Konferencija Tauta, kultūra, tapatybė: apie kuriamąsias ir ardomąsias įvairoves

  1. Aivaras Stepukonis Bendrasis redaktorius Darbuotojas

    Kitais žodžiais, žinios arba informacija (turbūt ir trečiųjų asmenų perpasakojimai bei „naratyvai“) apie asmeniniais išgyvenimais grįstas individualias X’o ir Y’o atmintis, gaminamos, tiražuojamos ir platinamos („kosmopolitizuojamos“) ne žinių arba informacijos pavadinimais, o atminties. Loginiu požiūriu tokia sąvokų maiša yra klaidinga ir klaidinama. Bet pinigus darančiai atminties pramonei logika, matyt, nėra siekiamybė. Klausimas tik, kiek logika yra siekiamybė moksle. Ar turėtume į mokslinės kalbos vartoseną įsileisti politikams ir biurokratams būdingą kultūrinės atminties prozą, kurios liūdnai linksmą pavyzdį pateikiate, cituodama Prancūzijos Prezidentūrą:
    Atminties fragmentai – lyg pigmentai, iš kurių valdininkija tapo paveikslus ir juos kabina tam skirtose galerijose (atminties vietose). Tikrų asmenų (žydų, romų aukų) tikra atmintis pasitelkiama žaliava kažkam kitam. Nevadinčiau to atmintimi.
    Tiesiog samprotauju, būdamas toks, koks esu, vadinasi, žinodamas, kad kultūrinės atminties klausimu dar turiu šviestis. Ačiū, kad sudominote!
    Baigdamas pasiteirausiu dar vieno dalyko: skaitant apie kosmopolitiškėjačią, globalėjančią, iš tautinių varžtų išsivaduojančią atmintį, nejučiomis toptelėdavo: kokia natūrali šio teorinio kelio atomazga – globalioji atmintis tampa besubjekte. Ar perdėtai dramatizuoju, ar vis dėlto yra pagrindo tokiam nuogąstavimui?
    Sudarytojo pastaba: Žilvinė Gaižutytė-Filipavičienė į klausimą neatsakė.
     
  2. Dėkoju už precizišką kolektyvinės atminties fenomeno analizę. Man pasirodė įdomi Holokausto reiškinio pozicija būtent transnacionalinės ir nacionalinės dimensijų paribyje. Kaip išsamiai parodėte pranešime, Holokausto patirtis formuoja transnacionalinę kolektyvinę atmintį, ją galima būtų pavadinti žmonijos, kaip tokios, trauma. Įdomu, kad ši transnacionalinė Holokausto dimensija neprieštarauja nacionalinei kaltės projekcijai – pvz. kalta lietuvių tauta, atsiprašoma taip pat tautos vardu. Atrodytų, kad simetrijos dėlei žmonijos, kaip tokios, trauma galėtų būtų paaiškinama pačioje žmonijoje, kaip tokioje, glūdinčiu blogiu, kuris savaime yra transnacionalinis.
    Mano, lietuvio, kolektyvinė atmintis apie Holokaustą tarsi dvejopa: išgyvenu jį egzistenciškai, kaip žmogus, kurį glumina Žmoguje (vadinasi ir manyje) glūdintis potencialus blogis ir jo mastas, bet taip pat išgyvenu jį tautiškai – kaip lietuvis, narys tautos, kuri prisidėjo prie Holokausto vykdymo. Abiem atvejais Holokaustas atveria kolektyvinę traumą – vieną išgyvenu kaip žmogus, kitą – kaip lietuvis. Ar sutiktumėt su teiginiu, kad būdamas transnacionaliniu fenomenu, Holokaustas taip pat priklauso nuo ir kaip tik stiprina tautinę kolektyvinę atmintį, dėl to, kad projektuoja kaltę ne žmonijai, kaip tokiai, bet tautai?
     
