Konferencija Tauta, kultūra, tapatybė: apie kuriamąsias ir ardomąsias įvairoves

  1. Dažnai Lietuva pavadinama kaip „dėdžių“ ir „sūnėnų“ kraštas, kur regis net šalies valdymas dažnai šių „dėdžių“ ir „sūnėnų“ klodo negali apeiti. Tačiau jei taip yra iš tiesų, tada Kiniją reikėtų vadinti ne tik „dėdžių“ ir „sūnėnų“, bet „tėvų“ ir „vaikų“, „draugų“ ir „gerų pažįstamų“ kraštu. Galiausiai kaip dar vienas tokio skirtingumo pavyzdys, galėtų būti kinų požiūris į savo mirusiuosius. Jeigu lietuviai lapkričio pirmąją visi skuba prie savo pasitraukusiųjų iš šio pasaulio giminių kapų, kinams šis pagarbus požiūris mirusiųjų atžvilgiu yra padaugintas kvadratu. Dabartinėje Kinijoje bet kuris eilinis kinas duos jums „oficialų“ atsakymą, kad Kinijoje pas juos nėra „religijos“ arba jie neturi „tikėjimo“. Tačiau joks kinas niekada nepamirš iš gyvenimo pasitraukusio tėvo ir motinos. Ir ši atmintis dažnai bus atnaujinama ne tik vieną kartą per metus per kiniškas „vėlines“ – qing ming jie 清明节
    Pavasario žalumos ir artimųjų kapų tvarkymo šventė, kitaip dar vadinama Tyro šviesumo švente, kuri pagal Grigaliaus kalendorių būna balandžio 4–5 dienomis.
    . Net jei kinas ir neturi „tikėjimo“ arba „religijos“, pasitraukusi iš gyvenimo senelė arba senelis psichologine prasme ir toliau gyvena tam tikroje ne šio pasaulio erdvėje. Ar šis santykių „susakralinimo“ aspektas gali būti suderinamas su lietuviška vertybių sistema?
     
  2. Vietoj išvadų: „subjektyvaus“ žvilgsnio svarba

    Taigi glaustai apžvelkime, kaip mums sekėsi panaudoti „vienovės“ ir „įvairovės“, „bendrumų“ ir „skirtumų“ temą kaip metodinį įrankį. Pirma išvada, kuri peršasi, yra tai, kad labai panašu, jog konfucijiško mąstymo supratimas priklauso nuo mūsų išeities taško. Žmonės apskritai yra linkę manyti, kad egzistuoja objektyvi tikrovė, nepriklausanti nuo mūsų „subjektyvumo“ – nuo to, ką mes apie tą tikrovę manome. Panašiai pereidami prie kultūrinių ir filosofinių studijų mes iš inercijos pagal bendrą supratimą laikomės šios tendencijos ir esame tikri, kad egzistuoja objektyvus Konfucijaus mokymas, objektyvi konfucijiška tikrovė. Stengiamės būti objektyviais ir tą tikrovę aprašyti pagal tai, kaip ji mums „objektyviai“ skleidžiasi. Tačiau ar negali būti taip, kad mūsų „objektyvus“ tikrovės matymas labai dažnai, jei ne visada, priklauso nuo to, kokia pamatinė „subjektyvi“ nuostata glūdi mumyse – tyrinėtojuose. Jeigu nuostata yra ieškoti „vienovės“ tarp savo kultūros ir tiriamosios, tarp savo idėjų, savo filosofijose ir kito, kitos kultūros mąstymo, o taip pat bendrumo ir sąlyčio taškų, iš šio išeities taško žiūrint, mūsų matoma „objektyvi“ kultūrinė arba filosofinė tikrovė bus suderinama su mūsų pačių kultūra, filosofija ir vertybėmis. Priešingu atveju, jeigu pamatinė nuostata, glūdinti mumyse, ir kuri, beje, dažnai būna neįsisąmoninta, bus nukreipta į „įvairovės“ ir „skirtumų“ polių, mes nesunkiai regėsime tiriamoje kultūrinėje ir filosofinėje tikrovėje įvairovę ir sunkiai suderinamus arba visai nesuderinamus skirtumus.
     
