• 2024 m. liepos 25 d., tobulindami tinklavietės tipografiją, naujinome šriftų šeimą „Georgia“ į „Georgia Pro“. Raginame pasitikrinti, ar jūsų kompiuteryje ir kituose e. įrenginiuose, kuriuose skaitote @eitį, yra įdiegta šriftų šeima „Georgia Pro“, o jei ne, įsidiegti. Tinklavietėje skaitydami informaciją, matysite dailesnius ir tikslesnius šriftus. Išsamiau apie numatytąją tinklavietės tipografiją žr. Žinynas > Technologija.

Konfucijaus „Pašnekesiuose“ yra gausu įvairiausių idėjų, susijusių su filosofija, gyvenimu, žmogumi. Su tuo, kas mes esame, kokia mūsų paskirtis, koks elgesys yra doras. Tačiau šiam nedideliam eksperimentui pasirinkau penkias, galbūt ne pagrindines, tačiau svarbias šio teksto, o taip pat ir Konfucijaus mokymo idėjas: 1) apie mokymąsi, 2) apie įgyvendinimą, 3) draugystę, 4) džiaugsmą ir 5) santykius. Kaip minėjo savo straipsnyje Stepukonis, „paimame arabišką skaitmenį „3“ ir pavadiname jį lietuviškai „trys“, kartu paskelbdami visam pasauliui – jis mūsų“ Aivaras Stepukonis, „Globaliosios Rytų–Vakarų sąveikos ir naujoji mąstymo geografija: kur link, lietuviškume?“, p. 126–131. . Šiuo atveju paimame kiniškus rašmenis – penkias Konfucijaus mokymo „idėjas“ xue 學, xi 習, peng 朋, le 樂, xiao 孝 ir pavadiname jas lietuviškai „mokytis“, „įgyvendinti“, „draugystė“, „džiaugsmas“ ir „pagarba“ ir paskelbiame pasauliui, kad jos yra mūsų, o ne tik Konfucijaus ar jo sekėjų. Kita vertus, čia svarbu nepamiršti, kad pavadindami kiniškus rašmenis lietuviškai mes galime ir suklysti, pavadindami idėją, tik iš pažiūros panašią į lietuvišką, ne tuo vardu. Bet tai jau būtų kitų straipsnių tema.

Taip prasideda „Pašnekesių“ pirmojo skyriaus pirmasis sakinys:

Mokytis ir nuolat įgyvendinti tai, ką išmokai, ar tai nėra džiaugsmo šaltinis? Konfucijus, „Pašnekesiai“, 1.1. Toliau tiesiog naudosiu sutrumpinimą LUNYU. Norintiems toliau patyrinėti straipsnyje pateiktas Konfucijaus „Pašnekesių“ citatas lietuviškame vertime, atsižvelgiant į mano pateiktą skyrių ir sakinį, siūlau naudotis Zitos Mažeikaitės veikalo „Pašnekesiai“ vertimu, arba tikrinti su įvairiais vertimais į kitas kalbas, kurie dabar yra laisvai prieinami internete, įskaitant svetainę Chinese Text Project.

Kiniškas rašmuo xue 學 „mokytis“ šiame tekste yra paminėtas šešiasdešimt šešis kartus, taigi tai gana svarbus žodis. Šiuo rašmeniu pradedama Konfucijaus knyga, taip pat kai kurie kiti Konfucijaus sekėjai savo veikalus pradėdavo nuo xue 學 arba tiesiog toliau tobulindavo „mokymosi“ sampratą. Pavyzdžiui, Xunzi taip pat pradeda savo veikalą paminėdamas mokymąsi: „mokymuisi nėra pabaigos“ Kiniškai xue bu ke yi yi 學不可以已. Xunzi, “Quanxue,” 1. , ką lietuviškai apibūdintume posakiu „tobulėjimui nėra ribų“. O, tarkime, Mencijus gražiai pasako, kad „mokymosi tikslas yra surasti prarastą širdį“ Kiniškai xue wen zhi dao wu ta, qiu qi fang xin er yi yi. 學問之道無他,求其放心而已矣。Mengzi, 6A:11. .

 

Konfucijaus sekėjams mokytis reiškė ne tik skaityti knygas ir atmintinai kartoti tai, ką jose perskaitė. Konkretesne ir labiau ribota prasme mokytis jiems reiškė mokytis šešių „konfucijiškųjų“ menų. O abstraktesne ir platesne prasme, mokytis reiškė mokytis iš gyvenimo, mokytis, kaip tapti geresniu, kaip išsivaduoti iš savo ydų ir trūkumų, kaip tobulinti charakterį ir savistabą. Mokytis pačia plačiausia prasme reiškė prabusti ir tapti sąmoningu.

Kaip šiame veidrodyje atsispindi lietuviškos vertybės? Pirmiausia ateina į galvą lietuviški posakiai ir patarlės: „Ką išmoksi ant pečių nenešiosi“, „gyveni ir mokaisi“, „žmogus be mokslo kaip namai be langų“, „mokslo šaknys karčios, bet vaisiai saldūs“, „mokslas akis atidaro“, „mokslas – turtas, kurio niekas neišplėš: numirsi – su savimi nusineši“, „kartojimas – mokslų motina“, „gerus mokslus ne tik klausyk, bet ir pildyk“, „brangesnio daikto už mokslą nerasi pasaulyje“. Patarlėse atsispindi lietuviškas supratimas apie tai, kad amato, sugebėjimų, žinių mokymasis yra be galo svarbus, nepakeičiamas. Mokymasis yra mūsų prigimtyje. Vaikai nuo mažens mokosi kalbos, mokosi vaikščioti, mokosi gyventi. Mes juos savo ruožtu mokome visko, ką laikome svarbiu ir ką sugebame. Be mokymosi nedaug kuo skirtumėmės nuo kitų gyvūnų.

Kam teko nors truputį ilgiau pabūti ir pagyventi Kinijoje, tas galėjo nesunkiai įsitikinti, kokia gaji ši mokymosi idėja yra šiandieninėje Kinijoje. Kone visi kinų vaikų tėvai deda dideles pastangas, kad jų atžalos turėtų visas sąlygas mokymuisi. Ar čia Konfucijaus ir jo sekėjų įtaka? O gal natūraliai žmonėms būdingas mokymosi svarbos suvokimas? Vienaip ar kitaip šis dėmesys mokslui šiandieninėje Kinijoje yra itin stiprus. Su tuo susijusi ir pagarba mokytojams.

