris yra man jautri tema, ir, turiu pripažinti, vienas iš svarbesnių bandymų gilintis į šiuos politinius tekstus motyvų. Trumpam prisiminkime filosofijos istoriją – Demokrito radikaliai deterministinę pasaulio viziją ir Aristotelio teleologišką metafiziką. Abi teorijos jungia kultūrą ir natūrą, bet kartu jas ir priešina. Aristoteliui, regis, viskas siekia pirmąjį judintoją, kuris yra mąstymas, ir žmogus labiausiai priartėja prie jo būtent tuo, kad, kitaip negu gyvūnai, turi aukščiausią sielą – mąstymą. Būtų galima interpretuoti, kad žmogus dalyvauja tikrovėje savo veiksmus suvokdamas kaip prasmingus, t. y. atitinkančius aukščiausio gėrio siekimo tikslą. Tokius veiksmus ir patį tikslą jis koduoja kultūra, perduoda bendruomenėms ir palikuonims, gina savo supratimą apie tą tikslą ir t. t. Aristotelio vizija yra nuosekli ir remiasi bandraisiais metafizikos dėsniais, t. y. supratimu, kad kiekviena daikto esmė yra jo užduotis ir tikslas. Demokrito metafizika – kitokia, jo pasaulyje prasminga visuma atsiranda dėl palankios daugybės priežasčių grandinės. Ji – laikina, bet pakankama mūsų gyvenimui, kultūrai, pasauliui egzistuoti. Demokrito žmogus vadovaujasi ne jam išorišku metafiziniu pasaulio tikslu, bet jam pačiam imanentiška laimės, malonumo būsena, rūpinasi savo siela kaip gydytojas – kūnu. Taigi turime du teorinius modelius, kuriuos iliustruoja filosofinės analogijos.

 

Problema su politiniais tekstais yra ta, kad mokslinės refleksijos stoka politikams leidžia manipuliuoti analogijomis be aiškesnio teorinio pagrindo. Mokslininkų užduotis – iš politiniuose tekstuose pateikiamų analogijų ir užuominų rekonstruoti teorines jų prielaidas ir paaiškinti, kur jos veda, ar gali nuvesti. Prieš rašydamas pranešimo tekstą buvau aptikęs „mokslinį“ UNESCO bandymą apskaičiuoti kultūrinę įvairovę, naudojant matematinius modelius. Tyrimu bandyta modeliuoti įvairovę proporcingai. Kiek pašiepiant jo išvadas, būtų galima įsivaizduoti tokias rekomendacijas: būtų politiškai korektiška siūlyti, kad vienam miškui yra reikalinga 100 vilkų, 100 kiškių ir 100 kopūstų. Biologinės įvairovės ekspertas prieitų ir sakytų, kad tokia proporcija pažeistų ekologinę pusiausvyrą, ir turėtų būti perskaičiuota: vienam miškui reikalingi 2 vilkai, 100 kiškių ir 1000 kopūstų. Tada ateitų kultūrų įvairovės ekspertas ir sakytų, kad šioje ekosistemoje ir vilkai, ir kiškiai patiria diskriminaciją: vilkui gręsia išnykimo pavojus, o kiškiams vilkas primeta elgesio modelį, t. y. sukuria politinį spaudimą.

Politiškai formuluojamas tikslas išsaugoti ekosistemą yra suprantamas natūros kontekste. Jeigu jį perkeliame į kultūrą, turime pripažinti, kad kai kurios kultūros yra „natūraliai“ linkusios dominuoti ir „maitintis“ kitomis kultūromis. Politiškai tokia analogija yra trumparegė, moksliškai ir filosofiškai – klaidinga. Sutikdamas su teiginiu, kad gamta ir kultūra yra to paties reiškinio aspektai, manau, kad patį natūros ir kultūros santykį reikia iš esmės persmąstyti ir rasti naujus, post-metafizinius (o gal neo-metafizinius?) jų vienovės parametrus, tačiau tai jau kita didelė tema.

 
Iškėlėte gamtos ir žmogaus opozicijos […] klausimą, kuris yra […] vienas iš svarbesnių bandymų gilintis į šiuos politinius tekstus motyvų.

Bandymas – vaisingas. Jei nuspręstumėte tyrimą plėtoti toliau, galėtų virsti geru aptariamų problemų įvadu. Tarptautinės teisės dokumentai ir su jų rengimu susijusios daugiašalės pastangos – įtikinamas klausimų aktualumo argumentas.

Įstrigo pastaba apie Aristotelį:

[Ž]mogus dalyvauja tikrovėje savo veiksmus suvokdamas kaip prasmingus, t. y. atitinkančius aukščiausio gėrio siekimo tikslą. Tokius veiksmus ir patį tikslą jis koduoja kultūra, perduoda bendruomenėms ir palikuonims, gina savo supratimą apie tą tikslą ir t. t.

