Konferencija Tauta, kultūra, tapatybė: apie kuriamąsias ir ardomąsias įvairoves

  1. Aivaras Stepukonis Bendrasis redaktorius Darbuotojas

    Pranešimo svarstymas

    • Bibliografinis aprašas: Aivaras Stepukonis, Odeta Žukauskienė, Stanislovas Mostauskis, „Pranešimo svarstymas: Odeta Žukauskienė, „Atminties ir tapatybės dvipoliškumas: fragmentėjimas ir vienodėjimas“ / Aivaras Stepukonis (sud.), Tauta, kultūra, tapatybė: apie kuriamąsias ir ardomąsias įvairoves, @eitis (lt), 2018, t. 772, str. 61–71, ISBN 978-609-95858-1-9, ISSN 2424-421X.
    • Recenzentai: Lina Vidauskytė, Tomas Sodeika.
    • Institucinė prieskyra: Lietuvos kultūros tyrimų institutas.
    Prisipažinsiu, kritiniu požiūriu nesuprantu, kas turima galvoje, sakant, kad tas pats žmogus keičia tapatybę, ar net tapatybes. Jei tapatybę laikysime žmogaus savybių visuma, darančia žmogų vieną ir tą patį, dargi atsakingą už savo elgesį (įskaitant atmintį), tapatybės keitimas tampa teorine negalimybe. (Ir teismai tokio, tapatybes keičiančio žmogaus nesuprastų! O jei suprastų, siųstų į psichiatrinę ligoninę prievartinio gydymo.) Ar nebus nutikę taip, kad kai kuriuose humanitariniuose diskursuose tapatybės sąvoka netenka teorinių kontūrų, iš mokslinės virsdama į literatūrinę?
     
  2. Manau, kad tapatybės sąvoka visada buvo susijusi su kauke (iš dalies nuo jos priklausanti), tačiau dabar ji labiau nei bet kada tapatinama su socialiniu ar kultūriniu rūbu, kuris gali būti keičiamas priklausomai nuo situacijos ir aplinkybių. Todėl kai kurie kultūros antropologai pripažįsta, kad šiuolaikinėje susiskaldžiusioje, „gentinėje“ visuomenėje tapatybes pakeitė identifikacijos. Tai būdinga ne tik pavieniam žmogui, bet ir visuomenei, socialinei grupei, tautai. Kodėl gi nepasimatuoti kokio nors rūbelio, jeigu su juo ne tik dailiau atrodai, bet ir apsimesti kažkuo kitu? Kodėl gi kaukėje neparyškinti kokių nors herojiškų ar tragiškų bruožų, jeigu tai stimuliuoja pripažinimo poveikį, ir jeigu tai skatina daryti socialinė aplinka, tarptautinė mokslo programa, paramos fondas, diskursyvinis laukas, metodologinės nuostatos ir pan. – ta globali scena, kuri turi ir savą dramaturgiją, ir scenografiją? Tie mainomi įvaizdžiai dažnai grindžiami ar pateisinami kintančių tapatybių ir laiko procesais. Kartais kaukės iš tikrųjų išreiškia „metafizines tiesas“ (berods taip yra sakęs Oscaras Wilde’as), vis dėlto žvelgiant į šiuolaikinių tyrimų lauką, egzistenciniai savasties dalykai retai užkabinami, o susitapatinimo pastangos iš tikrųjų kartais sukelia šizofrenijos priepuolius.
    Man regis, kad tapatybės sąvoka įsiliejo į humanitarinius mokslus, kai įsibėgėjo projektinė veikla, sužadinusi pasakojimų kūrimą, kuriuose teoriniai kontūrai visada labai paslankūs. Ir dabar man kilo beprotiška mintis, kad ir šiame moksliniame veiklos bare, kai bus išsemtos kūrybiškumo pajėgos, taip pat bus paskelbtos akcijos, nuolaidos ir išpardavimas.
     