  3. Dėkoju už komentarus ir už taiklius klausimus apie Holokausto fenomeną ir kolektyvinės kaltės klausimą. Pirmiausia šiuolaikiniuose Holokausto ir kolektyvinės atminties tyrinėjimuose matoma aiški slinktis nuo kolektyvinės kaltės sampratos, kuri stigmatizuoja tautas (pvz., vokiečių ar lietuvių). Apie tai rašo Aleida Assmann
    Žr. Aleida Assmann, « La thèse de la culpabilité collective: un traumatisme allemand? », Le Débat, 2003, n° 2(124), p. 171–188; “The Holocaust – a Global Memory? Extensions and Limits of a New Memory Community” / Aleida Assmann, Sebastian Conrad (eds.), Memory in the Global Age: Discourses, Practices, and Trajectories, London: Palgrave Macmillan, pp. 97–117.
    , Jeffrey C. Alexanderis
    Žr. Jeffrey C. Alexander, “On the Social Construction of Moral Universals: The ‘Holocaust’ from Mass Murder to Trauma Drama,” European Journal of Social Theory, 2002, no. 5(1), pp. 5–86; “Toward a Theory of Cultural Trauma” / Jeffrey Alexander, Ron Eyerman, Bernhard Giesen, Neil J. Smelser, Piotr Sztompka, Cultural Trauma and Collective Identity, Berkeley: University of California Press, 2004, pp. 196–263.
    ir kiti mokslininkai. Lietuvių istorikas Saulius Sužiedėlis, kuris tiria Holokaustą, taip pat teigia nepripažįstąs kolektyvinės kaltės dėl vienos svarbios priežasties: kolektyvinės kaltės pagrindu buvo žudomi žydai. Nacizmo ideologijoje pabrėžiama, kad jie buvo nusikaltę vokiečių tautai, vokiečiams, arijų rasei, kėlė mirtiną grėsmę. Todėl kolektyvinės kaltės sąvoka labai paini. Jo manymu, čia labiau tinka kolektyvinės gėdos sąvoka – moralinis kolektyvinės gėdos jausmas, kurį išgyvenate kaip lietuvis.
    Lietuvoje viešojoje erdvėje vis iškylantis trauminės patirties lyginimas, kas labiau nukentėjęs (arba „atminčių konfliktas“), mano manymu, nekorektiškas. Paulis Ricoeras kalba apie moralinę atsakomybę ir pareigą, pirmiausia nukentėjusiųjų atminčiai – įsipareigojimą prisiminti. Tik įsisąmoninę ir jausdami pareigą galime stiprinti ir savo tautinę kolektyvinę atmintį.
     
  4. Dėkoju už atsakymą ir nuorodas. Norėdamas išvengti rizikos pradėti ilgą diskusiją, pateiksiu ne klausimą, bet komentarą. Iš karto atsiprašau už savo diletantišką neišmanymą – man neteko gilintis į Holokausto tematiką ir todėl šį reiškinį tyrinėjančių mokslininkų darbai man nėra žinomi. Mano pastebėjimai yra grįsti spontaniška reakcija į viešojoje erdvėje pasirodančią informaciją ir asmenine tos reakcijos refleksija.
    Manau, kad šiandien, bandant įvardinti savo santykį su Holokaustu, neteisinga kolektyvinės kaltės sampratą keisti kolektyvinės gėdos samprata. Patirčiau kolektyvinę gėdą už tautiečius lietuvius, jeigu jie būtų apsikvailinę, apsijuokę, pasielgę blogai, išduodami moralines vertybes ir pan. Jausčiau gėdos jausmą „už lietuvius“ prieš visus kitus, t. y. man būtų gėda už juos visų kitų žmonių ir tautų akyse. Šia prasme tinkama būtų sakyti, kad žmonijos akyse žeminantis tautiečių elgesys verčia mane gėdytis savo lietuviškumo. Jeigu yra toks gėdingas mano tapatybės aspektas, norėčiau jį slėpti („kad nereiktų raudonuoti“). Juk ką čia padarysi – apsikiaulino protėviai ir „užtraukė gėdą“. Toks kolektyvinis gėdos jausmas tiesioginį skriaudiko – nukentėjusio ryšį pakeičia labai abstrakčiu individo ir jo menkumą liudijančios žmonijos santykiu. Šis sukeitimas labai greitai pasirodo neadekvatus, kai tiesiogiai susiduriame su mums, lietuviams, nukentėjusiųjų nuo Holokausto adresuojamu kaltinimu. Juk tikrai neadekvatu būtų jiems atsakyti, jog dėl Holokausto jaučiame gėdą už savo tautiečius arba kad laikome savo tautiečių veiksmus „gėdingais“.
     