Kultūra – prieštaringa žmogaus būsena, kone haliucinogeninis gamtos būdas iš savęs išskirti laikant savyje. Žmogų iš savęs gamta išskiria, jo psichiką skatindama abstrahuoti (ypatingu būdu kliedėti). Galbūt vertėtų klausimą formuluoti taip: ką daro gamta, žmonių rūšį skatindama kultūrėti? Galbūt kultūra yra gamtos būdas šakotis (bifurkacijos prasme), tyrinėjant persitvarkymo į naujo lygio sisteminį darinį galimybes. Šakodamasis nuo gamtos kamieno (vieninės būsenos) žmogus atitrūksta tiek, kad, pasiklydęs savo paties evoliucinės raidos kilpose, į kitas to paties kamieno šakas ima žiūrėti kaip ateivis iš svetimos planetos, nebejusdamas bendro kūno – gamtos kamieno, iš kurio augąs ir siurbiąs gyvybinius syvus.

 

Žaismės dėlei pabraižiau:

Dauginė gamtos būsena

Raudonai – žmogaus, žaliai – kitų rūšių raidos šakos (dauginė gamtos būsena). Kultūringasis žmogus nuo kamieno drinka taip toli, jog likusių šakų (gyvybės formų) ima nebesuprasti kaip bendrakilmių ir bendrabūvių, to paties likimo (angl. fellow) prigimčių, jų atžvilgiu nebejunta psichosomatinio ryšio, atsidūręs mitybos grandinės smailėje, regi tik laimikį, spręsdamas ne „būti ar nebūti“, o „įžuvinti ar ne“. Vis šnekame apie kitas rūšis. O ką šneka kitos rūšys apie mus ir mūsų kultūrą? Nešneka, tyli. Esame atkirsti nuo jų žinių. Nenustebčiau, jei galvotų apie mus kaip apie ligonius, o mūsų kultūrą kaip apie didžiausią nesaiką, koks tik gamtoje nutikęs. Sakau karštuoju, be pasiruošimo. Sudominote!

 

Baigdamas norėčiau klustelėti dar vieno dalyko. Pranešime ne kartą vartojate darnios plėtros sąvoką (turbūt remdamasis nusistovėjusiu angliškojo termino sustainable development vertimu į lietuvių kalbą?). Minėtas vertimas – netikslus. Sustainable reiškia tvarus, o ne darnus. Žinau, kad domitės muzika, tad itališkasis sostenuto jums turėtų būti girdėtas (atlikti tęsiant, išlaikant natų vertę, ypatingai legato). Maža to, žodyje sustainable glūdi jūsų temai itin sultinga užuomina apie mitybą (angl. sustenance – pragyvenimas, maistas). Ar sutiktumėte su pastaba?

 

Tikrai taip! Tiesą sakant, savo laiku jau buvau pavargęs įvairiuose sluoksniuose (ne tik akademiniuose, bet ypač biurokratiniuose ir politiniuose) darnią plėtrą keisti tvaria. Visiškai teisinga pastaba, man reikėtų atidžiau laikytis tvarios plėtros vertimo. Ši klaida, beje, yra puikus pavyzdys to, kas atsitinka, kai politiniai dokumentai verčiami be jokios teorinių prielaidų refleksijos. Nesunku pastebėti, kad darni ne tik skiriasi nuo tvarios, bet suponuoja radikaliai priešingą laikyseną aplinkos atžvilgiu. Darnumas suprantamas kaip ekonominių, visuomeninių ir politinių interesų kompromisas. Darniai galima, pavyzdžiui, marširuoti, kai visi tarpusavyje derina savo judesius. Tokios laikysenos prielaida yra ta, jog užtenka suderinti interesus ir „darnios plėtros“ rezultatas bus pasiektas. Tačiau puikiai suprantame, kad taip nebus, jeigu nebebus to, vardan ko, visų pirma, ir reikia tuos interesus derinti. Kitaip sakant, jeigu muzika nebeskamba, derink šokio judesius kiek nori, ji nebesuskambės. Deja, Lietuvoje turime Aplinkos ministerijos parengtą būtent „Darnaus vystymosi“ strategiją Lietuvos Respublikos Vyriausybė, „Nutarimas dėl nacionalinės darnaus vystymosi strategijos patvirtinimo ir įgyvendinimo“, 2003 m. rugsėjo 11 d., nr. 1160, Vilnius: Teisės aktų registras [žiūrėta 2018 m. vasario 5 d.]. , ne kitokią.

