Ačiū už puikiai suręstą pranešimą, Aivarai. Jo ašį sudaro pamatinis klausimas: ar ateityje bus išsaugoti Vakarai? Ar neskils Europą ir JAV aprėpianti sąlyginė vienybė? Atrodo, pritariate pasirinktų autorių įžvalgoms, gan pesimistiškai vertinančioms tokios sąjungos ilgalaikį tvarumą. Nesakau, kad tai neįmanoma, bet nesu tikras, ar tokia prognozė mane įtikina. Man labiau tikėtina rodosi kita įvykių eiga. Kylant egzistencinėms grėsmėms – o alternatyvių galios centrų, pirmiausia Kinijos, iškilimas potencialiai toks ir yra – Vakarų vidinės nesantaikos pasirodys nereikšmingos, bent jau ne tiek, kad nepriverstų vienytis naujų grėsmių akivaizdoje. Gal tai naivus savęs raminimas, bet manau, kad hipotetinių krizių laikotarpiu Vakarai bus priversti susitarti. Ne todėl, kad labai myli vieni kitus – bet todėl, kad visus kitus (ir tie kiti juos) myli dar mažiau. Myli šiuo atveju, vadinasi, gali sudaryti tvarias ilgalaikes sąjungas. Ar bent tvaresnes ir labiau tikėtinas, nei sąjungos su kitais galios centrais. Juk Vakarai ne šiaip draugauja – kaip bet kuri politinė sąjunga jie draugauja prieš kažką.

Taip, tam tikra prasme jūs teisus, tikros vienybės (ką tai bereikštų) Vakarų pasaulyje nebuvo niekada, ir vargu ar ji išvis įmanoma. Pavyzdžiui, Prancūzija, vienas ES stulpų, labai ilgai NATO vertino rezervuotai. Ir dabar pataikavimu JAV jos neapkaltinsi. Tačiau ar vedybos iš išskaičiavimo, tai yra, abipusis interesas nėra gera ilgalaikių santykių prielaida? Ar Vakarų žmogus nuolat neužduoda sau klausimo, kiek dar tęsis jo Auksinio milijardo era? Kiek ilgai jis gyvens geriau už likusį pasaulį, vien dėl šios priežasties ne itin jį mylintį? Ir ar nesaugos minėtos sąjungos norėdamas išsaugoti esamą situaciją? Aš nesu geopolitikos ekspertas, ir nedrįstu nieko teigti užtikrintai. Tačiau tikiu strateginių interesų galia, kuri verčia sutarti net su velniu, jei tik tiems interesams kyla iš tiesų rimtas pavojus.

Štai ir klausimas: kaip pakomentuotumėte nuomonę, tarsi prieštaraujančią jūsų pranešimo suponuotoms išvadoms, jog europiniai ir JAV Vakarai rimtų grėsmių akivaizdoje žengtų ne skilimo, bet ryšių stiprinimo keliu?

 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas
Aš nesu geopolitikos ekspertas, ir nedrįstu nieko teigti užtikrintai. Tačiau tikiu strateginių interesų galia, kuri verčia sutarti net su velniu, jei tik tiems interesams kyla iš tiesų rimtas pavojus.

Tiesą sakant, nesu geopolitikos ekspertas ir pats. Esu filosofas. Pagrindinė dingstis filosofinę perspektyvą turtinti tarpdalykine, į tyrimą įtraukiant iškilesnes politologines Naujausiais amžiais susiformavusios pasaulinės sąrangos teorijas, glūdi siekyje geriau suprasti dabartinę žmonijos raidą. Pranešimas tėra tokio siekio skiautelė.

Artėdamas prie jūsų klausimo, patikslinsiu porą metodinių prielaidų, kurių pranešime glaustumo dėlei neryškinu. Pirma, civilizacija, vadinasi, ir Vakarų civilizacija, yra labai stambus tyrimo vienetas, matuojamas tūkstantmečiais, braižomas žemynais. Civilizacija netapatintina su jūsų minimomis geopolitinėmis „sąjungomis“, kurios, skaičiuojant civilizaciniu laikmačiu, geriausiu atveju laikytinos trumpalaikėmis konjunktūromis, netgi akimirkomis, efemera. Civilizacijų raida nagrinėjama ir apibūdinama epochinėmis slinktimis (angl. secular trend). Pačiu terminu įtaigaujama, kad be riebaus šimtmečio prie pusryčių stalo net nėra apie ką šnekėti. Tiesa, epochinės slinktys civilizacijų tyrimuose, įskaitant istorinę makrosociologiją ir makroekonomiką, mokslininkų skaidomos į mažesnius analitinius vienetus – poslinkius, bangas, ciklus ir panašiai. Tačiau šie smulkesni analitiniai vienetai mokslinės reikšmės įgauna tik tiek, kiek ilgalaikėje jų rikiuotėje įžiūrima kryptinga eiga – ta pati epochinė slinktis. Todėl gludinant prognostinius įgūdžius, būtina lavinti ypatingą žiūrą. Kaip miškelyje samanose šmirinėjančiai skruzdei išvysti Žemę taip, kaip ji atrodo iš kosminio palydovo? Kas negalima skruzdei, žmogui – laimei ir nelaimei – galima.