  3. Aivaras Stepukonis Bendrasis redaktorius Darbuotojas

    Privertėte garsiai nusikvatoti! Ačiū. Antrindamas pridursiu: tos akcijos, nuolaidos ir išpardavimai jau paskelbti – ant prekystalio patys mokslininkai.
    Nesu tikras, ar visada, bet tikėtina, kad tapatybė humanitariniuose ir socialiniuose moksluose vaidmeniu ėmė persirenginėti Ervingui Goffmanui parašius The Presentation of Self in Everyday Life (1956), kurioje teatro metaforos įtvirtintos sociologinio tyrimo paradigmomis. Tokie mokslinių tyrimų perrašymai, iš kitų gyvenimo sričių nusišvilptais žodynais dvelkia blefu. Savo metu panašiai sužaista ir ritualu, sąvoką pritaikius ne tik religinės kilmės reiškiniams. Įprotis virto ritualu, rutina – egzotika ir smilkalais! Inovatyvu, ar ne? Mokslo tikslas – nebe kuo tiesiau pažinti ir įvardyti tikrovę, o prasimanyti būdų pašnekėti taip, kaip dar niekas nešnekėjo. Nuo pažinimo pereita prie vaizdavimo, nuo tyrimo – prie pasakojimo („diskurso“, „naratyvo“, kad įmantriau skambėtų). Šiuos istorinius vingius suvokiu kaip humanitarinio mokslo nuopolį, virsmą literatūra. Anglosaksų kraštuose humanitariniai mokslai ir pravardžiuojami letters.
     
  4. Aivaras Stepukonis Bendrasis redaktorius Darbuotojas

    Bet grįšiu prie savo pradinės, loginiu požiūriu paprastutės minties: arba tas pats, arba ne. Arba, žinoma, beprotybė.
    Turbūt anksčiau. Viskas prasidėjo esmės egzorcizmu iš Vakarų mąstymo tradicijos, pasitelkus šiaudines esencializmo baidykles
    Logikos terminas (angl. strawman’s argument) tam tikram pseudo argumentavimo būdui įvardyti.
    . Sunku pasakyti, kada tiksliai, bet turbūt XIX amžiuje, įsibėgėjus tikėjimui visuomenės pažanga, galimybe (vėliau tapusia prievarta) keistis. „Amžinąsias“ esmes pažangos ideologija atmetė kaip teorinę atgyveną. Vis dėlto žmogus tikrovę suvokia esmėmis iš prigimties, tai yra skirdamas būtinąsias ir nebūtinąsias daiktų savybes. Tad esmę reikėjo kažkuo keisti? Įpėdine pasirinkta tapatybė. Bet šia tau, kad nori: ir iš tapatybės nūnai – tik palaida bala! Tai ar humanitariniuose moksluose – tuose, su kuriais esate susipažinusi, – apskritai likę vietos kokiam nors gilesniam ontologiniam asmens posluoksniui, suneriančiam visas tas per gyvenimą nešiotas kaitaliotas tapatybines drapanas ant vienos virvės, kurios viename gale – žmogaus gimimas, o kitame to paties žmogaus – mirtis?
     
  5. Išryškinant tendencijas, negalima būtų visko suabsoliutinti. Nepaisant, kad humanitariniai mokslai suartėjo su socialiniais, vis dėlto atrandu autorių, kurie ir kelia ontologinius klausimus apie asmens, tautos ar žmonijos gyvenimą, ir atveria ontologinį dialogą. Tada dažniausiai atskleidžiami universalūs savasties, patirties, vertybių lygmenys.
    Beje, vienas gražesnių pavyzdžių yra kinų kilmės Prancūzų akademijos nario François Chengo knygelės, pavadintos meditacijomis apie gyvenimą, mirtį, grožį. Tokių darbų nevaržo metodologiniai, diskursyviniai, ideologiniai šarvai.
    Lietuvoje gilesnius žmogiškosios tapatybės matmenis atveria ne tiek mokslininkai, kurie įstumti į produkavimo akligatvį, kiek rašytojai. Arba tie mokslininkai, kurie rašymą suartino su eseistiniu kalbėjimu, kaip tai darė Gintaras Beresnevičius.
     
  6. Aivaras Stepukonis Bendrasis redaktorius Darbuotojas

    Taip, bet šie gilesnio, dar svarbiau, blaivesnio požiūrio į žmogaus tapatybę pavyzdžiai tokie yra tiek, kiek nepaiso vyraujančių mokslo praktikų. Kitaip tariant, jie patvirtina taisyklę: šiųdieniuose akademiniuose pašnekesiuose apie žmogaus tapatybę savarankiškesnis ir atsakingesnis požiūris į tyrimo objektą reikalauja metodinio hermetizmo, atsiskyrimo nuo biurokratų režisuojamų ir administruojamų mokslo spektaklių.
    Iš tikrųjų daugybinės tapatybės prieštaringumo klausimą kėliau kaip atminties problemos įvadą. Atmintis galima tik tvarioje psichikoje. Paprastas pavyzdys: brolis atmena seserį. Jei brolis staiga tampa pusbroliu, nelieka sesers atminties. Sesers atminties nelieka ir seseriai nusprendus tapti pussesere. Ar negalvojate, kad su tapatybės sąvokos iškraipymu ir galiausiai išmokslinimu (perėjus prie nekritinių vartosenų), išmokslinama ir atminties sąvoka?
     