 

Lietuvoje dar visai neseniai mokymasis taip pat buvo vertinamas. Prisiminkime taip pat ir pasiaukojančius knygnešius, nešančius knygas, iš kurių galėtume mokytis lietuviškai. Taip pat ir pasakojimus apie privačias mokyklėles, kur mokytojas galėdavo perteikti žinias lietuviškai. Mokytojas ne tik Kinijoje, bet ir Lietuvoje buvo gerbiamas. Todėl pačia pagrindine šio žodžio xue 學 „mokytis“ prasme mes nedaug kuo skiriamės nuo kinų ir šiame polėkyje galime vieni kitus suprasti.

Pirmajame „Pašnekesių“ sakinyje glūdi ir kita pamatinė konfucijiška idėja – mokymasis įgyja didesnę prasmę, kai galime įgyvendinti tai, ką išmokome. Kinai tai vadina zhi xing he yi 知行合一 – žinojimo ir veiksmo vienove. Pašnekesių tekste taip pat gausu pavyzdžių, kur Konfucijus atkreipia dėmesį, jog daug svarbiau žiūrėti ne į tai, ką žmogus kalba, bet į tai, ką jis daro Žr. LUNYU 5.10, ting qi tan er guan qi xing 聽其言而觀其. . Gero lyderio savybė pirmiausia yra sugebėjimas greitai ir ryžtingai veikti Žr. LUNYU 1.14, o taip pat LUNYU 4.24. . Be veiksmo, be įgyvendinimo bet kokia etikos teorija lieka sausa šaka, kuri nežydi ir nemezga jokio vaisiaus. Konfucijaus kaip mokytojo įvaizdis taip pat yra vienas geriausių tokio mokymo „veiksmu“ pavyzdžių. Jis nemėgo daug kalbėti, nedalyvaudavo ilgose diskusijose, netgi asmeniškai nepaliko jokių savo minčių užrašų („Pašnekesiai“ buvo surašyti jo mokinių), tačiau savo veiksmais, savo sugebėjimu mintis įgyvendinti praktikoje, pajėgė pritraukti tūkstančius mokinių ir palikti iš jų ateities kartoms keliasdešimt pačių gabiausiųjų – kaip savo mokymo branduolį. Visa tai jis padarė iš sugebėjimo „įgyvendinti“ dalykus.

 

Šia gryna ir paprasta xi 習 (praktikuoti) ir xing 行 (veikti, įgyvendinti) prasme Konfucijaus idėjos neatrodo tolimos ir svetimos tam, ką galėtume pavadinti lietuviškomis vertybėmis. Juk mūsų kultūroje taip pat yra vertinamas veiksmo žmogus. Žmogus, kuris žino ir sugeba veikti, ir savo veikla pasiekti rezultatų. Prisiminkime ir mūsų patarles bei posakius, šiek tiek artimus šiai veiksmo idėjai: „mažiau kalbų – daugiau darbų“, „juodas darbas, balta duona“, „darbininkas žmogus niekad duonos netrūks“, „geriau dirbti, nekaip elgetauti“, „darbas – ne vargas, tinginystė – ne laimė“, „daugiau dirbk, mažiau kalbėk“, o taip pat „mylėk tėvynę ne žodžiais, bet darbais“. Galbūt dėl to tai yra ir viena iš priežasčių, kodėl istorijoje mes dažnai labiau garbinome karvedžius ir kunigaikščius, nei mąstytojus ir rašytojus. Vytautas Didysis pirmiausia buvo Didysis dėl to, ką jis nuveikė ir padarė, bet ne dėl to, ką jis pasakė. Juk ir tokie mąstytojai kaip Antanas Maceina ar Vydūnas yra mažiau pažįstami lietuvių, nei Vytautas Didysis. Maceina ir Vydūnas daug rašė, bet mes paprastai nežinome, ką jie nuveikė.

Kaip įgyvendinimo arba veiklos priešingybę galime paminėti tingumą, kuris lietuvių be jokių abejonių, visada buvo priimamas kaip yda. Tingumo priešingybė yra sugebėjimas veikti ir įgyvendinti idėjas praktikoje. Kaip sakoma: „Darbas – Dievo paliepimas, tinginys – velnio pagunda“ arba „Darbštus duoną gamina, tinginys vargą augina“, o taip pat „darbas – duoną pelno, tinginystė – vargą“. Be abejo, lietuvių krivis ir kinų ru-istas (konfucianistas) rastų, ką pašnekėti apie darbą ir įgyvendinimą, bei jų priešingybę tinginystę.

 

Pereinu prie kitos pasirinktos konfucijiškos idėjos – draugystės. Ilgainiui bebendraudamas su kinais supratau, kad lietuviams žodis „draugas“ yra šventas. Palyginus su kinais lietuviai žodį draugas vartoja daug atsargiau. Jeigu draugas, tai turi būti jau tikras draugas. Jeigu draugas, tai turi būti draugas ilgam. Kinai šiuo atveju šį žodį pengyou 朋友 vartoja daug laisviau. Konfucijus yra pasakęs „Ar nedžiugu sutikti vėl [tikrus] draugus, sugrįžtančius iš tolimų kraštų?“ LUNYU 1.1. Verčiant šį teiginį nuosaikiau, galima būtų sakyti „Ar nedžiugu, kai ateina draugas iš tolimų kraštų?“ Ne kartą teko girdėti, kaip kinai šią frazę pavartoja norėdami susipažinti su svetimšaliais – juk, sako jie, net ir Konfucijus džiaugėsi draugais iš tolimų kraštų. Šis pengyou 朋友 žodis toks populiarus, kad net ir perkant gatvėje kokius rankdarbius tenka išgirsti šviežiai išdygusį pirkėją pardavėjui sakant, žinai, būnam draugais (pengyou 朋友) – parduok pigiau.