 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Antra, kuo gi ypatinga toji žiūra? Vieną sandą jau minėjau – itin stambiu erdvėlaikiniu akiračiu. Kita ypatybė – gebėjimas skirtinguose, dažnai iš pažiūros priešingomis kryptimis judančiuose, reiškinių vektoriuose įsidėmėti metavektorių (vienas į kairę, kitas į dešinę, abu įžambiai viršun), arba vieno vektoriaus įdėtinę padėtį kitame – tai, ką kitur vadinu judesio įjudžiu Žr. Aivaras Stepukonis, „Lietuvių tauta: lemtingi klausimai pasitinkant ateitį“, @eitis (lt), 2018, t. 1 044, str. 21. . Turbūt praverstų žemiškas pavyzdys. Imkime skyrybomis pasibaigsiančios santuokos fazę, kai vyras nuo žmonos jau tolsta, dar grįždamas į bendrus namus. Turime du iš pažiūros priešingus judesius, katrų vienu tolstama, kitu – artėjama. Įgudusi akis matys, kad artėjimas ir tolimas iš tikrųjų nėra priešingi, veikiau artėjimas tolimą sudaro, yra pastarojo įjudis. Kitais žodžiais, grįžimas yra išėjimas. Neįgudusi akis šiuodu vektorius painios, neįstengdama suprasti, kas aplinkui vyksta.

 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

O dabar – prie jūsų klausimo:

[K]aip pakomentuotumėte nuomonę, tarsi prieštaraujančią jūsų pranešimo suponuotoms išvadoms, jog europiniai ir JAV Vakarai rimtų grėsmių akivaizdoje žengtų ne skilimo, bet ryšių stiprinimo keliu?

Prasidėjus Vakarų civilizacijos yrimui, šis tęstųsi mažiausiai kelis amžius, per kuriuos galėtų įvykti ne vienas butaforinis suartėjimas ar net pseudo renesansas (tas vyro „grįžimas“ pas žmoną, gal net jaukus pasisėdėjimas romantiškoje aplinkoje su aistringu tęsiniu naktį). Todėl mėginant nustatyti Vakarų civilizacijos būklę ir tikėtiną raidą, labai svarbus kantrus ir įvairialypis procesų stebėjimas. Pavyzdžiui, kaip mutavo pastaruosius kelis šimtmečius kapitalizmu grįsta pasaulinė sistema; ar išlieka tautos ir valstybės, ar veikiau nyksta; ar tęsiamas suverenumo galių perkėlimas iš tautų ir valstybių į globalius valdymo (angl. governance) tinklus; kaip šiuos ir kitus veiksnius lemia ir formuoja pasaulinė pažangiųjų technologijų plėtra? Esamos konjunktūrinės įtampos, kurias šiuo metu išgyvename pasaulyje, iš ilgalaikės perspektyvos esti pernelyg smulkios, kad iš jų galėtume numanyti Vakarų civilizacijos kryptį.

 

Ačiū už atsakymą ir komentarus, Aivarai. Už prašymo pakomentuoti mano siūlomą nuomonę slypėjo klausimas: kodėl pasirinkote tikėti pirmiausia pesimistinio scenarijaus tikimybe? Vengiant, suprantama, banalių teiginių, kad kismas istorijoje labiau tikėtinas nei pastovumas, ir kad didieji kada nors neišvengiamai virs dulkėmis, o jų vietas užims mažieji. Vietoj atsakymo pasiūlėte plačius ir įtikinamus komentarus, kaip ir kodėl iš principo tirtinas toks scenarijus. Ką gi, tebūnie. Praeitis iš tiesų duota tam, kad gebėtume prognozuoti ateitį, projektuodami galios centrų slinktis, kapitalizmo ir būsimų technologijų virsmus, visa įmanomas ir neįmanomas jų sąveikų konfigūracijas. Kas mūsų belauktų, geriau tai pasitikti pasiruošus. Ir, žinoma, sutinku su jūsų metodiniu perspektyvizmu, kad vienos ląstelės mutacijų stebėjimai gali tapti būsimos mirties nuo vėžio prognoze. (Jūsų versija: kaip iš samanų apžvelgti Žemę arba kas neduota skruzdėlei, duota žmogui). Kita vertus, kai ant stalo metamas vienas kitas ateities šimtmetis su daugybe kintamųjų, nepakenktų ir sena gera aiškiaregystės dovana.