  5. Taip pat, atrodo, neteisingas bandymas atsisakyti kolektyvinės kaltės sampratos dėl to, kad Holokaustas teisintas kolektyviniu kaltinimu, kurį vokiečiai naciai metė žydų tautai. Man atrodo priešingai, šito tautinio Holokausto aspekto negalima pamiršti, nes iki šiol nukentėjusieji (t. y. išgyvenusieji Holokaustą, praradę savo artimuosius) patirtą traumą sieja su savo tautine tapatybe. Kitaip sakant, jų akimis žiūrint, buvo ir yra „jie – vokiečiai, lietuviai“ ir „mes – žydai“. Manyčiau kad tik kaltintojo ir kaltinamojo santykis yra adekvatus šitai situacijai. Mūsų, lietuvių, problema yra ta, kad, viena vertus, mums nesuvokiama, kaip žmogus gali būti kaltinamas tuo, ko nėra pats padaręs, o kita vertus, mes esame išauklėti krikščioniškai, kad reikia atleisti skriaudą ir todėl galima tikėtis atleidimo iš tų, kuriuos esame nuskriaudę. Trumpai pakomentuosiu abu šios problemos aspektus, kurie ir galėtų sudaryti pozityvų kolektyvinės kaltės turinį, jeigu bandytume jį palikti, užuot pakeitę kolektyvinės gėdos samprata.
    Visų pirma reikia išmokti adekvačiai priimti nekrikščionio kaltinimą, nesitikint atleidimo. Atleidimas ir susitaikymas su padaryta skriauda reikštų grįžimą į ikitrauminę būseną. Deja, Holokaustas priklauso toms traumoms, kurių negalima išgydyti susitaikymu ir tikėjimu Dievo meile ar žmonijos išganymu. Dar sunkiau suvokti absurdišku atrodantį reikalavimą prisiimti kaltę už veiksmus, kurių nesi padaręs, kurie buvo atlikti iki tau gimstant. Galima būtų pasakyti, kad ta kaltė yra kaina bendrumo, kuriuo norime save identifikuoti su lietuvių tauta ir jos istorija. Būtent kaltė lemia ir mūsų tautų santykių ateitį, kuri niekada nebus tokia kaip ikitrauminė praeitis. Kaip sugyventi su kaimynu, kurį esi įskaudinęs ir sužalojęs tiek, kad jis negali tau atleisti? Kaltę keisdami gėda mes bandome pabėgti nuo tikrojo santykio, darydami tai, kam ir siūlė priešintis Ricoeuras – bandome pamiršti kito skriaudą ir savo sielos randus, kurie, nors ir yra tamsioji jos dalis, bet neatsiejama.
     
  6. Aivaras Stepukonis Bendrasis redaktorius Darbuotojas

    Europos Sąjungos–Jungtinių Amerikos Valstijų santykiai XX–XXI amžių sandūroje: Vakarų civilizacinio fragmentavimosi dilemos

    • Bibliografinis aprašas: Aivaras Stepukonis, „Europos Sąjungos–Jungtinių Amerikos Valstijų santykiai XX–XXI amžių sandūroje: Vakarų civilizacinio fragmentavimosi dilemos“ / Aivaras Stepukonis (sud.), Tauta, kultūra, tapatybė: apie kuriamąsias ir ardomąsias įvairoves, @eitis (lt), 2018, t. 772, str. 106–113, ISBN 978-609-95858-1-9, ISSN 2424-421X.
    • Recenzentai: Lina Vidauskytė, Tomas Sodeika.
    • Institucinė prieskyra: Lietuvos kultūros tyrimų institutas.
    Santrauka: Pranešime aptariamos XX–XXI amžių sandūroje Vakarų civilizacinei vienybei pavojų keliančios ideologinės takoskyros – pirmiau metafizinių, ir tik paskiau politinių nesutarimų tarp Europos Sąjungos ir Junginių Amerikos Valstijų židiniai. Transatlantiniai ginčai įsižiebę ne tik globaliosios politikos strategavimo ir vykdymo klausimais. Nebedera požiūriai į istorinę žmogaus prigimtį, atskirų tautų bei valstybių pasiektas socialinio kultūrinio vystymosi pakopas. Vakarų civilizacijos vidinio skeldėjimo grėsmes aštriai mato, joms priešnuodžių uoliai ieško abejose Atlanto pusėse. Europos Sąjungai ir Jungtinėms Amerikos Valstijoms pertelkti ir pervienyti metamos didelės pajėgos. Pranešimas baigiamas, apibrėžiant pagrindines teorines dilemas – vienokias Europos Sąjungai, kitokias Jungtinėms Amerikos Valstijoms, – kurių neišsprendus, civilizacinę Vakarų vienybę puoselėti taps vis sunkiau.

    Pagrindiniai žodžiai: Europos Sąjunga, ES, Jungtinės Amerikos Valstijos, JAV, tarptautiniai santykiai, Vakarai, Vakarų civilizacija, priešprieša, skilimas, fragmentavimasis, vienybė, vienijimasis, telktis, telkimasis.
     
