Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Ta jaunatviška įžvalga – paprastutė: dalies likimą – pilnatvinę, teleologinę jos reikšmę – nustato visuma. Gyvename įstrigę dalinėje tikrovėje, kurią pažinti galime, tik krypdami ir judėdami visuminės tikrovės link, nes tik iš visumos matyti dalies paskirtis. Galutinė duotosios ribos reikšmė glūdi užribyje, duotosios erdvės – meta erdvėje, duotojo judesio – meta judesyje. Kuria kryptimi juda deniu šiaurėn žingsniuojantis jūreivis laive, plaukiančiame į pietus? Jūroje aplink savo ašį besisukančioje Žemėje? Planetoje, skriejančioje aplink Saulę? Baigtinės erdvės staiga liaunasi būti tik erdvės, tampa didesnių erdvių įerdviais, įsiurbdamos mąstymą į atvirkštinio priežastingumo Kai padariniai ir priežastys susikeičia vietomis: maniau, kad lemiu, bet iš tikrųjų pats esu lemiamas. srautus. Baigtiniai judesiai staiga nustoja būti tik judesiai, virsta stambesnių judesių įjudžiais, gena mąstymą tolyn ir platyn, iš kur atsigręžus, pradinės padėtys tampa beveik neatpažįstamos. Ir tie stambesni dariniai (laiko, erdvės, judėjimo, tapsmo) tokie negailestingi! Būtent jie ten, o ne mes čia, galiausiai lemia, kas mes čia ir kas tas čia apskritai, nes jie ten kartu yra ir čia, o mes čia, deja, dar nesame ten – dar, jei būsime optimistai.

Ta jaunatviška įžvalga mano mąstyseną stipriai veikia ir šiandien, skatindama galvoti, kad tauriausias filosofavimo tikslas – visai ne išvados, kurias būtų galima iškalti nedylančio akmens luituose. Juk gerai pagalvojus, išvados žmogaus gyvenime tėra tarpinių raidos taškų atžymos, suvokimo orientyrai laike, kad nepasimirštų, kas eina po ko. Tauriausias filosofavimo tikslas – klastingai gyvybingame ir permainingame reiškinių pasaulyje mąstymui suteikti teisingą Vedančią būties išsipildymo link. kryptį, iš siauresnio būties akiračio pereinant į platesnį taip, kad lemtinguose raidos mazguose, kuriuose sprendžiasi mąstančiojo būties tęstinumo klausimas, ta būtis ne nutrūktų, o vystytųsi toliau. Todėl ir dalykuose, kuriuos dėstysiu po šio metodinio įvado, vaisingiau dairytis ne statinių teiginių, o pačios mąstymo dinamikos: psichikos judesių ir šių sąveikų, iš vienos įsisąmonintos lėtinės patirties sunkiantis į kitą. Tokios mintys – nebe tezės, o vektoriai, krypstantys taip, kad žemesnio lygio tikrovės apibrėžtys tirptų aukštesnio lygio apibrėžtyse, dalys lydytųsi visumose. Mąstymo tikslas – išmokti judėti, pagavus teisingą kryptį, o ne sustingti sąvokoje.

 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Ideografinės mąstymo priemonės

Kalba tėra vienas iš daugybės būdų minčiai perteikti ir tas būdas dažnai nėra pats derlingiausias. Susidūręs su lėtinės patirties reiškimo problema, ėmiau suprasti, kad kai kuriuos dalykus geriau ne iškalbėti žodžiais, o išpiešti brėžiniais. Tie brėžiniai – ideogramos, leidžiančios daugianares sanklodas atvaizduoti taip, kad jos būtų pagaunamos vienu žiūros ir suvokimo aktu: stebiu ir mąstau, o ne skaitau ir mąstau. Ideogramą įsisąmoninančios psichikos nebevargina kalbos morfologijos ir sintaksės dorojimo rutinos. Per supaprastintą ir schematizuotą vaizdinį tiesiai smelkiamasi į nekalbinį, savaip junglesnį ir rišlesnį mąstymo sluoksnį, kuris yra arčiau patirties, kurio gelmės su patirtimi netgi susiskverbia. Ideograma nebruka žodyno, žiūrovas gali rinktis savąjį, gali jo apskritai atsisakyti, mąstydamas nebyliai, tiesiog judėdamas išbraižytų loginių ryšių gijomis, figūromis, sietynais, kryptimis, savo psichikoje įvairuodamas, kaitydamasis, plikinėdamas be menkiausio kalbos drabužio. Ideogramomis lengviau perteikti ne tik mąstymo sąsajas, bet ir judesius, leisti sąmonės spinduliui slinktis iš vieno paženklinto taško į kitą, rutuliotis iš vienos padėties į kitą, akimoju, beveik nepastebimai vaizduotėje mainyti dalies ir visumos planus.

Kiekybiniu požiūriu pagrindine raiškos priemone ir toliau lieka kalba, tačiau kokybiniu požiūriu sodresnės ir turiningesnės vis dėlto yra ideogramos. Jų paskirtis – žadinti bendresnę supratimo būseną, o ne pavienes idėjas. Tam, žinoma, reikia laiko ir šiokio tokio atsidavimo ideografinės raiškos poveikiui. Vedžiodamas ideogramas, vienu ypu perteikiu tris dalykus: 1) bendrą sampratą arba reikšminę visumą, kai brėžinys stebimas kaip vienis, 2) atskirą mintį arba reikšminį vienetą, kai stebimi pavieniai brėžinio dėmenys, 3) mąstymo kryptį arba reikšminį judesį, kai stebimi brėžinio dėmenų ryšiai ir pereigos.

 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Išeitinių sąvokų gryninimas

Kai kurios vartosiamos sąvokos (pavyzdžiui, atmatos arba atliekos) gali skambėti rupiai, ar net dantytai, nes kasdienėje kalboje kartais apauginamos nemaloniais priereikšmiais. Šį buitinį dirglumą skaitytojui teks išsigydyti, prieš mėginant suprasti, ką tais „ašakotais“ žodžiais noriu pasakyti. Dirstelėkime į sąvokų gryninimo būdų ideogramą.