Vėl permečiau jūsų pranešimą. Jūs nustatėte ligos (tikėtino Vakarų skilimo) diagnozę, aptarėte pesimistinį eigos scenarijų (kas būtų, jei būtų), galų gale pasiūlėte vaistus, kurie turėtų padėti to scenarijaus išvengti.

Ar ateityje susitars šiedvi galybės? Ar bus išsaugoti Vakarai? Į tai galima atsakyti, tik išnarpliojus du paradoksus.

Nesu tikras, kad suprantu minėtų paradoksų sprendimo ir Vakarų vienybės išsaugojimo priežastinį ryšį, jau nekalbant apie abejonę minėtų paradoksų sprendimo realumu. Bet šalin abejones, tarkime, kad abu Vakarų galios centrai sugebėjo išspręsti jūsų formuluojamas problemas arba paradoksus. Klausimas: kodėl, o gal kaip tai turėtų užtikrinti jų bendrą ateitį?

 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas
[K]odėl pasirinkote tikėti pirmiausia pesimistinio scenarijaus tikimybe?

Pesimizmą, kaip ir optimizmą, moksliniame kontekste suprantu kaip netinkamą elgesį proto svarstyklėse nuotaiką telkiantis svarmeniu. Tikiuosi, kad pranešime nuotaikomis nesivadovavau. Jei vis dėlto manote, kad jausmams pasidaviau, durkite pirštu, kur, kad galėčiau pasitaisyti. Jūsų minimas pesimizmas galėjo rastis kitoje vietoje. Nustatydamas, kad pacientas serga, gydytojas paciento atžvilgiu netampa pesimistu. Nustatydamas, kad pacientas yra sveikas, gydytojas paciento atžvilgiu netampa optimistu. Ir vienu, ir kitu atveju gydytojas daro tą patį – pažįsta faktinę padėtį. Bet gydytojo išvada gali veikti emocinę paciento būseną. Išgirdęs, kad serga, pacientas gali nusiminti. Išgirdęs, kad yra sveikas, – apsidžiaugti. Būdamas ne tik mokslininkas, bet ir žmogus, turintis širdį ir išgyvenantis tokį pasaulį, koks jis šiuo metu yra, galbūt nerimaujate pats? Jei taip, jus palaiko daug nuostabių protų. Man nežinomas nė vienas mokslininkas, kuris dabartinio pasaulio klausimu rimautų.

Pažvelkite į pranešimo žinią truputį kitu kampu: kodėl problemos Europos Sąjungos ir Jungtinių Amerikos Valstijų santykiuose išryškinamos kaip galimas Vakarų civilizacijos skilimo simptomas? Pats bendriausias atsakymas būtų: nes keliantys tas problemas aikštėn nori išsaugoti Vakarus, šiuos laikydami gėrybe. Vadinasi, regime išankstinės ir todėl savalaikės diagnozės pastangas, kai manoma, jog padėtį dar galima taisyti ir todėl taisyti būtina. Kur čia pesimizmas? Sakyčiau, priešingai.

 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas
Vietoj atsakymo pasiūlėte plačius ir įtikinamus komentarus, kaip ir kodėl iš principo tirtinas toks scenarijus.

Manyčiau, atsakiau į jūsų klausimą. Mėginsiu darsyk ir glausčiau: iš „rimtesnių“ geopolitinių grėsmių civilizacijos dinamikos nustatyti negalima. Epochinių slinkčių stebėtojui tokios grėsmės – pernelyg smulkūs (nelemtingi) tyrimo vienetai. Stebėdamas tokias grėsmes, civilizacijų tyrėjas lieka agnostikas.

Nesu tikras, kad suprantu minėtų paradoksų sprendimo ir Vakarų vienybės išsaugojimo priežastinį ryšį, jau nekalbant apie abejonę minėtų paradoksų sprendimo realumu.

Civilizacija – tūkstantmečiais formuota bendrų kultūrinių kategorijų erdvė. Tas bendrumas laiduoja sklandesnį šalių tarpusavio supratimą, nuspėjamumą, pasitikėjimą – visas gyvenimo sritis apimančią semantinę kokybę, kurios nerandama bendraujant su svetimomis civilizacijomis. Vadinasi, civilizacija paremta prasmių (kas leidžiama, kas – ne; ką reiškia tas, ką – anas, ir taip toliau) derinimu. Tas prasmes civilizacijos viduje siūlo ir derina istoriškai vienas kitą keičiantys kultūrinės hegemonijos centrai. Hegemonijos centrus valdo elitai. Šiems primenama, kad vidinio civilizacijos derėjimo ir nederėjimo diapazonas turi rėžius, kuriuos peržengus minėtos semantinės kokybės netenkama. Civilizacija nyksta.