  7. Taip, žinoma, atminties sąvoka išmokslinama, ir tada atmintis tampa lošiama korta žiniasklaidoje, įvairių priešpriešų, konfliktinių susidūrimų arena politikoje ir socialiniame gyvenime. Tai demonstruoja dabarties realijos: mėginimas žongliruoti pavieniais, iškreiptais faktais apie partizanų, žydų atmintį, paminklų ir skulptūrų sutapatinimas su atmintimi, bandant tuos atminties tarpininkus klonuoti arba naikinti, įžiebti ikonodulų ir ikonoklastų kovas. Atmintis pavirsta teisingumo, pripažinimo reikalavimo forma ir t. t.
    Kai buvo atverta atminties Pandoros skrynia, ir Pierre’as Nora, ir Paulis Ricœuras įspėjo apie atsakomybę, kurią paprastai prisiimdavo istorikai ir mąstytojai.
     
  8. Aivaras Stepukonis Bendrasis redaktorius Darbuotojas

    Ačiū, daugiau klausimų neturiu.
     
  9. Smagu jus skaityti, Odeta. Nupiešėte gan žėrintį, kaleidoskopišką ir kiek sudramatintą šiuolaikybės paveikslą. Iš dalies tai buvo pasirinktos akademinės refleksijos apibūdinimas, iš dalies pastarosios aptariamų procesų interpretacija. Skaitydamas susivokiau negalįs nuspręsti, ar šis pasaulio vaizdinys yra labiau apokaliptinis ar karnavalinis? Ar toks, ir toks tuo pat metu? Iš neapsisprendimo gimė klausimas. Atrodo, aptariamus nūdienos pokyčius vertinate kone išimtinai neigiamai. Kodėl? Sąmoningai pasirinkote ryškinti tik negatyviąją pokyčių pusę? Ar pozityviosios pusės, jūsų nuomone, tiesiog nėra? O gal aš neteisingai suprantu jūsų požiūrį?
     
  10. Neketinau nupiešti apokaliptinį paveikslą. Pranešime tik siekiau apmąstyti (gal kiek abstraktokai) tą dabarties mechanizmą, kuris vienoje švytuoklės judėjimo trajektorijoje globalumą susieja su lokalumu, racionalumą (funkcionalumą, technologinį progresyvumą) su iracionalumu (impulsyvumu, jausmingumu), paseizmą su futurizmu, laisvę su kontrole, suformuojant neapibrėžtumo lauką. Atmintis ir tapatybė taip pat atsiduria tose nepaliaujamo judėjimo trajektorijose.
    Tame neapibrėžtumų lauke iš tikrųjų veikiama prisidengus emocijų veidukais, įmantriomis ir užburiančiomis kaukėmis, taip sukuriant gana karnavališką atmosferą. Ir galbūt ji būtų visai žavi, jei neveiktų realių gyvenimo (politinio, socialinio, kultūrinio, individualaus) situacijų, nesismelktų į sąmonę, neatsispindėtų poelgiuose.
    Bet koks situacijų ir reiškinių vertinimas tikriausiai priklauso nuo pasirinkto atstumo. Kaip tame pasakojime ar legendoje, kurioje liečiant dramblio galvą, gali įsivaizduoti viena, straublį ar uodegą – kita. Žvelgiant į bundantį pavasarį, pasaulis iš tiesų atrodo nuostabus. Pozityvių pusių taip pat visada galima rasti ir pasidžiaugti pavienėmis iniciatyvomis, kūrybiniais pasiekimais, akademiniais darbeliais, prasmingais poelgiais ar bendravimu. Pozityvumas svarbu.
    Šiek tiek kitaip yra jeigu mėgini pamatyti bendresnį lauką, kuriame esi priverstas veikti – tą „dramblį“, kuris ir egzotiškai gražus, ir bauginančiai didelis. Tada vėlgi – kitas vaizdas. Tad viskas priklauso nuo žiūrėjimo kampo ir matymo perspektyvos.
    Niekada nebuvo gerų laikų, kažin ar bus, ar gali būti. Tačiau procesų ir poelgių dabartis duoda pagrindo abejonėms ir nerimui.
     