2 ideograma. Sąvokų gryninimo būdai

Išeitinė sąvoka – tai, iš ko išeinama, nuo ko pradedama, kas toptelėja, išgirdus arba perskaičius žodį. Neretai pirmojo įspūdžio metu skirtingiems protams tas pats žodis žadins skirtingas sąvokas, nelygu žmogaus išsilavinimas, patirtis, įpročiai, nuotaika, aplinkybės. Skaitant filosofinį veikalą arba dalyvaujant filosofiniame svarstyme, kliautis tokiomis pradinėmis, dažnai stereotipinėmis sąvokomis neapdairu, nes kalba čia vartojama daug plastiškiau nei kasdienybėje – kaip reikiant išmankštinta, išlaužyta, išrąžyta, dar nesustingusios, nesuuolėjusios, dar tik lipdomos leksinės žaliavos būsenoje. Net jei rastųsi tam poreikis, daugumos žodžių kalboje, žmogus, nepakeisi, o ir nebūtų išmintinga. Tad reikalui esant, taisyti galima ne žodžius, o jų sąvokas. Tą ir darysiu, kai kurias išeitines sąvokas pertvarkydamas į tikslines.

 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Tiksline vadinu filosofinei minčiai arba vaizdiniui išsakyti sumanytą, sąmoningai išgrynintą sąvoką, gautą mąstysenoje įveikus su minėtos sąvokos žodžiu susijusius kasdienius juslinius ir kalbinius įpročius. Imkime žodį sūris. Ištaręs arba perskaitęs šį žodį lietuvis pagalvos apie maisto gaminį. Pažįstu dailią ir rafinuotą merginą, itin mėgstančią sūrius. Būdama daili ir rafinuota šiuolaikiškai, vadinasi, pagal visus skalbiklių ir kvepiklių reklamų priesakus, ji nepakenčia daugybės prigimtinių žmogaus kūno fermentų, ypač tų, kurie gaminasi pažastyse, tarpupirščiuose ir panosėje. Dauguma tų fermentų yra kaip tik tie, iš kurių gaminami sūriai. Vadinasi, tas pats kvapas merginai yra ir labai malonus, ir labai nemalonus, nelygu nuo ko dvelkia. Tokius, kultūros primokytus, pojūčius reikia gryninti, kad liktų tik raugo kvapas, neatmieštas pašalinių dirgiklių ir minčių – tas pats raugo kvapas, uostant ir priprakaituotas kojines, ir sūriu pagardintą sumuštinį, tarus, kad ir vienur, ir kitur veikė tos pačios bakterijos.

Arba imkime mėšlo kvapą, užuoskime jo dvoką didmiestyje, blizgiose finansinių paslaugų centro patalpose, o paskui jau visai nebe dvoką, tiesiog kvapą (ir dar kokį maistingą!) ūkininkui kaimo vietovėje tręšiant dirvožemį. O tada įveikime tuos išankstinius jusles iškreipiančius nusistatymus, darančius tą patį kvapą skirtingose aplinkose tokį nepanašų, pajuskime taip, kad liktų tik kvapas, nei blogas, nei geras, sklindantis iš daikto, kurį paprasčiausiai užuodžiame – ir tik tiek, kiek užuodžiame. Pasiekus tokį išgrynintą – iš siaurų kultūros varžtų išvaduotą – juslumą, pasiekiamas lygmuo, kuriuo per analogiam formuojamas filosofinis žodynas: čia nei smirdi, nei kvepia, nei miela, nei šleikštu, čia tik reikšmės ir sąvokos, artinantis prie dalyko esmės.

 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Sąvokos gryninamos įveikiant ne tik juslinius, bet ir kalbinius įpročius. Pirmasis būdas – semantinis: išgirdus žodį, mintimis pereinama nuo įprastinės žodžio reikšmės prie šakninės metaforos. Pavyzdžiui, tardami dangus, paprastai turime omenyje virš galvų plytinčią begalinę erdvę. Vis dėlto geriau įsistebeiliję, šakninėje žodžio metaforoje aptinkame kitą reikšmę, susijusią su dengimu. Vadinasi, dangus pirmykščiams žodžio kūrėjams žadino to, kas dengia pasaulį, kitaip tariant, uždaros, o ne dabartinės astrofizikų įtaigaujamos atviros erdvės vaizdinius. Panašiai ir filosofinės mąstysenos raiškai būdinga įmantresnė žodžių vartosena bus tinkamai suprasta, tik įgudus kalboje atidengti gilesnį šakninių metaforų klodą.

Kitas būdas kalbiniams įpročiams įveikti – morfologinis. Imkime tą patį dangų, dar pridėkime pirštines ir miegamąjį. Paprastai mąstydami šias sąvokas, turime galvoje daiktus, todėl ir išreiškiame šią trijulę daiktavardžiais. Oi ne, varge! Tie trys žodžiai juk būdvardžiai, atsakantys į klausimą koks, o ne kas. Pavyzdžiui, moju ranka į žydrinę ir klausiu, koks yra šitas daiktas? Jis yra žydras ir dangus. O tas, dovanok, tos? Tos – odinės ir pirštinės. Na gerai, o anas? Anas – tik man ir mano mylimajai skirtasis rakinamasis, apie aistras pagalvojus, dar ir kurstomasis miegamasis. Kaip gi taip? Vedini visuomenės įdiegtų kalbinių įpročių, kasdienybėje nutolstame nuo pirmykštės žodžio reikšmės, būdvardį įprasdami mąstyti daiktavardžiu. Atgalinis kadaise perreikšmintų morfologinių kategorijų atreikšminimo veiksmas, šiuo atveju daiktavardžių atvertimas į būdvardžius, sustabarėjusioje galvoje savaime greičiausiai neįvyks, reikės ypatingų valios pastangų. Norint atlikti tokį veiksmą, būtinas pralavintas, lankstesnis ir akylesnis santykis su morfologiniu vartojamos kalbos lygmeniu. Filosofų polinkis permąstyti kalbos kategorijas dažnai lemia, kad būtent keistesnėse žodžių vartosenoje telkiasi mąstytojo požiūrio ypatumas. Grėsmės tokio ypatumo neįsidėmėti daugiau ar mažiau bus tiek, kiek skaitytojuje arba klausytojuje negebėjimo įveikti pašalinius kalbinius įpročius.