Tačiau gilinantis toliau pasirodo, kad Konfucijus, kalbėdamas apie ateinančius draugus iš tolimų kraštų, pirmiausia turėjo omeny tai, ką mes vadiname tikrais draugais. Netgi tokie draugai, Konfucijaus atveju, priklausydavo vienai mokyklai, jie būdavo to paties gyvenimo mokytojo mokiniai, juos siedavo panašus idealai ir siekiai, kas kiniškai apibūdinama viena idioma zhi tong dao he 志同道合 Lietuviškai „[kai] valios sutampa ir keliai sudera“. . Būtent tokių draugų sugrįžimas Konfucijui buvo vienas iš džiaugsmo šaltinių. Tais laikais, kai atstumai buvo dideli, po ilgo nebuvimo sugrįžęs draugas buvo brangenybė.

 

Pašnekesių teksto kitose vietose irgi galime surasti įdomių pasakymų apie draugą. Pavyzdžiui, LUNYU 1.4 kalbama apie tai, jog svarbu nuolat tikrinti save trimis aspektais, vienas iš kurių skamba taip: „Ar bendraudamas su draugais buvau patikimas?“. Arba LUNYU 1.6 sakoma: „Neturėk draugų, kurie tau nelygūs“, kuri gerokai primena visiems žinomą lietuvišką patarlę „su kuo sutapsi, toks ir pats tapsi“ arba „pasakyk, kas tavo draugai, ir aš pasakysiu, kas tu“.

Vėlgi žiūrint iš draugiško dialogo pozicijų, Konfucijaus pasisakymuose apie draugus ir draugystę, būtent tikrus draugus ir ilgalaikę draugystę, matome, kad tarp lietuviškų vertybių ir kiniškų-konfucijiškų vertybių yra daugiau panašumų ir bendrumų negu skirtumų. Ir lietuviams, ir kinams iš esmės draugas yra žmogus, kuriuo gali pasitikėti, ir kuris pasitiki tavimi. Jis padės bėdoje ir džiaugsis, kai tau sekasi. Gal tai yra dar viena iš tų bendražmogiškų vertybių, būdinga ir lietuviams, ir kinams, o taip pat ir kitoms tautoms?

Toliau trumpai apžvelgime džiaugsmo temą. „Paskutinis konfucianistas“ Liang Shuming yra tvirtinęs, kad Konfucijui džiaugsmas ir džiaugsmingas, gyvas, pozityvus požiūris į gyvenimą buvo viena iš pamatinių nuostatų arba netgi jo charakterio savybių Žr. Li Yuan Ting, Yan Bing Hua, Liang Shuming xiansheng jiang kong meng, p. 14–15, o taip pat ilgesnė diskusija apie Konfucijaus džiaugsmo sampratą ir džiaugsmingą gyvenimišką nuostatą p. 50–61. . Jau minėtame fragmente idėjas apie mokymąsi, draugus ir vadą jungia džiaugsmo samprata. Mokymasis ir draugai ‒ tai džiaugsmo šaltinis. Vadas (doras žmogus, džentelmenas, kilnus žmogus) tai tas, kuris sugeba išlaikyti džiaugsmo nuostatą, kadangi jis neužsigauna ir nesupyksta. Dorybė ir dora, žmogaus tobulumas, gėris – visa tai Konfucijui yra džiaugsmo pamatas. Dorybė eina su džiaugsmu. Nebūsi doras – džiaugtis negalėsi Pavyzdžiui, LUNYU 4.2: „Nedorybė negali ilgesnį laiką ištverti sunkumų, negali ji ilgai išbūti ir džiaugsme.“ . Kinų kalboje džiaugsmui ir muzikai apibūdinti buvo naudojamas tas pats garsas ir tas pats rašmuo. Tai rašmuo, kuris „Pašnekesiuose“ paminėtas net 48 kartus. Pratęsiant Liang Shuming mintis, sakytume, kad „Pašnekesiai“ yra savotiška išmintingo ir doro džiaugsmo filosofija.

 

Džiaugsmas turbūt yra tai, be ko negali gyventi gerai nei vienas žmogus, nepriklausomai nuo to, ar lietuvis jis, ar kinas. Tačiau turbūt kiekviena tauta džiaugiasi kiek kitaip, t. y. savitai. Tarkime lietuviai išeitų iš proto, jeigu neturėtų liūdnų dainų. Mes net kai ir džiaugiamės, susirenkame kartu, būtinai turime sudainuoti ką nors liūdno. Kartais norisi sakyti, kad mes džiaugiamės liūdėdami. Ir kinui toks džiaugsmas tikriausiai būtų sunkiai suprantamas.

Tai ar džiaugsmas yra lietuviško charakterio savybė? Ar džiaugsmas – gilus, gražus, doras, kilnus, pakylėjantis yra viena iš mūsų lietuviškų vertybių? Ar lietuvis džiaugiasi? Gal ir išmokome per daugelį sovietinių metų ir beveik nesibaigiančių karų virtinę liūdėti, būti paniurusiais ir nepatenkintais, liūdėti be priežasties, „gerinti“ savižudiškų šalių rekordus, bet ar tai yra mūsų kaip lietuvių tautos idealas? Vargu, galbūt tai tik tam tikros epochos realija, atspindinti gyvenimo sunkumus, bet džiaugsmas lietuviui yra vertybė, prasmė, o gal ir tikslas savaime. Todėl Konfucijus, kalbėdamas apie džiaugsmą, nėra mums svetimas. Kaip mokymosi, įgyvendinimo ir draugystės atveju, taip ir džiaugsmo atveju mes esame labiau su juo panašūs, vieningi, nei skirtingi. O tuo pačiu esame panašūs ir su kinais, kurie šia džiaugsmo filosofija seka. Šviežios patirtys tik atvažiavus į Kiniją, kurias aprašiau pranešimo pradžioje, taip pat liudija, kad šiame konfucijiškajame regione, tinkamai susiderinus, yra nesunku patirti džiaugsmo būseną.

