Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas
Kodėl negalima to lyginti?

Gal ir galima. O ar šiuo atveju? Bet gal kaip tyčia šiuo atveju – ne, o kitais – taip, jei X, bet ne Y? Tuo ir skiriamės nuo visų. Gilinamės, uoliai tikriname lyginimo pagrįstumą, iš anksto apibrėžę tokio pagrįstumo kriterijus. Arba tampame visais. Duosiu pavyzdį. Galima lyginti arabų aprangoje vyraujančią baltą spalvą su toje pačioje klimato zonoje gyvenančių kitų tautų aprangoje dominuojančia balta spalva, nežinant, kodėl pasirinkta būtent balta spalva. Toks kultūrų lyginimas ilgainiui gali įkvėpti mintį, jog balta spalva pasirinkta ne kultūroms panėšint estetiniu skoniu, o žmonėms saugantis nuo alinančio karščio ir įdegio. Ir priešingai, galima lyginti arabų aprangoje vyraujančią baltą spalvą su poliarinių lokių kailio spalva, kuri irgi balta, nežinant, kodėl vienur ir kitur gyvūnai baltuoja, o ne juoduoja. Ilgainiui galima išsiaiškinti, kad lokiai baltai rėdosi, ne kovodami su karščiu Šiaurės speigratyje, o medžioklės arba poilsio metu sniegingoje aplinkoje slėpdamiesi. Šiuo atveju išvada būtų „balta nelygu balta“, arba „nedera lyginti“, arba „lyginimas yra paviršutinis“ ir panašiai. Jokiu būdu nesu prieš kultūrų lyginimą, tiesiog iš mokslinio lyginimo tikiuosi grindimo. Lyginti gali visi, grįsti – ne. Negi pats neturite tokio lūkesčio?

 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas
[T]as jūsų ryžių lauke plušantis kinų žemdirbys, priklausomai nuo jo būdo ir elgesio, galėjo būti ir dažnai būdavo labai arti to, kas buvo vadinama „meile mokymuisi“. Be to, įvairios pamatinės „konfucianistinės“ vertybės būtent ir išliko dėl pagrindinės masės paprastų žmonių, kurie nebūtinai grodavo liutnia ar šaudydavo iš lanko. Juk yra daug lygmenų ir būdų, kaip save lavinti. Ar jūs manote, kad Mokytojas Kong doram žmogui pasakytų: kol neišmokai groti liutnia, į mūsų klubą priimtas nebūsi?

Netokia mano pastabos esmė. Pranešime teigiate:

Akivaizdu, kad jei mokymąsi suprastume šia šešių menų prasme, nesuderinamumas tarp lietuviškų ir Konfucijaus mokymo vertybių tampa daug didesnis, nes mes neturime savo kultūroje šių šešių menų griežto atitikmens.

Tenorėjau atkreipti dėmesį, kad nesuderinamumo problema šešių menų požiūriu pirmiausiai glūdi pačioje kinų visuomenėje. Šešių menų mokymas buvo skirtas ne visiems kinams, o atskiram kilmingųjų sluoksniui, pasirūpinusiam, kad mokymas būtų užrašytas ir raštu perduodamas iš kartos į kartą. Rašytinė tradicija – lemtingas veiksnys, dairantis Konfucijaus atitikmens Lietuvos kultūroje, kurios tradicija buvo sakytinė. Pats dairymasis yra nevaisingas. Gal ir buvo tų konfucijų, gal ne? Gal liaudies patarlės buvo mūsų Konfucijus? Nesužinosime, nes lyginamų kultūrų išlikimo sąlygos ir priemonės pernelyg skyrėsi.

 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas
Kodėl negalima šių dalykų lyginti? Kas čia yra tokio neišsprendžiamai keblaus?

Iš principo minėtų dalykų lyginimo galimybių nei teigiau, nei neigiau. Akivaizdžiai galvojate, kad galima, bet nuodugniau įsitikinimo negrindžiate. Iš mano klausimo perspektyvos būtų galima metodiškai abejoti, ar:

tai, kad tikras žmogus gyvena ne dėl pelno, bet dėl tiesos ar teisingumo.
iš tiesų:
persmelkia visą kinų kultūrą.

Ar kinų kultūrą tikrai galima apibrėžti šia vertybe? Ar neidealizuojate? Lietuvių kultūros – jokiu būdu.

 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas
Bet kaip filosofams kas mums neleidžia šių klausimų aptarinėti?