 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Ikitekstologinės tautinės istoriografijos prieigos

Ankstesniuose skirsniuose pabrėždamas lėtinės patirties svarbą, skaitytojui leidau suprasti, kad filosofuodamas apie tautą, į tekstologinius tyrimus leisiuosi vangiai. Tekstologiniais – plačiąja šio žodžio prasme – laikau tyrimus, kuriuose pagrindinis dėmesys telkiamas į klausimą, kas ką kaip rašė. Tokių tyrimų šerdį sudaro raštijos apžvalga ir aiškinimas. Lietuvoje tautos klausimu vyrauja būtent tokia meta raštija arba raštija apie raštiją. Dauguma tos raštijos daiginama iš istoriografijos ir politologijos dirvožemių. Čia tos raštijos aptarti nesiekiu, veikiau keliu klausimus, į kuriuos neatsiliepus iš anksto, vartyti istoriografinius šaltinius ne tik vėjavaikiška, bet ir pavojinga.

Kaip apskritai suprasti istoriografiją, nepasiduodant 1) joje glūdintiems šališkiems atrankos mechanizmams ir 2) smulkmenų erzelynei – tai šelmiškai faktų fantasmagorijai? Tinkamai suprasti istoriografiją galima tik tinkamai ją pasitinkant. Pasitikimas – tai veikėjo A judėjimas veikėjo B kryptimi keliui į savo buveinę rodyti A žymi mąstytoją, B – istoriografiją, judėjimas – mąstymą, buveinė – tautos sampratą. . Nesvarbu, kokį ilgą kelią veikėjas B sukaria savarankiškai, galutinį tikslą pasiekia, tik kreipiamas veikėjo A. Savo ruožtu veikėjas A kreipti veikėją B gali, tik turėdamas savo buveinę – tiesiogine tautos patirtimi ir pažinimu grįstą tautos sampratą. Pripažinus tautos tikrumą ir gerumą Tautos tikrumo galima ir nepripažinti, pavyzdžiui, jos buvimą dekonstruojant kaip regimybę (ideologų pramanytą ir masinio informavimo priemonėmis sėsliai visuomenei įskiepytą kuopinę tapatybę) arba dirbtinybę (laikiną socialinį inžinerinį darinį, kurio galiojimo laikas jau praėjęs). Panašiai galima nepripažinti ir tautos gerumo, pavyzdžiui, ją laikant istoriškai nevykusiu, prigimtines žmogaus teises varžančiu, į pražūtingas kraštutinybes (tarkim, šovinistines isterijas ir karus) linkusiu visuomeniniu junginiu. , tinkamas yra toks tautos pažinimas, kuriuo tautai sudaromos dvasinės sąlygos tapti savimi. Būtent taip vienas kitą pažįsta mylimieji.

 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Deja, pernelyg dažnai ne B seka A, o atvirkščiai, A seka B, nes A išsiruošia pasitikti B neužaugęs, nesutvirtėjęs, vaiko blauzdomis. Istoriografijoje, ypač tautos ir valstybės klausimais, sukaupta milžiniška visuomeninė galia diegti vaizdinius – ir diegti vienokius, bet ne kitokius. Imlus santykis su tokia istoriografija nederamas iš principo. Tokia istoriografija parašyta sąmonėms doroti, pratinti, jaukinti, jei reikia, pulti, vergti, užkariauti – nyčiška fiziologiška žosme, tokia istoriografija parašyta iš skrandžio sulčių ir tik paskui iš jose plūduriuojančio proto. Kaip atsirinkti? Kaip, susidūrus, atsispirti? Ogi nepuolant stačia galva, atsiverčiant istoriografijos puslapius tik tada, kai sukaupta lėtinė tautos patirtis, sustandėjęs teorinis ir vertybinis stuburas, kurie istoriografijos atžvilgiu laikytini pirmesniais, ir lemtingesniais.

Į istoriografinę medžiagą ninkančio mąstymo tyko ir kita problema, hermeneutinio rato pinklės: jei, skaitydamas istoriografiją, vadovausiuosi išankstinėmis nuostatomis, istoriografija atsilieps taip, kaip ją pašauksiu. Koks tikslas bergždžiai glamonėtis su ideologiniu savo paties atvaizdu? Ne įsakyti, o pažinti – mano siekis. Jei skaitydamas istoriografiją išankstinėmis nuostatomis nesivadovausiu, atsiliepsiu taip, kaip mane pašauks istoriografija. Taip pasitikiu tik Apvaizda, o istoriografija – nieku būdu, nes ji ne rymančio Dievo, o klaidžiojančių žmonių veikalas. Vadinasi, norint, kad istoriografija nebūtų tik sekiojimas kažkam patogiomis faktų dėlionėmis, būtini išankstiniai teoriniai kelrodžiai, kuriuos nustato ne pati istoriografija, o kita, žemesnė arba aukštesnė, pažinimo atmainos – ideologija (socialinės inžinerinės programos duotai visuomenei pertvarkyti) arba filosofija (imliojo atsietinio stebėjimo ir nagrinėjimo metodikos duotai visuomenei apmąstyti).

 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Minėtais išankstiniais teoriniais kelrodžiais dar iki istoriografinės medžiagos vartymo, jei ne išsamiai parodytina, bent užsimintina, kas yra žmogus ir kas yra žmonių bendruomenė. Nardyti istoriografijos vandenyse be išankstinio filosofinio antropologinio požiūrio į žmogų – tas pats, kas cukraus gabaliukui karšto vandens puodelyje aiškintis arbatos skonį. Akivaizdu, kuo cukraus gabaliukui toks nutrūktagalviškas poelgis baigsis. Todėl prieš neriant į istoriografines smulkmenas, būtina filosofuoti.

Antropologija: žmogus, bendruomenė, kultūra ir civilizacija

Kaip suprasti žmogų, bendruomenę, kultūrą ir civilizaciją? Neapibrėžus šių sąvokų, tautos samprata nesučiumpama kaip žaltvykslė. Iš anksto sąvokas apibrėždamas, bet pernelyg neplėtodamas, skaitytoją įspėsiu, kad šnekėdamas apie tautą, liksiu šio bei to neištaręs – to, kas yra, bet ne dabar. Tais pačiais apibrėžimais drauge švelninsiu kai kuriuos iš pažiūros prieštaringus įspūdžius. Pavyzdžiui, vietomis gali atrodyti, kad tuo pačiu metu tautos vertę ir teigiu, ir neigiu: branginu kaip ypatingą tausotino bendruomeniškumo atmainą ir čia pat laikau tik laikinu, išaugtinu, pereitinu asmens raidos tarpsniu – iš esmės neišganingu ir netgi antisoteriologiniu būviu. Taip ir yra, ir yra taip neprieštaringai.