 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas
[T]arkime, kad abu Vakarų galios centrai sugebėjo išspręsti jūsų formuluojamas problemas arba paradoksus. Klausimas: kodėl, o gal kaip tai turėtų užtikrinti jų bendrą ateitį?

Vakarų civilizacijos išlikimo sėkmė glūdės jau sukurtų bendrų kultūrinių kategorijų išsaugojime ir naujai kuriamų kategorijų derinime (pranešime minimų paradoksų sprendimas – vienas tokio derinimo pavyzdžių). Civilizacija – milžiniškas ir inertiškas darinys, nevaldomas pavieniais terapiniais receptais ar inžinerinėmis akcijomis. Svarbiausia pagauti bendrąjį principą: norėdama išlikti Vakarų civilizacija turi likti sukibusi iš vidaus. Ar jai pavyks, deja, sužinosime tik po fakto.

 

Konfucijiškos ir lietuviškos vertybės: nesutaikoma įvairovė ar paslėpta vienovė?

  • Bibliografinis aprašas: Julius Vaitkevičius, „Konfucijiškos ir lietuviškos vertybės: nesutaikoma įvairovė ar paslėpta vienovė?“ | Aivaras Stepukonis (sud.), Tauta, kultūra, tapatybė: apie kuriamąsias ir ardomąsias įvairoves, @eitis (lt), 2018, t. 772, nr. 131–168, ISBN 978-609-95858-1-9, ISSN 2424-421X.
  • Recenzentai: Lina Vidauskytė, Tomas Sodeika.
  • Institucinė prieskyra: Nankino universitetas (Nanjing Daxue 南京大学), Kinija.

Santrauka. Pranešime, remiantis pamatinėmis ankstyvojo konfucianizmo idėjomis, išreikštomis Konfucijaus „Pašnekesių“ tekste, aptariama konfucijiškų ir lietuviškų etinių vertybių suderinamumo tema. Tuo pačiu pranešime keliami kiti, lygiagretūs vertybių suderinamumo temai, klausimai apie lietuviškumo esmę ir tapatybę, apie galimybę pasinaudoti lietuviškos esmės paieškose savotišku veidrodžiu, kurį regime kitoje kultūroje. Šios temos aptariamos gyvenimo filosofijos kontekste, kur idėjos, išreikštos konfucianizmo klasikiniame tekste, susiejamos su šiandieninės Kinijos, kaip konfucijiškosios kultūros, realijomis. Temų aptarimo analizei pasitelkiamas dviejų poliarinių perspektyvų būdas – aptariant vertybių suderinamumo problemą ir iš vienovės (bendrumų bei panašumų), ir iš įvairovės (skirtumų bei savitumų) išeities taškų.

Pagrindiniai žodžiai: Konfucijus, konfucianizmas, lietuviškumas, tapatybė, įvairovė, vienovė, etinės vertybės, suderinamumas.

 
Norime, kad viskas būtų juoda arba balta. Norime, kad viskas būtų, arba viena, arba kita, o iš tiesų, kiekvienas mūsų gyvenimo aspektas yra du dalykai vienu metu, jei ne pustuzinis dalykų iš karto. Morgan Scott Peck, Further Along the Road Less Traveled, p. 104.

Įvadas: pirmasis Kinijos įspūdis

2001 metų rugpjūčio paskutinė savaitė. Rankose laikau lėktuvo bilietus į Kiniją. Jausmas man pačiam sunkiai suprantamas ir apibūdinamas. Rytoj pamatysiu beprotišką daugybę kinų. Iki šiol gyvenime nebuvau sutikęs nei vieno iš jų. Niekada nebendravau, neįsivaizduoju, kaip jie iš tiesų atrodo. Negaliu įsivaizduoti, kokia bus ta patirtis, ko laukti ir tikėtis.

Prieš išvažiuodamas išklausiau vienos lietuvių diplomantės valandos man asmeniškai skirtą „paskaitą“ apie tai, kaip viskas Kinijoje yra blogai. Žmonės ten spjaudosi nežiūrėdami kur, rūko kur pakliūna, restoranuose maistas visada plaukioja riebalų sultyse, neva draugiškai jie šypsosi – bet žinok, joks kinas niekada nebus tavo tikras draugas, nes kinas yra visų pirma kinas. Pamokymų „lektorė“ savo autoritetą grindžia dviejų metų darbu ir gyvenimu Kinijoje. Pamenu, paminėjo tik vieną gerą dalyką apie Kiniją ir tai, man regis, sarkastiškai. Tačiau koks tas „geras dalykas“ jau nebegaliu atsiminti, nes buvo palaidotas po visų tų neigiamybių sluoksniu.