 

Na ir galiausiai pereinu prie santykių temos. Ši tema konfucianizme yra turbūt labiausiai visiems žinoma ir girdėta. Susipažindami su Kinija pirmiausia sužinome, kaip svarbu ten yra susikurti savo pažinčių, taigi santykių ratą, nes be tų santykių – kiniškai vadinamų guanxi 关系 – Kinijoje sunku ką nors padaryti. Tačiau analizuodami Konfucijaus „Pašnekesius“ matome, kad ten jis pirmiausia kreipė dėmesį ne į santykių kūrimą vardan kokių nors savanaudiškų ar verslo tikslų, bet dėl kilnesnių paskatų. Jau pirmajame skyriuje yra išvardyti pamatiniai darnių santykių principai. Verta juos greitu žvilgsniu peržiūrėti.

Draugystę galima būtų priskaityti kaip vieną iš santykių, žmonių tarpusavio bendravimo, kategorijų, tačiau šioje dalyje noriu aptarti kitus ryšius, ne tik su vadinamais draugais. LUNYU 1.2 paminėtas doras, kilnus elgesys su žmonėmis apskritai, ir ypatinga pagarba bei rūpestis tais, kurie arčiausia mūsų. Pagarba tėvams ir vyresniems už mus vadinama kiniškai xiao 孝, o taip pat pagarba mūsų bendraamžiams, broliams ir seserims – vadinama ti 悌. Kita vertus, šie iš pažiūros giminiški ryšiai išplečiami ir pritaikomi daug plačiau, jie tarsi perkeliami į aukštesnę „filosofinę“ kategoriją. Todėl LUNYU 1.6 sakoma:

[Konfucijaus] mokinys būdamas šeimos rate laikosi xiao 孝 pagarbos, atlikdamas reikalus ne šeimoje, priima visus kaip brolius […] Stengiasi priartėti prie gėrio.
 

Net ir šiais laikais, lyginant Lietuvos ir Kinijos kasdienybės realijas, į akis krenta vienas kontrastas: jeigu Lietuvoje savo vaikams kalbėdami apie kitus vaikus sakome „berniukas“ arba „mergaitė“, kinų tėvai paprastai šių žodžių nevartoja, ir net apie pirmą kartą sutiktą savo atžalų bendraamžį ar bendraamžę, vadina juos „vyresniuoju broliu“ gege 哥哥, „jaunesniuoju broliu“ didi 弟弟, „vyresniąja seserimi“ jiejie 姐姐 arba „jaunesniąja seserimi“ meimei 妹妹, nors tarp jų ir nėra jokių artimų giminystės ryšių. Į mano sūnaus klasės bičiulio senelį tinkamiausias ir draugiškiausias būdas yra kreiptis žodžiu shushu 叔叔, kuris neturint tinkamesnio žodžio, lietuvių kalboje reikštų tiesiog „dėdę“.

Taigi Konfucijui giminės, draugai, tie, kurie yra už mus vyresni, ir tie, kurie yra jaunesni, mūsų bendraamžiai, visi šie santykiai yra labai svarbūs. Kaip mes elgiamės visų šių skirtingų žmonių atžvilgiu, nulemia mūsų charakterį ir šių santykių gerinimas yra tikriausiai viena iš pamatinių konfucijiškojo tobulėjimo sąlygų. Pagarba tėvams ir vyresniesiems, rūpestis savo vaikais ir kitų vaikais, gražus broliškas elgesys su aplinkiniais nėra svetimos vertybės ir mūsų krašte. Anksčiau jų reikšmė buvo daug didesnė, dabar globalizacijos, liberalizacijos ir modernizacijos laikais visos šios vertybės tampa vis labiau abejotinos ir ne tokios svarbios Pranešime vis užsimenu apie tai, kad tam tikros etinės ir moralinės vertybės mums tampa nebe tokios svarbios. Tačiau jei vertintume šį reiškinį griežčiau, apibūdintume jį kaip tam tikrą dorovinį nuosmukį. Šiame etinių vertybių analizės ir suderinamumo temos kontekste, manau, yra vertinga susipažinti su tuo, ką Stanislovas Juknevičius vadina „moralės funkcijų nuosmukiu“. Čia aptariamos idėjos netiesiogiai susisieja su vienu iš Juknevičiaus straipsniu. Žr. Stanislovas Juknevičius, „Vakarai ir Islamas: konfrontacija ar tarpusavio supratimas?“, 2006. . Tačiau žiūrint į lietuviškumo šaknis, tai yra mūsų savasties dalis. Dar palyginus visai neseniai ir Lietuvoje galima buvo aptikti vienkiemių, ar kaimelių, kuriuose net ir nežinomas svečias būdavo draugiškai priimamas, apnakvindinamas ir pamaitinamas lig savas. Juk tai irgi yra lietuviškos kultūros – šilto ir broliško požiūrio į kitą žmogų – pavyzdys.

 

Jeigu Konfucijaus ir jo mokinių požiūrį į santykius suprastume gana paprasta ir bendrąja prasme, kaip taurumo, kilnumo, gražumo siekį žmonių tarpusavio bendravime, vėl, kaip ir ankstesnių minėtų aspektų – mokymosi, įgyvendinimo, draugystės ir džiaugsmo – atvejais, dvasinis atstumas tarp Lietuvos ir Kinijos kultūrų prapuola. Mums suprantamos tokios vertybės ir jos artimos lietuviškosioms. Net jeigu mes to niekada ir nesuformulavome taip tiksliai ir apibrėžtai, galime tai padaryti dabar, žiūrėdami į šį kitonišką kultūrišką, „penkių tūkstančių“ metų nugludintą, dinamišką kinų konfucijiškosios kultūros „veidrodį“.

Po šios trumpos pasirinktų penkių Konfucijaus mokymo aspektų – mokymosi, įgyvendinimo, draugystės, džiaugsmo ir santykių – peržvalgos ir analizės pirmiausia matome, kad mes galime drąsiai lietuviškais terminais ir sąvokomis kalbėti apie kiniškas konfucijiškas vertybes. Galima būtų netgi sakyti, kad šios vertybės pranoksta konfucijiškos Kinijos ribas, tinka ne tik kinams, bet ir lietuviams. Noriu atkreipti dėmesį, kad ir kitų dviejų pagrindinių Kinijos mąstymo tradicijų atstovai – daoistai ir Chan budistai labai retai eidavo prieš pagrindines Konfucijaus mokymo vertybes. Šeštasis Chan budizmo patriarchas negalėjo leistis į piligriminę kelionę nepasirūpinęs prieš tai savo motina. Kaip besistengtų dvidešimto amžiaus akademikai ir kai kurie kiti tyrinėtojai supriešinti konfucianizmą su daoizmu, tarp šių skirtingų tradicijų vis dėlto buvo tam tikri bendri ir pamatiniai etikos principai, todėl manau, kad kalbėdami apie konfucianizmą kalbame apie tam tikrus esminius ne tik Konfucijaus mokymo kaip atskiros tradicijos, bet ir bendros kinų kultūros bruožus.