  3. Trumpai apibendrindami galime teigti, kad iš „vienovės“ perspektyvos, mes išskėstomis rankomis pasitinkame konfucijiškas mokymosi, įgyvendinimo, draugystės, džiaugsmo, žmonių tarpusavio santykio idėjas ir praktikas, galime iš jų daug ko pasimokyti, nes jos mums atrodo suderinamos su mūsų vertybėmis. Konfucijus „Pašnekesiuose“ sako, kur yra bent trys žmonės, visada atsiras nors vienas iš jų vertas būti mano mokytojo
    Žr. LUNYU 7.22. Kiniškai san ren xing, bi you wo shi yan. 三人行必有我師焉。
    . Paskui tuojau pat paaiškina, kaip tai įmanoma, būtent, matydamas privalumus iš jų pasimokau, matydamas trūkumus ieškau tų trūkumų pirmiausia savyje, tokiu būdu kiekvienas gali būti mano mokytoju. Kuriam doram lietuviui ši idėja atrodytų svetima? Ir ar negirdime mes čia „perfrazuoto“ Naujojo Testamento: „Kito akyje ir krislą mato, o savojoje ir rąsto nepastebi“?
    Priešingai, iš „įvairovės“ perspektyvos, konfucijiškos idėjos geriausiu atveju tai tie ryžiai, kuriuos galime kartas nuo karto vakarietišku būdu paruošti ir paskanauti, bet kurie mums niekada nepakeis geros lietuviškos duonos. Galiausiai iš ryžių mes galime išvirti lietuvišką pienišką sriubą, tuo tarpu kinas, matydamas ryžius piene, susiima už galvos ir nenori į tokį maistą net ir pažiūrėti. Iš šios perspektyvos Konfucijaus mokymasis mums gali atrodyti pernelyg griežtas ir suvaržytas, etinių idealų įgyvendinimas per daug reiklus, nepraktiškas ir itin specifiškas, reikalavimai draugystei iškelti į nepasiekiamas etines aukštumas, o dėl santykių mes nemėgstame, kai mums kas nurodinėja, norime patys nuspręsti, kiek mums klausyti tėvų, o kiek ne. Tipiškas „vakarietiškas“, o galbūt ir lietuviškas atsakymas būtų, kodėl turėčiau pagal nutylėjimą gerbti vyresnį žmogų, jei jis tos pagarbos neužsitarnavo? O dėl džiaugsmo tai tikrai tik tam tikra kategorija žmonių gali nuolatos skaityti senas poemas, mokytis šaudyti iš lanko, groti liutnia ir galvoti, kad tai yra pagrindinis džiaugsmo šaltinis. Jau nekalbant apie mums beveik nesuvokiamas aukštumas – Konfucijaus „ditirambus“ jo geriausiajam mokiniui Yanhui, kuris sugebėdavo išlikti laimingas gyvendamas lūšnelėje ir valgydamas paprastą maistą
    Žr. LUNYU 6.11.
    . Tačiau ar toks džiaugsmas gali būti suprantamas lietuviui? Krepšinis ir alus šiuo atveju masiškumo prasme būtų daug geresnis kandidatas į lietuviškumą apibrėžiančias esmines savybes.
     
  4. O kaip tokiu atveju yra iš tiesų? Kuri iš šių perspektyvų yra arčiau tiesos? Kiek sutirštindamas ar suabsoliutindamas spalvas paklausiu, kuris kinų kultūros tyrinėtojas bus objektyvesnis – lietuvis, „vydūnas“ abstinentas ar lietuvis, krepšininkas alaus mėgėjas? Galbūt jeigu tyrimo eigoje pasirinkus vieną ar kitą perspektyvą labai sunku ją priderinti prie to, ką tyrinėjame, ir sunku surasti kultūrinėje, filosofinėje ir socialinėje tikrovėje šią perspektyvą patvirtinančių pavyzdžių, gal tai ir būtų tam tikras „įrodymas“, kad ši pasirinkta metodinė perspektyva neatitinka „objektyvios“ tikrovės? Tačiau reikia saugotis, kad nebūtų taip, jog tam tikros perspektyvos mes negalime įžvelgti tik dėl to, kad nesame linkę jos laikytis, ir ta perspektyva, kuri mumyse dominuoja, užgožia kitos galimybę. Krepšininkas Kinijoje suras daug krepšinio mėgėjų ir galbūt nei vieno daoisto, o „Vydūnas“ apsigyvens daoistiniuose kalnuose ir praleis savo viešnagę Kinijoje bendraudamas su daoistų atsiskyrėliu. Gali būti ir taip, kad abi šios iš esmės priešingos perspektyvos turi savo „objektyvius“ patvirtinimus stebimoje kultūroje – ir krepšininkų daug, ir daoistų nestinga.
     