 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Iš pradžių pasišnekėkime apie viską. Bendrąją žmogiškosios būties padėtį regiu taip:

3 ideograma. Žmogaus ontologija

Rūšis – tai daugianaris išsėtinis Išsėtiniais organizmais vadinu tuos, kurių organai gali atsiskirti erdvėje, pavyzdžiui, bičių spiečius, skruzdėlynas, žmonija. žmonijos organizmas, tarpstantis per savo narius, žmones, ir jų bendruomenes. Iš tikrųjų esti tik rūšis. Atskiri žmonės ir jų bendruomenės tik regisi. Kitaip tariant, žmonės tėra rūšies apraiškos (epifenomenai Pavyzdžiui, šypsena yra veido epifenomenas. Galima šnekėti apie šypsenos būvį, bet tik regimai. Kritiniu požiūriu yra tik veidas. Šypsena tėra vienas iš daugybės veido pavidalų – būdų, kuriais veidas reiškiasi ir mainosi. ). Ir žmonių bendruomenės tėra rūšies apraiškos. Būdami rūšies nariai ir tiesiogiai, ir per bendruomenes, žmonės dargi yra ir pastarųjų apraiškos (visuomeniniai vaidmenys). Būti rūšies apraiška – tai įkūnyti vieną iš daugelio rūšies pavidalų, įgaunant savarankiško būvio regimybę. Galiausiai yra tik rūšis, kuri gyvuoja, kisdama, mainydamasi, įvairuodama, mirguliuoja, virsdama, reikšdamasi per gausybę trumpam pasirodančių ir čia pat išnykstančių narių bei bendruomenių, kurie tėra jos, rūšies, vystymosi judesiai. Rūšis dauginasi, ir daugindamasi, rūšiuojasi: ima, bando, atsirenka, šiek tiek pasilieka, visa kita atmeta. Narių atžvilgiu rūšis klastinga Plg. Georgo Wilhelmo Friedricho Hegelio proto klastą – vok. List der Vernunft (žr. Vorlesungen über die Philosophie der Weltgeschichte, 1920); Johanno Gustavo Droyseno žmonių istoriją ir sandorius – vok. Geschichte ir Geschäfte (žr. Vorlesungen über Enzyklopädie und Methodologie der Geschichte, S. 28-29, 345); Carlo Mengerio organiškuosius ir pragmatiškuosius visuomeninius steiginius – vok. organische ir pragmatische (žr. Untersuchungen über die Methode der Sozialwissenschaften, und der politischen Oekonomie insbesondere, 1883); Immanuelio Wallersteino priešpriešinę klastą – angl. countercunning (žr. “Braudel on Capitalism, or Everything Upside Down,” p. 360). : ji yra jie, jie nėra ji. Ji valdo ir naudoja narius, nariai nevaldo ir nenaudoja jos. Ir narius rūšis valdo ir naudoja visiškai.

 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Pagalvokite apie visą save – nuo žemiausių kūno būsenų iki sąmonės aukštumų. Visa tai – ne jūs, o ji. Ir ta savijauta, ir ta savimonė, ir tas – rūšies būdai vystytis tik jai pačiai žinoma linkme. Jūsų išsiugdyta savastis (individualumas) – įmantrus rūšies būdas tyrinėti savęs plėtojimo galimybes, iš jų atsirenkant patraukliausias. Pagalvokite apie tai, kas žmonėse švenčiausia ir tauriausia, kas labiausiai išpuoselėta ir išlavinta: tobulą meilę, aukščiausią dvasingumo pakopą, atmaną, brahmaną, nirvaną, Budą, Kristų, Jahvę. Visa tai – irgi rūšis. Šiame teiginyje užuominų prieš Dievą ar tikybą nėra. Sąmonė – galingas (jei ne pats galingiausias) rūšies vystymosi padargas, dar vienas būdas, kaip ji reiškiasi ir gryninasi, atsirinkdama žmonėse, kas jai naudinga, o visa kita siųsdama myriop. Galimybė išlikti rūšies pasaulyje žmogui nenumatyta.

Tiek to žmogaus rūšies pasaulyje, tiek to žmogaus apskritai! – Trumpalaikės save kliedinčios (haliucinuojančios) kitko apraiškos, išnyrančios ir čia pat ištirpstančios be paliovos mutuojančiame to kitko organizme. Vis dėlto rūšis nėra viena. Ji turi palydovą. Žmonėse, tuose gaivaliniuose rūšies padarguose veriasi terpė naujiems padarams – asmenims Čia vartojama asmens sąvoka stipriai atitrūksta nuo kasdienės vartosenos, kurios semantinį lauką visiškai apibrėžia rūšis. ir jų pasauliams. Norminiu požiūriu (eigai klostantis taip, kaip dera) asmuo tampa – ne regisi, o esti ir esti vis labiau. Rūšies atžvilgiu asmuo yra alternatyvi, jai, rūšiai, neperprantama ir todėl negalima įsisavinti tikrovė. Asmuo – tai žmoguje (bet ne žmogaus!) pasiekta branda būti, kai medžiaga susituokia su savo pavidalu ir nebeišsiskiria, kai medžiaga ir pavidalas vienas kito atžvilgiu išsipildo. Formuodamasis asmuo laisvėja, įgauna savarankišką, nuo rūšies atsijusią raidos kryptį, vadinasi, ir likimą. Asmuo nėra žmogus. Asmenys nesidaugina. Asmenys nesudaro rūšių.