  7. Aivaras Stepukonis Bendrasis redaktorius Darbuotojas

    Su Šaltuoju karu pagrindinis kovos laukas pasaulyje iš teritorinių grumtynių persikėlė į idėjinę plotmę. Tiesa, kraujas vis dar liejamas, valstybių sienos vis dar (per)mūrijamos, tačiau daug daugiau žvanginama pažiūromis, mintimis, vizijomis. Kariaujama ne dėl žemių, o dėl to, kaip turėtų būti tvarkomas pasaulis. Vakarų požiūriu – dėl liberalios demokratinės santvarkos įsigalėjimo globaliu mastu. Europos Sąjungos ir Jungtinių Valstijų požiūriai į tarptautinius santykius, į pasaulio valdymą vis dažniau išsiskiria. Abi šalys, kadaise buvęs Vakarų vienybės garantas, pradeda nebesutarti, skelbia idėjinį ir net moralinį karą. Tikriausiai idėjinės takoskyros, kurias netrukus aptarsiu, nėra pavojingos taikai nei Europos Sąjungos, nei Šiaurės Amerikos valdose. Bet, regis, jos yra pavojingos civilizacinei Vakarų vienybei. Pateiksiu ilgesnę ištrauką iš Roberto Kagano
    Amerikiečių istoriografas, užsienio politikos apžvalgininkas (JAV valstybės sekretoriaus pavaduotojos Victoria Nuland vyras – tos pačios, kuri 2014 metais, telefonu kalbėdama su JAV ambasadoriumi Ukrainoje Geoffrey’iu Pyattu apie Ukrainos krizę, ištarė garsųjį „Fuck the EU“, į kurį ambasadorius atsakė šauniuoju „Exactly“. Žr. Doina Chiacu, Arshad Mohammed, “Leaked Audio Reveals Embarrassing U.S. Exchange on Ukraine, EU,” 2014.).
    Of Paradise and Power: America and Europe in the New World Order (Apie rojų ir galią: Amerika ir Europa naujojoje pasaulinėje santvarkoje), kurioje niūriai dvejojama vieningų Vakarų perspektyva:
     
  8. Aivaras Stepukonis Bendrasis redaktorius Darbuotojas

    Svarbu suvokti šios takoskyros ne tiek daiktiškumą – nors transatlantiniuose santykiuose esama ir pastarojo – kiek dvasiškumą. Teisėtumas yra susijęs su gebėjimu mintimis derinti veiksmus, gebėjimu susišnekėti, vadovautis panašiomis prielaidomis – visus šiuos mintinius procesus lydi bendrų istorinių kultūrinių kategorijų kraitis. Senasis ir Naujasis žemynai šiuo kraičiu džiaugėsi kelis šimtmečius, juos siejo bendras judėjiškos graikiškos krikščioniškos tradicijos paveldas, kuris nūnai grėsmingai nyksta ir jau rodo pirmuosius krizės požymius. Jeigu Samuelas Huntingtonas yra teisus
    Plg. Samuel P. Huntington, “The Clash of Civilizations,” 1993; The Clash of Civilizations and the Remaking of World Order, 1996.
    , tuomet, pasitelkus geologinę metaforą, Vakarų civilizacijos plokštumoje veriasi gilus, nuolat platėjantis sprūdis, iš buvusio vieno civilizacinio žemyno padarysiantis du – ir nebūtinai draugiškus.
    Kaganas toliaregiškai pastebi, jog vidinę Vakarų įtampą aštrina „filosofinis, netgi metafizinis nesutarimas dėl to, kurį tiksliai tašką šiuo metu žmonija yra pasiekusi pažangoje nuo džiunglių įstatymų iki proto įstatymų: amerikiečiai netiki, kad esame taip arti kantiškosios svajonės, kaip tiki europiečiai“
    Robert Kagan, Of Paradise and Power: America and Europe in the New World Order, p. 91.
    . Dėl skirtingų žmonijos dvasinio tobulėjimo vertinimų Europos Sąjungos valstybės ir Jungtinės Valstijos svetimėja, skirtingai vertina ne tik „pasaulines grėsmes“, bet ir tokių grėsmių šalinimo būdus. Vieni pabrėžia tarptautinių susitarimų kūrimą ir laikymąsi, kiti tokiais idėjiniais saitais nepasitiki, todėl kliaunasi jėgos priemonėmis, grasinimais karu ir pačiu karu.
     
  9. Aivaras Stepukonis Bendrasis redaktorius Darbuotojas

    Įplyšę Vakarai galbūt dar galutinai neskilę, dar nėra prarajos, tačiau dvasinis svetimumas auga, abipusis supratimas menkėja, o kartu ir pagrindas tikėtis, kad Vakarai išsaugos civilizacinę vienybę.
    Sutinku su kiekvienu Roberto Kagano žodžiu, ištartu apie tautų ir valstybių psichologiją, tačiau ar tai nereiškia, jog neregimybės ir lemia didžiumą posūkių tarptautiniuose santykiuose? Lemia Vakarų civilizacijos esmę? Net jeigu nebus didesnio medžiaginio atotrūkio, užteks išaugusio dvasinio, kad Vakarai skiltų į Europos civilizaciją ir Šiaurės Amerikos civilizaciją.
    Šią grėsmę politikai puikiai suvokia abejose Atlanto pusėse, suvokia ir mėgina šalinti. Esama daugybės sąmoningų pastangų išsaugoti Vakarų vienybę. Pradedama, žinoma, ten, kur ginčų mažiausiai: ir vienus, ir kitus suburia bendros pastangos anapus sienų ginti ir skleisti liberalumo bei demokratiškumo idealus. Amerikiečiams, nepaisant turimos milžiniškos karinės galios, vis dėlto reikalingas europiečių palaikymas, be kurio, veikiant tarptautiniu mastu, neįmanomas joks svarus teisėtumas.
     