 

Šios pasirinktos penkios idėjos arba vertybės neišsemia konfucianizmo esmės, o taip pat ir neapibrėžia to, ką pavadinau lietuviškomis vertybėmis. Tačiau be šių vertybių nebūtų ir Konfucijaus mokymo, tokio kaip jį dabar turime. Jei išbrauksime šias vertybes iš lietuvių kultūros lobyno, nebeturėsime ir lietuviškumo. Per mokymąsixue 學 tauta išlieka gyva ir tobulina save bei savo kultūrą. Pastaroji išlieka tik todėl, kad yra žmonių, kurie tuo gyvena, kurie idėjas ir mintis pritaiko praktikojexi 習. Be draugystėspeng 朋 ir you 友 bei kitų darnių santykių – pagarbos vyresniesiems ir tėvamsxiao 孝, broliškumoxi 悌, rūpesčio jaunesniaisiais bei apskritai bendražmogiškosios meilės – ai min 愛民 kultūra kaip žmonių bendrija galiausiai iširtų ir susvetimėtų. Be vadovaujančių elementų, be didvyrių ir vadų, be tam tikro idealo ir be nuolatinio atsinaujinančio sugebėjimo džiaugtis – yue 悦 ir le 乐, tauta taip pat prarastų savo egzistencijos prasmę. Taigi, ar nėra tarp lietuviškų ir kiniškų vertybių tam tikro sąskambio ir vienovės?

Konfucianizmo ir lietuvybės skirtumai

Aukščiau penkių vertybių analizę pateikiau iš vienovės ar bendrų žmogiškų vertybių požiūrio taško, laikydamasis nuostatos, kad ir tarp konfucijiškų, ir tarp lietuviškų vertybių yra tam tikras bendrumas bei suderinamumas. Tačiau kaip visa tai atrodytų, jei pasirinktume „įvairovės“ perspektyvą ir kreiptume didesnį dėmesį į skirtumus ir niuansus, kuriuos gali būti sudėtingiau suderinti. Šią antrąją perspektyvą galima pavadinti dviejų kultūrų suderinamumo kritika.

 

Taigi iš vienovės paieškų pozicijų ir lietuvių kultūrai, ir kinų konfucijiškajai kultūrai būdingas itin didelis dėmesys „mokslui“ arba „mokymuisi“. Pasak Žemaitės apsakymo „Rudens vakaras“:

Oi, kaip mokslas reikalingas! – atsiliepė pati. – Gerai nedėlioj skaitės pats Stasiukas: „Ir gyvenant niekas per nosį nebraukys, kad mokslo turi“.

Tačiau lietuviškoje kultūroje egzistuoja ir kitas polius, apie kurį skaitome tame pačiame Žemaitės apsakyme: „Kam jam to mokslo? Bene į kunigus eis?“. Toliau, ir šiame fragmente, ir anksčiau minėtose patarlėse, kai kalbama apie „mokslą“, dažniausiai turimas omenyje „mokyklinis“ mokslas, kai skaitomos knygos ir kaupiamos žinios. Galiausiai apie mokslą dažnai kalbama kaip tam tikro amato mokslą arba išmokimą. Konfucijaus mokyme xue 學 sąvoka apėmė ne tik formalų mokymąsi, bet ir vidinį išsilavinimą – mokymąsi tapti žmogumi. Perfrazuodami Mencijų, galime sakyti, kad žmogus be keturių žmogiškųjų pradų nėra žmogus Mencijus, 2B:6: „Tas, kurioje širdyje nėra atjautos – nėra žmogus. Tas, kurio širdyje nėra gėdos – nėra žmogus. Tas, kurio širdyje nėra kuklumo – nėra žmogus. Tas, kurio širdyje nėra tiesos ir netiesos pojūčio – nėra žmogus.“ . Konfucijaus sekėjas mokosi tapti geresniu žmogumi, o ne vien tik amatininku. Konfucijaus žodžiais tariant, „doras žmogus – tai ne instrumentas“ LUNYU 2.3. Kiniškai junzi bu qi. 君子不器. . Xue 學 sąvoka konfucianizme turėjo ir labai konkretų turinį – konfucianistai mokėsi pirmiausia šešių menų (liu yi 六藝): li 禮 (ritualo, etiketo, gražaus ir kilnaus elgesio rašytų ir nerašytų taisyklių), yue 樂 (muzikos, tarkime, grojimo liutnia), she 射 (šaudymo iš lanko), yu 御 (važiavimo kovos vežimu), shu 書 (literatūros – kaligrafijos, klasikos skaitymo, rašymo) ir taip pat shu 數 matematikos. Akivaizdu, kad jei mokymąsi suprastume šia šešių menų prasme, nesuderinamumas tarp lietuviškų ir Konfucijaus mokymo vertybių tampa daug didesnis, nes mes neturime savo kultūroje šių šešių menų griežto atitikmens.

 

Jeigu nuo teksto atitrauktume žvilgsnį į šių dienų realijas, vėl nesunkiai pastebėsime tam tikrus skirtumus. Visa Kinija šiuo metu gyvena, vedama naujos ir galingos mokymosi idėjos bangos. Ši idėja įgauna įvairiausius pavidalus, tačiau vienas ryškiausių iš tų pavidalų yra tas, kad kone visi kinų tėvai, kiek tik jėgos leidžia, nukreipia savo vaikus į mokslą. Kinų moksleiviai nuo pirmų klasių įpranta praleisti dieną besimokydami, iš pradžių mokykloje, paskui namuose atlikdami namų darbus. Jau nuo pirmų klasių kinų moksleivio grafikas nuo ryto iki vakaro yra užpildytas mokykla, o taip pat ir įvairiomis kitomis užklasinėmis „mokymosi“ veiklomis. Ar mokomasi dėl to, kad tai yra gerai? Ar dėl to, kad tai vienas iš patraukliausių ir aiškiausių būdų užtikrinti savo vaikų ateitį? Ar šiame mokymosi išaukštinime yra tam tikri konfucijiško supratimo apie mokymąsi pėdsakai, ar tai tik neišvengiama ir nuo konfucianizmo įtakos nepriklausanti socialinė modernios Kinijos globalėjančiame pasaulyje realija?