 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Pats asmuo su rūšimi nesigrumia, nesivaržo, nėra jos priešas. O štai rūšis yra arši asmens priešė Ji įtaria asmens buvimą žmoguje, bet neturi padargų jam užčiuopti. Ji kartu įtaria, kad asmeniui formuotis yra reikalinga gyvastis (energija), kurią asmuo ima iš jos, rūšies. Todėl rūšis ginasi, ir ginasi, žmogų, kuriame formuojasi asmuo, bausdama per patį žmogų (sargdindama psichiką ir kūną) ir per bendruomenę (atstumdama, darydama asocialų). Imti iš rūšies gyvastį asmeniui formuoti taip, kad rūšiai neatsivertų akys – daug išminties ir atsargumo reikalaujantis menas. Bet koks nesaikas – perdėtos savistabos, į anapusybę orientuoto dvasingumo, asketizmo, vienuolystės, sąmonės lavinimo technikų, ezoterinio smaguriavimo – apnuogins rūšiai energijos nutekėjimo židinius. O tada rūšis žmogų arba dar labiau išnaudos, arba su juo susidoros. Žmogus prieš rūšį yra niekas. Žmoguje rūšis susiduria tik su savimi pačia. . Rūšies atžvilgiu asmuo yra klastingas taip, kaip rūšis – žmogaus atžvilgiu. Tai yra asmuo rūšimi naudojasi savais tikslais, kurie rūšiai nėra žinomi. Ontologiniu požiūriu asmuo žmoguje dvejinasi Dvejinimasis neturi nieko bendra su žmogaus „dvasingumu“ ar „sąmoningumu“, šventraščiais ar misterijomis – visa tai rūšis. Jokiu būdu neįtaigauju, kad pakylėto dvasingumo ar sąmoningumo žmonės nemoka dvejintis. Jei moka, moka tai, nepaisydami savo dvasingumo ir sąmoningumo. Dvasia ir sąmonė, kaip ir kūnas, sudaro ne ką kitą, o žmogų, yra žmogus. Atminkime, save lavinantis žmogus, lavina rūšį, pernelyg save lavinantis žmogus, nieko daugiau neveikia, kaip tik lavina rūšį (baisiau negali būti). Dvejinimasis nėra lavinimasis, nereikalauja ypatingų technikų ar apeigų. Tuo pačiu metu išgyvenamos nykimo ir augimo kreivės, joms leidžiant kuo natūraliau išsiskleisti ir užsibaigti. Tuo pačiu metu gyvenama ir nykimu, ir augimu. Tarp nykimo ir augimo puoselėjama pusiausvyra. Atomazgoje vienu metu pasiekiami ir žemiausias, ir aukščiausias raidos taškai. Kuo didesnė simetrija tarp tų taškų, tuo didesnis atstumas. Kuo didesnis atstumas, tuo didesnė įtampa tuodu taškus rišančioje gijoje. Kuo didesnė įtampa, tuo geriau: gijai nutrūkus, asmuo stipriau išsviedžiamas. Kad pavyktų, turi būti ir pakankamai asmens, ir įtampos. , o tada su tuo pačiu žmogumi susismelkia Žmogaus ir asmens pasaulių dvilypybė ir šiosios apmąstymas įmanomas tik iš rūšies vidaus, mąstytojui visiškai susiliejus su rūšimi, kaip Jonai, pakliuvus į jūros pabaisos (žuvies) žarnyną (žr. Senasis Testamentas, Jon 1–2) – iš tiesų, ne pakliuvus, o suvokus, kur visada būta. Žmogaus ir asmens dvejybė ontologiniu požiūriu nėra dualistinė, greičiau monistinė: mono-ontinėje būsenoje (žmoguje) kuriasi stereo-ontinė veiksena (asmuo). : pirma atsitapatina, o tada susitapatina, kad galėtų dar labiau atsitapatinti (judesys turi būti švelnus ir viso žmogaus imtimi, kitaip baigsis blogai – pasileis nuožmus rūšies savisaugos mechanizmas). Asmuo – tai žmogaus medžiagos medžiagėjimas į kitą medžiagą, o ne save – medžiagos, kuri įsivaizduoja esant tik save pačią, kuri neleidžia būti niekam kitam, tik sau. Lemties ašys susikeičia vietomis: iš pažiūros visagalė rūšis, gyvendama tik pati sau, verčiama gyventi kitam – asmeniui. Atrodytų, milžiniška asmens pergalė? Jei šnekėsime apie galimybę, taip, jei – apie tikrovę, ne. Daugelyje (ir turbūt daugumoje) žmonių asmuo nustoja vystytis palyginti anksti Mūsų visuomenėje žmogui sukakus 25–30 metų. . Triumfuoja rūšis, suvedžiojusi žmogų savo gaivališkumo ragaišiais ir uogienėmis, aptemdžiusi, o galiausiai ir visiškai nustelbusi žmoguje asmens formavimosi terpę. Gyvenimo pakopinėjęs paragavęs žmogus galiausiai miršta pats iškopinėtas ir išragautas. Ir nesiguoskime – išnyksta visiškai ir negrįžtamai. Jo vietą užima naujoji mirtininkų karta.

 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Rūšies–bendruomenės–nario–asmens keturbūvis įžiūrimas, tik aukščiausiu lygmeniu atitrūkus nuo įprastinio pasaulio – taip smarkiai, kad pati kalba ima keistėti, ekscentriškėti, mistiškėti, kitaip tariant, krypti asocialumo link (ar užuodžiate rūšį?). Šia proga pažvelkime į žmogaus epistemologijos ideogramą:

4 ideograma. Žmogaus epistemologija

Taip atrodo visomis savo gebomis išsiskleidęs žmogaus Žodį vartojant įprastine prasme. mąstymas, kurį pažinimo objektų atžvilgiu galima vadinti keturžina ir kurį sudaro keturios viena kitą apimančios asmeninio, rūšinio, bendruomeninio ir dalykinio mąstymo plotmės bei atmainos. Pati siauriausia yra dalykinių arba žmogiškosios veiklos žinių plotmė (amatai, praktinis išmanymas, mokėjimas gaminti, technologija). Šią juosia bendruomeninio mąstymo plotmė, kuriai priklauso kalbos ir žmogiškųjų santykių žinios. Bendruomeninį mąstymą gaubia rūšinės žinios (žmogaus mąstymą varantis temperamentas, gyvybingumas, imlumas, polėkis, veržlumas). Galiausiai plyti asmeninio arba mistinio (sunkiai bendruomeninamo arba visai nebendruomeninamo) mąstymo plotmė, apimanti visą šiapusybę (rūšinį mąstymą bei jo sandus) ir kartu atsiverianti anapusybei (dar neišaušusiam kitam pasauliui).
 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Kiekvieną mąstymo plotmę atliepia savita mąstymo atmaina arba mąstysena, bet tik dėl to, kad mąstymą kaskart veikia kitokia tikrovė, o ne dėl to, kad esama keturių mąstymų. Esama vieno žmogaus ir vieno mąstymo, kuris, susidūręs su keturiomis skirtingomis tikrovėmis, tiksliau, keturiomis skirtingomis tos pačios tikrovės plotmėmis, ilgainiui įgauna keturias savitas atmainas, nes kiekvienos tų plotmių yra veikiamas savaip. Ir siauriausia dalykinė, ir plačiausia asmeninė mąstysenos gali veikti visais abstraktumo lygmenimis ir registrais. Vadinasi, kokybinius mąstysenų skirtumus lemia apmąstomos būties, o ne gebų skirtumai.