Šukuosena! O rimtai, leisti ar neleisti turėtų jūsų paties kritinis mąstymas – taip, kaip gera uoslė vienus daiktus leidžia dėtis į skrandį, o kitų – ne. Juk negrūdate stemplėn visko, jei tik rakursas tinka? Mokslo pasaulyje dera pasitempti, panašybių žvalgytis kaip aukso – giliai po uoliena, siekiant iškasti ne bulvę, o taurųjį metalą.

O kodėl mes dabar nykstame ir neklestime, išvažinėjame visi po pasaulį? Ogi todėl, kad neturime savo Mokytojo Kong. O jei jį ir turime, jo neatpažinome, arba juo nesekame. Keblu taip sakyti? Neprotinga? Morfologiškai netikslu? Turiu apibrėžti savo epistemologinį metodą, kad būtų galima šią mintį priimti?

Jei to nesate daręs, turėtumėte. Tiek apie metodologines priedermes. O nykstame tikrai ne dėl to, kad mūsų nelanko Mokytojas Kongas. Tiesa, tuoj užsuks popiežius. Manote, pagerės? Lietuvių tauta nyksta dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių nyksta šeimos. Nebesirūpiname vieni kitais, nebejaučiame vidinio ryšio, nebesame vieni kitiems įsipareigoję, todėl traukiame ten, kur lengviau kęsti save kaip svetimą. Tautai reikia labai nedaug. Ne patarlių, ne tiesų, ne pamokslų. Reikia jausmo, bet apie tai kita proga.

 

Prieš mėgindamas atsakyti į jūsų komentarą, turiu padaryti nedidelę įžangą. Niekada nesiekiu „šaipytis“, „viešai smerkti“ ar „menkinti“ kitą žmogų ar jo išsakytas mintis. Taip pat nenaudoju jokių jūsų aprašytų loginių taktikų. Mano tikslas – kiek įmanoma trumpiau ir nuoširdžiau pasidalinti tam tikromis mintimis, supratimu ar nuomonėmis. Taip pat nesiekiu primygtinai ginti savo nuomonę, ar ją priešpriešinti kitam žmogui. Mano asmeninė nuomonė didesniame kontekste nėra svarbi. O kas svarbu? Svarbu yra Tiesa ir Tikrovė. Svarbu – išmokti išklausyti kitą žmogų, jį išgirsti, stengtis pamatyti diskutuojamą dalyką taip, kaip jį mato pašnekovas. Tada galima kurti ir vienas kitam padėti. Iš tiesų norėti išklausyti, sugebėti tai padaryti, ir dar suprasti kito žmogaus mintį nėra paprasta. Dar sudėtingiau tai padaryti bendraujant netiesiogiai – raštu, ar elektroniniu būdu.

Esate nuoširdus, išsilavinęs, didelės erudicijos, aštraus proto, tuo pačiu turintis sugebėjimą giliai jausti, valdantis gražią literatūrinę kalbą, pasišventęs mokslui ir tyrinėjimui. Už tai jus gerbiu ir vertinu. Ačiū už pastabas ir literatūrinį išradingumą. Buvo labai įdomu skaityti.

Kadaise sukūriau palyginimą, kuo skiriasi „tipiškas“ kinas, nuo „tipiško“ vakariečio. „Tipiškas“ kinas, pašnekovui išsakius dešimtį teiginių, tyliai jo klauso, ir jei su devyniais iš minėtų teiginių nesutikdamas randa vieną, su kuriuo gali sutikti, garsiai pritaria tam vienam, rasdamas bendrą sąlyčio tašką. „Tipiškas“ vakarietis, jei klausydamas pašnekovo sutinka su devyniais teiginiais, bet randa vieną, su kuriuo nesutinka, puola ginčytis dėl to vieno, į kitus devynis pernelyg nekreipia dėmesio. „Vakarietis“ mano, kad be ginčo nėra diskusijos, jam nesuprantama, apie ką galima kalbėti su pritariančiu pašnekovu. Nesakau, kad vienas šių modelių yra geresnis už kitą. Tačiau įdomu tai, kad gali būti dvi visiškai priešingos diskutavimo paradigmos.

 

„Vakarietiškas“ modelis man yra gana gerai pažįstamas, daug metų būtent taip ir elgdavausi. Jis, ko gero, vienintelis dominuojantis modelis akademinėse diskusijose. Tačiau šiame atsakyme noriu išmėginti tą antrąjį bendravimo modelį. Manau, kad jis gali būti nemažiau vaisingas.