  11. Vis dėlto jūs pesimistė, Odeta. Puikiai ir skaniai rašanti pesimistė. O gal realistė, kas žino? Ir skirtingų perspektyvų išlyga liūdnos dramblio baigties jūsų pasakojime neatšaukia. Sunku nesutikti su jūsų teiginiais, ir man visai netrukdo jūsų minties „abstraktumas“. Visas dramblys regimas tik iš paukščio, o šiandieną – ir iš drono skrydžio perspektyvos. Jūs kalbate apie sparčiai globalėjantį pasaulį, virstantį technologizuota metacivilizacija, vis naujais veidais ir kaukėmis atgimstančio kapitalizmo grimasas, verčiančiais mus savo įkaitais – kas tą užginčys?
    Kita vertus, pripažįstu esąs pajuokos vertas naivuolis, norintis turėti trupinį vilties. Mano vaikai pradeda savarankišką gyvenimą, ir jų pasitikėjimas mane įkvepia. Šiai kartai naujosios grėsmės atrodo savaime suprantamos, tiesiog prisitaikymo ar įveikos reikalaujantys barjerai. Ir tiek. Jiems dar nėra a priori neteisingai surėdytos tikrovės, tik daug pažadų teikianti ateitis. Žinoma, galima sakyti, kad jų optimizmą gimdo informacijos ar kritinių galių stoka, matyt, taip ir yra. Bet ar tikėjimas savimi, tegul ir naivus, nėra galinga paspirtis? Gal ir nebuvo niekada gerų laikų, gal ir būti negali, anot jūsų, bet tai vienintelis pasaulis, kurį turime. Tokiame savyje užsivėrusiame pasaulyje tikėjimą Dievu nori nenori tenka keisti nors kokiu tikėjimu, tegul ir ateitimi. Sutinku, kad vakarietiškas tikėjimas atperkančia technologijų galia ribojasi su silpnaprotyste, ir tai būtina kritiškai pasverti. Kita vertus, su kokiu užsispyrimu atsiduodame pastarosios kerų svaiguliui! Tarsi gyventume saloje, kurią valdanti burtininkė visus vyrus pavertė ją tenkinančiais kuiliais.
    Perskaičiau, ką parašiau – labai jau patetiškai skamba. It kokia svajonė. Baigti norėčiau kiek žemiškiau. Ne žiurkės ir tarakonai, bet žmogus išgyvena visas katastrofas, kokios jos bebūtų. Kokią įkvepiančią tautologiją pasauliui skelbė šaunusis kareivis Šveikas? Niekada nebuvo taip, kad kažkaip nebūtų?
    Ačiū, daugiau klausimų neturiu.
     
  12. Globalioji atmintis: nacionalinių atminčių nyksmas

    • Bibliografinis aprašas: Žilvinė Gaižutytė-Filipavičienė, „Globalioji atmintis: nacionalinių atminčių nyksmas“ / Aivaras Stepukonis (sud.), Tauta, kultūra, tapatybė: apie kuriamąsias ir ardomąsias įvairoves, @eitis (lt), 2018, t. 772, str. 72–96, ISBN 978-609-95858-1-9, ISSN 2424-421X.
    • Recenzentai: Lina Vidauskytė, Tomas Sodeika.
    • Institucinė prieskyra: Lietuvos kultūros tyrimų institutas.
    Santrauka: Pastarąjį dešimtmetį teorinių, metodologinių bei empirinių atskirų atvejų kultūrinės atminties tyrinėjimų lauke išryškėja naujos tendencijos, kuriose matyti ženklus poslinkis link globalių, kosmopolitinių, transnacionalinių, transkultūrinių atminties fenomenų bei globalios atminties kultūros nagrinėjimo. Dėmesys nuo įteritorintos nacionalinės valstybės, aiškiai susietos su kolektyvine atmintimi, perkeliamas į transnacionalinį globalų kontekstą. Žvelgti į atmintį kaip į kosmopolitinį, transnacionalinį ir transkultūrinį reiškinį pirmiausia skatino Holokausto atminties fenomenas, peržengęs atskirų valstybių sienas ir įvaizdintas įvairių šalių kultūros kūrėjų ir institucinėse praktikose. Šiuolaikinė atminties erdvė tampa kovų už savos atminties ir trauminės patirties pripažinimo ir įteisinimo lauku, kitaip tariant, jei atmintis ir atminties industrija yra materialaus ir nematerialaus kapitalo forma, vadinasi ji tampa politiniu instrumentu, kuris leidžia konkuruoti dėl įtakos ir pripažinimo.

    Pagrindiniai žodžiai: (trans)kultūrinė atmintis, (trans)nacionalinė atmintis, kosmopolitinė atmintis, Holokaustas, istorinės traumos.
     