Dėl gamtos bifurkacijos į haliucinuojančią kultūrą. Suprantu jūsų pastabą. Visiškai įmanoma tokiu būdu Platono idėjų kontempliaciją palyginti su abstrakčių pavidalų („vaiduoklių“) regėjimu. Regis, dar nežinome būdo, kaip kalbėti apie tokią save transformuojančią ir žmogiškaisiais kultūros pavidalais su savimi susipriešinančią gamtą. Kažkada Hegelis panašiai kalbėjo apie dvasios raidą, vėliau Deleuze’as ir DeLanda kalba apie materijos morfogenezę. Visi šie bandymai turi gana savotišką „topologinį“ aspektą (jis taip pat pasimato ir jūsų diagramoje). Jeigu bandome į procesą žvelgti pasitelkdami „gamtos“ perspektyvą, tarsi stebime jį iš išorės. Jeigu stengiamės matyti dvasios, kultūros akimis, tada tarsi jį bandome regėti „iš vidaus“. Hegelio „save atpažįstanti dvasia“ lyg koks lotoso žiedas skleidžiasi iš vidaus į išorę, o besiriečiantys žiedlapių krašteliai artėja prie ištakų naujame sisteminiame lygmenyje. Panašų (nors ir gerokai skirtingą) „lotosą“ galima rekonstruoti ir Plotino ar netgi Ps. Dionisijo filosofijoje. Problema susijusi su metakalbos statusu. Kalbėdami neišvengiamai reflektuojame ir kuriame „vaiduoklius“. Gal muzika yra tinkamesnė gamtos apmąstymui? Arba šokis?

 
Jeigu bandome į procesą žvelgti pasitelkdami „gamtos“ perspektyvą, tarsi stebime jį iš išorės. Jeigu stengiamės matyti dvasios, kultūros akimis, tada tarsi jį bandome regėti „iš vidaus“.

Gali būti ir trečias kelias: savo uodegą vaikanti katė staiga sumoja, jog uodega yra jos pačios! Kitaip tariant, dvi susvetimėjusios psichomotorinės to paties organizmo būsenos iš naujo atranda viena kitą, sinchronizuojasi, koordinuojasi, atkuria vienį. Žmoguje gamta įsirengusi paslaptingą laboratoriją savo pačios dvejinimuisi, į kurią žmogus įžengia sveikas, o išeina kultūringas. Prisiminiau amišų menonitus (angl. Amish people), kurių kaimelyje Pensilvanijos valstijoje teko lankytis. Toks ypatingai atsargus, asketinis santykis su kultūros prieaugiu, tarsi įžvelgiant, jog tai – Pandoros skrynia.

Ačiū už turiningą pašnekesį. Daugiau klausimų neturiu.

 

Ačiū, Rasiau, už pranešimą, perskaičiau su malonumu. Ir pagarba jūsų kantrybei! Deja, mano psichika nėra tiek tvirta, kad pakaktų motyvacijos perskaityti kurį nors įstatyminį aktą iki galo, tad ir šios srities žinios atitinkamos. Užtat naudinga susipažinti su jau atlikta analize.

Čia reikėtų iškelti klausimą, aktualų abiejų įvairovių atveju: ar nėra taip, kad bendra į rezervaciją nukreipta biopolitikos ir kultūros politikos teisinių priemonių struktūra neišvengiamai pakerta tą pozityvų šių įvairovių turinį, kurį stengiasi išryškinti ir apginti konvencijų tekstai?

Šis pranešimo pabaigoje užduotas klausimas akivaizdžiai implikuoja tam tikrus pamąstymus, tačiau lieka neatsakytas. Leidžiate skaitytojui spręsti, kokiais paslėptais ir gal net įtartinais sumetimais remiantis palaikoma jūsų išskirta rezervacijos priemonė. Jei teisingai supratau, ši priemonė ir jos remiama kultūros įvairovės skatinimo pastanga veikia ne vien pagal deklaruojamą paskirtį. Klausimas: tai abejonė tokios priemonės efektyvumu, ar kai kas daugiau? Gal net kontraindikacija? Kaip atsakytumėte į savo ir jį papildantį mano klausimą? Suprantama, jūs klausimo forma pateikėte apibendrinantį teiginį, tad aš prašau ne atsakymo, kuris čia jau išsakytas, bet trumpo komentaro jam.