Turėjau ir visiškai kito pobūdžio psichologinį parengimą Kinijai – kelis paprastus patarimus iš man svarbių žmonių. Nieko neteisk ir nevertink pagal save, nesakyk ‒ tai blogai, bet sakyk ‒ čia kitaip. Būk su visais nuoširdus ir visos durys tau bus atvertos. Būk ten kuo ilgiau, kad įsigilintum ir pajustum jų kultūrą.

 

Atskridau į Pekiną su kitu bendraamžiu kolega. Praktiškai nemokėjome kinų kalbos ir rašto, šiek tiek buvo baugu, kaip tokiame dideliame mieste be kalbos surasime Universitetą, į kurį važiavome. Tik išėjus iš oro uosto prasidėjo siurprizai. Mus pasitiko būrelis moterų, kurios, kaip supratau, ten buvo atsakingos už transportą ar žmonių įlaipinimą. Jos, supratusios mūsų išlementą burtažodį, – sutrumpintą Universiteto pavadinimą „er wai“ 二外 mus draugiškai ir entuziastingai iš karto nuvedė iki autobuso, daug aiškino mums nesuprantama „paukščių“ kalba vairuotojui, kuris pritariamai linksėjo galva. Be vairuotojo, į kalbą įsiterpė ir vienas iš keleivių. Ilgai važiavome, kol galiausiai vairuotojas davė mums ženklą, o kartu su mumis išlipo ir tas įsiterpęs keleivis. Pasirodo, jis užsimojo mus palydėti. Kulniavome su juo gal penketą, gal dešimtį minučių, galiausiai jis sustabdė taksi, vėl išpylė mums nesuprantamas instrukcijas taksistui ir atsisveikino. Galiausiai po keliolikos minučių kelionės su taksi jau atsidūrėme, kaip supratome, prie mums reikiamo Universiteto vartų. Tik išlipus iš taksi kaip iš po žemių atsirado dar vienas draugiškas kinas ir paklausė gan švaria anglų kalba – „may I help you? Lietuviškai „kuo galiu jums padėti?“

Taigi nemokėdamas beveik nė žodžio kiniškai, naujame visiškai kitokios kultūros mieste – Kinijos sostinėje – per labai trumpą laiką kaip koks fakelas estafete kartu su kitu lietuviu draugu buvau palyginus greitai „pristatytas“ į vietą. Pagalvojau, kaip kaunietis, net ir Vilniuje galbūt taip greitai nesurasčiau man nežinomos vietos. Įspūdis buvo toks, lyg kokia nematoma ranka mus vestų.

 

Kitos trys dienos Pekine buvo nemažiau kupinos malonių siurprizų ir visiškai naujų pojūčių, draugiškų žmonių, ankstyvo ryto pokalbių gestais su kinais, neprarandančiais noro bendrauti, net jei ir moki tik kelis žodžius jų kalba. Trečios dienos vakare negalėjau užmigti ir atsikvošėti, kur aš čia papuoliau? Kas čia per šalis? Kodėl visą laiką lydi geras naujas pojūtis? Ir tuo pačiu keistas nenusakomas liūdesys – atrodo taip greitai po penkių mėnesių turėsiu šią šalį palikti. Penki mėnesiai atrodė labai trumpas laiko tarpas.

Skaitome žinias, girdime pasakojimus, žiūrime televiziją, galvojame, kad įsivaizduojame ir išmanome, kokios yra kitos šalys ir tautos, tačiau atvažiavęs pamatai, kad atsidūrei visiškai kitokioje aplinkoje, aplinkoje, kuriai negalėjo tavęs paruošti nei primygtinai neigiami atsiliepimai apie šią šalį, nei teigiami patarimai, nei laisvai prieinama žiniasklaida ar kokie kiti informacijos šaltiniai. Nejaugi ir daugelis kitų šalių „slepia“ panašias galimybes? Tereikia būti atviriems, norėti susipažinti su „kitu“? Ar mano patirtis yra vienetinė? Ar tai „atsitiktinumas“? Ar taip yra dėl to, kad šitaip yra priimami „baltieji“ svečiai? Ar panašia patirtimi gali pasidalinti ir daugiau Kinijos svečių? Ar šis „medaus mėnuo“ greitai pasibaigė? Ar panaši būsena gali tęstis ilgai?

 

Kas yra lietuvis?