Iš esmės yra gerai, kai vaikai nuo mažens mokomi kryptingai praleisti laiką, jie neturi laiko šlaistytis gatvėmis ir „nieko“ neveikti. Kita vertus, Vakarų pasaulis, taip pat ir Lietuva, būtų pasibaisėję tuo, kad vaikai taip mažai turi laisvo laiko, kad mokymasis yra pernelyg smarkiai skirtas vien testams išlaikyti, nekalbant apie gilesnius priekaištus Kinijos mokymosi sistemai, kur daugiau dėmesio skiriama atminčiai ir mechaniniam kartojimui negu kūrybai. Be abejo, šitaip pasižiūrėjus, Kinijos xue 學 mums gali atrodyti tolima ir svetima vertybė. Mes norime praleisti linksmai laiką, pailsėti, todėl atvažiavę į Kiniją užsieniečiai studentai, dar nepradėję semestro, jau nori poilsiauti ir vaikštinėti. Pats pamenu studijų laikais, tarkime, po dviejų trijų valandų „mokymosi“ perkaistu ir turiu „pailsėti“. Kartais galiu „ilsėtis“ iki pat vakaro. Kai tuo tarpu pažįstami bendramoksliai kinai galėdavo nuo ryto iki vakaro sėdėti bibliotekoje pailsėdami tik per pietų pertrauką. Tai ar čia kiniška vertybė? Ar norėdami būti tikrais lietuviais turėtume mokytis šiek tiek mažiau? Jeigu mūsų moksleiviai ir studentai pradės masiškai sėdėti bibliotekose ir skaityklose, ar kaip tauta prarasime dalį savo lietuviškumo ir pasidarysime panašesni į kinus? Taigi mokytis ar nesimokyti, štai kur klausimas.

 

Tai, ką ankstesnėje dalyje pavadinau „įgyvendinimo“ vertybe konfucijiškojoje kultūroje, galima taip pat vadinti „pragmatiškumu“. Tikriausiai galima sakyti, kad kinų pragmatiškumas tapo visų pripažįstama kinų kultūros savybė. Filosofijos, kultūros, sinologijos veikaluose kinai pirmiausiai pristatomi kaip itin pragmatiški. Kaip viską pritaikantys praktikai ir gyvenimui. Netgi galima sakyti, kad dėl to paties pragmatiškumo religiniai klausimai nėra svarbioje vietoje. Kitaip tariant, kinai net ir religiją įrėmina į pragmatiškumo rėmus. Atsistojant „lietuviškų vertybių“ kontekste, lyginant su lietuviška kultūra, be abejo, pragmatiškumas yra tai, kas kinus daro kinais, besiskiriančiais nuo lietuvių, europiečių, ar „vakariečių“ apskritai, ir, ko gero, lietuvio negali pavadinti pragmatišku. Savo identitetą mes siejame su kitomis sąvokomis.

Pragmatiškumas taip pat susijęs su darbštumu ir sugebėjimu dirbti. Tai, kad po poros šimtų metų sąstingio kinai pastaraisiais dešimtmečiais vėl tampa stipriausia šalimi, irgi susiję su jų pragmatiškumu. Jei tarkime JAV buvo tendencija gamybą perkelti kitur, Kinijoje tos gamybos laukia išskėstomis rankomis – tik duokite mums (kinams) progą ir mes gaminsime, dirbsime. Šalies ekonomika daugiausia priklauso nuo to, kaip dirba jos žmonės, ar jie kuria ir gamina produktą.

 

Taigi, ar lietuvis gali būti pragmatikas? Turbūt lietuvį lengviau įsivaizduoti kaip svajotoją, dainų dainuotoją, liūdėtoją be priežasties, bet ne kaip pragmatiką. Ar sugebėjimas mintis ir idėjas įgyvendinti praktikoje gali būti mūsų savasties dalis? Šiuo metu lietuviškoje kultūroje, nekreipiant dėmesio į tam tikrus sąlyginai pavienius atvejus, regis, vyrauja kita tendencija. Mes norime kuo mažiau dirbti ir kuo daugiau uždirbti. Geriausia būtų, jeigu galėtume uždirbti nedirbdami. Galima būtų paprieštarauti, kad, regis, visiems žmonėms tai būdinga, tačiau manau, kad čia mes ir klystame. Ne visoms tautoms ir kultūroms yra būdinga tokia tendencija. Ar mes manysime patarlę „darbas žmogų puošia“ esant tik gražia svajone, ar tai taps mūsų realija ir tautos savastimi, priklausys nuo mūsų. Kol kas, deja, iš šios skirtingumo ir įvairovės perspektyvos atrodo, kad mes labiau renkamės kitą priežodį: „darbas ne vilkas, į mišką nepabėgs“ ir šia prasme skiriamės nuo Konfucijaus mokymo vertybių sistemos, kur ypatingas akcentas skiriamas darbui kaip idėjų įgyvendinimui praktikoje.

Draugystės klausimas taip pat turi gerokai kitokį atspalvį Lietuvoje ir Kinijoje. Lietuvoje, o taip pat ir vadinamose Vakarų šalyse, yra ryški sampratos perskyra tarp tikro draugo ir paprasto draugo. Ko gero, dabartiniais laikais mes retai sakome: „Tu esi mano draugas“. Draugas tapo kone šventa sąvoka, kurios stengiamės šiaip sau nevartoti. Taip, pristatome pažįstamus kitiems – čia mano draugas, čia mano draugai, bet tokia neįpareigojančia prasme. Visi žinome, kad gerų ir tikrų draugų nėra daug.