  10. Aivaras Stepukonis Bendrasis redaktorius Darbuotojas

    NATO blokas neabejotinai yra galios instrumentas, tačiau visai įmanoma, jog tai antraeilė šio bloko paskirtis, o pirmaeilė – virsti „sutelkta priemone pasitikėjimui Vakarų viduje stiprinti“
    Robert Cooper, The Breaking of Nations: Order and Chaos in the Twenty-first Century, p. 34–35. Huntingtonas dvejonėms šiuo klausimu apskirtai nepalieka vietos: „Po Šaltojo karo NATO pasaulyje yra Vakarų civilizacijos saugumo organizacija“ (Samuel P. Huntington, The Clash of Civilizations and the Remaking of World Order, p. 161).
    . Šis apgalvotas mėginimas telktis yra akivaizdus praktikoje. Kosove, susidūrę su europiečių neryžtingumu, amerikiečiai galėjo susitvarkyti vienui vieni, jiems tikrai nestigo nei ūkinių išteklių, nei juolab karinės technikos, kiekiu ir kokybe gerokai pranokstančios europinius atitikmenis. Tačiau Balkanuose Jungtinės Valstijos kovojo pirmiausiai norėdamos išsaugoti Vakarus. Pasak Kagano, būtent „šis tikslas lėmė Amerikos karinę strategiją“
    Robert Kagan, Of Paradise and Power: America and Europe in the New World Order, p. 50.
    . Generolo Wesley’o Clarko žodžiais, „joks pavienis taikinys ar taikinių grupė nebuvo svarbesnė už NATO sutelktį“
    Citata iš ten pat, p. 50.
    . Žinoma, aljanso sutelktis čia suprastina kaip Vakarų – Europos Sąjungos ir Jungtinių Amerikos Valstijų – sutelktis.
     
  11. Aivaras Stepukonis Bendrasis redaktorius Darbuotojas

    Ar ateityje susitars šiedvi galybės? Ar bus išsaugoti Vakarai? Į tai galima atsakyti, tik išnarpliojus du paradoksus. Europos Sąjunga turi išspręsti dvigubų standartų paradoksą, vienokių tarptautinių santykių įgyvendinimą savo viduje, kitokių – išorėje. Ji taip pat turi atsakyti sau į klausimą, ką daryti, kitoms civilizacijoms atsisakius bendradarbiauti jos, Europos Sąjungos, siūlomomis teisinėmis formomis, veikiau patikėjus – kaip tiki Jungtinės Valstijos – atominio ginklo kerais. Ar teisėta su tokiais kaimynais – šiame pasaulyje juk visos šalys virtusios kaimynėmis – bendrauti senomis modernios valstybės priemonėmis ir drauge puoselėti pomodernius idealus? Ar galima smuktelėti į žemesnį lygį, neapleidžiant aukštesniojo?
    Jungtinių Valstijų paradoksas – ar įmanomas autoritetas pasaulio tautų bendrijoje, mosikuojant ginklais, įtikinėjant jėga? Ar įmanoma būti politiniu doroviniu pavyzdžiu, skleisti teisingumo, gerovės, demokratiškumo vertybes prievarta? Ar protinga siekti demokratijos kol kas nedemokratiškuose kraštuose diktatūros metodais? Amerika dar nemoka tartis, dar apimta svaigulio, kurį tankina jos ūkinis ir karinis pajėgumas, esą jai nebūtina tartis. O štai nevakarietiškos civilizacijos – ilgus amžius išnaudotos, žemintos, nesuprastos, neatsiprašytos, širstančios – galingėja. Visai ne stebuklas, jeigu artimoje ateityje nebeteksime Vakarų, ir tuomet kils lemtingas klausimas: kas paveldės didžiąją dalį priešiškumo ir neapykantos Vakarams – Europos Sąjunga, ar Jungtinės Amerikos Valstijos?
     