Į klausimą, ką reiškia būti lietuviu, yra labai nepaprasta keblu atsakyti. Manau, kad jeigu apie tai užklaustume bet kurio iš anksto nepasiruošusio lietuvio, sistematiško ir visa apimančio tikslaus atsakymo neišgirstume. Šiuo atveju verta prisiminti Aivaro Stepukonio apmąstymus šia tema. Pastarasis savo straipsnyje išreiškė labai taiklią mintį, kad buvimas lietuviu visų pirma visada susijęs su tuo, kad šį klausimą keliame vėl ir vėl. Panašiai kaip Nietzsche klausė apie tai, ką reiškia būti vokiečiu. Stepukonis taip pat pasiūlė gana lankstų „apibrėžimą“, kad „būti lietuviu reiškia užaugti ir subręsti tarp lietuvių“ Aivaras Stepukonis, „Globaliosios Rytų–Vakarų sąveikos ir naujoji mąstymo geografija: kur link, lietuviškume?“, p. 126–131. . Manau, tai be galo taiklus apibūdinimas ir ne vienam iš lietuvių, ypač jei jie praleidžia laiką savanoriškoje arba nesavanoriškoje emigracijoje tolimose šalyse, šis apibūdinimas būtų prie širdies. Tačiau apibūdinimas tikriausiai yra dar tik „pirmos versijos“, ir kaip toks jis tiktų ir bet kuriai kitai tautai. O ar galima šį apibūdinimą tikslinti? Ar galime eiti giliau ir ieškoti lietuviškumo savitumo? Kas apibrėžia mūsų individualumą? Kokios yra „lietuviškos vertybės“? Vertybės, kurias mes visi arba bent jau didelė dauguma lietuvių pripažintų? Vertybės, kurios ir daro mus lietuviais.

Ieškodamas atsakymų į šiuos klausimus, priėjau prie visiškai naujo būdo, kaip tai galima būtų pamėginti daryti. Kodėl nepamėginus pasinaudoti jau gan įsivyravusia idėja, kad kita kultūra visų pirma gali būti kaip veidrodis mūsų pačių kultūrai atrasti. Mano tyrinėjimuose tokia kitokia „veidrodinė“ kultūra arčiausiai po ranka – būtent kinų kultūra, ir visai konkrečiame pavidale – Konfucijaus „Pašnekesiuose“. Tai tekstas, kurį iš lėto skaitau ir vėl skaitau jau šešiolika metų. Tekstas, apie kurį skaitau paskaitas „visokių skirtingų kultūrų“ žmonėms ir jaunimui. Tekstas, kuris iš pirmo žvilgsnio turėtų pasirodyti visiškai tolimas ir svetimas mūsų lietuviškai kultūrai, ypač, jei ši yra šiek tiek uždaryta, kaip teigė Stepukonis „Rumšiškių liaudies buities muziejuje“ Ten pat. .

 

Konfucijaus „Pašnekesiai“, pasak žymių JAV sinologų Rogerio Ameso ir Henry Rosemonto, yra tas tekstas, kuris turbūt labiausiai išreiškia arba simbolizuoja tai, ką galėtume pavadinti „kiniškumo“ arba Kinijos kultūros esme Žr. Roger T. Ames, Henry Rosemont, Jr., The Analects of Confucius: A Philosophical Translation, p. 1. . Jei tai tiesa, kitas intriguojantis klausimas būtų, ar ši kiniškumo esmė atsiskleidžia kasdieniame Kinijos žmonių gyvenime? Ar tai tik idealas, kurio pavieniai žmonės siekia? Be abejo, atsakyti į šį klausimą galima labai skirtingai. Viena vertus, po Kinijos „kultūros revoliucijos“ iš tradicinės konfucianizmo kultūros neliko nė pėdsakų, o tai, kad dabartinė Kinijos valdžia su Xi Jin Ping priešakyje bando iškelti į pirmą planą Konfucijaus vertybes, tėra tik priedanga arba fasadas. Tačiau kitas kraštutinis atsakymas į šį klausimą būtų, kad kinai vis tik tiesiogine arba bent jau perkeltine prasme tebėra Konfucijaus mokiniai, net jeigu jie ir neskaito sekmadieniais konfucianizmo pagrindinio teksto Lun yu 《论语》 – „Pašnekesių“. Pagal šį antrąjį „kraštutinį“ atsakymą, tai, kad šios šalies lyderiai stengiasi valstybiniu mastu sugrįžti prie konfucianizmo etikos, būtent ir rodytų, jog ši etika, ši Konfucijaus mąstymo tradicija yra artima paprasto kino širdžiai.

Kaip įsitikinti, kuris iš šių dviejų skirtingų atsakymų labiau atitinka tikrovę? Ar galima atlikti tam tikrus socialinius tyrimus, kurie šią tikrovę patvirtintų? Pranešime noriu pamėginti pasitelkti ne sociologinį, bet kitą metodą, kurį sąlyginai galima būtų pavadinti gyvenimo filosofijos ar netgi fenomenologijos vardu. Tačiau pereinant prie šios metodikos, norėjau atkreipti dėmesį į vieną itin prieštaringą fenomeną, susijusį su Kinijos percepcija. Kinijos atveju yra labai paprasta surasti du iš pažiūros panašius „svetimšalius“, sakykime stebėtojus, kurie aplankytų Kiniją pirmą kartą panašiu metu ir panašioje vietoje, tačiau sugrįžę papasakotų visiškai skirtingas istorijas, tarsi jie būtų nuvykę į dvi skirtingas šalis.