  13. Nuo nacionalumo prie globalumo

    Pastarąjį dešimtmetį teorinių, metodologinių bei empirinių atskirų atvejų kultūrinės atminties tyrinėjimų lauke išryškėja naujos tendencijos, kuriose matyti ženklus poslinkis link globalių, kosmopolitinių, transnacionalinių, transkultūrinių atminties fenomenų bei globalios atminties kultūros nagrinėjimo. Šias mokslines slinktis lemia kompleksinės priežastys, susijusios ir su bendrais atminties kultūros pokyčiais, ir su globaliais ekonominiais, socialiniais politiniais bei kultūriniais procesais. Šiuolaikinė atminties industrija apima įvairių mokslo, kultūrinės kūrybos, audiovizualinių skaitmeninių technologijų sąveikos kompleksą: ji siejasi ir su moksliniais kolektyvinės kultūrinės atminties tyrinėjimais, ir su vaizdiniu posūkiu – globaliais vizualinės ir medijų kultūros reiškiniais. Svarstymuose apie globalią atmintį galima įžvelgti du pagrindinius mokslinius kelius. Pirmiausia, galima analizuoti, kaip veikia ir kokie veikimo dėsningumai išryškėja globalioje atminties kultūroje. Atminties erdvė tampa kovų už savos atminties ir trauminės patirties pripažinimo ir įteisinimo lauku, kitaip tariant laikydami atmintį ir atminties industriją materialaus ir nematerialaus kapitalo forma, galime teigti, kad ji, tapusi politiniu instrumentu, leidžia konkuruoti dėl įtakos ir pripažinimo. Kita vertus, galima tyrinėti globalių įvykių atmintį, ir tai, kokį poveikį daro šie įvykiai atskirose šalyse.
     
  14. Istorija rodo, kad iki XX a. pradžios svarbūs istoriniai įvykiai ir atmintis buvo pasitelkiama nacionalinės valstybės ir nacionalumo tvirtinimui. Nuo XIX a. tautos siekė įsitvirtinti iškovodamos nepriklausomybę, atsiskirdamos nuo imperijų ir skelbdamos naująją politinę autonomiją, kurios pagrindas turėjo būti tauta (kalba ir teritorija) kaip naujasis legitimuotas kolektyvas, turintis naują savitą kultūrinį savivaizdį. Nacionalinį pasididžiavimą skatino kultūrinis paveldas ir pergalės išsivadavimo kovose. A. Assmann brėždama pagrindines kultūrinės atminties kaitos trajektorijas išryškina, kad iki XIX a. religija ir genealogija buvo svarbiausi kultūrinės atminties kūrimo veiksniai. Nacionalinių valstybių kūrimasis ir naujoji sekuliarizacijos epocha dramatiškai pakeitė kultūrinės atminties struktūrą
    Žr. Aleida Assmann, “Theories of Cultural Memory and the Concept of ‘Afterlife,’” p. 83.
    . Modernios nacionalinės valstybės savivoka ir nacionalinis tapatumas grindžiamas kalba, teritorija, istorija ir kultūra.
    A. Assmann taip pat išskiria du pagrindinius tuo laikmečiu tautą vienijančių istorinių pasakojimų būdus: triumfuojančios pergalės ir martirologinį. Dauguma naujai susikūrusių tautų nacionalinį tapatumą grindė pergalės naratyvais, tačiau kitos tautos, susisaistė su lemtingais pralaimėjimais ir istorinėmis traumomis: pavyzdžiui, Kanados prancūzai, airiai, lenkai, serbai, estai arba latviai.
    Tautos, teritorijos ir politikos vienovės idėjos buvo svarbios plėtojant nacionalinę atminties politiką ir kuriant nacionalinius pasakojimus, o šiuolaikinė globali atminties kultūra ir kosmopolitinė atmintis peržengia ir pratęsia tautos bei nacionalinių pasakojimų, teritorines ir kalbines ribas. Globali atminties kultūra ir kosmopolitinės atmintys reiškia procesą, kai dėmesys nuo įteritorintos nacionalinės valstybės, aiškiai susietos su kolektyvine atmintimi, perkeliamas į transnacionalinį globalų kontekstą.
     