  12. Aivaras Stepukonis Bendrasis redaktorius Darbuotojas

    Literatūra

     
  13. Aivaras Stepukonis Bendrasis redaktorius Darbuotojas

    European Union–United States Relations at the Turn of the 21st Century: The Dilemmas of Civilizational Fragmentation in the West

    • Bibliographic Description: Aivaras Stepukonis, „Europos Sąjungos–Jungtinių Amerikos Valstijų santykiai XX–XXI amžių sandūroje: Vakarų civilizacinio fragmentavimosi dilemos“ / Aivaras Stepukonis (sud.), Tauta, kultūra, tapatybė: apie kuriamąsias ir ardomąsias įvairoves, @eitis (lt), 2018, t. 772, str. 106–113, ISBN 978-609-95858-1-9, ISSN 2424-421X.
    • Peer Reviewers: Lina Vidauskytė, Tomas Sodeika.
    • Institutional Affiliation: Lietuvos kultūros tyrimų institutas.
    Summary: The paper discusses some ideological divergences endangering the relative unity and coherence of Western Civilization at the turn of the 21st century. The major conceptual rifts between the European Union and the United States are primarily of metaphysical and only secondarily of political nature. The transatlantic quibbles are not just over strategy-making and -enforcing in global politics. At a more fundamental level, there is a growing alienation in assessing the historical nature of humankind, determining the exact stage of social and cultural development any given nation or state has been able to achieve. The perils of deepening cracks in Western civilization are keenly observed and counteracted on both sides of the Atlantic. Huge efforts are deployed to re-consolidate and re-unite the European Union and the United States. The paper ends by delineating the most important of theoretical dilemmas – one set for the European Union and another one for the United States – which, if left unresolved, will make it increasingly harder to retain and cultivate the unity of Western Civilization.

    Keywords: European Union, EU, United States of America, USA, international relations, West, Western civilization, opposition, split, fragmentation, unity, unification, consolidation.
     
  14. Pranešimo svarstymas

    • Bibliografinis aprašas: Odeta Žukauskienė1), Aivaras Stepukonis1), Rasius Makselis2), Stanislovas Mostauskis1), „Pranešimo svarstymas: Aivaras Stepukonis, „Europos Sąjungos–Jungtinių Amerikos Valstijų santykiai XX–XXI amžių sandūroje: Vakarų civilizacinio fragmentavimosi dilemos“ / Aivaras Stepukonis (sud.), Tauta, kultūra, tapatybė: apie kuriamąsias ir ardomąsias įvairoves, @eitis (lt), 2018, t. 772, str. 114–130, ISBN 978-609-95858-1-9, ISSN 2424-421X.
    • Recenzentai: Lina Vidauskytė, Tomas Sodeika.
    • Institucinė prieskyra: 1) Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2) Vilniaus Gedimino technikos universitetas.
    Pasaulis persitvarko, galios persiskirsto. Vakarų civilizacinės erdvės, kurią sudarė Europos ir Jungtinių Valstijų poliai, atramos taip pat išjudintos. Vis dėlto galima pastebėti, kad tie du poliai, bent jau kultūrinėje plotmėje, visada turėjo tam tikrus priešiškus krūvius. Ir dabar galima stebėti naujas jų iškrovas.
    Civilizacines permainas paprastai atspindi kultūros centrų judėjimas. Modernizmo kultūros židinys buvo Paryžius, postmodernizmo – Niujorkas, o dabartinės kultūros centras telkiasi Jungtinių Arabų Emyratų sostinėje Abu Dabyje, siekiančiame tapti globalios kultūros sostine. Regis, ir Paryžius, ir Niujorkas dabar konkuruoja dėl vietos naujoje kultūros erdvėje. Pvz., Luvro ir Guggenheimo muziejai, atidarę savo filialus Abu Dabyje. Kultūrinių industrijų, į kurias perkeliamas kapitalas, erdvę plečia ir kitos Vidurinių Rytų ir Tolimųjų Rytų šalys (Kinija). Tuose pasauliuose susiduriant globaliems ir nacionaliniams interesams, formuojasi nauji civilizaciniai dariniai.
    Kaip manote, ar šios kultūrinės slinktys gali būti susiję su gilėjančia vidine Vakarų įtampa ir krize, kurią susiejote su tarptautiniais santykiais? Ar jų neaštrina ir šie konkurenciniai žygiai į globalias rinkas, kurios tarsi yra kosmopolitinės, tačiau iš tiesų slepia gilesnius interesų konfliktus?
     
