Studija Lietuvių tauta: lemtingi klausimai pasitinkant ateitį

  1. Aivaras Stepukonis Bendrasis redaktorius Darbuotojas

    Ką reiškia tautai valstybintis ne iš principo, ne teoriškai, o tokia idėjine ir fizine forma, kokią jai pakiša faktinė istorinių valstybių raidos konjunktūra? Jei keliais žodžiais – reiškia kęsti klaikius etinius sąrėmius svetimame kūne su šiojo svetimais instinktais. Tik mažas pavyzdėlis: iš praeities paveldėtų valstybinių statinių architektūra, interjeras, baldai, apdailos, pagražai – juk iš visos tos pompastikos sunkte sunkiasi socialinė atskirtis: galios aukštinimas, santykių hierachinimas, viršenybėjimas, liguista savimana, susireikšminimas, „aš – tai ne jie“ pačia tamsiausia, tvaikiausia ir primityviausia visuomeninio virškinamojo trakto prasme. Įžengus į tai, į tautą nebegrįši. O jei stebuklingai grįši, norėsi tučtuojau tą velniavą nušluoti nuo žemės paviršiaus – žinoma, ne medžiaginiu ikonoklastiniu, o etiniu vertybiniu požiūriu.
    Kol kas dvejonės dėl tautos ir valstybės santuokos tik tvenkiasi: (a) tauta steigti valstybės negali pačia savo prigimtimi; (b) tauta daro neįmanomą dalyką – valstybę steigia; (c) tauta valstybę steigia, paveldėdama ankstesnės istorinės valstybės veiksenas, priemones ir turtus – valstybės, kuri tas veiksenas gludino, priemones meistravo, turtus žėrėsi iš civilizacinių paskatų (daugiausia plėšikaudama), pačią tautą savo reikmėms kultivuodama kaip žemesnės padermės atsinaujinantį socialinį išteklių. Prie šių dvejonių pridėsiu dar vieną – pilietiją
    Kurios pakaitine, arba sinonimine, sąvoka teoriniuose ir ideologiniuose ratuose dažnai virsta nacija.
    .
     
  2. Aivaras Stepukonis Bendrasis redaktorius Darbuotojas

    Naujosios „tautinės“ valstybės XIX amžiuje iš senųjų, be kita ko, perėmė ir piliečio sąvoką bei veikseną, kurias šiandien pernelyg skubotai siejame su demokratija, deramai neįsisąmoninę šios sąvokos ir veiksenos nedemokratinių ištakų ir nebendruomeninio pobūdžio. Valstybės piliečius, kartu sudėtus, vadinsiu pilietija, kad netyčiom kurio nors vieno (neduokdie, paties puikiausio) nepraleisčiau. Pilietijas ikitautinėse valstybėse sudarydavo privilegijuotosios valdančiosios mažumos („elitai“). Ir tos pilietijos savaime nebūdavo nei tautos, nei bendruomenės (nors save taip dažnai vaizduodavo). Jos įkūnydavo trapias, laikina galios pusiausvyra grįstas geopolitines konjunktūras, kurių permainingoje šviesokaitoje didžiūnai rungdavosi dėl valdžios, įtakos ir turtų, darydami tai pačiais aršiausiais ir sukčiausiais būdais (tai yra civilizuotai).
    Pilietis – valstybės dalininkas. Valstybė rupiu pilietiniu požiūriu yra pusiau uždaroji, pusiau atviroji akcinė bendrovė, kurioje piliečiai, kiekvienas pagal išgales, stambina savąją dalį. Tiesa, demokratijoje galimų turėti formaliųjų valstybės dalių (balso teisių) skaičius ribojamas viena – bet tik formaliųjų. Net ir demokratijoje, be formaliosios, pilietis turi ir kitokių dalių, išreikštų politinio, ekonominio ir kultūrinio kapitalų nominalais. Todėl formaliąją dalį demokratijoje būtina skirti nuo faktinės įtakos valstybėje. Pilietinė demokratija yra visiškai suderinama su oligarchija, ar plutokratija, nes pilietis piliečiui lygybės, kaip akcininkas akcininkui, ne tik nelaiduoja, bet ir nelinki. Piliečiai spiečiasi į valstybę ne broliautis ar seseriautis, o sutartinių, bet kartu perdėm sąlyginių išlikimo garantijų aplinkoje varžytis dėl įtakos – ir nuožmiai. Todėl ir empirinės demokratijos bei šiųjų pilietinės visuomenės Žemėje (kiek jos skiriasi nuo utopinių) įkūnija netgi labai nelygių ir toliau nelygėjančių dalininkų steiginius, kuriuose piliečiai bendruomenių nesudaro (ir sudaryti negali), neturi bendrojo eto, nėra vieni kitiems ištikimi (nežino net, ką žodis reiškia).
     
  3. Aivaras Stepukonis Bendrasis redaktorius Darbuotojas

    Tautos lėtinių patirčių, vertybių (savitarpio rūpesčio, supratimo ir artumo) bei jomis grįstų bendruomeninių ryšių pilietija iš savęs negali nei kurti, nei puoselėti. Tiesą sakant, istorinėms pilietijoms labiau knietėdavo ir tebeknieti minėtų vertybių priešingybės. Nepaisant to, pripažintina – ir šioje vietoje spingso intriga, – kad pačioje pilietijos sampratoje neaptinkamas ne tik prielankumas, bet ir priešiškumas tautai. Kitaip tariant, tautos atžvilgiu pilietijos idėja yra niekatrinio, adiaforinio pobūdžio. O tai reiškia, kad, nors kol kas žmonijos istorijoje to nėra buvę, iš principo pilietija, veikianti tautos laidininke, rastis galėtų. Tokia pilietija pagaliau įsisąmonintų ir garsiai sau ištartų
    Pabrėžtina, kad sąmonėti pirmiausia reikia ne tautoms, o pilietijoms, ir žadinti bei šviesti pirmiausia reikia pilietijas, o ne tautas.
    , kad pagrindinė jos gyvavimo dingstis yra anapus jos pačios – tautoje, kuri vertybiniu požiūriu pranoksta ir pilietijos, ir apskritai valstybės instrumentinius būvius. Tokiai pilietijai subrendus, pasaulyje gimtų pirmoji tautinė valstybė. Tauta tokioje valstybėje pilietijos būtų laikoma esmine bendruomeniškumo pajauta (neracionalios kilmės prasmine lėtine būsena), be kurios valstybė netenka etinio pagrindo, išsigimsta, virsta civilizaciniu visų varžymosi su visais narvu.
    Tautinė valstybė vis dėlto negimsta, turbūt net neužsimezga jos vaisius. Kodėl taip nenutinka, o nutinka kitaip, veik priešingai? Pagrindinės priežastys slypi prigimtiniuose žmogaus polinkiuose į nesaiką ir civilizaciją bei šiosios ypatingą atmainą – vertikaliąją civilizaciją. Tautinės valstybės radimosi galimybes tinkamai įvertinti galima, tik akyliau susipažinus su keliais etnopatijos mechanizmais – būdais, kuriais žmogus genda tautos atžvilgiu, podraug sargdindamas ir pačią tautą.
     