  5. Yra dar ir kitas būdas, kaip galime pasižiūrėti į šią problemą. Imkime hipotetinį pavyzdį, kad kinai, konfucijiškosios kultūros paveikti, yra ne visai atviri ir nevisiškai nuoširdūs su kitais, ypač su užsieniečiais. Tačiau viena yra, kokie jie yra „tikrovėje“, o kita, kokia yra mano, kaip tyrinėtojo, subjektyvi nuostata šios „tikrovės“ atžvilgiu. Galbūt aš teisus savo pastebėjimuose, jie iš tiesų nėra draugiški, ir tai žinodamas aš laikausi atitinkamos subjektyvios nuostatos, kad jie yra nedraugiški. Kitas hipotetinis atvejis, kad aš, nepaisydamas to, ar jie realiai, ar „objektyviai“ yra labiau draugiški, ar nedraugiški, laikausi nuostatos, kad jie vis dėlto yra draugiški. Taigi, šiuo atveju, mano subjektyvi nuostata neatitiktų objektyvios tikrovės. Tačiau paradoksaliai, mano stebėjimai rodo, kad antroji „neatitinkanti objektyvios tikrovės“ nuostata, tam tikru mastu būdama naivi, realiai yra daug vaisingesnė ir nešanti tam tikrą „transformacinį“ poveikį. Nešiodamasis nuostatą, kad kinai yra draugiški, tyrinėtojas kaip magnetas pritraukia atvejus, kur kinai iš tiesų elgiasi draugiškai. Šis tyrinėtojas savo nuostata taip pat daro įtaką kitiems, kurie paprastai linkę būti nedraugiškais, netikėtai ima elgtis draugiškiau. Galiausiai ir pirmas hipotetinis tyrinėtojas, ir antrasis parašo visiškai skirtingų išvadų veikalus, pagrįstus teoriškai ir praktiškai, apie tą pačią kultūrinę Kinijos terpę.
    Galima būtų sakyti, kad šis „kvantinės fizikos“ principas, kai stebėtojas veikia objektą, kurį stebi, turėtų galioti visų tyrinėjamų kultūrų atžvilgiu. Regis, tai, kad mūsų stereotipai daro įtaką mūsų kultūrinių tyrinėjimų išvadoms, nėra didelė naujiena. Tačiau, manau, dėl Kinijos kultūrinių ypatumų, šis stebėtojo veikiančio tyrinėjimo objektą fenomenas ypač ryškus. Galbūt tai taip pat atspindi tam tikrą kinų kultūros ir filosofijos savitumą. O tuo pačiu ir šiandien gyvenančių daugumos kinų bendrą charakterį arba tendenciją. Kaip šie pastebėjimai gali pasitarnauti mums beieškant ir iš naujo beatrandant lietuviškas vertybes? Kaip jie gali padėti mums tapti tuo, kuo mes iš tiesų norime tapti? Ar apskritai kitokio regiono kultūros ir filosofijos studijos iš tiesų gali pasitarnauti tuo veidrodžiu? Ar galime atrasti save per kitą? Ar tai tik gražūs šūkiai ir idėjos, neturinčios praktinio pritaikymo?
     
  6. Kaip jau mėginau parodyti anksčiau, atsakymų pobūdis į šiuos klausimus priklausys nuo skaitytojo vidinių nuostatų. Laikantis vienos nuostatos, galime surinkti daugybę argumentų, parodančių konfucijiškų ir lietuviškų vertybių nesuderinamumą. Laikantis kitos nuostatos, galime įrodinėti, kad šios vertybės yra puikiai suderinamos. Po pirmų dviejų studentiško užsidegimo ir entuziazmo Kinijoje metų greitai pastebėjau, kad turiu nustoti girti savo tėvams Kinijos privalumus. Mano tėvai priėjo prie man nemielos sarkastiškos išvados, kad viskas, kas yra Kinijoje, yra geriau, o viskas, kas Lietuvoje, yra blogiau. Man atrodė, kad aš niekada taip griežta forma nesakiau, bet supratęs ką savo entuziazmu padariau, pamoką priėmiau – apie Kiniją, ypač tėvams, blogai arba nieko. Deja, vėliau pastebėjau, kad ir su platesniu ratu žmonių bendraujant prieš dalijantis Kinijos kultūros „aukso“ aruodais reikia būti itin atsargiam. Vienaip ar kitaip, mes vis dėlto priklausome Europai, netgi Europos centrui, o Rytų Azija, jos dalis Kinija kažkur mūsų sąmonės kertelėje užima, labai tyliai tariant, šiek tiek žemesnę vietą, nebent, jei esate koks pasikaustęs sinologas arba kinų kalbos mylėtojas. Todėl šiuo metu mano išvada ir atsakymas į šiuos aukščiau išvardintus klausimus yra gan vienareikšmiai. Teoriškai ir idėjiškai, taip, kinų kultūros, kaip ir beveik bet kurios kitos kultūros studijos ir pažinimas gali pasitarnauti mums ieškant savo tapatumo, gali praturtinti mūsų pačių kultūros lobyną, mąstymą, tačiau tai tik teoriškai ir pavieniui. Didesniu mastu bent jau kol kas tokie tyrinėjimai yra „vienišų vilkų“ pasivaikščiojimai arba „pavieniai šūviai“ medžioklės plote, ir lietuviai gyvena toliau, kaip gyveno, negalėdami įsisavinti idėjų, skelbiamų „paukščių kalba“. Žiūrėdami į šį „veidrodį“, jie žiūri į „kreivų veidrodžių karalystę“ ir savo atspindžio nemato. „Įvairovės“ idėja, kaip „skirtumų“ ir „svetimo“ nuostata, vaidina dominuojantį vaidmenį. Vydūno, besidominčio Indijos filosofija, pavyzdys čia iškalbingas. Vydūno veikalai yra paskaitomi intelektualų ir filosofija besidominčiųjų, bet bendro lietuviško charakterio jų autorius kol kas pernelyg nepakeitė.
    Šį savo minties eksperimentą noriu pabaigti retoriniu klausimu. Kinija turėjo Konfucijų, kuris nerašė filosofinių veikalų, bet savo elgesiu ir charakterio trauka padarė milžinišką formuojantį poveikį ateinančioms kartoms, ar lietuviai turi savo istorinį herojų, savo „Konfucijų“, kurio žodžiai galėtų simbolizuoti tai, ką mes vadiname lietuviškumu? Koks šio herojaus vardas? Šis minties eksperimentas, ši „vienovės“ ir „įvairovės“ metodika nėra parašyta ant akmens. Kviečiu prisijungti prie diskusijos ir drąsiai pasidalinti savo mintimis.
     