Jūsų pirminis klausimas apie kultūrų lyginimą yra gilus ir labai vietoje. Norint jį gerai aptarti, reikia daugiau laiko ir vietos. Klausėte, kaip galima nuosekliai, metodiškai ir moksliškai lyginti tokias daugiamates ir grandiozines reiškinių visumas – dvi skirtingas kultūras. Klausime išgirdau gaidelę, kad lyginti yra labai keblu, tiek keblu, kad daugelis tyrinėtojų sinologų galiausiai nustoja tai darę. Mano paprastas atsakymas, šnekant glaustai, yra „taip, keblu, tačiau vis dėlto įmanoma ir galima“. Ir yra būdų ir kelių, kaip tai daryti. Tačiau neketinau jų detaliai aprašinėti trumpame atsakyme.

Toliau, bandžiau atkreipti dėmesį į tai, kad tiek straipsnyje, tiek šioje lyginimo diskusijoje, pagrindinį dėmesį kreipiu ne į didžiulę neaprėpiamą kultūrą, bet į tam tikras daug paprastesnes ir konkretesnes idėjas. Panašiai, kaip programavime didelės programos yra sudaromos iš mažesnių modulių, šie iš dar mažesnių, galiausiai mažiausieji moduliai yra sudaromi iš paprastesnių paprogramių. Kai kurios iš šių „mažų“ paprogramių yra labai svarbios ir nuo jų priklauso visos didelės programos teisingas veikimas. Šiuo atveju, tarkime, Konfucijaus veikalas Lun yu („Pašnekesiai“) – labai tinkama analogija, nes kai kurie Lun yu teiginiai, yra labai mažos ir paprastos formos, tačiau kinams padarė ir toliau daro didelį formuojamąjį poveikį. Galima būtų surasti nemažai pavyzdžių. Dar ir dabar kasdienėje kinų kalboje daugelis pasakymų naudojami kaip tam tikras vertinimo etalonas. Pasak Rogerio Ameso ir Henry Rosemonto, Lun yu – tai kūrinys, per kurį galime suprasti kas yra „Chineseness“, t. y. „kiniškumas“.

 

Kita mintis: tyrinėdami kitas kultūras, ne tiek atsietu būdu ir labai bendrai jas „lyginame“, ieškodami skirtumų ir panašumų, kiek gilinamės į jas, iš naujo atrasdami ir atkurdami save, kūrybiškai įsisavindami naujas idėjas, arba iš naujo pamatydami savo pačių senas idėjas. Arba sujungdami dviejų kultūrų „senas“ idėjas, gauname naują derinį. Tai yra lietuviai tyrinėtojai, visi kartu gilindamiesi į arabų filosofiją, žydų filosofiją, indų filosofiją, japonų, korėjiečių, afrikiečių, kinų, rusų ir kitas filosofijas, kuriame patys save. Ir tokio pobūdžio kūryba yra vienas iš mūsų gyvybingumo šaltinių.

Tokio pobūdžio „lyginimas“ yra ne tik mokslas, bet ir menas. Arba, jūsų žodžiais, kūryba. Ir, tarkim, pastaruoju straipsniu mano uždavinys nėra keliais puslapiais sulyginti vieną visatą su kitą. Uždavinys – parodyti, kad „kiniškumo“ šaltinyje, Konfucijaus idėjose – taip, kaip jos išreikštos Lun yu – esama daug elementų ir savybių, labai artimų lietuviškai pajautai ir supratimui. Podraug, mano supratimu, lietuviškoje mintyje, bent jau tam tikruose jos sluoksniuose, dominuoja pajauta arba nuostata, esą kinai kartu su Konfucijumi nuo mūsų tarsi labai nutolę, su mumis nieko bendra neturintys azijiečiai.

Man atrodo, kad toks gilinimasis į labai konkrečius minties elementus ir savybes, pasirenkant kai kuriuos istorinius ir įtakingus mąstytojus, yra labai vertingas mūsų pačių kultūrai ir mąstysenai. Pacituosiu mintį taip, kaip ji parašyta originale: „Свободный ум имеет право искать новый узор из неожиданных сочетаний.“ Николай Константинович Рерих, Елена Ивановна Рерих, Агни-йога: I. Знаки Агни-Йоги, Париж, 1929, с. 15. Laisvas protas turi teisę iš netikėtų junginių ieškoti naujo ornamento.