  15. Holokaustas ir kosmopolitinė atmintis

    Žvelgti į atmintį kaip į kosmopolitinį, transnacionalinį ir transkultūrinį reiškinį pirmiausia skatino Holokausto atminties fenomenas, peržengęs atskirų valstybių sienas ir įvaizdintas įvairių šalių kultūros kūrėjų ir institucinėse praktikose: kino filmuose, dokudramose, dokufikcijose, spektakliuose, dailės kūriniuose, muziejuose, interneto tinklalapiuose, literatūroje, komiksuose, populiarioje muzikoje ir įvairiose kitose formose. Vokiečių kilmės mokslininkai Danielis Levy ir Natanas Sznaideris veikale The Holocaust and Memory in the Global Age (Holokaustas ir atmintis globaliame amžiuje, 2006) atskleidžia, kad post-holokaustinė atmintis leido „perkelti“ kolektyvinės atminties idėją į globalų lygmenį ir tyrinėti ją kaip kosmopolitinės atminties (cosmopolitan memory) reiškinį. Holokausto įvykis, atsietas nuo konkrečių istorinių aplinkybių – praradęs originalų kontekstą – tampa universalia konceptualia struktūra, leidžiančia interpretuoti etninius valymus, genocidus, diskutuoti apie žmogaus teisių ir su tuo susijusio pereinamojo teisingumo stiprinimą, atlyginimą ir nuostolių padengimą.
     
  16. Daugelis mokslininkų išskiria tris pagrindinius Holokausto atminties pripažinimo ir įprasminimo etapus. Pokariu, apytikriai iki 7 deš., išgyvenusieji koncentracijos stovyklų pragarą dalinai buvo ignoruojami, viešojoje erdvėje nutylima tai, ką aukoms teko iškentėti. 7–8 deš. pradėta kalbėti ir pripažinti siaubingas traumines patirtis. Ir pagaliau 9 deš. prasidėjo iki šių dienų tebesitesiantis atminties kultūros procesas, kurį D. Levy vadina „išgyvenusiųjų atminties kosmopolitizacija“ – atsiminimai ir liudijimai įvairiomis formomis plačiai pasklido už Holokaustą patyrusios bendruomenės ribų. Šiuose vaizdiniuose susiliejo globalios ir lokalios aplinkybės, kurios leido atsirasti transnacionaliniam solidarumui, atjautos bei atgailos jausmams ir „apgailestavimo politikai“. Kartu Holokausto aukų atminimo įamžinimo ypatumai tampa bendra genocidų, nukentėjusių nuo įvairių režimų prisiminimo įprasminimo schemata ir kosmopolitinės atminties paradigma. Levy teigimu, kosmopolitinės atminties imperatyvas, kylantis iš Holokausto patirčių siaubo, lemia kaip ir ką šiandien atsimena šiuolaikinio pasaulio visuomenės. Poholokaustinė atmintis leidžia kalbėti apie abipusį kito atminties pripažinimą – ne tik viešą nugalėtojų ar buvusių valdžioje pripažinimą, ne tik aukų prisiminimų pripažinimą, tačiau ir kaltųjų atminties pripažinimą. Viešai pripažįstami istoriniai pasakojimai dažniausiai priklauso aukoms ar aukų pasekėjams, tačiau kartu atsiranda ir naujos liudininkų kategorijos – žiaurumų kaltininkai. Pavyzdžiui, Lietuvoje ir pačioje Vokietijoje pastarąjį dešimtmetį daugėja viešojoje erdvėje pasakojimų ir mokslinių tyrinėjimų, susijusių su Rytų Prūsijos gyventojais, nukentėjusiais nuo „išvaduotojos“ sovietinės Raudonosios armijos žiaurumų. Prabyla likę gyvi tų įvykių liudininkai, „vilko vaikai“ – praradę savo šaknis, tapatybę ir tėvus našlaičiai, iš Rytų Prūsijos patekę į Lietuvą, atsiminimais apie sovietų armijos žiaurumus dalinasi nukentėjusios moterys ir kiti. Vokiečių generolo, Karaliaučiaus tvirtovės paskutinio komendanto Otto Lascho knygoje So fiel Könnigsberg (Karaliaučiaus žlugimas, 2002) prisimenamos paskutinės Antrojo pasaulinio karo kovos Rytų Prūsijoje ir jos sostinėje Karaliaučiuje, kai vos tik įžengę sovietų kariai ėmė plėšti miestus ir kaimus, prievartauti moteris ir mergaites, žudyti vaikus ir senukus. Vėliau istorikas Timothy Snyderis knygoje Bloodlands: Europa zwischen Hitler und Stalin (Kruvinos žemės: Europa tarp Hitlerio ir Stalino, 2015) aptarė šiuos įvykius pagrįsdamas faktografine medžiaga.
     