  4. Aivaras Stepukonis Bendrasis redaktorius Darbuotojas

    Tautos raida

    Kaip verpiasi tautos audinys, kaip neriasi jos įvairialypis psichosomatinis tinklas, kokiu būdu įgauna tuos ypatingus, skiriamuosius – medžiaginius ir dvasinius – raštus, iš kurių savi pajunta savus? Pažvelkime į ideogramą nr. 7, kurioje vaizduoju tautos raidą, mintyje turėdamas ne istorinius įvykius ar kalendorines datas („čia dar nesame tauta, o štai čia jau esame“), o pačią tautėjimo sandarą istoriniame laike. Imkime tautą, kaip tie du Čiurlionio karaliai pasakoje, delnuosna, stebėkime iš po gintarinio gaubto švytintį jos turinį, tik ne taip jusliai, santūriau, asketiškiau, juodu ant balto.
    7 ideograma. Tautos raida prieaugio pakopomis
    07.svg
     
  5. Aivaras Stepukonis Bendrasis redaktorius Darbuotojas

    Schemą galima suprasti tiek ontogenezės, tiek filogenezės požiūriais, ir kaip vienkartinio tiesinio tautos radimosi, ir kaip daugkartinio ratinio tautos atsinaujinimo sandarą
    Plg. filogenetinės rekapituliacijos dėsnį, pagal kurį „organizmo individualus vystymasis (ontogenezė) yra trumpas svarbiausių rūšies isto[rinio] vystymosi etapų pakartojimas […] („Filogenezė“, p. 253); Sigmundo Freudo atskiram asmeniui taikomą filogenetinės raidos sampratą: „kiekvienas individas vaikystėje glaustai pakartoja visą žmonijos rūšies raidą […]“ (Sigmund Freud, Psichoanalizės įvadas: paskaitos, p. 181); taip pat vokiečių istoriografo Wilhelmo Pinderio (Das Problem der Generation in der Kunstgeschichte Europas, 1926) bei kiek vėliau filosofo Ernsto Blocho (Erbschaft dieser Zeit, 1935) išgarsintą to, kas ne vienu laiku, vienalaikiškumo (vok. die Gleichzeitigkeit des Ungleichzeitigen) sąvoką.
    . Šiam tyrimui svarbesnis antrasis, filogenetinis požiūris, ideogramoje regint istoriškai susibėgusios, sutekėjusios, susitvenkusios tautos dabartį, jos atsinaujinimo ir prasitęsimo sandarą šiuo metu, šią akimirką – mumyse, gyvuosiuose lietuviuose. Pala! O ką čia veikia kiltys ir gentys? Veikia tą patį, ką šeima ištakose, o tauta – žiotyse. Kiltys ir gentys niekur nedingo, neišgaravo, tiesiog įgavo naujų socialinės raiškos pavidalų, dabartinėje visuomenėje nesunkiai įžiūrimų politinių partijų, versluomenės, kitų socialinę galią kaupiančių junginių elgsenose.
    Ideogramoje įsidėmėtini keli dalykai: 1) tautos raidą suvokiu kaip vienalaikį (ne pereinamąjį, ne pakaitinį) skirtingų bendruomeninių junginių sambūvį. Istorinio laiko dinamiką stebiu struktūriniu, o ne evoliuciniu požiūriu. 2) Smulkesnieji junginiai stambesniuosius kuria, neprarasdami savo tapatybės, neištirpdami juose. 3) Kartu smulkesnieji junginiai nestovi vietoje, rutuliojasi. Pavyzdžiui, sudarydamos šeimynas, šeimos ne tik kuria naujus socialinių sąveikų tinklus, bet ir pačios mainosi, patiria grįžtamąsias savo veiksmų pasekmes, tampa tokios, kurios sudaro (suprask, moka sudaryti) šeimynas. 4) Pereinant nuo smulkesniųjų prie stambesniųjų junginių, ima vyrauti naujos santykių kokybės, nauji bendravimo temperamentai: dauginimosi paskatas stelbia varžymosi dingstys, šias gožia telkimosi siekiai. Sudarydamos rišlią bendruomeninių sąveikų sistemą, šios permainos, greičiau apykaitos, tautoje reiškiasi vienu metu, įkūnija nuolatinę tautos kūrimosi, vystymosi ir naujinimosi būseną.
     
  6. Aivaras Stepukonis Bendrasis redaktorius Darbuotojas

    Stambųjį planą keiskime smulkesniu, nuo tautos kūno atsigręždami į tautos kūno ląstelę
    Organiniai apibūdinimai – tik metaforos.
    – šeimą, kurioje glūdi tautos vystymosi pradas, o kartu ir mechanizmas:
    8 ideograma. Tautos raida apytakos ratais
    08.svg
    Atsargumo dėlei darsyk priminsiu: šia, kaip ir kitomis ideogramomis, piešiu teorinę mintį, o ne optinį įspūdį. Tautos formavimosi požiūriu pačia bendriausia ir lemtingiausia nuo šeimos prasidedančia veiksena laikau uoliai sukamus bendruomeninės apytakos ratus, kuriais savitarpyje paskirstoma žmogiškoji energija. Apytakos esmę sudaro vidiniuose gyvybiniuose bendruomenės mainuose pasiekta pusiausvyra tarp išvesties ir įvesties, iškrovos ir įkrovos; sukurta psichosomatinių sąveikų grandinė, kurioje priežastys padarinius lemia ypatingu būdu: bendruomenės energija, išeidama, ne nuteka, ne senka, ne eikvojasi, o apsukusi ratą grįžta į pačią bendruomenę, ją žadindama, mankštindama, atkurdama, gausindama.
     