  7. Literatūra

     
  8. Confucian and Lithuanian Values: Incompatible Diversity or Hidden Unity?

    • Bibliographic Description: Julius Vaitkevičius, „Konfucijiškos ir lietuviškos vertybės: nesutaikoma įvairovė ar paslėpta vienovė?“ / Aivaras Stepukonis (sud.), Tauta, kultūra, tapatybė: apie kuriamąsias ir ardomąsias įvairoves, @eitis (lt), 2018, t. 772, str. 131–168, ISBN 978-609-95858-1-9, ISSN 2424-421X.
    • Peer Reviewers: Lina Vidauskytė, Tomas Sodeika.
    • Institutional Affiliation: Nanjing University (Nanjing Daxue 南京大学), China.
    Summary: The article discusses the compatibility between Confucian and Lithuanian ethical values. The main focus of analysis is on early Confucian ideas as we find them in Confucian Analects. At the same time, the article raises and discusses other relevant topics such as Lithuanian identity and its essence, as well as the possibility of employing the ideas of other cultures as a certain “mirror” that helps in search of self-identity. The article analyzes these topics in the context of the philosophy of life, assuming that ideas expressed in Confucian classical texts correlate with realities of modern-day China, which still to a certain degree embody Confucian values. Throughout the article, the author methodically explores the ethical values compatibility question from two seemingly opposite angles – the angle of unity (tending to see similarities and commonalities) and the angle of diversity (tending to see differences and uniqueness).

    Keywords: Confucius, Confucianism, Lithuanian, identity, diversity, unity, ethical values, compatibility.
     
  9. Aivaras Stepukonis Bendrasis redaktorius Darbuotojas

    Pranešimo svarstymas

    • Bibliografinis aprašas: Aivaras Stepukonis1), Julius Vaitkevičius2), Rasius Makselis3), Odeta Žukauskienė1), „Pranešimo svarstymas: Julius Vaitkevičius, „Konfucijiškos ir lietuviškos vertybės: nesutaikoma įvairovė ar paslėpta vienovė?“ / Aivaras Stepukonis (sud.), Tauta, kultūra, tapatybė: apie kuriamąsias ir ardomąsias įvairoves, @eitis (lt), 2018, t. 772, str. 169–212, ISBN 978-609-95858-1-9, ISSN 2424-421X.
    • Recenzentai: Lina Vidauskytė, Tomas Sodeika.
    • Institucinė prieskyra: 1) Lietuvos kultūros tyrimų institutas; 2) Nankino universitetas (Nanjing Daxue 南京大学), Kinija; 3) Vilniaus Gedimino technikos universitetas.
    Ačiū už atvirumą ir kone herojišką drąsą žvelgti į tarpkultūrinį lyginimą, išsilukštenus iš negyvo akademizmo kevalo, atlapa krūtine, kvėpuojant, virpulingai. Į apmąstymus įtraukdamas asmeninę patirtį, deramai primenate, kad visaverčiam supratimui reikia ne tik proto, bet ir širdies.
    Herojišką drąsą miniu ne šiaip: ir metodologiniu, ir epistemologiniu požiūriais lyginti kultūras – keblu. Pasiryžusieji tą daryti – dargi remdamiesi savąja, taigi iš prigimties ribota patirtimi – anksčiau ar vėliau atsiduria keblioje padėtyje (baikštūs mąstytojai tokioje padėtyje sau niekada neleistų atsidurti). Menu pokalbį su Rogeriu T. Amesu viešnagės Havajų universitete metu. Neformalioje aplinkoje gvildenome, kaip ir kodėl nuo tarpkultūrinių panašybių (visuotinybių) pradėjęs Honolulu lyginamosios filosofijos sąjūdis ilgainiui dėmesį sutelkė į tarpkultūrines skirtybes kaip vaisingesnę tyrimų perspektyvą.
     