 

O štai Kinijoje, man regis, į šią sąvoką žiūrima daug paprasčiau. „Tipiškas“ kinas supranta, kad svarbu turėti ne tik keletą tikrų draugų, bet ir kuo daugiau „paprastų“ draugų, kaip jie sako putong pengyou 普通朋友. Galbūt taip pat dėl kinų kultūroje stiprios „pokyčių“ sampratos vyrauja bendras supratimas, kad laikui bėgant draugai keičiasi, keičiamės ir mes patys, todėl negali būti prisirišęs prie vieno draugų rato ar draugo amžinai. Pasikeisi pats, pasikeis ir tavo santykiai su kitais, o taip pat ir su draugais. Jeigu Lietuvoje ilgai nesusisiekus su tam tikru draugu yra „negražu“ staiga paskambinti dėl kokio nors reikalo, tarp kinų draugų yra visai sveikas ir normalus dalykas, tarkime, po kelių mėnesių ar net metų tylos, staiga paskambinti ar kokiu kitu būdu susisiekti būtent dėl kokio nors reikalo ir paslaugos, ir tai nebus traktuojama kaip nedraugiška. Nors, aišku, sąmoningas draugystės reguliarus „laistymas“ taip pat yra skatinamas. Galbūt todėl ir man tiek daug perspėjančių patarimų prieš kelionę į Kiniją davusi diplomantė, skundėsi, kad keletas kinų stengiasi išlikti „draugais“ ir net ir po ilgo laiko vis parašo ir prašo kokios nors paslaugos, kas jai buvo labai nepriimtina ir ilgainiui įkyrėję. Vėl gi, žiūrint iš šios skirtingumo perspektyvos, nejaugi ir draugystę lietuviai linkę suprasti kitaip nei kinai?

 

Na, o kaip yra dėl džiaugsmo suvokimo? Ar lietuviškai kultūrai būdingas kitoks džiaugsmas negu kiniškajai? Žinoma, tai labai platus klausimus, ir kiekvienas žmogus gali džiaugtis kitaip ir dėl kitų dalykų. Todėl iš pažiūros net ir vienoje šalyje, viename mieste ar vienoje šeimoje žmonių džiaugsmo priežastys gali skirtis. Ar galima tokiu atveju kalbėti apie kokius nors vienos kultūros apibendrinimus? Kas yra džiaugsmas? Viena vertus, tai regis visiems suprantamas jausmas arba pojūtis. Mums nereikia analizuoti savęs, ar mes džiaugiamės, ar ne, jei žmogus yra apimtas džiaugsmo būsenos, jis žino apie tai ir be analizės. Gal džiaugsmas, nesvarbu dėl kokių priežasčių jis būtų sukeltas, yra bendražmogiška būsena? Gal tai „kalba“ visiems žmonėms suprantama be žodžių? Džiaugsmu galima užkrėsti, kito žmogaus jausmą galima pajusti. Pirmoje dalyje kalbėdamas iš vienovės perspektyvos, būtent ėjau prie to, kad džiaugsmo pojūtis, džiaugsmo patirtis iš esmės nesiskiria. Iš vienovės išeities taško žiūrėdami, galime sakyti, kad ir lietuvio, ir kino širdyje džiaugsmas iš esmės yra labai panaši patirtis. Tačiau iš įvairovės ir skirtumų ieškojimo perspektyvos galbūt gali pasirodyti kitaip.

Pamenu, kaip pirmaisiais ir antraisiais gyvenimo ir studijų Kinijoje metais kartu su kitu „tarp lietuvių gimusiu ir subrendusiu“ draugu pastebėjome, kad mums – lietuviams – yra būdinga be priežasties liūdėti, susimąstyti ir mūsų džiaugsmui dažnai svarbi yra kokia nors priežastis. Mums reikalinga tam tikra apčiuopiama prasmė, įgalinanti džiaugtis. Mes galime vieną dieną, jei oras „ne toks“, imti ir patys nesuprasdami kodėl paliūdėti. Taigi mums džiaugtis nesuprantant kodėl yra daug sunkiau, jei iš viso tai yra įmanoma. Tačiau tuo metu susidurdami kasdienybėje su savo draugais kinais, mes stebėdavome, kodėl jie dažnai džiaugiasi „be priežasties“. Pamenu pokalbį su greitai keturiasdešimtmetį pasiekusia kinų moterimi, kuri negalėdavo suprasti, kaip taip galima būti paniurusiam ir liūdėti. Juk, sako, išeini į gatvę ir džiaugiesi, juk reikia džiaugtis kad gyveni, ir jai tas natūraliai pavykdavo. Negaliu tvirtinti, kad visiems lietuviams yra būdingas toks bepriežastinis paliūdėjimas ir džiaugsmo priežasties paieškos, negalime sakyti, kad tarp kinų nebūna depresuojančių ar prislėgtos nuotaikos žmonių. Tačiau ilgiau šias tendencijas stebint ir mąstant apie tai, vis dėlto, regis, kad lietuviams yra būdinga viena tendencija džiaugsmo ir liūdesio atveju, o kinams šiek tiek kita. Yra tam tikra tautai būdinga džiaugsmo specifika.

 

Yra dar vienas atvejis, iliustruojantis, kad mes džiaugsmą galime suprasti ir patirti kiek kitaip. Tarkime studijuojant ir skaitant Konfucijaus tekstą paprastam eiliniam vakariečiui, pirmiausia susidaro įspūdis, kad Konfucijus yra griežtas, santūrus, galbūt net kiek niūrus, toks šiek tiek suvaržytas griežtų taisyklių. O, regis, daoizmas skatina laisvę, yra priešingas konfucianizmui, trykšta gyvenimo džiaugsmu. Tačiau dabar jau žinome, kad daugelis tokių daoizmo–konfucianizmo priešstatų yra dirbtinės ir neatitinka tikrovės. Ir jei paskaitysime, ką apie Konfucijų rašo „paskutinis konfucianistas“ Liang Shuming, nustebsime, kad jis, kalbėdamas apie Konfucijų, pirmiausia akcentuoja džiaugsmą. Pagal Liang Shuming Konfucijui tam tikras vidinis džiaugsmas buvo kone nuolatinė būsena, palaikoma pastovios gyvenimiškos nuostatos Žr. Li Yuan Ting, Yan Bing Hua, Liang Shuming xiansheng jiang kong meng, p. 14–15, o taip pat p. 50–61. . Juk iš tiesų „Pašnekesiuose“ pirmajame sakinyje būtent ir kalbama apie džiaugsmą. Tačiau dažnai skaitydami „Pašnekesius“ toliau, pamirštame apie tai, ir skaitome kitas vietas, labai rimtai bei filosofiškai nusiteikę. O gal reikėtų ir kitus teiginius skaityti su džiaugsmu? Bet ar toks džiaugsmas, mums lietuviams gali būti lengvai suprantamas? Gal vis dėlto kasdien ar reguliariai „profilaktiškai“ nepaliūdėję nebebūsime „tikrais“ lietuviais? Gal mums konfucijiškas arba „kiniškas“ džiaugsmas atrodys kaip ne visai sveika euforinė būsena?