  7. Aivaras Stepukonis Bendrasis redaktorius Darbuotojas

    Apytakos ratų paskirtis – dvejopa: (a) tausoti šeimas, jų nariams keičiantis jėgomis ir patirtimi tarpusavyje, bei (b) tausoti šeimų sąjungas, šeimoms keičiantis jėgomis ir patirtimi tarpusavyje. Tos jėgos ir patirtys skleidžiasi ratais, galima pabrėžti, sangrąžiniais ratais, ištekėdamos iš savęs ne bet kaip, o įtekėjimui į save, įtekėdamos į save ne bet kaip, o ištekėjimui iš savęs. Veiklumo ir imlumo požiūriais apytakos ratai – pusiau uždari, pusiau atviri. Atvirumas, kurį ideogramoje žymiu iš apskritimo ratilais išorėn sklindančiomis punktyrinėmis rodyklėmis, skirtas giminiavimuisi – šeimų viena kitos daliniam įsukimui į save. Štai tokiais daugiašaliais sinerginiais apytakų ratais – nejučiomis, palengva, nevalingai, atrodytų, užsiimant visai kitais dalykais – drauge rutuliojamasi iki tautos būvio. Gera proga pasikartoti: tauta – ne dirbinys, o nuotykis.
    Artėju prie etnopatologijos klausimo, dygčiojančio kaskart stebint, kaip tautai nesiseka sugyventi su jai neįprastu socialiniu antkūniu – valstybe. Tos nesėkmės priežasčių esama kuo įvairiausių. Susitelksiu į tas, kurios glūdi pačioje tautoje – jos polinkyje nutautėti iš vidaus, nesutramdžius žmogiškosios prigimties.
    Įsivaizduokime medžiojančią didžiąją katę, tarkim, liūtą – sveiką, stiprų, alkaną, prieš pat puolimą, pritūpusį, tvirtai įsispyrusį, sustingusį parengties būsenoje ir, žinoma, ištirpusį tame ypatingame ekstatiniame žvilgsnyje, kuriame nė trupučio jo paties, vien auka – jos dydis, atstumas nuo bandos, judėjimo kryptis ir kitos, prieš lemtingąjį šuolį ir kandį instinktyviai įsisąmoninamos aplinkybės. Tarkim, toji auka – elnias. Liūtas pažįsta elnią taip, kaip elnias liūto nepažįsta ir nepažins. Šiuodvi rūšis akistaton suveda vienkryptis liūto alkis, trauka, geismas, darantis jį pranašesnį ne tik fizine jėga, bet ir mąstymu. Liūtas domisi, tiria, permano elnią taip, kaip elnias nesidomi, netiria ir todėl niekada nepermanys liūto. Elnių medžioklėje išmokęs naudotis įrankiais, liūtas pasuktų žmonijos pėdomis: civilizuotųsi, imtų įvairinti valgiaraštį, su kiekvienu žingsniu išsiugdytų vis aukštesnio lygio stebėseną ir pažinseną.
     
  8. Aivaras Stepukonis Bendrasis redaktorius Darbuotojas

    Kitas rūšis į savo medžiagų apykaitą gebanti įtraukti rūšis anų atžvilgiu tampa grobuone. Kai tokiam įtraukimui pasitelkiami įrankiai ir atsietinis mąstymas, kuriama horizontalioji civilizacija. Horizontalumas čia reiškia civilizuotą plėšrumą, krypstantį išorėn, į kitas rūšis. Vis dėlto civilizacija nebūtų civilizacija, jei apsiribotų
    Susilaikanti, asketiška civilizacija – prieštarybė. Civilizacijoje plėtojamos asketinės praktikos tėra vienas iš daugybės būdų nesusilaikyti.
    tik kitomis rūšimis. Ji įninka į save, ima kramtytis ir virškintis iš vidaus. Tokią, į save dantis suleidusią civilizaciją vadinu vertikaliąja. Būtent tokia yra žmonija. Čia civilizuotasis plėšrumas reiškiasi ne tik rūšies išorėje, bet ir viduje, vieniems nariams kitus verčiant ėdalu: stebint, tiriant, permanant taip, kaip liūtas – elnią, – įtraukimo į savo medžiagų apykaitą dėlei. Šneku ne apie skirtingas turtines žmonių padėtis ar luomus. Šneku apie tai, kad tos padėtys ir tie luomai žemesniųjų sluoksnių atžvilgiu civilizacijoje vystosi į meta padėtis ir meta luomus, plėtojančius aukštesnio lygmens mąstyseną, išradinėjančius ir diegiančius socialinės inžinerijos priemones žemesniesiems sluoksniams kultivuoti pantofagijos tikslais: veisti, auginti, ruošti, tiekti, įsisavinti.
    Žmogaus prigimčiai būdinga dar viena savybė. Prisiminkime didžiąją katę, kol ši nespėjo pasprukti savanos žolynuose. Iš prigimties liūtai vieni kitų maistui nemedžioja, bet dažnai vieni kitus pjauna, grumdamiesi dėl valdžios. Gyvybė tokiais atvejais rūšyje atimama ne dėl to, kad vienas narys kitą renkasi gardžiu kąsniu (kaip tai daro žmonės), o dėl to, kad nepasidalijama įtakos – galimybės įgyvendinti valią mastu, atitinkančiu individo sau pačiam priskirtą būties vertę. Žmonių giminė šiuo polinkiu nuo didžiųjų kačių skiriasi lygiai tiek, kiek ir plėšrumu – jo turi nepalyginti daugiau. Ir tas polinkis nepainiotinas su vertikaliąja civilizacija. Kaip tuomet jį vadinti?
     