 

Toliau turbūt padariau klaidą, iš karto neteikdamas savo pirmojo atsakymo, prie kurio prasėdėjau porą valandų, bet galiausiai likau nevisai patenkintas. Todėl žemiau skelbiu savo pirmąjį ilgesnį atsakymą, ir iš karto perspėju, kad ten aš jūsų pozicijos ar klausimo niekaip nežeminu, nelėkštinu, nesišaipau, ir nenaudoju jokių gudrių taktikų. Suprantu, kad ir šis atsakymas jums gali daug kuo netikti, bet tikiuosi, jame surasite ir teigiamų aspektų – ką jūs taip gerai mokate daryti:

Ačiū už labai įdomų ir detalų klausimą ir už tai, kad jis pradėtas pozityvia nata. Norint rasti tinkamą ir abiem pusėms suprantamą atsakymą, mums, ko gero, teks ieškoti visai netikėto – aplinkinio kelio, kurį būtų galima pavadinti gilinimusi į paradigmas, pasaulėžiūras, taip pat į tikrovės sampratą. Esate visiškai teisus, vadovaujantis akademiniame bare dominuojančia paradigma, ar paradigmomis, ir su jomis susijusiomis pasaulėžiūromis bei tikrovės sampratomis, ko gero, beveik neįmanoma lyginti skirtingas kultūras, kitaip tariant, tuos didžiulius „Budos dramblius“. Nes jei jau viena kultūra yra „Budos dramblys“, o tyrinėtojas yra aklasis, tai ne tik lyginti, bet pirmiausia metodiškai ir nuosekliai tyrinėti ir gilintis į atskirą kultūrą nėra įmanoma. Vis tiek tyrimų rezultatas bus tik maža „dramblio“ kaip visumos dalis.

 

Tęsdami mintį apie lyginimo negalimybę, o kartu ir supratimo ribas, galime sakyti, kad ne tik kultūrų lyginimas, bet net ir mūsų bendravimas šioje elektroninėje konferencijoje yra su dideliu klaustuku. Kiekvienas dalyvis, kaip individas, kaip sąmonė su savo patirtimi, taip pat yra tas didelis dramblys. Mūsų pranešimai ir svarstymai tėra aklo vaikščiojimas apgraibomis. Nėra visiškai jokios garantijos, kad kiekvienas mūsų pranešimu iš tiesų pasakė tai, ką norėjo pasakyti. Pranešimas tėra maža autoriaus, kaip „didelio dramblio“, kūno dalis. O skaitytojas – tai tas aklasis, kuris galvoja, kad perskaitęs pranešimą gali susidaryti įspūdį apie visą dramblį. Tačiau rašydami ir skaitydami, „užmirštame“, įsijaučiame į vaidmenį, galvojame, kad esame regintys, galį matyti visą dramblį.

Žinoma, tikriausiai galima prieštarauti, kad mūsų, kelių konferencijose dalyvaujančių žmonių, mastelis yra daug mažesnis nei kultūrų, šias lyginant, o taip pat ir sudėtingumo laipsnis – žemesnis, todėl turime didesnę tikimybę vienas kitą geriau suprasti. Tačiau principas lieka tas pats. Jei griežtai laikomės nuostatos, kad kultūros reiškinių nėra kaip lyginti dėl jų grandioziškumo, pagal tą patį principą, net ir mažesnio mastelio bendravimas ir visavertis vienas kito supratimas taip pat yra neįmanomas. Kiekvienas dalyvis sąmonės ir vidinės psichikos požiūriais yra atskiras, grandiozinis, neapčiuopiamas ne tik skaitytojams, bet ir kitiems dalyviams, kultūrinis fenomenas, o tuo pačiu ir noumenas.

Trumpai tariant, vadovaujantis šia rekomendacija, ne tik kultūrų lyginimas, bet ir įvairiausių kitokių kompleksinių reiškinių išsamus lyginimas bei tyrinėjimas turėtų būti sunkiai įmanomas, arba bent priklausytų didelį dramblį čiupinėjančio neregio kategorijai.

 
[D]eramai primenate, kad visaverčiam supratimui reikia ne tik proto, bet ir širdies.

Nežinau, kaip suprantate „širdį“, tačiau manau, kad greičiausiai „širdis“ čia priimama vien tik kaip metafora. Neišsiplėsdamas į detales pasakysiu, kad esate visiškai teisus – lyginti kultūras, o taip pat ir kitus kompleksinius reiškinius, vien tik „protu“ yra neįmanoma. (Suprantu, kad vėliau tikslinate, jog netvirtinate, ar tai galima, ar ne, bet pirminiame klausime tokios retorinės gaidos esama, dėl to man svarbu į ją atsiliepti). Tokiam lyginimui reikalingas „sintetinis“ arba „sintezės“ sugebėjimas, galintis aprėpti visumą. Grynai intelektinis protas yra negabus aprėpti visumą ir pateikti sintezę. Jis tegali analizuoti, rinkti sąvokas, mechaniškai dėlioti, kalkuliuoti, medicinos atveju, norėdamas pažinti organizmą, šį turi užmušti ir išnarplioti į detales, o užmušęs gyvą organizmą jis, be abejo, gyvenimo ar „sielos“ ten jau iš esmės negali rasti.