  10. Aivaras Stepukonis Bendrasis redaktorius Darbuotojas

    Pasišnekėkime apie dvi tokias, metodologines lyginimo kaip ypatingo pažintinio veiksmo keblybes. Pirmąją galima sučiuopti šiose dviejose citatose:
     
  11. Aivaras Stepukonis Bendrasis redaktorius Darbuotojas

    Ryžių lauke nuo ryto iki vakaro plušantis kinų žemdirbys turbūt nei skambindavo liutnia, nei šaudydavo iš lanko, nei kovos vežimais lakstydavo, nei spręsdavo painias matematikos lygtis. Keliatūkstantmetė imperinė Kinijos civilizacija nuo seniausių laikų puikavosi išpuoselėtais diduomene, raštu, biurokratija, kanceliarine infrastruktūra (dabartinės IT atitikmeniu). Šios aplinkybės – būtinosios „Konfucijaus“ iškilimo ir pasklidimo sąlygos, aplinkybės, kurių Lietuvos istorijoje panašiu mastu neturėjome. Todėl lyginti negalima iš principo, nes nėra galimybės lyginti tokio su tokiu.
    Štai čia ir pirmoji keblybė. Pamirškime anuodvi citatas. Jos tebuvo lieptas į metodologinį klausimą, ką apskritai reiškia lyginti kultūras? Kokios epistemologinės sąlygos tenkintinos, norint protingai lyginti? Iš kokių objektyvių, tai yra objekto sužadintų paskatų imamės būtent lyginti, o ne, pavyzdžiui, nagrinėti ar kildinti, tarus, jog šiedu intelektiniai veiksmai lyginimui yra netapatūs?
    Dažnai girdime atsakymą, jog lyginamieji tyrimai yra morfologiniai, tai yra nukreipti į reiškinio pavidalą, o ne, pavyzdžiui, į kilmę, ar priežastinę raidą. Lygindami, lyginame daiktų formas. Atrodytų aišku, tačiau su sąlyga, jog man, lygintojui, daiktai duoti visa imtimi, visu dydžiu, o ne dalimis, nuoplaišomis, ar trupiniais, nežinant, kur daiktų pradžios ir pabaigos, priekiai ir nugaros, viršūs ir apačios. Prisiminkime šmaikštų Budos palyginimą apie aklus mokslinčius, prieštaringai apibūdinančius dramblį, nes vienas neregių gyvūną sugriebęs už ausies, kitas – už ilties ir taip toliau.
    Ar negalvojate, kad patys kultūrų (tų budiškųjų dramblių) dydžiai, tiksliau, stambiai, iš esmės viršija mūsų, kultūros tyrėjų, gebėjimą apčiuopti jų visumas? Kas turėjo būti morfologija, virsta linksmai akla fragmentologija? Ir taip nutinka ne iš savivalės, o iš principo, dėl milžiniškų tiriamojo objekto gabaritų, žmogiškai neapčiuopiamų, hipotetinių pačiais savo apribais?
     
  12. Ačiū už pozityvias natas komentaro pradžioje! Manau, kad didelės drąsos tarpkultūriniam lyginimui nereikia, mes visi ir taip tai darome, kas kaip mokame. Prieš daugiau nei tris savaites parašiau gana ilgą, kupiną emocijų ir „auksinių“ minčių atsakymą, bet va tas atsakymas niekaip neišeina iš karantino. Todėl vietoj ilgo atsakymo, pradėsiu nuo trumpo. Kaip supratau, trumpai formuluojant, jūsų mintis yra ta, kad Lietuvos ir Kinijos kultūros yra pernelyg didelių gabaritų bei skirtingų mastų ir dimensijų reiškiniai, kurių neįmanoma aprėpti tyrinėtojo ribota apimtimi, ar juo labiau lyginti. Ar teisingai supratau? Tai pats trumpiausias atsakymas – taip, Aivarai, esate visiškai teisus, „lyginti negalima iš principo“. Atsakymo pabaiga. Einu keisti tyrimo lauką.
    O dabar kitas trumpas atsakymas – taip, jeigu klausimą formuluotume kaip čia paminėjote, ir jeigu viskas ir yra taip kaip susakėte, tai lyginti nėra kaip, tačiau aš klausimą formuluoju kitaip, ir matau tai visai kitu rakursu. Todėl ne tik kad negalima lyginti, bet dar ir reikia lyginti. Nes jeigu mes nelyginsime, kas nors kitas „išlygins“.
    Viskas yra daug paprasčiau nei atrodo. Aš vartoju žodžius „kultūra“, „kultūros“, bet iš tiesų mano straipsnio pagrindinis objektas yra labai konkretus žmogus ir, manoma, kad istorinis – Kong fu zi – Mokytojas Kong. Ir vėlgi, prieinant prie šio klausimo paprastai, yra neabejotina, kad Mokytojas Kong padarė didžiulę įtaką buvusioms ir ateinančioms savo krašto kartoms. Taip, prie tos įtakos vėliau prisidėjo ir patys žmonės, tam susiformavo atitinkamos sąlygos, bet iš šiaudo malkų nepriskaldysi, vadinasi, jo mokymas turėjo tam tikrą ilgalaikę vertę. Daugeliui dabartinių kinų, kurie ir vėl iš naujo atranda Mokytoją Kong, tai ką šis mokė ir kaip jis mokė, kaip tuo gyveno, atrodo labai vertinga ir priimtina. Man savo ruožtu, kaip lietuviui, įdomu, ar tai, ką mokė Mokytojas Kong, gali būti priimtina ir vertinga mums, lietuviams.
     