  9. Aivaras Stepukonis Bendrasis redaktorius Darbuotojas

    Nagrinėdamas trinarę, iš protingojo, aistringojo ir geismingojo pradų sudarytą žmogaus prigimtį, Platonas rutulioja vaizdingą palyginimą apie dviejų žirgų kinkinį tramdantį vadeliotoją:
     
  10. Aivaras Stepukonis Bendrasis redaktorius Darbuotojas

    Kokia įspūdinga painiava – ir žmogaus prigimtyje, ir Platono analogijoje! Visumą filosofas gudriai velia su dalimis
    Tai siela turi vadeliotoją, tai vadeliotojas – sielą.
    , vadeliotoją – su žirgais
    Vadeliotoją (įkūnijantį protingąjį pradą) drasko geidulio geluonys, kurių buveinė – pats vadeliotojas, o ne juodasis žirgas.
    , o šiuodu – tarpusavyje
    Baltasis žirgas mylįs šlovę, juodasis – pagyras. Vienas lekiąs ant mylimojo, bet neužlekiąs, kitas lekiąs ir užlekiąs. Kaip skirtingai panašu ir panašiai skirtinga!
    . Ir visai nesvarbu, ar loginės vartojamų įvaizdžių įtampos palyginime sumotos paties Platono, ar įneštos vertėjo. Palikime egzegezę nuošalyje ir atsiduokime pačiam bendriausiam literatūriniam įspūdžiui – žmogus yra hedonistinis automachas. Prieštaringų užgaidų tampoma, iš vidaus pasidalijusi, su savimi kovojanti būtybė. Budriausiose, gyvybingiausioje būsenoje (tai yra susidūręs su traukos objektu) žmogus išsiderina: kaista, kankinasi, kutenasi, draskosi, geliasi, gėdijasi, patiria nemalonumus – ir visa tai, išvydęs erotinį reginį
    Erotiškumą suvokiant kuo plačiausiai: šiame pasaulyje jusdamas potraukius, įskaitant lytinį, žmogus, pasak Platono, galiausiai jaudinasi ne nuo paties potraukio, o nuo potraukiu žadinamo giluminio prisiminimo apie priešgimtines sielos būsenas – tas dieviškąsias lankas, kuriose palaimingai ganėsi ankstesniuose gyvenimuose (žr. Platonas, Faidras, p. 40 ir toliau).
    , vadinasi, iš malonumo. Užburtas niežėjimo ir kasymosi ratas – tas žmogus.
    Analogijos autorius šen bei ten gudrauja. Atsilyginsiu jam tuo pačiu. Siūlomiems įvaizdžiams taikysiu grįžtamąją inžineriją (angl. reverse engineering). Tris analitines (vadeliotojo, baltojo ir juodojo žirgų) šakas suauginsiu atgalios į sintetinį kamieną. Pavyzdžiui, baltojo ir juodojo žirgų stotus – vieną tiesų, kitą kuprotą, – vaizduosiuosi kaip dvi to paties žirgo laikysenas, išsitiesus ir susikūprinus; aukštai iškeltąjį ir trumpąjį kaklus – kaip tą patį kaklą, ištempus ir sutraukus sprandą; dailiai žemyn lenktąjį ir riestąjį snukius – kaip dvi to paties snukio išraiškas ir taip toliau. Vietoj dviejų ristūnų jau regiu vieną, juodmargį, permainingų būsenų, čia jautulingą, gašlų arba įniršusį, krauju pasruvusiu žvilgsniu, kurčią ir įžūlų, čia kuklų ir nuosaikų, grakščiai dangun pakelta galva, įdėmiai klausantį vadeliotojo poliepių. O ir vadeliotojas ne skyrium, pats sau ant vežimo, viso labo pakinktais, vadžiomis ir botagu susijęs. Ne, jis raitas, o ne važiuotas. Ir net ne raitas jis galiausiai, o pėsčias, liemeniu išstypęs iš žirgo stuomens, na taip, kentauras – kokių senoliai graikai pripiešę devynias galybes margam, įnoringam, sunkiai nuspėjamam žmogaus būdui vaizduoti.
     
  11. Aivaras Stepukonis Bendrasis redaktorius Darbuotojas

    Tą būdą kursto aistringasis pradas θυμός. Senojoje bendrinėje graikų kalboje šiuo žodžiu žymėta siela, kvapas, gyvybė, širdis, mintis, ūmas, ryžtas, valia, drąsa, pyktis
    Žr. Henry George Liddell (ed.), An Intermediate Greek–English Lexicon, p. 371.
    . Platono vertimuose į lietuvių kalbą randame narsą, įniršį, aršumą, įtūžį, net kunkuliavimą
    Žr. Platonas, Valstybė, p. 83; Platonas, Kratilas, p. 163; Platonas, Timajas. Kritijas, p. 127.
    . Lietuviškoji narsa(-s) – taiklus ir vaizdingas vertinys, ištakomis siekiantis veiksmažodį nirsti, kuriuo, be kita ko, apibūdinamas pyktis, ožiavimasis, aikštijimasis, užsispyrimas – ypač arklių! Nors nuo „hipografinių“ Platono metaforų palengva tolsiu, kai ką pasiimu su savimi: tą bendrą įkaitusio, staigaus, prieštaringo, goslaus, įnirtingo siekėjo nuotaiką, joje įsidėmėdamas termobiocheminius virduliavimą, kunkuliavimą, urduliavimą, arba graikiškai θύσις. Kas tai? Ogi socialinių potroškių kupino, norais degančio, ambicingo piliečio antropologija rafinuota buitine senovės graikų kalba – tyčiom ikiteorine, pramogine, perskaitoma ir suprantama taip, kaip perskaitoma ir suprantama tautosaka. Ta kalba žmogus pirmiausia vaizduojamas ir tik paskui aiškinamas.
    Vakaruose, į žmogaus prigimtį nukreiptos visuomeninės, ūkinės ir politinės minties tradicijoje θυμός sąvoka įleidžia gilias šaknis, kūrybiniais syvais aprūpindama ne tik antikos, bet ir nūdienos mąstytojų vaizduotę, atskirais atvejais netgi tapdama kertiniu vyraujančios socialinės teorijos akmeniu. Antai savo garsiąją skirtį tarp megalotiminės ir izotiminės žmogaus padermių – tų, kurie pilietinėje visuomenėje pripažinimo trokšta iš aistros būti geresniais už kitus, ir tų, kurie tą daro iš paskatos nebūti prastesniais už kitus – Francis Fukuyama
    Žr. Francio Fukuyamos straipsnį “The End of History?” (1989), po trejų metų išplėtotą į monografiją The End of History and the Last Man (1992); taip pat Aivaras Stepukonis, „Francis Fukuyama: į paskutinę santvarką, į poistorinį pasaulį, į metacivilizaciją“, str. 13–14.
    plukdo ne iš kur kitur, o iš platoniškųjų θυμός versmių. Mąstytojas iš Platono perima ir trinarį žmogiškosios prigimties skirstymą į protingąjį, aistringąjį ir geismingąjį pradus, pagrindinę varomąją galią visuomeniniuose santykiuose patikėdamas krūtinę pučiančiam aistringajam, taigi θυμός. Ir Platonas, ir Fukuyama aistringojo prado buvimą ir veikimą žmoguje laiko visuotiniu, jo prigimtį regi iš esmės socialią, krypstančią į kitus visuomenės narius, pasireiškiančią nuolatine lygiavimosi ir rungimosi su kitais būsena.
     