 

Draugystės problemą išskyriau kaip atskirą kategoriją, nes ji konfucianizme itin svarbi, tačiau iš esmės draugystė taip pat priklauso santykių sferai. Kaip jau aptariau pirmoje dalyje, žiūrint iš „vienovės“ perspektyvos, lietuviška ir konfucijiška santykių samprata turi labai daug ką bendro. Tačiau pereinant prie „įvairovės“ arba „skirtumų“ perspektyvos, viskas gali pasirodyti ne taip paprasta. Pastebėsime, kad yra nemažai skirtumų, o kai kurie iš jų gali būti ir pamatiniai.

Kokias santykių kategorijas galime išskirti kalbėdami apie konfucijiškąją kultūrą? Pradėję gilintis į detales matysime, kad Konfucijaus sekėjams yra itin svarbu, kaip žmogus elgiasi, kokių nuostatų laikosi už save vyresniųjų, jaunesniųjų ir bendraamžių atžvilgiu. Į vyresniųjų sąvoką įeina žmogaus santykis su už save viršesniais – vadovybe – tai, ką senovės kinai vadina shang 上, santykiai su tėvais, bei santykiai su kitais žmonėmis, kurie tiesiog yra už mus vyresni. Į jaunesniųjų kategoriją papultų mūsų pačių, o taip pat ir kitų tėvų vaikai, bei bet kuris žmogus, kuris už mus yra kiek jaunesnis. Toliau yra labai svarbu, kaip mes elgiamės su savo sutuoktiniais, giminėmis, draugais, priešais, nepažįstamaisiais ir netgi mirusiaisiais. Galima būtų detalizuoti ir gilintis į kiekvieno šių santykių specifiką, rinkti, ką Konfucijus ar jo mokiniai pasakė vienų ar kitų santykių atveju. Tačiau krenta į akis vienas pamatinis bruožas, kad lyginant su lietuviškos kultūros ypatumais, regis, kad Konfucijus santykių, žmogaus su žmogumi temą praktiškai perkelia į tam tikro sakralumo kategoriją. Konfucijui žmogaus elgesys ir jo santykis su kitais nulemia, koks jis yra žmogus iš esmės. Kaip jis kiekvieną akimirką elgiasi su kitu, parodo šio žmogaus etinį lygį.

 

Praktiškai visus santykius su kitais mes galėtume apibūdinti dviem pamatinėmis Konfucijaus kategorijomis. Mūsų išorinio elgesio su kitais žmonėmis visuma gali būti pavadinta li 礼 – „ritualu“, „etiketu“, „ceremonija“, „elgesio taisyklių visuma“. O mūsų vidinių nuostatų, minčių ir jausmų pasaulis, nukreiptas kitų žmonių atžvilgiu, būtų po Konfucijaus ren 仁 – „žmogiškos meilės“, „vidinio gėrio“, „žmogiškumo“ kategorijos skliautu. Netgi pagal etimologiją apie ren 仁 negalime kalbėti tol, kol yra tik vienas žmogus, ren 仁 prasideda tada, kai atsiranda kitas, arba dar vienas. Kad būtų ren 仁, turi būti bent du žmonės, turi būti santykis tarp žmonių. Neturėdamas geresnio atitikmens savo vertimuose, aš esu linkęs versti ren 仁 kaip „gėrį“, nors ir žinau, kiek daug kontra-argumentų galima susilaukti tokio vertimo atžvilgiu. Vis dėlto ren 仁 iš esmės Konfucijui yra tai, ką mes galime pavadinti „gėriu“, nes etine prasme Konfucijui už ren 仁 nėra beveik nieko „geriau“.

Taigi, žiūrint iš „įvairovės“ ir „skirtumų“ perspektyvos, matome, kad Konfucijaus suteikta svarba santykiams tarp žmonių, jų iškėlimas į kone sakralinę arba filosofinę kategoriją, lietuviškai vertybių sistemai iš pradžių gali pasirodyti pernelyg sureikšmintas, „sakralus“ ar net „sudievintas“. Jeigu žvelgtume į krikščioniškąjį lietuvybės klodą, lietuviui visų pirma yra svarbus Dievas, o pavienis žmogus, giminės, netgi sutuoktinis, Dievo atžvilgiu visada gali nueiti į antrą, o gal net ir į trečią planą. Ir nors mes suprantame pagarbos tėvams, darnių santykių su šeima ir su draugais svarbą, dažnai „pamirštame“, kad tai mūsų kasdieninė „duona“. Mūsų dėmesys taip pat yra nukreiptas pirmiau į individą arba asmenybę, o tik paskui į santykius. Kaip jau ne kartą pastebėjo sinologai R. Amesas ir H. Rosemontas, konfucijiškajai kultūrai būtent yra būdingas šis tarpasmenybinis aspektas, kur santykis tarp asmenų yra svarbesnis nei asmuo. Į asmenį nežiūrima, kaip į savarankišką „substanciją“. Jei mums tėvo, sutuoktinio, vaiko, draugo ir kitos rolės yra tarsi „primestinės“, tarsi tai, kas „uždėta“ mūsų asmeniui, Konfucijui tai, kad tu esi tėvas arba sūnus, motina arba dukra, yra kone tavoji esmė, tai, kas neatskiriama nuo to, kas tu esi.

 
Grįžti
Viršutinė Apatinė