Visa tai susiejus su mano minėtu paradigmos klausimu, esamoje dominuojančioje akademinio pasaulio paradigmoje, intelektas yra mūsų dievas, už kurį negali būti aukštesnio. Kol neatsiras „Nyčė“, kuris pasakys, kad „intelektas-dievas“ mirė, ir neparodys kito nuoseklesnio, veiksmingesnio, visumą apimančio kelio, daugelio reiškinių, ne tik kultūrų lyginimo, iš tiesų negebėsime įkasti, būdami tie dramblį tyrinėjantys aklieji.

 

Analitinis-intelektinis protas, lygindamas reiškinius, pajėgiausiai gilinasi į skirtumus. Pasaulyje nėra nei vieno absoliučiai vienodo ir panašaus reiškinio. Nėra net dviejų absoliučiai identiškų smėlio dulkelių. Visur yra skirtumų ir nepanašumų. Ką jau kalbėti apie sudėtingesnius reiškinius. Nėra dviejų panašių žmonių, visada vienas nuo kito labai skiriamės. Nėra dviejų panašių momentų, kiekviena sekundė yra vis kitokia. Pasak Herakleito, į tą pačią upę įbristi du kartus negali.

Tačiau kitaip yra su mano vadinama „intuityvia-sintetine širdimi“. Pastaroji, lygindama reiškinius, visada pirmiausia mato panašumus ir tai, kas juos sieja į vientisą visumą. Širdžiai visas pasaulis yra vienas, kad ir kokios skirtingos jo apraiškos bebūtų. Ir čia širdis tai ne tik emocija, ne tik iracionalumas, bet ir tam tikras galią turintis kognityvus skvarbumas. Regis, minėtasis sinologijos korifėjus Rogeris T. Amesas bus panašiai klydęs. Pamatęs, kad „visuotinybių“ tyrinėjimai nevaisingi, perėjo prie „skirtybių“ tyrinėjimo, kuris intelektiniu požiūriu yra lengviau sugriebiamas, lengviau surašomas ir aprašomas, labiau atitinka akademines paradigmas. Tačiau konkrečiai kalbant, gal ieškoti reikėjo ne „visuotinybių“? O gal tų „visuotinybių“ reikėjo ieškoti kitu būdu? O gal gilintis į skirtumus jis buvo priverstas, negalėdamas atremti akademinio pasaulio analitinių kontrargumentų ir spaudimo?

 

Taip, analitiškai, arba jūsų žodžiais, „morfologiškai“ žiūrint, įvairiausios Kinijos sąlygos iš esmės skyrėsi ir skiriasi nuo Lietuvos. Tuos skirtumus galėtume vardinti valandų valandas. Tačiau sintetiniu arba „širdies“ požiūriu visada galima klausti, jei vis dėlto Kinijoje „Konfucijus“, kas Lietuvoje? Pats pirmiausia pagalvojau apie Vydūną. Taip, analitiniu požiūriu galime ginčytis, rodyti skirtumus ir neatitikimus, tačiau susėdę ratu, galime užduoti šį klausimą ir beveik visi turėsime greitą intuityvų atsakymą. Gal kam nors kitam tai bus legendinis žynys Lizdeika? O gal koks nežinomas filosofas arba išminčius, padaręs nematomą įtaką Lietuvos raidai.

Pagal hermeneutinį principą visur veikia analogijos dėsnis. Moderniais terminais tą patį turbūt galima įvardyti kaip „holografinį principą“. Pirmas knygos sakinys tam tikru požiūriu jau talpina visą knygą, būdamas knygos kaip holografijos dalis. Viena knyga tam tikru būdu jau atspindi visą rašytojo arba didesnio mokymo visumą, būdama holografinė jos dalis. Ar gilindamasis į šią dalį nesugausi holografinio aspekto ir jis vietoj visumą atspindinčios holografijos nebus tik netikęs fragmentas, o gal per dalelę išeisi į visumą, tai, ką Kinijoje įvardija kaip „sužinodamas vieną, kartu sužinai viską“, – štai kur klausimas.

Todėl, ar matome skirtumus, ar panašumus, labai dažnai yra ne tiriamo objekto ir ne metodo klausimas, bet tiriančiojo nuostatos ir pasirinkimo klausimas. Jei svarbūs skirtumai, juos ir rasime. Jeigu svarbūs panašumai, rasime ir juos. Koncentruojantis į skirtumus, tarkim, kiniško Konfucijaus ir lietuviškojo „Konfucijaus“ atveju, skirtumų apstu. Tačiau dėmesį telkiant į panašumus, apeliuojančius į mus kaip lietuvius, pastarųjų yra nė kiek ne mažiau nei skirtumų.