  12. Aivaras Stepukonis Bendrasis redaktorius Darbuotojas

    Prisipažinsiu: kaip Platono, taip ir Fukuyamos vaizdiniuose susiduriu su pertekline analize (Sokratas pataisytų, dialektika). Izotimiją ir megalotimiją suliečiau į vieną žmogiškosios prigimties pradą
    Mat izotiminė ir megalotiminė elgsenos būdingos ne atskiroms žmonių padermėms, o tam pačiam žmogui. Esant „palankioms“ sąlygoms, asmens izotimija kuo sklandžiausiai virsta megalotimija: apetitas auga valgant.
    – jau nesyk minėtą θυμός, Fukuyamos darybiniu pavyzdžiu pastarąjį pervadindamas į antitimiją, priešdėliu ἀντί- paryškindamas iš aistringojo prado kylančią priešpriešinę, varžytinę subjektų tarpusavio gretinimosi elgseną, panašiai kaip tai darome šiandien lotyniškuoju prieveiksmiu versus. Graikiškieji įvaizdžiai ne tik užkrečia, bet ir pamoko, juos dar minėsiu, tačiau būdamas lietuvis, dabar jau čiršku iš smalsumo, kokį žodyną panašioms pilietinėms būsenoms esame išpuoselėję gimtojoje kalboje.
    Ką socialinėje lietuvių liaudies antropologijoje reiškia pūstis, kai žodžiu apibūdinami žmonių santykiai? Šį vaizdų ir nemažiau kandų apibūdinimą išmokstame vartoti dar vaikystėje, juo nusakydami savyje ir kituose gają būdo ydą. Didžiajame Lietuvių kalbos žodyne priskaičiuojama vienuolika, o Dabartinės lietuvių kalbos žodyne septynios veiksmažodžio pūsti(-s) reikšmės. Šio tyrimo argumentinei grandinei svarbiausios trys: 1) tiesioginė galininkinė daryti iškilų, išgaubtą, platų, storą, didinti tūrį (pripildant oro, ištempiant), virstanti 2) perkeltine teikti per didelę reikšmę, didinti (meluojant, mulkinant, pataikaujant), o ši pasipildanti 3) sangrąžine didžiuotis, keltis, puikuotis, manytis, vaizduotis. Trečioji reikšmė yra pirmųjų dviejų sąvadas ir plėtotė. Iš žodynuose pateiktų pavyzdžių regėti, kad į reikšmių apibendrinimus neįtraukiami svarbūs semantiniai dėmenys. Todėl įsidėmėkime pačius pavyzdžius.
     
  13. Aivaras Stepukonis Bendrasis redaktorius Darbuotojas

    Pirmoji reikšmė grindžiama vartosenomis: pūsti burną, žandus, gurklį, akis, plaukus, šerius, kuprą, keterą, uodegą, raukus, nosį, šnirples, ūsus, pūslę, plaučius, dvasią, krūtinę; (vandeniui, žolienei, alui, žirniams, kopūstams, pietums) pūsti vidurius, pilvą, šonus; pūstis krūtinei, pilvui, galvai, ausims, barzdai; pūstis kepalui, (rūgstančiai) tešlai, pyragui (nuo mielių), blynams, mėsai, uogoms, baravykui, (kaitinamam) krepšiui; pūstis katei, vištai, gaidžiui, kalakutui, varnai, povui, varlei, ežiui, ožkai, arkliui, žąsinui, erkei. Antroji reikšmė iliustruojama šykščiau, nors jos vartojimas kasdienėje kalboje dažnas: pūsti žinią, kalbas, pranešimus, dalykus, stilių, planą; pūsti arabus, vėjus, miglas, burbulus (į galvą, akis, dūdą). Trečiąja reikšme apibendrinamos vartosenos, kurias sieja mintis: žmogui pūstis prieš savus, dažnai pašiepiamai pridedant – kaip penkių pilių ponui, glostomai katei, gūžtoje tupinčiai vištai, gaidžiui ant mėšlyno, varlei prieš jautį arba dalgį, ožkai prieš vilką, į turgų vedamai ožkai, žąsinui prieš lapę.
    Gaudykime tautosakos užuominas, nuotaikas, įvaizdžius, darykime tai karštuoju, nesileisdami į svarstymus: matai aną žmogelį? Vienas iš saviškių. Genda, pučiasi prieš kitus, ribų nebejaučia. Apimtas kažin kokio sielos ir kūno meteorizmo, užraugtu pilvu ir svaigulinga galva: jam vis vaidenasi, kad jis labiau esąs už kitus, plačiau aprėpiąs, aukščiau kyląs, stipresnis, galingesnis, pranašesnes, visaip kaip už kitus tikresnis ir būtimi, ir verte, ir mintimis, ir pojūčiais.
    Didžiai aplinkinių negandai fermentinę savijautą anas žmogelis sutvirtina elgesiu, o šį – daiktais: varlė pas savuosius grįžta jaučiu, ožka – vilku, žąsinas – lape. Ir prasideda…
     