  13. Taigi, patogumo dėlei sakome „kultūra“, bet iš tiesų dėmesys yra į labai konkrečius reiškinius ir idėjas. Kodėl negalima to lyginti? Viskas priklauso nuo rakurso ir konteksto. Jeigu labai smarkiai iškeltume „tikslumo“ ir „protingumo“ kartelę, tada ne tik kad tarpkultūrinis lyginimas neįmanomas, bet negi mudviejų bendravimas šioje terpėje irgi yra labai keblus ir reikalaujantis herojiškos drąsos. Ir beje šitoks „distancinis“ bendravimas, tarpusavio supratimo prasme, gali būti netgi ne daug efektyvesnis nei gilinimasis į Mokytojo Kong idėjas ir jų apmąstymas „lietuviškų vertybių“ kontekste.
    Beje, jeigu atidžiau pažvelgtume į tai, ką Mokytojas Kong vadino mokymusi, pamatysime, kad tas jūsų ryžių lauke plušantis kinų žemdirbys, priklausomai nuo jo būdo ir elgesio, galėjo būti ir dažnai būdavo labai arti to, kas buvo vadinama „meile mokymuisi“. Be to, įvairios pamatinės „konfucianistinės“ vertybės būtent ir išliko dėl pagrindinės masės paprastų žmonių, kurie nebūtinai grodavo liutnia ar šaudydavo iš lanko. Juk yra daug lygmenų ir būdų, kaip save lavinti. Ar jūs manote, kad Mokytojas Kong doram žmogui pasakytų: kol neišmokai groti liutnia, į mūsų klubą priimtas nebūsi?
    Manau, kad galioja vadinamasis hermeneutinis analogijos principas, arba dėsnis. Tarp įvairiausių pasaulio reiškinių visada yra skirtumai ir panašumai. Priklausomai nuo mūsų tikslų, polinkių, intencijų ir patirties, mes galime skirti daugiau dėmesio arba panašumams, arba skirtumams. Kartais skirtumų gali būti daug daugiau, bet nepaisant to, gali būti koks nors pamatinis vienijantis principas. Kartais, atvirkščiai, reiškinių sistemos gali atrodyti labai panašios, bet tam tikras vidinis skirtumas jas darytų kokybiškai kitokias.
     
  14. Kalbant apie Lietuvos ir Kinijos „kultūras“, be abejo, skirtumai ir gabaritai grandioziški. Bet… Iš to ką žinome apie mokslą, Mokytojo Kong kraujas nuo mūsų kraujo iš esmės nesiskiria. Jo psichofiziologinė sandara iš esmės taip pat yra ta pati. Jis turi labai panašiai veikiančią širdį ir protą. Sudėtingą vidinę nervų sistemą. Jis taip, kaip ir mes, gimė ir mirė. Taip kaip ir mes rūpinosi tuo, kas yra žmogus. Kokiu žmogus galėtu ir turėtų būti. Jis kalbėjo apie tai, kad tikras žmogus gyvena ne dėl pelno, bet dėl tiesos ar teisingumo. Ši vertybė, net jeigu ji ir dažnai neįgyvendinama, net jeigu masė žmonių gyvena būtent dėl pelno ir naudos sau, ji vis tiek persmelkia visą kinų kultūrą. Žmogus, kuris gyvena ne dėl pelno sau, ne dėl naudos sau – gražus. Tai jaučia kinai, jaučia ir lietuviai. Kodėl negalima šių dalykų lyginti? Kas čia yra tokio neišsprendžiamai keblaus?
    Šiuo atveju aš kalbėjau apie Mokytoją Kong, kurį mes pažįstame kaip Konfucijų. Tačiau panašiai galima tyrinėti ir kitus mąstytojus, ar netgi mokyklas, mąstymo tradicijas. Beje, sugrįžtant prie LDK, tai jeigu mūsų istorija neapgauna, LDK vienu metu savo dydžiu prilygo tarkime Song dinastijai. Žinoma, tai buvo labai skirtingos „karalystės“, su daugybe skirtumų. Bet ar tarp jų nebuvo panašumų? Kodėl LDK laikui bėgant mažėjo ir skaidėsi, o Song sugebėjo sustiprėti ir išsiplėsti? Be abejo, didžiulių gabaritų reiškiniai, sunku tyrinėti, sunku laboratorinėmis sąlygomis ką nors labai tikslaus nustatyti.
     