Mąstysenos tarpusavyje susijusios imties ir lemties santykiais. Tarus, kad žmoguje išsivysčiusios visos keturios mąstysenos, asmeninė apima ir lemia likusias tris siauresnes, rūšinė – likusias dvi siauresnes, bet ne platesnę asmeninę, ir taip toliau. Ypatingais (asmens dvasinės negalios) atvejais mąstysenos tarpusavyje gali nederėti, netgi prieštarauti, kitaip tariant, žmogus gali būti nenuoseklus ne tik horizontaliai toje pačioje mąstymo plotmėje, bet ir vertikaliai skirtingose mąstymo plotmėse. Ne tik perkeltiniu, bet ir tiesioginiu požiūriais tas pats žmogus iš dalykinių žinių gali statyti tiltą, iš bendruomeninių – griauti, iš rūšinių – nesiryžti to daryti, iš asmeninių – leisti tiltui sugriūti pačiam – tas pats žmogus tuo pačiu metu.

Vengdamas su asmeniniu mąstymu susijusios mistinės kalbėsenos, toliau kliausiuosi žemesnės kritinės pakopos rūšiniu mąstymu, į kurio akiratį žmogaus ir asmens skirtis nebepatenka. Vadinasi, toliau šiedvi sąvokas vartosiu daugiau ar mažiau kasdienėmis prasmėmis. Pradėję nuo žmogaus ontologijos, trumpam stabtelėję ties epistemologija, atsigręžkime į žmogaus prigimtį prakseologiniu požiūriu. Kas gi – tas žmogus savo elgesiu, tikslais ir norais?

 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Žmogus – tai bendruomenėje gimstantis, augantis ir gyvenantis, juntantis, jaučiantis, atsietiniu būdu mąstantis ir protaujantis visaėdis plėšrūnas, iš prigimties savanaudis ir valdingas, iš pašaukimo ieškantis meilės ir išganymo. Toks būdamas, žmogus kuria kultūrą ir civilizaciją. Kultūra – tai iš kartos į kartą perduodamų žmonių bendruomenės kiekybinio ir kokybinio išlikimo elgsenų ir priemonių visuma. Kultūra aprėpia visą žmogiškosios būties diapazoną, žmogų suprantant taip, kaip apibrėžiau. Tarp kiekybinių ir kokybinių žmonių bendruomenės išlikimo formų kultūra ieško pusiausvyros. Kiekybė čia reiškia išlikimą skaičiais, kokybė – išlikimą prasme (orumu, savigarba, vertybėmis, kūryba).

Civilizacija paprastai žymima arba 1) lygstamai aukštas kultūros lygis („civilizuoti“ kraštai palyginti su „necivilizuotais“, „civilizuoti“ žmonės palyginti su „necivilizuotais“), arba 2) lygstamai didelė, bendrą socialinių, ypač simbolinių sąveikų ašį turinčių savarankiškų istorinių kultūrų sistema (stambiosios pasaulio civilizacijos). Nuo tųdviejų civilizacijos vartosenų stipriai nutolstu. Šnekėdamas apie civilizaciją, turiu omenyje tą kultūros dalį, kuri randasi visaėdystei ir plėšrumui žmoguje susituokus su atsietiniu mąstymu ir protavimu. Atsietinio arba gebančio abstrahuoti (atitrūkti nuo tikrovės į vaizdinį, persitvarkyti ir iš vaizdinio grįžti į tikrovę pagal tą vaizdinį) mąstymo reikšmė daugiau ar mažiau suprantama. Bet turbūt ne visai akivaizdu, kas slypi visaėdystės ankštyje, todėl ją ir pagvildensiu.

 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Visaėdystė, arba pantofagija, arba omnivorizmas – tai gebėjimas viską versti ištekliumi Išteklių suprantant kuo bendriausiai kaip gyvenimo tikslais įsisavinamos energijos šaltinį. savo būviui tvirtinti ir plėsti. Ir ne tik gebėjimas, bet ir ypatingas santykis su aplinka, kurį, parafrazuojant René Descartes’ą, būtų galima apibrėžti taip: yra, vadinasi, valgoma. Gyvosios gamtos, įskaitant patį žmogų, atžvilgiu žmogaus visaėdystė reiškiasi plėšrumu, negyvosios – ardumu (daiktų skaidymu ir pertvarkymu). Visaėdystę galėčiau keisti viso ko vartojimo sąvoka, tačiau prarasčiau visaėdystėje glūdinčią svarbią užuominą apie tai, kad negyvąją gamtą žmogus mokosi pažinti ir pertvarkyti gyvosios (ėdalo) pavyzdžiu, o ne atvirkščiai.

Civilizuotasis žmogus gamtoje pirmiausiai išsiskiria ne svajingais kūrybingumu, sąmoningumu, lavėjimu, tobulėjimu ir panašiomis malonybėmis, o nuožmiu visuotiniu ėdrumu. Šmaikštesne ir proziškesne kalba civilizaciją galima vadinti pantofagine tikrovės vartojimo technologija, virtuve, kurioje žmogus iš viso ko, įskaitant patį žmogų, gaminasi sau pietus – dargi pažangiai, išradingai, naujoviškai! Vartojant moksliškesnį žodyną: civilizacija – tai visaėdyste grindžiama tikrovės pažinimo, įvaldymo ir vartojimo technikų visuma. Kultūros ir civilizacijos santykis – kaip visumos ir dalies: viskas, kas yra civilizacija, kartu yra ir kultūra; ne viskas, kas yra kultūra, kartu yra ir civilizacija. Be mitybinių veiklų, kultūra apima dar ir dvasines žmonių bendruomenės veiklas, kuriomis išlikti bandoma, ieškant meilės (asmenų išganymo), o ne ėdalo (išteklių virškinimo).

Metas baigti filosofinio tautos apmąstymo prolegomenus ir pereiti prie tiesiogiai su tauta susijusių klausimų.