  17. D. Levy įsitikinęs, kad šiandieninė transnacionalinė atminties kultūra atspindi nacionalinės valstybės kaip pirminio organizuojančio ir legitimuojančio principo išsekimą. Iki XX a. pradžios istorija ir atmintis tarnavo nacionalinės valstybės ir nacionalumo tvirtinimui, tačiau šiandieniame pasaulyje kolektyvinė kultūrinė atmintis ir jos industrijos pasitelkiamos transnacionaliniams fenomenams stiprinti
    Žr. Daniel Levy, “Memory Unbound: The Holocaust and the Formation of Cosmopolitan Memory,” 2010.
    . Įsigali nauja įamžinimo paradigma, kuri skolinasi iš Holokausto ir kitų kolektyvinių traumų pačius „efektyviausius“ prisiminimo būdus.
    Vaizdinių skaitmeninių medijų technologijų įsigalėjimas paskatino kultūrinės atminties gamybos protrūkį ir jos susiliejimą su globaliomis masinės (ir ne tik) kultūros industrijomis. Šį procesą kartu lemia globalios rinkos įgalinama kapitalo dinamika ir vartojimas, kuris ne tik „griauna“ valstybių sienas, veikiamas globalios transnacionalinių socialinių judėjimų bendruomenės bei vedamas ir remiamas neribotų komunikacijos galimybių įvairiose žmonių veiklos srityse: moksle, mene, madoje, muzikoje ar politikoje. XX a. pabaigoje prasidėjęs atminties bumas sutampa su įvairialypiu globalizacijos poveikiu nacionalinėms valstybėms. Taigi dar viena svaria priežastimi tyrinėti atmintį transnacionaliniu ir transkultūriniu požiūriu galima įvardinti šiuolaikinius pasaulinės migracijos procesus, susijusius su paskui kapitalą keliaujančiais ekonominiais migrantais, masiniu judėjimu iš karo zonų – karo pabėgėliais ir kt. Globalūs pastarųjų dešimtmečių įvykiai – komunistinio Rytų bloko žlugimas Europoje, 9/11, Arabų pavasaris ir kitos globalios bendrai išgyventos patirtys, medijuotos atminties praktikos ir industrijos keičia aiškų praeities, dabarties ir ateities skirties suvokimą. Vokiečių sociologų Ulricho Becko ir Wolfgango Welscho kosmopolitinis požiūris ir globalaus transkultūrinio peizažo vaizdinys padeda atviriau ir įžvalgiau tyrinėti kultūrų sampynas, tapatumų ir konkuruojančių atminčių pasaulį. Šių kolektyvinės atminties problemų kontekste svarstomos bendros viktimizacijos, kolektyvinės kaltės, atsakomybės ir pareigos, atsiprašymo už sukeltas ilgalaikes kolektyvines traumas, atleidimo ir pasmerkimas. Iš transnacionalinės perspektyvos kalbama ir apie atminties politiką ir politinį atminties panaudojimą.
     
  18. Kolektyvinės atminties sąvoką į transnacionalinės atminties (transnational memory) keičia lyginamosios literatūros tyrinėtojas Andreasas Huyssenas. Veikaluose Twilight Memories: Marking Time in a Culture of Amnesia (Atminties sutemos: laiko žymės amnezijos kultūroje, 1995) ir Present Pasts: Urban Palimpsests and the Politics of Memory (Dabarties praeitys: miesto palimpsestas ir atminties politika, 2003) pabrėžiama, kad nūdienos pasaulyje atminties neriboja konkreti teritorija – Holokausto diskursas ir atmintis įgijo globalų pobūdį, o tai turėjo didelį poveikį kitiems politiniams įvykiams, pavyzdžiui, 10 deš. vykusiai NATO „humanitarinei“ intervencijai į Kosovą ir jos legitimavimui. Sienas kertančių pabėgėlių srautas, traukiniais deportuojami moterys ir vaikai, pasakojimai apie patirtą siaubą, sistemingą prievartą ir beprasmišką naikinimą mobilizavo kaltės politiką Europoje ir Jungtinėse Valstijose, kuri asocijavosi su klaidomis atsisakius įsitraukti 4–5 dešimtmečiais ir į Bosnijos karą 1992 m. A. Huysseno teigimu, Kosovo karas patvirtino XX a. pabaigoje augančią atminties kultūros galią ir kartu iškėlė keblius bei svarstytinus klausimus apie Holokausto kaip universalaus istorinės traumos vaizdinio panaudojimą
    Žr. Andreas Huyssen, Present Pasts: Urban Palimpsests and the Politics of Memory, p. 13.
    . Mokslininkas pagrįstai klausia, ar iš Holokausto vaizdinio kilusias naujos transnacionalinės atminties konfigūracijas galima susieti su lokaliu kontekstu ir specifinėmis aplinkybėmis, kurios istoriškai ir poltitiškai nutolusios nuo originalaus įvykio? Galima teigti, kad transnacionaliniame atminties diskurse Holokaustas praranda savo kaip istorinio įvykio savitumą ir ima funkcionuoti kaip kitų trauminių istorijų ir atminčių metafora. Globalūs ir lokalūs Holokausto atminties aspektai įgavo naują konkrečių atvejų tyrimo reikalaujančią konsteliaciją. Lyginimas su Holokaustu gali retoriškai atgaivinti trauminės atminties diskursus ir kartu gali pasitarnauti kaip ekraninė atmintis
    Kai kurie mokslininkai (Lea David, Lindsey A. Freeman, Andreasas Huyssenas, Laliv Melamed, Benjaminas Nienassas, Michaelas Rothbergas), analizuodami Holokausto atminties dominavimą globaliame kontekste taiko S. Freudo (Deckerinnerungen, 1899; Zur Psychopathologie des Alltagslebens, 1901) psichoanalitinę terminologiją ir Holokausto prisiminimus vadina ekranine atmintimi (screen memory, Deckerinnerung). Ši sąvoka šiuolaikinės vaizdo kultūros, atminties industrijų ir audiovizualinių atminties technikų kontekste įgyja svarbią reikšmę.
    ar įžvalgos savitoms lokalioms istorijoms
    Žr. Andreas Huyssen, Present Pasts: Urban Palimpsests and the Politics of Memory, p. 14.
    .
     