  15. Bet kaip filosofams kas mums neleidžia šių klausimų aptarinėti? Kodėl nebūtų galima jų palyginti? Aš netgi drįsčiau teigti, kad filosofine prasme jie sustiprėjo ir išliko dėl to, kad turėjo stiprų idėjinį, taigi minties pamatą. Kuriame taip pat vaidino vaidmenį Mokytojo Kong, o taip pat kitų Mokytojų ir mąstytojų mintys bei gyvenimai.
    O kodėl mes dabar nykstame ir neklestime, išvažinėjame visi po pasaulį? Ogi todėl, kad neturime savo Mokytojo Kong. O jei jį ir turime, jo neatpažinome, arba juo nesekame. Keblu taip sakyti? Neprotinga? Morfologiškai netikslu? Turiu apibrėžti savo epistemologinį metodą kad būtų galima šią mintį priimti?
    Vėl išsiplėčiau atsakydamas. Seno trijų savaičių karantine išbuvusio atsakymo nebedėsiu. Dažnai išreiškiu mintis labai asmeniškai ir emocionaliai, bet čia tik tokia rašymo forma. Atsiprašau už netikslumus ir kitokias netobulybes. Man vis tiek labiausiai patinka mano pirmas atsakymas: taip, Aivarai, lyginti yra iš principo neįmanoma.
     
  16. Aivaras Stepukonis Bendrasis redaktorius Darbuotojas

    Nesupratote klausimo, kolega. Matyt, būsiu nepakankamai raiškiai išdėstęs kontekstą, o patį klausimą formulavęs pernelyg glaustai. Nepaisant to, susidomėjęs stebėjau jūsų atsakymo taktikas. Iš:
    sprendžiu, kad ir pats dvejojote, ar klausimą suprantate taip, kaip klausimo autorius. Vadinasi, stovėjote trijų galimybių kryžkelėje: 1) teirautis, ar teisingai suprantate, ir sulaukti patikslinimo; 2) nesiteirauti, ar teisingai suprantate, ir klausime įžvelgti gilesnę prasmę; 3) nesiteirauti, ar teisingai suprantate, ir klausime įžvelgti lėkštesnę prasmę. Žengėte trečiuoju keliu.
     
  17. Aivaras Stepukonis Bendrasis redaktorius Darbuotojas

    Atsakymą užmezgėte ir atmezgėte tuo pačiu skardžiu fanfaru:
    Teiginiu atsiliepiate į mane, o ne į klausimą, man priskirdamas paties išsigalvotą mintį. Ir ta mintis – tokia lėkšta, kad argumentavimą galima keisti viešu smerkimu (tai yra klausimą atmesti ne savomis, o svetimomis rankomis). Kaip tai darote? Pirma, taikydamas šiaudinės baidyklės argumentą (angl. – strawman’s argument), klausimą prastinate į suvisuotintą, besąlygiškai tariamą „lyginti yra iš principo neįmanoma“. Antra, remdamasis prielaida, esą:
    taikote grindimo populiarumu (lot. ad populum) bei absurdinimo (lot. reductio ad absurdum) argumentus klausimui versti nesąmone (suprask: klausimo prielaidai akivaizdžiai prieštarauja pats gyvenimas, nes juk visi lygina). Trečia, šaipotės iš manęs, minėtą nesąmonę priskirdamas ne sau, o man, kaskart ad hominem būdu šūktelėdamas ir durdamas pirštu „taip, Aivarai“ (suprask: ei, žmonės, ar girdite, ką šitas tauzija). Vienas sakinys ir tiek nesąžiningų vingrybių. Gėdykitės! (Skaitykite su humoru. Iš nesusipratimų sveika pasijuokti.)
     