 

Man yra tekę sutikti „užsieniečių“, atvykusių iš vienos mūsų mylimos Europos šalių, kurie pabuvę metus Kinijoje, padarė išvadą, kad kinai nuolatos iš jų juokiasi, kad nesupranta mandagumo taisyklių, galiausiai, kad elgiasi labai kvailai, ne taip, kaip atvažiavusiojo šalyje. Yra tekę sutikti ir kitų kaimyninių šalių atstovų, kurie kurį laiką tvirtino, kad tarkime aštuonių milijonų žmonių populiacijos dydžio istorinė Kinijos kultūros sostinė Nankinas nė iš tolo neprilygsta net ir jų (mūsų Lietuvos „kaimynų“) sostinės priemiesčiams. Pridėkime prie to ir gerbiamos diplomantės „objektyvius“ pasakojimus apie ne kokią gyvenimo patirtį Kinijoje. Net ir vienas iš mano tėvynainių, didelis Rytų kovų meno praktikas, pabuvęs metus Pekine, į mano klausimą apie įspūdžius, atsakė, kad jam nepatiko kinų kultūra. Tai viena – negatyvioji ‒ medalio pusė ir šį tokių nelabai optimiškų percepcijų sąrašą apie Kiniją būtų galima tęsti.

Tačiau yra ir kita medalio pusė. Tas pats išdidus vienos sostinės užsienietis, žiūrėk, po poros ar kelių metų Kiniją pamato visai kitomis akimis. Jam tai ko ne pati geriausia šalis, iš kurios jis neketina sugrįžti net ir į savo išgirtąją sostinę. Galiausiai yra didelė dalis tų pačių europiečių, kurie atvažiavę į Kiniją, nori čia apsilankyti vėl, ir negali įsivaizduoti savo gyvenimo kitur. Taip pat pamenu ir vieno bendramokslio iš už Atlanto nostalgišką prisiminimą arba palyginimą, kad su bet kuria nedidelės parduotuvės arba net ir didesnio prekybos centro pardavėja Kinijoje galima nesunkiai užmegzti gyvenimišką pokalbį, o štai jo šalyje tai būtų vargiai įmanomas dalykas. Prie šių pozityvų, kurių sąrašą taip pat galėčiau tęsti, prisideda ir manoji patirtis, kai po trijų pirmų dienų Kinijoje pradėjau gailėtis, kad mano stipendija tebuvo numatyta vos penkiems mėnesiams.

 

Tai galiausiai kokia ta Kinija yra? Kas iš šių visų svetimšalių sugeba sugriebti Kinijos kultūros esmę ir kasdienę tikrovę objektyviau? Ar intelektuali lietuvių diplomantė, išgyvenusi čia dvejus metus? Ar anglas, kuriam čia pritrūko mandagumo ir taisyklių laikymosi? Ar amerikietis, įvertinęs žmogiško betarpiškumo fenomeną? O gal sinologas, kuris prasimokęs čia metus dvejus, ir vis kartą per metus du apsilankydamas, rašo mokslinius veikalus toli už Atlanto? O gal anglų kalbos dėstytojas, dirbantis čia Kinijoje dešimt ir daugiau metų, tačiau kuriam anglų kalba iš tiesų yra ne gimtoji, o tik trečia kalba, išmokta po lietuvių ir rusų kalbos. Ar gali būti taip, kad itin sumanus ir jautrus, kultūriškai išsilavinęs žmogus, pabuvęs čia tik mėnesį ar metus, gali sugebėti užčiuopti Kinijos realijas? O tai gal pagyvenęs čia – Nankine, Pekine arba Šanchajuje – dešimt ar dvidešimt metų užsienietis iš tiesų gali įžvelgti giliau? Ar tai sugeba padaryti daug metų tyrinėjimams atsidavę sinologai? O gal Kiniją geriau supranta su ja verslo ryšius palaikantys verslininkai?

Viena yra akivaizdu, kad net ir tame pačiame mieste gyvenantys du užsieniečiai, tarkime Universitete pagal studentų mainų programą besimokantys studentai, gali psichologine prasme būti visiškai skirtinguose poliuose. Vienas jų gyvens kone euforijoje, neatsidžiaugdamas savo gyvenimu ir patirtimi Kinijoje. Kitas gyvens nuolatos jausdamasis negatyviai ir skųsis apie tai, kaip Kinijoje yra blogai, ir kokie yra tie kinai neišsilavinę ir nemandagūs. Vienas pastebės ypatingą kinų subtilumą ir draugiškumą, kitas matys vien jų grubumą ir priešiškumą. Kuris iš jų yra teisus? O gal realybė yra daugialypė ir mes iš jos pasirenkame tik tai, ką patys įžvelgiame pagal savo charakterį ir likimą?