 

Ačiū, Stanislovai, už komentarą ir klausimą. Sutinku, pabaigai paliktas atvirokas klausimas kiek trikdo. Nors man kyla daug su juo susijusių kitų klausimų, į kuriuos dar neturiu atsakymų, tačiau jūsų komentaras juda, mano nuomone, teisinga – abejonės – kryptimi. Labai abejoju, ar politinės priemonės gali būti iš esmės efektyvios, jeigu jos remiasi prieštaringomis teorinėmis prielaidomis. Savo užduotį laikyčiau atlikta, jeigu šiame ir kituose tekstuose apie viešosios politikos priemones įstengčiau atidengti būtent tuos politiniuose tekstuose slypinčius prieštaravimus. Galbūt tai – pirmasis žingsnis juos kritiškai apmąstant ir ieškant kitų, sėkmingesnių prieigų prie tų pačių problemų sprendimo. Visgi nemanau, kad būtų vaisinga įtarti politikus klasta ar įsivaizduoti kokį nors sąmokslą šiais klausimais. Man atrodo, mums reikėtų iš dalies suspenduoti mokslininkams būdingą tikėjimą juos supančios tikrovės ir civilizacijos diskurso, kuriame formuojama politika, racionalumu. Labai gali būti (linkčiau manyti, kad taip ir yra), jog politinis mūsų gyvenimo audinys yra savaime prieštaringas ir priešinasi racionalizuojamoms interpretacijoms. Kitaip sakant, vyksta jėgos žaidimai, manipuliacijos, tačiau be sąmokslo, ne moksliškai, o „natūraliai“.

 

Ačiū, norėčiau tęsti. Pokalbyje su Odeta Žukauskiene išryškinote vieną ne itin slepiamą, bet įstatymu nedeklaruotą motyvaciją – būtinybę kontroliuoti kultūrų konkurenciją užkardant ar ribojant nepageidautinas įtakas. Kitaip tariant, parodėte, jog skelbiamas de jure kultūrų lygiateisiškumo principas supinamas su neteisinama, bet de facto pripažįstama kultūrų galios arba paveikumo asimetrija ir priemonėmis jai koreguoti. Pastarosios verčia kiek abejoti lygiateisiškumo principo funkcionalumu, reikalauja klausti apie suderinamumą su „pozityvios diskriminacijos“ priemonėmis. Kaip bebūtų, tokiais apibūdinimais išliekate globos paradigmos erdvėje – saugoti „silpnesnes“ kultūras nuo „stipresnių“. Mano antrasis klausimas susijęs su pirmuoju, tačiau reikalauja kiek kitokios perspektyvos. Ar sutiktumėte, kad kitas neįvardytas motyvas, reikalaujantis diegti kultūrinio lygiateisiškumo ir įvairovės principą, galėtų būti siejamas ne su gynybos arba globos, bet ekspansinio pobūdžio pastanga?

 

Klausimas nėra aiškus, tad paaiškinsiu, kokią viziją perša mano paranojiška vaizduotė. Neabejotinai Vakarai savo tapatybės pamatus reikšminga dalimi kildino iš tikėjimo technikos ir technologijų raida. Kone penkis paskutinius amžius tai buvo svarbiausia jų viešpatavimo pasaulyje prielaida, įgalinusi kitų civilizacijų atžvilgiu teigti ir vakarietiškų kultūrinių vertybių pranašumą, paslėptą, suprantama, po deklaruojamo universalumo kauke. Ar šiandieną technologinį atsilikimą mažinantiems nevakarietiškiems pasaulio regionams nesiūlomos naujos raidos kryptys, verčiančios ir toliau vytis Vakarus įvaldant pastarųjų nustatytus teisinius vertybinius orientyrus? Gal pasaulio vesternizacija pokolonijiniu laikotarpiu pradėjo kokybiškai naują etapą, greta technologijų, pramogų industrijos produktų pradėjusi minėtų orientyrų diegimą? Apjungiantį pasaulį remiantis jos nustatytomis, vadinasi, ir interesus atitinkančiomis, taisyklėmis? Ar tai nėra subtilus ir gan efektyvus būdas išsaugoti Auksinio milijardo Vakarus tenkinantį status quo, remiantis suvisuotintais etiniais juridiniais normatyvais? Gal reguliuojamos kultūrinės įvairovės principą palaiko nekontroliuojamo kultūrinių (ir ypač nekultūrinių) galių perskirstymo baimė numatant potencialiai nepageidautinus rezultatus? Ar tai nėra prevencinis tvarkos arba kontrolės modelis, kuris siūlomas visiems ir visų vardu, kol tie visi nespėjo pasiūlyti mažiau pageidaujamą alternatyvą? Trumpai tariant, antrasis klausimas kartojamas taip: ar Vakarų diegiami kultūrinės tolerancijos arba lygiateisiškumo principai (sąrašas tęstinas) nėra nauja, subtili ir efektyvi Vakarų galios pozicijos ir ją palaikančios kontrolės forma?

Gal, užuot plėšius pasaulio kultūrinį paveldą ir kaupus keliuose imperinę galią spinduliuojančiuose muziejuose, racionaliau muziejumi paskelbti patį pasaulį? Ir perkalibruoti kontrolės svertus dalyvaujant tokiam muziejui vadovaujančiose institucijose?