  18. Aivaras Stepukonis Bendrasis redaktorius Darbuotojas

    Rimtuoju, jūsų prielaida, esą kultūras lyginą visi, mudviejų – mokslininkų – pokalbyje vis dėlto nesitelktina nei pagrindu, nei orientyru. Instrumentalistui galima leptelėti „visi groja“, operos solistui – „visi dainuoja“, dailininkui – „visi piešia“, balerinai – „visi šoka“. – Leptelėti ir įžeisti, menkinant įdėtą darbą ir pasiektus laimėjimus. Jei būdamas mokslininku, mintis valdote tik tiek, kiek visi, ką gi, mokslininku dar netapote, nes dar neišsiugdėte mokslinei veiklai reikalingų ypatingų įgūdžių. Jei vis dėlto tapote, savo ypatingais įgūdžiais išsiskiriate iš visų, priklausote saujelei žmonių, vadinamų filosofais. Niveliuodamas žmonių gebėjimus, mano klausimo nesuprasite, nes teiraujuosi apie proto, logikos, dėsnių formulavimo, sistemingo aiškinimo požiūriais išpuoselėtą kultūrų lyginimą – o ne buitinį ar turistinį. Todėl ir vartojau žodį herojiškas, nes kas galima ir net lengva visiems, nebūtinai galima, o jei galima, nebūtinai lengva mokslininkams, kurių laisvę riboja kritinis santykis su pasauliu. Tą žodį vartojau dar ir todėl, kad tapus mokslininku, į kritinį mąstymą įtraukti asmeninę patirtį, nesmunkant į buitinį lygį, yra pavyzdinga, bet podraug sudėtinga.
    Keliomis iliustracijomis tarsi gairėmis mėginsiu smulkiau apibūdinti, iš kokio minties horizonto sklido mano klausimas. 1) Viduramžiais literatūroje ir mene plačiai vartotas motyvas memento mori (atmink, kad mirsi). Motyvu siekta parodyti gyvenimo ribą, kuri drausmintų protą, jausmus, elgesį, padėdama žmogui gyventi išmintingai (ne bet kaip, o dorybingai, kokybiškai). 2) Viena pagrindinių Immanuelio Kanto filosofinės sistemos sąvokų yra Ding an sich, arba noumenas (pats daiktas), kuria mąstytojas brėžia žmogaus pažinimo ribą, ne pakertančią pažinimą, o leidžiančią išvaduoti mokslą iš gamtos priežastingumą neigiančių empiristinių Davido Hume’o spąstų. 3) Esu vertėjas. Kiek žinau, ir jūs. Keisti tie vertėjai. Visi, kiek pažįstu, teigia, kad išversti originalo galiausiai neįmanoma, kad visada geriau skaityti būtent originalą, bet vis tiek verčia.
     
  19. Aivaras Stepukonis Bendrasis redaktorius Darbuotojas

    Minėtais trimis atvejais gilesnis metodologinis puoselėjamos veiklos ribų matymas ir paisymas ne kausto, o įkvepia, pripildo prasmingos drausmės, ugdo atsargumą, stropumą, akylumą, bet kartu veda, skatina, spiria priekin. Klausimu iš dalies siekiau sužinoti, kaip, būdamas mokslininkas, žymitės kultūrų lyginimo galimybių ribas. Parafrazuojant Michailą Bakuniną, knietėjo, kaip tyrime siekiate to, kas įmanoma, siekdamas to, kas neįmanoma.
    Todėl jūsiškis:
    mano ausiai skambėjo netašytai.
    Vis dėlto klausimo branduolyje – ne kultūrų lyginimo, o šiojo pagrindinės sąlygos – analitiniu požiūriu rimto, mokslinio pažinimo galimybių klausimas. Pats kultūras lyginau ne kartą. Visada užplaukdavau ant seklumos (kurią pripažįsta daugelis tyrėjų, įskaitant anksčiau minėtuosius). Ilgainiui kultūros savybių įvardijimo (inventorizavimo) metodiką keičiau tų pačių savybių skirtingų būsenų (modalybių) metodika, o dabar nebesitenkinu ir pastarąja, pereidamas prie dalyvaujamojo kultūros pažinimo ir, priešingai, nedalyvaujamojo kultūros nepažinimo skirties. Vienu žodžiu, nedalyvauji – nepažįsti, nes nėra, ką pažinti. Vis labiau linkstu galvoti, kad kultūros esmę sudaro gyvenimas kultūrą kuriančių žmonių bendruomenėje, o ne objektyvios tos kultūros savybės. Dvi kultūros objektyviai gali regėtis panašiai, bet subjektyviai jaustis labai skirtingai, nes jas skiria dalyvavimas vienoje ir nedalyvavimas kitoje. Štai apie tokių dalykų atitikmenis teiravausi jūsų vykdomuose lyginamuosiuose kultūrų tyrimuose. Apie pažinimo iššūkius ir kūrybinius sprendimo būdus, neneigiant ir nemenkinant pačių iššūkių.
     
  20. Aivaras Stepukonis Bendrasis redaktorius Darbuotojas

    Keliais sakiniais atsiliepsiu į vieną kitą teiginį iš jūsų antrojo atsakymo.
    Įsiklausykite į žodį, kurį paryškinau kursyvu ir kuriuo prasitariate, kad viskas – kur kas sudėtingiau, o ne paprasčiau. Jūsų objektas – milžiniškas istorinių, kultūrinių ir socialinių aplinkybių bei veiksnių spiečius, kurį paprastumo dėlei kartu su kitais tyrėjais vadinate Mokytoju Kongu. Lyginant kultūras to „paprastumo dėlei“ gali tekti atsisakyti. Įdėmiau pažvelgus į lyginamų reiškinių sandarą, gali išaiškėti, kad vienas – obuolys, o kitas – apelsinas. Nors abu apvalūs, liaudies neapgausi, nelygins.