 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Tautos būtis ir raiška

Iš šiltos lovos prie karštų pusryčių stalo, mieguistai į mokyklą, žvaliai į būrelį, pailsus į namus, pramaišiui bendraujant su tėvais, seserimis ir broliais, klasės draugais, auklėtojais, bičiuliais, nepažįstamais gatvėje… Šias ir kitas dar vaikystėje išmoktas ir daugelį metų kartotas bendruomeninio elgesio rutinas, slenkant metams, gludiname, komplikuojame, keičiame kitomis, bet, atrodytų, ir tada, ir vėliau, socialinį gyvenimą vaizduojamės kaip daugiau ar mažiau vientisą visuomeninio būvio sritį. Įdėmiau įsižiūrėjus, taip nėra. Sąveikavimas su kitais žmonėmis gali remtis labai skirtingomis gebomis, paskatomis ir būsenomis, iš kurių tik retos nusipelno apibūdinimo bendruomeninės.

Šia proga išsamiau aptarsiu vokiečių filosofo Maxo Schelerio ketveriopo žmonių jungimosi teoriją – ypač tas jos dalis Nuodugniau Maxo Schelerio socialinę fenomenologiją ir keturis esminius žmonių jungimosi būdus aptariu monografijoje Pavergto mąstymo problema: Maxas Scheleris ir žinojimo sociologijos ištakos, p. 133–145. , kurios leidžia į visuomeninius santykius pažvelgti išrankiau kaip į kelis iš esmės skirtingus bendravimo būdus, iš kurių randasi keli iš esmės skirtingi socialiniai junginiai.

 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Žmogiškųjų santykių fenomenologija

Pagal žmonių bendro gyvenimo ir patyrimo atmainas, taip pat vertybių, kuriomis drauge vadovaujamasi, rūšis Scheleris įvardija Žr. Max Scheler, Der Formalismus in der Ethik und die materiale Wertethik, S. 547. keturis iš esmės skirtingus žmonių jungimosi būdus: minią, gyvenamąją bendruomenę, visuomenę ir kuopinį asmenį. Keturi esminiai žmonių jungimosi būdai yra ne atsitiktiniai tolydaus istorinio vyksmo tarpsniai, o „iš esmės skirtingos, būtinos ir tvarios visų galimų bendruomeninių saitų formos“ Ten pat, S. 563. , kurios tarp žmonių paprastai reiškiasi kartu, kitaip sakant, yra vienalaikės. Pasak Schelerio, „istorijos eigoje keičiasi tiktai konkretus minios, gyvenamosios bendruomenės, visuomenės ir kuopinio asmens turinys bei kiekvieno iš jų priklausomybė nuo kintančių empirinių grupių, atsitiktinio jų dydžio, pobūdžio, pavienių individų, vyraujančių nuomonių […]“ Ten pat, S. 563. .

Vadinasi, šie keturi žmonių sambūriai – minia, gyvenamoji bendruomenė, visuomenė ir kuopinis asmuo – istoriniu požiūriu nesudaro evoliucinės sekos. Nėra taip, tarsi iš minios kažkada būtų išsirutuliojusi gyvenamoji bendruomenė, o iš jos vėliau atsiradę ir kiti du bendruomeniniai junginiai. Būtent taip manė prancūziškojo pozityvizmo tėvas Auguste’as Comte’as ir britų socialinės evoliucijos šalininkas Herbertas Spenceris. Scheleris skelbia esminę pataisą: minia, gyvenamoji bendruomenė, visuomenė ir kuopinis asmuo kaip savitos bendravimo formos žmonių tarpusavio santykiuose reiškėsi visais laikais ir ne pakaitomis, o vienu metu – svyravo tiktai kiekybinė kiekvienos atmainos sudėtis bei konkrečios istorinės apraiškos.

 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Pradėsiu nuo pirmojo esminio žmonių jungimosi būdo. Tai, kas gyvuliams yra banda, žmonėms – minia (vok. Masse). Nei bandos, nei minios „nariai“ dar netapę savarankiškais subjektais, dar nepajėgūs veikti savo nuožiūra. Į minios gyvenimą ir veiklą individai įsitraukia nesąmoningai perimdami psichines aplinkinių savybes, arba jomis „užsikrėsdami“, nevalingai mėgdžiodami aplinkinių kūno judesius, raiškos ir elgesio būdus. Yra tik minia ir jos kaip savarankiško subjekto patyrimas bei veikla Žr. ten pat, S. 548. . Individualus mąstymas, ką jau kalbėti apie individualią savimonę, dar neužsimezgęs. Už minios poelgius atsako tik pati minia – jei apskritai ją galima laikyti atsakinga, – už juos neatsako ir negali atsakyti joks individas Dėl visiškos racionalumo stokos veiksmuose bei dėl vadovavimosi „aklais“ instinktais ir impulsais Scipio Sighele minią vadino „patologiška“, o Gustave’as Le Bonas – „barbariška“ (žr. Heinz Maus, A Short History of Sociology, p. 55). . Nes – kartoju – čia jų nėra. Vertybės, palaikančios minios veiksmus, priklauso juslių sričiai. Tikrovė vertinama malonumo–nemalonumo kategorijomis.

Kita žmonių sambūvio atmaina – gyvenamoji bendruomenė (vok. Lebensgemeischaft). Ją įkūnija socialiniai telkiniai – šeima, kaimynija, liaudis. Tėvų ir vaikų, kaimynų, liaudies tarpusavio ryšiai plėtojasi nauju lygmeniu. Čia, skirtingai negu minioje, patirdami drauge ir patirdami taip, kaip kiti, bendruomenės nariai vadovaujasi gyvybiniu tarpusavio supratimu, kuris vis dar neatsiejamas nuo bendros patirties, bendro veikimo ir jokiu būdu neobjektyvinamas Mykolo Römerio „socialinė grupė“, regis, turi visus esminius gyvenamosios bendruomenės bruožus: žmonės patenka į socialinę gyvenamosios bendruomenės aplinką „ne valingų, individualių socialinių aktų dėka“, bet „savo padėtimi, savo grupinio solidarumo pajautimu, artimu simpatijai“, jie vadovaujasi vadinamuoju „socialiniu instinktu“, o ne „sąmoninga socialine ideologija“ (Mykolas Römeris, Valstybė, p. 87–88). . Individo sąmonės blyksnis vis dar prikaustytas prie išorinės aplinkos, subjekto savimonė dar nepabudusi, dar neapmąstoma individuali asmens savastis; todėl į šį junginį, Schelerio nuomone, patenka ne tik nepilnamečiai, bet ir naminiai gyvuliai Žr. Max Scheler, Der Formalismus in der Ethik und die materiale Wertethik, S. 551. Lietuvių kalboje ryšys tarp gyvenamąją bendruomenę sudarančių žmonių ir gyvulių lengvai sučiuopiamas žodžiuose kaimas ir kaimenė. .