  19. Šis Holokausto atminties vaizdinio universalizmas transnacionaliniame amžiuje kelia problemas, kurias tyrinėja amerikiečių mokslininkas Michaelas Rothbergas knygoje Multidirectional Memory: Remembering the Holocaust in the Age of Decolonization (Daugiakryptė atmintis: Holokausto atmintis dekolonizacijos amžiuje, 2009). Autorius stengiasi sujungti Holokausto ir pokolonializmo atminties tyrimus ir plėtoja daugiakryptės atminties (multidirectional memory) sampratą. Pabrėždamas, kad kolektyvinės rasizmo ir antisemitizmo traumos daugiakultūrinėje JAV visuomenėje įgauna konfliktinį pobūdį, mokslininkas teigia, kad visuomenės grupių kolektyvinės viktimizacijos istorijos ir trauminės atmintys viešojoje erdvėje tampa kova už pripažinimą. Tokios konkuruojančios atminties (competitive memory) priešingybė galėtų būti daugiakryptė atmintis.
    Suvokimas, kad atmintis gali būti daugiakryptė, skatina atsisakyti tarpusavio priešiškumo, permąstyti pagrindinius kolektyvinės atminties ir grupės tapatumo tvirtinimo principus bei teorines prielaidas, o drauge padeda įvairių visuomenės grupių kolektyvinių atminčių sąveiką suvokti ne kaip tarpusavio kovą, o nuolatinę kryžminę patikrą. M. Rothbergo manymu, atmintis visuomet yra daugiakryptė, kadangi sąveikaujant įvairiems istoriniams prisiminimams, vaizdiniams ar vietoms išryškėja tarpkultūrinė dinamika. Kartu Holokausto atminties globalizavimas yra dar vienas atminties daugiakryptiškumo transnacionaliniame amžiuje įrodymas
    Žr. ten pat, p. 6.
    .
     
  20. Dar vienas svarbus dalykas tas, kad atmintis būdama anachronistiška, kurioje nebelikę aiškios dabarties ir praeities, istorinių erdvių ir teritorijų skirčių, kartu tampa galingu kūrybos šaltiniu, gebančiu kurti naujus pasaulius ir vaizdinius. Kita vertus, galima klausti ar Holokausto atmintis globaliame kontekste padėjo prabilti apie kitas istorijas – praeityje buvusią vergovę, kitus genocidus ar traumas, įvykusias po Holokausto. Tačiau galima kelti klausimą, ar visuomet galima remtis globalia Holokausto atminties paradigma analizuojant pokolonijinių šalių kovas už teisingumą ir traumines patirtis, tokiu būdu tarsi užmaskuojant vergovės, rasizmo, kolonializmo atmintį? Ar Holokaustui tapus kitų genocidų ir trauminių įvykių metafora, įsivyravusi atminties paradigma gali iš esmės koreguoti lokalių trauminių istorijų tyrinėjimus?