  14. Aivaras Stepukonis Bendrasis redaktorius Darbuotojas

    Liaudiškąją pūtimosi sampratą atkartosiu vėsesniu tonu: kiekvienam bendruomenės nariui duotas sveikas (prigimto dydžio ir išvaizdos) kūnas su vidine ertme (tuštybe), kurioje, nepasisaugojus, sukeliamas perdėtos savivertės uždegimas. Šiam prasidėjus, ertmėje drėkstama, kaistama, rūgstama, išskiriant dujas, kurios, visiškai pripildžiusios ertmę, ima veržti, tempti, plečiamai darkyti prigimtinius kūno matmenis. Nuo tankėjančių ir aitrėjančių dujų savo paties ir aplinkinių atžvilgiu narys kvaista (tampa apdujęs, išsigimsta vidiniu bendruomenės suvokimu). Kartu narys pursta, tinsta, plečiasi į kraštus (išsigimsta išoriniu elgesiu su bendruomene). Aplinkiniai savo artimojo pokyčius netrunka pastebėti visomis penkiomis juslėmis. Žinia – labai paprasta: šitam jau uždegimas, žiūrėkite, rūgsta, pučiasi, kyla. Genda vargšas nenaudėlis, o su juo ir mes patys.
     
  15. Aivaras Stepukonis Bendrasis redaktorius Darbuotojas

    Smulkųjį buitinį pūtimosi apraiškų vaizdavimą paliksiu grožinės raštijos meistrams. Filosofinį akiratį tegu užpildo pačios bendriausios padėties savybės: 1) įvykiai regimi ir apibūdinami bendruomenės (o ne tų, kurie nuo jos atitrūksta) požiūriu: ji ir tik ji sprendžia, kas sveika, kas ligota; kas tikra, kas ne; kas gerai, kas blogai; kas protinga, o kas kvaila. 2) Gimdami, augdami ir bręsdami savitarpio rūpesčiu, supratimu ir artumu grįstoje bendruomenėje, kai kurie nariai ima gęsti, reikšmintis, svetimėti, smilkti noru kitus bendruomenės narius apgudrauti, išnaudoti, jų gyvastį perdirbti į savąją, žodžiu, ne būti su jais, o būti iš jų. 3) Gendantieji nebedalyvauja bendruomenės gyvybingumą skatinančiuose apytakos ratuose, nebejunta bendruomenės kūne veikiančio savisaugos instinkto, savųjų išlikimo sąlygų ir tikimybių nebesieja su bendruomenės išlikimo sąlygomis ir tikimybėmis. 4) Gendantieji bendruomenę alina, sekina, galiausiai naikina, darydami tai pusiau planingai, neapgalvotai apgalvotomis
    Neapgalvotai apgalvotu vadinu elgesį, kuriuo tikslo siekiama priemonėmis, lemiančiomis siekėjo savinaiką. Tokia, pavyzdžiui, yra piktybinio auglio veiksena kūne. Augimas baigiasi susinaikinimu. Kas laikinai regisi kaip klestėjimas, iš tikrųjų sudaro savinaikos etapą. Piktybinis auglys piktas ne tik aplinkinei, bet ir savo paties gyvybei. Tokia varlė baigia ant dalgio, toks ožys – vilko nasruose. Tokia gali būti partija, luomas, valstybė, tarptautinė sistema – galiausiai žmonija. Dabartinėje paleontologijoje vis rimčiau svarstoma hipotezė, idant prieš maždaug 540 milijonų metų Žemę ištikusį pirmąjį masinį gyvybės išmirimą sukėlusi ne stūktelėjusi milžiniška kometa, prasiveržęs ugnikalnis, ar blykstelėjusi žvaigždė, o pati gyvūnija, ėmusi vystytis ir plisti pražūtingu mastu. Gyvybės nyksmą lėmusi pati gyvybė, pačiu savo evoliucionavimu (!), naujai išsivysčiusiems daugialąsčiams organizmams tapus „ekosistemos inžinieriais“ ir išstūmus iš gamtos kitas rūšis (žr. Simon A. F. Darroch, Thomas H. Boag, Rachel A. Racicot, Sarah Tweedt, Sara J. Mason, Douglas H. Erwin, Marc Laflamme, “A Mixed Ediacaran-Metazoan Assemblage from the Zaris Sub-Basin, Namibia,” 2016; David Salisbury, “Newly Discovered Fossils Strengthen Proposition That World’s First Mass Extinction Engineered by Early Animals,” 2016).
    socialinės inžinerijos priemonėmis, kurioms bendruomenė dėl savo ypatingos prigimties nieko panašaus priešpriešinti negali: gendančiųjų rankose net demokratija tampa sisteminiu bendruomenės vergimo ir engimo mechanizmu. 5) Bendruomenė tiesiogiai nekovoja, tam savo apolitiniame kūne neturi padargų, veikiau iš išorės ima trauktis, sklęstis, rakintis, o iš vidaus – lėtėti, stingti, apmirti. Būdama bejėgė, bet kartu pasiruošusi, bendruomenė laukia didžiosios negandos – kaip žiemkenčiai žiemos, kurią dievobaimingai iškentę, didžiosios negandos apvalyti, atgis pavasarį, vadinasi, išliks. Ta žiemkenčių bendruomenė – mes, lietuviai.
     