  15. Aivaras Stepukonis Bendrasis redaktorius Darbuotojas

    Abu Dabio atvejo įdėmiau nesu šniukštinėjęs, tačiau linkčiau manyti, jog dabartinių Jungtinių Arabų Emyratų ir kitų klestinčių Persijos įlankos valstybių metropolijos moderniojo Paryžiaus ar pomoderniojo Niujorko neprilygsta nei poveikiu, nei reikšme. Nuo XVI amžiaus iš Vakarų pasaulio ritosi kolonizuojančių jūrinių imperializmų bangos: iš pradžių Ispanijos ir Portugalijos, netrukus Prancūzijos, Nyderlandų, Didžiosios Britanijos, galiausiai Jungtinių Amerikos Valstijų. Kiekvienas tų imperializmų likusio pasaulio atžvilgiu tvirtindavo ir skleisdavo kultūrinę hegemoniją, brukdamas kalbą, suvokimo kategorijas, elgesio normas – trumpai drūtai, savo pasaulėžiūrą diegdamas kaip visuotinę. Tiek Paryžius, tiek Niujorkas kadaise ir buvo tokie švelniosios galios priemonėmis globaliu mastu platinamos kultūrinės hegemonijos židiniai, kūrę ir skiepiję pasauliui taisykles nuo tarptautinės matavimo vienetų sistemos iki dailiųjų menų.
    O Abu Dabis – Vakaruose išsilavinusių ir skonį suformavusių šeichų brangus kompleksinis pirkinys už lėšas, sukauptas iš parduotų žaliavų (naftos ir dujų). Ir tas pirkinys įsigytas iš Vakarų, priešakines technologijas gaminančio ir didžiausią pridėtinę vertę susižeriančio civilizacinio branduolio į žaliavomis prekiaujantį ir menkiausią pridėtinę vertę surenkantį pakraštį. Pašmaikštausiu: šiandien Jungtiniai Arabų Emyratai garsėja ir puikiomis slidinėjimo trasomis. Ar tai reiškia, kad ten persikelia žiemos metų laikas? (Turiu galvoje tikrą žiemą, kai kurias kultūras skatinusią ir net vertusią išrasti slidinėjimą.)
     
  16. Aivaras Stepukonis Bendrasis redaktorius Darbuotojas

    Šiandien sekti Vakarų civilizacijos pėdsakais kitose kultūrose, atpažinti, išskirti, išpainioti iš to, kas nevakarietiška, – labai sunku. Susilieję su savo pačių kūriniu – kapitalizmu, šiam patikėję ne tik ūkinės, bet ir kultūrinės raidos vairą, Vakarai tapo Protėjumi, kuris, jei pelninga, gali virsti ir Rytais, ir Šiaure, ir Pietumis. Vakarų civilizacija tiesiog išsisėjo po pasaulį – kalba, matais, sąvokomis, standartais, receptais, technologiniais sprendiniais. Todėl vis dažniau į nūdienę Vakarų civilizaciją žvelgiama kaip į metacivilizaciją, kitoms civilizacijoms viso labo paliekant galimybę ja varijuoti. Kiek tose globaliose Vakarų civilizacijos metastazėse Jungtinių Amerikos Valstijų ir kiek Europos, nebeišnarpliosi. Transatlantiškasis Protėjas godžiai apžergęs abu vandenyno krantus, gašliai įbedęs akis į visa, kas Žemėje juda ir nejuda, ir jam nė motais, ar jis iš Vakarų, ar iš Marso.
     
  17. Ačiū, daugiau klausimų neturiu.
     
  18. Ar nėra taip, kad ES lieka viena pasaulyje su savo kantiško proto įstatymų valdomo pasaulio vizija – utopinė valstybė utopiniame pasaulyje? JAV jėgos retorika universalesnė – kartais atrodo, kad JAV ir Šiaurės Korėjos prezidentai vienas kitą geriau supranta, negu ES vadovų tarybos pirmininkas ir Lenkijos prezidentas (nors abu lenkai). JAV gyvena fragmentuotame pasaulyje, kuriame pačios save suvokia kaip svarbiausią ir centrinį fragmentą. ES vis dar tiki žmogaus teisių universalumu ir tame tikėjime atskleidžia savo iš esmės idealistinę politinę strategiją: pati ES savaime yra nesibaigiantis transnacionalinis pratimas, kuriam stiprėja vidinis pasipriešinimas, ypač vidurio Europos valstybėse. Kol ES savo transnacionalinę patirtį suvokia, kartu ir kaip specifiškai europietišką, ir kaip teisingiausią globalizacijos modelį, tol pranešime paminėti ES paradoksai neišvengiamai apsunkins jos pačios savivoką šių dienų pasaulyje.
    Žymiai lengviau būtų grįžti į Antikoje darytą skirtį tarp piliečių ir barbarų ir atitinkamai įteisinti požiūrį į migrantus kaip sąlygiškai nežmones. Be abejo, ES, skirtingai negu JAV, negali sau leisti tokio veiksmo, nes tai pakirstų ES tikėjimą žmogaus teisių universalumu. Pesimistinis scenarijus toks: ES transnacionalinis pratimas žlunga ir Europa vėl tampa nacionalinių valstybių kontinentu (t. y. krūvele mikrofragmentų), o JAV deklaruodama, bet netikėdama žmogaus teisių universalumu, praranda tai, kas pastaruosius šimtmečius buvo Vakarų civilizacijos skiriamuoju bruožu – demokratijos vertybes.
     