 

Pavyzdžiui, viena iš pamatinių Konfucijaus idėjų yra tai, kad doras žmogus gyvena ne dėl pelno sau, pelnas nėra jo veiksmų pamatinis motyvas. Ar ši idėja yra kuo nors „nelietuviška“, iš esmės nesuderinama su lietuviškos dorovės samprata? O juk tai tik viena iš daugelio idėjų arba minčių, kurią tinkamai išvertus į lietuvių kalbą, neminint Kinijos ir Konfucijaus, galėtume kildinti iš Vydūno, o gal Maceinos, kito lietuviškai kalbančio mąstytojo arba veikėjo lūpų. Kartu reikia pripažinti, kad pačioje Kinijoje daugelis kinų, tiksliau, arealo, kuriame gyveno Konfucijus, žmonės, labai dažnai elgdavosi priešingai šiam Konfucijaus principui. Ir daugelis apskritai pirmiausia gyvena būtent dėl pelno ir naudos sau. Tačiau po Konfucijaus ir panašių į jį žmonių visi arba dauguma jo įtakos zonoje gyvenančių žmonių sąmonės kamputyje žino ir suvokia, kad vis dėlto, net jei taip nesielgi, idėja gyventi ne dėl pelno yra graži ir kilni. Ir visada atsirasdavo tokių, kurie šia ir kitomis panašaus pobūdžio idėjomis bandydavo sekti.

Todėl pirmiausia kalbu ne apie abstrakčią „kultūrą“, veikiau kreipiu dėmesį į daug konkretesnius ir labiau apčiuopiamus reiškinius, suvokdamas, kad vienovė negali būti be įvairovės, o įvairovė neegzistuoja be vienovės. Jei esama skirtumų, turi būti ir panašumų. Jei esama panašumų, turi būti ir skirtumų. Viskas priklauso nuo to, į ką kreipiu dėmesį, kas man svarbiau rasti. Ir žinoma, gebėjimą tiksliau rasti ir įvardyti, kas iš tiesų panėši, ir kas skiriasi, galima lavinti.

 

Taigi į klausimą „ką apskritai reiškia lyginti kultūras“, pirmiausia atsakyčiau klausimu „ką apskritai reiškia lyginti“? Ir jei man šis klausimas būtų užduotas, pirmiausia pasakyčiau, kad lyginimas – tai pamatinis mąstymo būdas, kelias, kuriuo įsisaviname naują informaciją. Be tam tikro lyginimo ir sugebėjimo atskirti, kuo viena mintis panaši į kitą ir kuo jos nepanašios, negalime mąstyti. Maža to, vadinamieji „kultūriniai“ reiškiniai mums prieinami pirmiausia minties pavidalu. Kito tiesioginio priėjimo prie kultūrinių reiškinių neturime. Kultūra, kad ir kaip keistai tai skambėtų, pirmiausia yra mūsų pačių mintys.

Objektyvi lietuviška, o kartu ir kiniška kultūra nei man, lietuviui, nei kitam kinui nėra pažini, kol netapome dvasinį regėjimą išvysčiusiu Archatu arba Šventuoju. Bet net ir šie, ko gero, pažįsta mintimi. Todėl lietuviška kultūra pirmiausia yra tai, kas atsispindi mano kaip tyrinėtojo, tiksliau, mūsų, tyrinėtojų, mintyje. Lygiai taip pat yra ir kiniškos kultūros atveju. Todėl griežtai šnekant, lyginu savo paties mintis, nukreiptas lietuviškosios ir kiniškosios „kultūrų“ link. Ir tai yra ne „neakademinis subjektyvumas“, o būtinas ir neišvengiamas dinaminis pažinimo procesas.

 

Pabaigai pasakysiu, kad visų tautų žmonių, o jei bendriau, juodaodžių, geltonodžių, raudonodžių, baltaodžių ir įvairiausių kitų -odžių kraujas yra iš esmės vienodas. Remiantis kiniškuoju modeliu, esą subtilesniame sluoksnyje žmogus sudarytas iš tam tikros neregimos energijos qi, ši qi, visuose žmonėse įvardijama kinišku hieroglifu, net jei jie nutolę nuo Kinijos ir su ja nesusiję, vis tiek yra iš esmės substancialiai ta pati qi. Toliau kildami į minties erdvę, kurioje tarpsta Platono „idėjos“, „formos“, arba konkrečiau, tarkim, „gėris“, matysime, kad iš esmės tokia minties „erdvė“, skyrus deramą dėmesį, suprantama visiems, nepriklausomai nuo to, ar jie yra graikai, ar kinai. Kuo labiau į vidų ir gilį, tuo daugiau mus vienijančių panašumų ir principų. Kuo labiau į išorę, paviršių, formą, tuo daugiau skirtumų.