  16. Aivaras Stepukonis Bendrasis redaktorius Darbuotojas

    (Kartais atrodo, jog per tuos karų išvarpytus kraugeriškus šimtmečius
    Prieš metus Lietuvoje svečiavosi kolegos iš JAV. Vaikštinėdami Vilniaus senamiesčiu, praalkome, tad užsukome į kavinaitę užkrimsti. Netrukus užsimezgė pokalbis apie Lietuvos istoriją. Pasiteiravęs, koks pirmasis įspūdis, prieš kelionę pasidomėjus Lietuvos praeitimi, išgirdau trumpą vienbalsį atsakymą: „War upon war“ (vieni karai). Atsidusęs pritariamai kinktelėjau galva ir šyptelėdamas atitariau: „Generally, yes, though not at the moment“ (paprastai, taip, nors ne šią akimirką).
    , susiglaudę tauton, išdirbome įmantrią gelminę savisaugos elgseną: imuninę sistemą, kaip vorai virškinimą, iškėlėme laukan, už kūno ribų. Ilgas žiemas
    Svetimųjų primestas išorines padėtis, kurioms paklūstame ir leidžiame būti, nes nujaučiame, kad jos, kaip ir patys svetimieji, yra laikinos, ilgainiui išnyksiančios savaime, tereikia būti kantriems (kęsti mokytai, įgudusiai, kaip tai darė protėviai).
    – kai neatlaikę, miršta net dievai – pavertėme kūrybinga savęs drausminimo, valymo, sveikatinimo terpe, o trumpas vasaras – netvardomo pelėsinio dauginimosi, bematant pražūtingo, jei ne sekanti žiema, kardanti ir marinanti tą savižudiškai plintančią grybieną, – žiema, kurioje ir glūdi mūsų saikas. Štai taip, velniškai prieštaringai radosi tamsioji taikos ir šviesioji karo pusės: gėris, iš kurio eina blogis, ir blogis, iš kurio eina gėris.)
    Pastarosiose pastraipose iškerojusius prozos krūmokšnius metas dar labiau apgenėti, filosofijos paukštei paliekant vos kelis stiebus – tegu tūpia ir byloja, kas dabar regėti. Subjektyviąją nario, imančio pūstis prieš savo tautą, būseną vadinsiu pūtra, padaryta iš veiksmažodžio pūstis būtojo kartinio laiko pūtė, kaip plėtra – iš plėtė. Lietuvių kalboje šis žodis – ne naujokas, tačiau dygsta iš veiksmažodžio pūti šaknies ir reiškia koks nors supuvęs daiktas
    „Pū́tr‖a“, 2015. Plg. lotyniškąjį pūvančio, yrančio, dvokiančio atitikmenį “Puter, Putris, Putre,” p. 677.
    . Šio semantinio klodo jokiu būdu neatsisakysiu, mat socialiniu požiūriu pūsdamasis prieš tautą, narys išties pūva, drauge pūdydamas ir tautą. Vis dėlto pūtroje daugiau reikšmės teiksiu puvimo simptomatikai ir dinamikai – taigi pūtimuisi. Pūtra – tai tautoje gimusio ir augusio asmens godulys pranokti saviškius būtimi. Tokiam asmeniui būti reiškia ne tiesiog būti, o savąja būtimi viršyti, nurungti – būti tiek ir taip, kiek ir kaip kitų nėra.
     
  17. Aivaras Stepukonis Bendrasis redaktorius Darbuotojas

    Tautą vienijančias savitarpio rūpesčio, supratimo ir artumo nuostatas keičia nepasotinama aistra ištekti iš bendruomenės į „aukštesnį“ būvį. Šiltosios ir prielankiosios tautos narių broliškumo ir seseriškumo horizontalės deformuojasi į šaltas beširdes valdovo ir valdinių vertikales – ir ne tik politinės galios, bet ir visose bendruomeninio gyvenimo srityse (įnirtingai kopiant į didžių kultūros kūrėjų, valstybės šulų ar bažnyčios šventųjų olimpus). Etnofilija išsigimsta į etnomachiją: vertybine bendryste ir simpatine ištikimybe gaivinamas tautinės sanglaudos erdvėlaikis verčiamas aršia socialine priešprieša ir antipatija liepsnojančiu visų kovos prie visus lauku.
    Sergant pūtra savivertė kliedima beribiu, ad infinitum mastu, todėl anksčiau ar vėliau baigiasi kliedinčiojo beprotybe. O kadangi pūtra dėl jos užkrečiamojo epideminio pobūdžio sergama ne po vieną, o po daug, tai po daug ir kliedima, ištisais hierarchiniais piramidiniais apdujėlių chorais, baigiant nebe individualia, o kuopine beprotybe. Eime į gamtą, nusiplėšę socialines kaukes, nusimetę pilietines drapanas kur nors, žalių medžių paunksnėje, prie čiurlenančio upelio, įsiklausykime: Jūsų Didenybe, Jūsų Aukštenybe, Jūsų Prakilnybe, Jūsų Šviesybe, Jūsų Ekscelencija, Jūsų Eminencija ir taip toliau
    Didėjančių, aukštėjančių, kylančių, šviesėjančių, puikėjančių ir pan. socialinių padėčių hierarchijos daugiau ar mažiau apraizgiusios visas viešojo gyvenimo valstybėje sritis. Tokios hierarchijos dangstomos veiklos skatinimo ir atlyginimo už nuopelnus ideologijomis, nors iš tikrųjų tokiomis hierarchijomis kristalizuojami pūtros institutai (didra, apie kurią netrukus).
    . Kaip reikia pamišti, kad taip suvoktum save ir kitus? Kaip reikia savęs negerbti, kad į lūpas imtum žodžius, kokių laisvas žmogus, regis, neimtų į ranką? Kokioje psichotropinio nuopolio būsenoje reikia trešėti, kad girdint tokį padlaižiavimą glamonėtųsi krūtinė? Atsakymas – paprastas: reikia netekti sveiko proto, pakvaišti, išsigimti
    Ta epitetine megalomanija reiškiamas ne atskiros fanatikų kuopelės, o ištisos visuomenės apdujimas, kažkas panašaus į Hanso Christiano Anderseno aprašytąjį pasakoje „Nauji karaliaus drabužiai“. Tik pūtriai visuomenei taip, kaip anam dabitai, nenuskyla: čia kvailėjama daug uoliau, be vidinių išlygų ar varžtų. Sveiką protą liudijančios episteminės dviveidystės – tyliai žinant, kad drabužio nematai, bet garsiai sakant, kad matai, – nebelieka, kaip nebelieka ir nekalto vaiko, pačią juodžiausią aptemusio proto akimirką išblaivinančio visuomenę (po galais, taip plikinėdamas karalius juk mirtinai sušals, dar ir karalystę sužlugdys!). Pūtri visuomenė eis iki galo – susinaikins.
    .
     