 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Gyvenamojoje bendruomenėje drauge patiriama, girdima, matoma, galvojama, viliamasi, mylima ir neapkenčiama – drauge, o ne atskirai. „Tas, kas esu, esu tik drauge su kitais“ Juozas Girnius, Tauta ir ištikimybė, p. 6. . Tiesioginis narių bendravimas, atmetantis visus vis-à-vis santykius, sudaro „natūralią organinę vienybę“ Max Scheler, Der Formalismus in der Ethik und die materiale Wertethik, S. 562. . Čia viešpatauja sambūvis. Tarp to, ką patiriu aš, ir to, ką patiri tu, nesama jokio būties plyšio, vėliau užpildomo analogistiniu silogizmu Žmonių gebėjimas tiesiogiai patirti vienas kito vidines būsenas paskatino Schelerį šia tema parašyti monografiją (Max Scheler, Zur Phänomenologie und Theorie der Symphatiegefühle und von Liebe und Hass, 1913). Joje Scheleris įrodinėja, kad asmenys pajėgūs tiesiogiai suprasti vienas kito išgyvenimus (pavyzdžiui, mylėdami arba užjausdami), be proto tarpininkavimo, nesinaudodami logine-analogine „savęs įsivaizdavimo kito vietoje“ konstruote. Toli gražu ne visi buvo linkę sutikti su drąsiais Schelerio teiginiais. Dauguma manė ir, drįstu teigti, tebemano, jog žmogus „sučiuopia savo artimo patyrimo srautą tiktai „tarpiškai“, jo judesius, išraiškas ir ženklus aiškindamasis kaip subjektyviai reikšmingus alter ego potyrius“ (Alfred Schutz, Thomas Luckmann, The Structures of the Life-World, p. 62). . Vidines kitų būsenas bendruomenės nariai išgyvena tiesiogiai, tiesiogiai supranta vienas kito kūno judesius, mostus, fizionomiją; pažindami bendrą tiesą, nereikalauja kriterijų, neišradinėja dirbtinės matų sistemos, nustatydami bendrą valią, daro tai tiesiogiai, be pažadų, be teisinių formuluočių, be sutarčių.

Praktiniame gyvenamosios bendruomenės lauke pirmąsyk pasireiškia tam tikras solidarumo, arba vieningumo, pavidalas. Kiekvieno asmens patyrimas turiniu ir išsivystymo laipsniu iš esmės sąlygojamas visos bendruomenės patyrimo. Pavienio asmens atsakomybė už save išauga iš visiems bendros atsakomybės už bendruomenę, jos ketinimus ir poelgius. Būdamas vieningas su gyvenamąja bendruomene, asmuo paklūsta jai, tačiau bendruomenė nebūtinai paklūsta asmeniui. Toks santykio pasvirimas lemia gyvenamajai bendruomenei būdingo solidarumo vienpusiškumą Šiek tiek kitokiame kontekste „pasvirusį“ bendruomenės solidarumą Juozas Girnius vadina narių „konformizmu“ (Juozas Girnius, Tauta ir ištikimybė, p. 48). Antanas Maceina šią savybę įvardija kaip „kultūrinį kolektyvizmą“, kuris „asmenį laiko tik bendruomenės valios arba bendruomeninės dvasios apraiška ir josios reikalavimų vykdytoju“ (Antanas Maceina, Kultūros filosofijos įvadas, p. 148). , Schelerio vadinamą „pamainomo vieningumo principu“.

 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

„Individas iš principo „pamainomas“ kitų individų“ Max Scheler, Der Formalismus in der Ethik und die materiale Wertethik, S. 549. , svarbus ne jis pats, o jo užimama visuomeninė padėtis bei atliekamas socialinis vaidmuo. Taigi pavienis asmuo drauge su kitais gyvenamojo junginio nariais už savo bendruomenę atsakingas tik kaip tam tikro socialinio vaidmens atlikėjas. Pati bendruomenė, iškildama virš atskirų savo narių, suburia žmones į bendrą gyvybinės patirties ir poreikių telkinį, kuris nėra asmeninio pobūdžio. Čia glūdintis vieningumas yra netobulas. Jis tarnauja gyvenamajai bendruomenei, kaip organas tarnauja organizmui. Grįžtamojo ryšio nėra. Ir nors individo užimama padėtis yra nepamainoma, pats individas – išties pamainomas.

Šitai kartu paaiškina, kodėl gyvenamąją bendruomenę skatinančios vertės, įkūnytos tradiciniuose papročiuose, apeigoje, kulte, liaudies mene, drabužiuose ir panašiai, yra bevardės, anonimiškos. Jos priklauso visiems kartu ir niekam atskirai. Pateiksiu pavyzdį: kalbėdamas apie Jono Basanavičiaus triūsą ir indėlį 1883 metais įkuriant Aušros laikraštį ir taip Lietuvos istorijoje pradedant naują kultūrinės raidos etapą, Mykolas Römeris stebėdamasis klausia, „Ir vis dėlto kodėl mes tą [Basanavičiaus] sumanymą ir darbą laikome ne grynai asmeniniu, o tautiniu?“ Todėl, – atsako Römeris, – kad šis lietuvių dvasios didžiūnas veikęs, skatinamas visą tautą pamažu apėmusio naujo brandos tarpsnio. Kitaip sakant, ne Basanavičius įsteigęs Aušrą, o tauta per jį, nes Aušra įkūnijusi ne asmeninius Basanavičiaus siekius, o visos tautos tikslus Žr. Mykolas Römeris, Valstybė, p. 91–2. . Nors šiuo atveju kalbama apie lietuvių tautą, vis dėlto pati situacija labai panaši į vienpusį gyvenamosios bendruomenės polinkį atsižvelgti tik į tai, kas jai bendra.