Lietuvos ir Kinijos atžvilgiu, pernelyg ilgai ir pernelyg smarkiai akcentuojamas skirtingumas, nepažinumas, nesuderinama įvairovė. Atėjo laikas atkreipti dėmesį į panašumą, pažinumą ir suderinamą vienovę. Aišku, saikingai nepamirštant ir skirtumų, juk viena be kito neegzistuoja. Ir taip lyginant, abstrakčią ir teorinę Kinijos kultūrą nebūtina matyti „visa imtimi“. Yra ir kitų, daug veiksmingesnių bei skvarbesnių pažinimo būdų, leidžiančių sinchronizuotis su tyrinėjamo reiškinio pagrindine nata arba vibracija. Jei šio greitesnio kelio nebūtų, negalėtume ne tik lyginti skirtingų kultūrų, bet ir kalbėti apie Dievą, apie transcendenciją, apie Plotino vienovę. Negalėtume vienas kito mylėti ir suprasti.

 

Viena iš graikų septynių maksimų bylojo „Pažink save“. Universitetuose per mažai skiriama dėmesio gilinimuisi į šią užuominą. Žengiantys savęs pažinimo keliu viduje žino-tiki, kad toks pažinimas yra įmanomas. Jei toks „neįmanomas“ dalykas, kaip savęs pažinimas, vis dėlto „įmanomas“, juo labiau įmanomas „didžiagabaričių“ kultūrų pažinimas ir lyginimas su kitomis „smulkesnių“ ar „stambesnių“ gabaritų kultūromis. Kodėl? Todėl, kad savęs pažinimas yra daug sunkesnis uždavinys nei kultūrinių reiškinių tyrinėjimas ir lyginimas, ieškant panašumų ir skirtumų.

Tuo ir baigiu. Siūlau gilintis į mintį, nekliūnant už žodžių. Ačiū už parodytą dėmesį ir nuoširdžią kritiką. Mano atsakymas – netobulas. Palieku spręsti jūsų erudicijai.

 

Dėkoju už netikėtai šiltą ir labai asmenišką tekstą. Neabejotinai jis yra daug sėkmingesnė pastanga sudominti ir praverti užsklandą į Kinijos kultūrą už jūsų minėtus diplomantės (o gal „diplomatės“?) bandymus įspėti, „apsaugoti“ nuo jos ir tokiu veiksmu sukurti dirbtinę „mūsų, lietuvių“ bendriją, vienijamą svetimos kultūros nesupratimo ir paniekos jai. Tikiuosi, kad ne visa mūsų diplomatinė tarnyba tokiais būdais „tarnauja“ mūsų valstybei. Mano klausimai bus paprasti ir naivūs, kadangi, prisipažinsiu, Kinijos kultūra man nėra žinoma. Visu pirma mane labai suintrigavo jūsų paminėtas faktas, kad kinų kalboje džiaugsmą ir muziką išreiškia tas pats žodis. Ar būtų galima sakyti, kad pati muzikos samprata, jos vieta kinų kultūroje yra iš esmės kita, lyginant su muzikos vieta Vakaru kultūroje? Juk ne tik lietuvių muzika yra „liūdna“, regis visoje Vakarų kultūroje būdinga nuostata akcentuoti būtent „minorinę“, „melancholinę“ muzikos esmę (man įstrigo saksofonininko Jano Garbareko pastaba, kad visas folkloras yra iš esmės bliuzas, tai būtent vakariečio pasiūlytas „raktas“ į viso pasaulio etninę muziką, nors, man, kaip kitam vakariečiui, jis suprantamas, vadinasi, rakina), prisiminkime Nietzsches veikalo pavadinimą „Tragedijos gimimas iš muzikos dvasios“, Thomo Manno romano „Daktaras Faustas“ herojaus kompozitoriaus pagrindinis kūrinys vadinosi „Fausto rauda“ ir pan. Ar vis tik tiksliau būtų teigti, muzikos vaidmuo kultūroje iš esmės yra tas pats, jog ir kinų, ir lietuvių muzika būna ir liūdna, ir linksma, tik šios dvi tautos linkusios savo charakterį identifikuoti su skirtingomis muzikos dermėmis?

 

Labai džiugu, kad tekstas nuskambėjo „šiltas ir labai asmeniškas“. Dėl diplomatų, kiek teko bendrauti, vėlesnės ir dabartinė diplomatų kartos Pekine yra nepalyginamai geresnės ir atviresnės Kinijai.