  18. Aivaras Stepukonis Bendrasis redaktorius Darbuotojas

    Subjektyvioji pūtra turi ribotas plėtros galimybes – viso labo gležną apdujėlio kūną. Net jei vidine garbėtroška užkariautum žvaigždynus, kažko juk iš esmės trūksta. Ko gi? Kūno, pranokstančio visus kitus kūnus, esančio tiek ir taip, kiek ir kaip kitų nėra. Pūstis reiškia pūstis kūnu, o šis, savivertei esant begalinei, erzinančiai netalpus. Be galo užsidegusiai savivertei reikalinga be galo erdvi terpė. Ji kuriama žmogaus kūną valdingai pratęsiant sociofizine aplinka, kuri verčiama organiniu kūno plėtiniu. Subjektyvioji pūtra įgauna objektyvųjį matmenį, tampa didra
    Naujadaras iš veiksmažodžio didėti.
    . Pereidama į didrą, pūtra gryninasi esmę, fiziniam kūnui suteikdama nevaržomą kosminę perspektyvą, išsvajotąją galimybę didėti beribiu mastu, o įsitaisydama daiktuose, dar ir priverstinę išliekamąją vertę
    Turiu galvoje prievarta kuriamas ir diegiamas kultūros gėrybes.
    (su plyta juk nepasiginčysi).
    Didros pakirstą, bendruomeninius tautos audinius ardantį socialinį sluoksnį vadinsiu diduomene. Į diduomenės verpetus pakliūvama ne sukauptų turtų dydžiu, o goduliu didėti. Stambiąją diduomenės dalį kaip tyčia sudaro didros pagundoms neatsispyrę mažaturčiai ir tik smulkiąją – didžiaturčiai. Diduomenė nėra visuomeninė, juolab politinė „klasė“, kaip šią suprastų koks Karlo Marxo sekėjas. Diduomenę vienija ne bendra medžiaginė padėtis, o bendras vertybinis alkis – megalotiminė pūtra, perauganti į megaloontinę didrą, išorinę, galiausiai kosminę godulio stelbti būtimi plėtrą. Diduomenę virvėn vija bendras suvokimas, kas didu. O didu yra tai, nuo ko didėjama. Didesnieji ne tokių didelių atžvilgiu tampa atskaitos grupe
    Angl. reference group. Atskaitos grupių teoriją sociologijoje vienas pirmųjų plėtojo Charlesas Hortonas Cooley’s knygoje Human Nature and the Social Order, 1902; o plačiau išpopuliarino Robertas K. Mertonas ir Alice Kitt straipsniu “Contributions to the Theory of Reference Group Behavior,” 1950.
    , kuriai godžiai pavydima dydžio. Kodėl? Todėl kad ir vieni, ir kiti sutaria, kad viską lemia dydis – kuo įvairiausias: turto, pareigybės, įtakos, autoriteto, vardo, ryšių, jėgos ir taip toliau. Savo mąstysena ir jausena diduomenė yra pirmykštė, paprastutė, kaip tos figūros senojoje Egipto tapyboje: visuomenėje iškilesnis? padėtingesnis? labiau esi? nupiešiu tave stambesnį už kitus.
     
  19. Aivaras Stepukonis Bendrasis redaktorius Darbuotojas

    Suuodusi pūtros rūgštis, pajutusi didros kaustymą, tauta ginasi, formuodama vidinį luobą (gilyn į save patrauktą antrinį perimetrą), už kurio ribų išsisunkusiai, šlovingų saulės spindulių paskrudintai pūtrai nukarpomos su drėkinamuoju sluoksniu jungiančios virkščios. Leidus pūtrai iškilti į paviršių, o tada atkirtus nuo gyvybinių syvų, sudaromos sąlygos džiūti, ragėti, skeldėti, galiausiai, pavirtus negyvu audiniu, atkibti nuo tautos kūno.
    Pačiais bendriausiais bruožais tautos vadavimosi nuo pūtros dinamiką vaizduočiau diduomenės atmetimo lanku:
    9 ideograma. Diduomenės atmetimo lankas laiko atžvilgiu
    09.svg
     
  20. Aivaras Stepukonis Bendrasis redaktorius Darbuotojas

    Tauta skleidžiasi bendrame (drauge puoselėjamame ir išgyvenamame) erdvėlaikyje, turėdama bendrą raidos kryptį. Subjektyvieji pūteivos, tapę objektyviaisiais dideivomis
    Paprastai kuopomis (šeimomis ir giminėmis).
    , ima plėštis nuo tautos kūno – iš pradžių švelniai, vienoje raidos ašyje išsaugodami ėjimo su tauta kryptį, o kitoje pradėdami ropštis alternatyvios raidos ašimi. Šis etapas apgaulingas ir diduomenei, ir tautai, nes abiem leidžia jaustis esant drauge, nors taip nebėra. Alternatyvioji tautoje susidariusių socialinių atplaišų raida įgauna pagreitį: diduomenė (atsi)plėšimui skiria vis daugiau energijos, vis statesniu kampu, vis ūmiau ir nekantriau, o tauta vis labiau kenčia, jusdama, kaip nuo jos diriamas gyvas audinys. Ilgainiui diduomenės (atsi)plėšimas pasiekia tautos išlikimui grasantį lygį. Štai čia tauta ne tik kenčia, bet ir ginasi. Kančia, žinoma, nesiliauna, netgi aštrėja, tačiau ją tautos veiksenoje ima gožti savisauga. Formuojasi vidinis luobas, oda po oda, iš kurios, atslinkus didžiajai negandai, bus išsinerta kaip iš nudėvėto rūbo. O pačios išnaros, tautos atmestos kaip svetimkūnis, bus solidariai supenėtos didžiosios negandos metu iš svetimų girių trumpam atklydusiems žvėrims – jie tikri veterinarai.