  19. Aivaras Stepukonis Bendrasis redaktorius Darbuotojas

    Su jūsų hipotezėmis galėčiau sutikti, tik pabrėžtina, kad Vakarus vis dar turime. ES ir JAV vis dar sudaro civilizacinį junginį, tegul ir braškantį. Šį junginį išrinkę į dalis, nei ES, nei JAV deramai nebesuprasime. Skyrium ES gali atrodyti kaip utopija, tačiau drauge su JAV tiksliau regisi nebe utopijos, o atskirą funkciją vykdančios tarptautinės laboratorijos pavidale. Juk išrasdamos laboratorijos įgyvendina ne ką kitą, o utopijas. Vis dėlto laboratorijos ne tik išranda (pavyzdžiui, kurdamos naujų pasaulinių santvarkų prototipus), bet ir vykdo tiesioginius užsakymus, gamybą. Paaiškinsiu: ES ir JAV santykis nėra simetrinis. ES yra 28 valstybių sąjunga, JAV tėra viena valstybė. Tarptautinės teisės, tai yra minkštosios galios požiūriu įtakų skirtumas – milžiniškas.
    Pavyzdžiui, ES valstybės narės yra Jungtinių Tautų Organizacijos narės, kiekviena turi balso teisę, Prancūzija ir Didžioji Britanija – dar ir nuolatinės Saugumo Tarybos narės. ES indėlis į Vakarus ir slypi įmantriame tarptautiniame minkštosios galios instrumentarijuje. Minkštoji galia palyginti su kietąja – daug pigesnis ir paprastesnis būdas veikti pasaulį. JAV šitai puikiai išmano, todėl prieš žvangindamos ginklais, pirmiau imasi minkštojo poveikio priemonių. ES šiuo požiūriu – nepamainoma. O JAV – neprilygstamos ir tiesiogine kietąja galia, ir intelektiniu vadovavimu jungtinėms NATO pajėgoms. Tad Vakarų civilizacijos kaip bendru tarpkultūriniu supratimu grįsto ES ir JAV teisės bei jėgos tandemo išlikimas greičiausiai yra pačių ES ir JAV išlikimo klausimas.
    Įdomybės prasideda, kai įtakinga eurokratų kuopelė ima brukti ES federavimą, nepriklausomų valstybių sąjungą versdama viena valstybe. Minkštosios galios požiūriu praradimas – milžiniškas ir ES, ir JAV, ir Vakarams. Ką jau kalbėti apie didelę tikimybę, kad nepasvertos ir nenagingos federavimo pastangos valstybėse narėse sužadins giluminius tautinių valstybių savisaugos mechanizmus, kuriems pasileidus ES išlakstys į šipulius biurokratams nespėjus nė aiktelėti. Nemanau, kad iš nuolaužų prisikeltume.
     
  20. Aivaras Stepukonis Bendrasis redaktorius Darbuotojas

    Spėju, kad turite galvoje, imigrantus. Ar nebus taip, kad skirtis tarp žmonių ir nežmonių hiperkapitalistiniuose Vakaruose jau įteisinta de facto per itin netolygų ekonominio ir socialinio kapitalų paskirstymą, visus kitus, neišrinktuosius, vadinamuosius žmogiškuosius išteklius, tuos οἱ πολλοί de jure užčiaupus beveik nieko nereiškiančia demokratine vieno balso teise kas ketverius metus? Žmonės vis labiau rūšiuojami ne pagal tautybę, kultūrą, pilietybę, o gebėjimą prisidėti prie kapitalo. Užtenka kelių akimirkų pilietybei gauti, jei tik to reikia tarptautiniam sporto verslui (nereikia net kalbos mokėti). Neužteks ir viso gyvenimo pasidžiaugti turimomis tautybe ir pilietybe, jei kapitalui nebūsite įdomus. Kitaip tariant, gyvename nedemokratinės kilmės įtakos pagrindais sluoksniuotoje visuomenėje, kurioje dauguma ir esame paversti barbarais, nesavais gilesne kultūrine prasme. Taigi migravimas – vis mažesnė dvasinė problema, sudūlėjus tėvynės–netėvynės, namų–nenamų priešpriešoms, ir čia, ir ten jaučiamės tik svečiais, tiksliau Gastarbeiter (taip vokiečiai vadina dirbančius imigrantus).