 

Konfucianizmo ir lietuvybės suderinamumas

Būtent ši prieštaringa Kinijos kasdienybė, kai iš to paties erdvės ir laiko taško skirtingas stebėtojas gali susidaryti visiškai kitokį vaizdą, daryti skirtingas išvadas, turėti diametraliai skirtingus patyrimus, o taip pat apmąstant bendresnę „įvairovės“ ir „vienovės“ tematiką, kurią Platonas ir Aristotelis vadino „vienio“ ir „daugio“ tema, kilo idėja panaudoti „įvairovės“ ir „vienovės“ perspektyvų temą, kaip tam tikrą metodą arba metodinę prieigą. Tai mano pirmasis tokio pobūdžio bandymas, tačiau šiai „prieigai“ pasiteisinus, manau, galima būtų šį metodą gilinti, tobulinti ir rutulioti toliau. Sugrįžtant prie lietuviškumo esmės ir kinų kultūros (kaip kitokios kultūros) veidrodžio klausimo, kodėl mums nepažvelgus į „kiniškumo esmės“ simbolį – Konfucijaus „Pašnekesius“ ‒ būtent iš šios poliarinės perspektyvos. Iš vienos pusės pabūkime tuo „eurocentrišku“, bet galbūt objektyviu, „diplomantu“, kuriam viskas Konfucijaus tekste atrodo kitaip ir svetima. Iš kitos pusės pabūkime tuo „kukliu“ ir svetingu lietuviu, kuris priima svečią ir vieningai su juo skanauja keptą duoną prie stalo. Galiausiai pasižiūrėkime, kuri iš šių perspektyvų buvo vaisingesnė. O gal tiesa glūdi jų sintezėje?

Kad supaprastintume šį eksperimentinį minties tyrimą ir įtalpintume jį į savotiškos minties laboratorijos rėmus, siūlau sutelkti dėmesį tik į vieną konfucianizmo tekstą – Konfucijaus „Pašnekesius“, pradedant pirmuoju to teksto skyriumi ir pasirenkant tam tikrus tipiškus to veikalo fragmentus ir idėjas. Kinų mąstymo tradicijoje yra mėgstama sakyti, kad „užtenka pusės Konfucijaus teksto šaliai suvaldyti“ Kiniškai ban bu Lunyu zhi tianxia 半部《论语》治天下. Nors ši frazė yra gana plačiai žinoma Kinijoje, pagal tyrinėtoją Song Ding Guo 宋定国 yra sunku atsekti, kas iš tiesų yra šios frazės autorius. . Tęsiant šią idėją galime manyti, kad vien kelių šių tipiškų fragmentų turėtų užtekti mūsų minties laboratorijai.

 

Jeigu žiūrėtume ir savo kūną analizuotume veidrodyje, tikriausiai mėgintume pirmiausia atkreipti dėmesį į pagrindines kūno dalis – galvą, rankas, kojas, krūtinę ir juosmenį. Greičiausiai pradėtume nuo galvos, kadangi tai bene svarbiausia dalis, sutelktume žvilgsnį į akis, nosį, burną, ausis ir plaukus. Galbūt atkreiptume dėmesį į rankas. Pastebėtume ir įvairiausius kūno vingius, iškilimus ir įdubimus. Atkreiptume dėmesį į plaukus, veido išraišką, akių spalvą. Kultūros veidrodžio atveju viskas yra daug sudėtingiau. Dar nežinia, kuri kultūros dalis galėtų būti pavadinta galva ar širdimi. Be to, kultūros atveju labai svarbu ir tai, kas nematoma – vidiniai dalykai, taigi tam tikras vidinis veidrodis, nematomas akimis, bet stebimas protu ir širdimi. Konfucijaus teksto atveju, pradėję nuo pirmosios jo dalies atkreipkime pirmiausia dėmesį į pagrindines iškylančias idėjas, kaip jos pateikiamos ir kaip jos atsikartoja tolimesnėse teksto dalyse. Kur šių idėjų atžvilgiu esame mes – stebėtojai lietuviai. Ar tos idėjos mums atrodo artimos, ar svetimos? Kokias asociacijas jos mums sukelia?

Šioje dalyje ir toliau pirmiausia ieškosiu tam tikros „lietuviškų“ ir „kiniškų“ šiuo atveju „konfucijiškų“ vertybių vienovės. Kreipsiu dėmesį į tai, kas mus jungia ir į ką mes atsišaukiame. Taigi būsiu tas draugiškas ir paprastas kaimo valstietis, besidalijantis su kinais duona. Tuo tarpu kitoje dalyje pamėginsiu pažiūrėti iš kitos pusės. Tapsiu išsilavinusiu intelektualiu kritiku, kuris nesunkiai gali įžvelgti skirtumus ir problemas.