Taip, senovine kinų kalba džiaugsmas ir muzika žymėti tuo pačiu hieroglifu 乐, tariamu kaip le arba yue, priklausomai nuo prasmės. Dabartinėje kalboje šis hieroglifas taip pat vartojamas, tik dabartinės kalbos žodžiai dažnai sudaryti iš dviejų hieroglifų: kuai le 快乐 – laimingas, džiaugsmingas, o yin yue 音乐 reiškia muziką. Taigi antrasis hieroglifas abiejuose žodžiuose yra vienodas, tik kiek kitaip tariamas.

Čia taip pat yra įdomus muzikos ryšys su pačiu konfucianizmu. Dabar jau yra gerai žinoma, kad vadinamieji „konfucianistai“ (senovėje juos vadino ru zhe 儒者) kilo iš Zhou dinastijos žmonių sluoksnio, kurie buvo atsakingi už muziką. Muzika jiems buvo vienas iš svarbių būdų lavinti žmogų. Vėliau šie ru zhe Konfucijaus dėka įgavo dar ir naują „pagreitį“.

Taip pat žinome, kad Konfucijus nuolatos grodavo instrumentu, vadinamu gu qin 古琴 (lietuviškai, ko gero, vadintume liutnia), ir šis grojimas jam buvo ne tik kaip entertainment (angl. pasilinksminimas), bet ir kaip tobulėjimo kelias. Kartą, kai Konfucijus su mokiniais kelionėje buvo sunkioje situacijoje, kai jie buvo apsupti ir neturėjo pakankamai maisto bei vandens, kai mokiniai ėmė praradinėti viltį ir entuziazmą, jis tiesiog išsitraukė liutnią ir pradėjo groti, tuo pačiu įkvėpdamas aplinkinius.

Gilinantis į tai, kaip į muziką buvo žiūrima konfucianizme, iš tiesų tikriausiai surastume nemažai ypatumų ir skirtumų tarp muzikos sampratos Vakarų kultūroje. Dabartiniais globalizacijos laikais labai daug kas niveliuojasi, socialinėje plotmėje atsiranda daug įvairiausių globalinio lygio panašumų, todėl sunku būtų griežtai ką nors teigti apie dabartinę muzikos sampratą kinų kultūroje.

 

Tačiau kiek man teko stebėti ir susidurti, vis dėlto lyginant kinus su lietuviais, ar netgi rusais, nesunku atkreipti dėmesį į tai, kad lietuvis ir rusas gali liūdėti be priežasties. Mums savotiškai patinka liūdėti, dainos turi būti liūdnos tam, kad mes galėtume jomis džiaugtis. Mes galime iš ryto atsikelti ir tiesiog ne iš šio nei iš to jaustis liūdnai. Va liūdna ant „dūšios“ ir viskas. (Na nebent jūs tapote „nauju lietuviu“, išklausę modernių coaching’ų arba tiesiog pats saviugda tapote kitoks). Kinams toks liūdesys visiškai be priežasties dažniausiai yra nesuprantamas. Kam liūdėti, jeigu galima tiesiog džiaugtis?

Tai nereiškia, kad visi kinai – sangvinikai, o kiniškai muzikai nėra būdingas tragizmas. Tačiau vis dėlto kelčiau hipotezę, kad lietuviškai arba vakarietiškai muzikai būdingas stiprus vektorius į tam tikrą liūdesį, kurį jūs labai gerai apibūdinote pavyzdžiais iš Friedricho Nietzsches ar Thomo Manno. O kiniškai muzikai, ko gero, svarbesnis yra vektorius į džiaugsmą. Bet į vidinį, ne tokį paviršutinišką, džiaugsmą.

Na o jeigu džiaugsmą matysime kaip tam tikrą priešingybę nuolatiniam nerimui, frustracijai, nepasitenkinimui, piktumui ir kitoms panašaus pobūdžio emocijoms, juolab pagal Konfucijų jun zi 君子 (kilnaus ir doro žmogaus pavyzdys) negyvena mažomis (perfrazuoju) nerimą keliančiomis mintimis. Jis gyvena džiaugsmingoje būsenoje. Panašiai kaip Sokratas, kalbėdavo apie tai, kad iš tiesų tik doras žmogus gali būti laimingas, taigi nuoširdžiai džiaugtis.

Tai daugiau mano tokie pamąstymai, neskaptuokite jų ant akmens, gal kada galėsime pratęsti šią diskusiją apie kiniškos muzikos sampratos ypatumus.