Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Atplaišos, virtusios suragėjusiu antodžiu – dargi tokiu reljefingu, su įspūdingais epiderminiais dariniais, kad ir dangun išspogusiais, didžiais kultūros paminklais, – ima skeldėti, lupinėtis, kol galiausiai visiškai atkimba nuo tautos kūno, po savęs palikdamos – ką gi daugiau jei ne – atliekas. Kalbėti apie aukštąją kultūrą kaip apie atliekas, o apie jos paveldą – kaip apie atliekų tvarkymą, žinoma, neįprasta, bet vidiniu tautos raidos požiūriu iš didros kilusi kultūra yra būtent atliekos. Kas gražu išorinei akiai, vidinei gali būti netgi labai šlykštu, siauresnį estetinį žvilgsnį papildžius platesniu etiniu akiračiu, aprėpiančiu dorovines daiktų radimosi aplinkybes. Motulei gamtai nesvarbu, ar kūdikį pradėjo mylimasis, ar žagintojas, bet anaiptol ne mylimajai, kuri vienu atveju mylima, kitu – žaginama, nors rezultatas juk toks panašus, ar ne? Diduomenė iš tautos kūno išorėn veržiasi kaip mėsa iš mėsos, išsliuogia į antodį tarsi sraigės, o tada, kepinama saulės, auginasi įmantriai raštuotas kriaukles. Sraigės miršta, kriauklės – lieka. Netekusios subjektyviųjų minkštimų, iš kurių ir ant kurių kadaise rambėjo, kriauklės ir toliau šliejasi prie tautos kūno. Kriauklės – atliekų metafora. Atliekos – nebe metafora, veikiau tiesus etnofunkcinis išnykusios diduomenės išlikusiame tautos kūne paliktų kultūrinių randų apibūdinimas Šiuo požiūriu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, jų įžūlus statymas ir dar įžūlesnis skiepijimas XXI amžiaus tautinėje demokratinėje Lietuvoje yra bjaurus atavistinis dabartinės diduomenės autolatrijos proveržis, o kartu ir išpuolis, instituciniais mūrais ir formaliomis apeigomis šarvuotas piktybinis didros užkrato platinimas lietuvių tautos kūne, etnocido šventykla, kurioje garbinama tautą šimtmečius naikinusi ir šiandien tebenaikinanti didra. Sako, „šviečia“, suprask, tvirkina: kryptingai atrinktais estetiniais paviršiais (nutylint jų etinę kilmę) diegiamos diduomenės (praeities oligarchų) kaip atskaitos grupės vertybės, lengvatikiai skatinami gėrėtis jų gyvensena, o dideivos – tapatintis, patvinkdami seile patys taip suklestėti šiandien. .

 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Atliekose klastingai kryžiuojasi trys vertybių ašys, kurių viena pajungia kitas dvi: pūtros psichopatinė – meninę ir inžinerinę. Pūtra, tas minkštasis kriauklės vidurys, kaip minėjau, bematant išdžiūva ir nupleiskanoja nuo tautos kūno atmatomis, tačiau kriauklėse įsiamžina jas pūtusio raugo pavidalas, dydis ir veržlumas. Kriauklės metaforą išmainius į stiklo dirbinio vaizdinį, minėtų trijų vertybinių ašių sankirtoje menininkai ir inžinieriai diduomenei tampa vamzdeliais, per kuriuos ana pučiasi (tiksliau yra profesionaliai pučiama) į megaloontinius stiklo burbulus, įkūnijančius ir išreiškiančius didros ikonografiją modo celebrando. Kas tautai lieka po išdžiuvusios ir nutrupėjusios diduomenės, toli gražu nėra tik estetika. Atliekomis tauta toliau sargdinama, tai darant trimis būdais: 1) tautos nariai gundomi ir tvirkinami tautą ardančiomis diduomenės vertybėmis (šlovinant blizgiąją fasadinę reikalo pusę ir nutylint tamsiąją nusikalstamąją); 2) diduomenė visuomenėje keliama atskaitos grupe (socialinės sėkmės etalonu); 3) atliekose inkubuojamos ateinančios diduomenės kartos, kurios savaime kriauklių užsiauginti gal ir neįstengtų, bet glitumo įšliaužti į ištuštėjusias turi pakankamai.

 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Piktogramoje nr. 9 vaizdavau pavienį atmetimo lanką. Tokių lankų nelengvoje tautos istorijoje esama daugybės, jie formuojasi nepaliaujamai su kiekvienu žmogumi ir kiekvienu jo poelgiu. Kitaip tariant, tauta yra nuolatinėje išorinio plėšimo ir vidinio nėrimosi būsenoje:

10 ideograma. Atmetimo lankų virtinė laiko atžvilgiu

Kiek gyvasties tauta netenka, kęsdama nenutrūkstamą plėšimo ir atmetimo lankų virtinę, skaičiais, žinoma, nepamatuosi, tačiau savo imuninės sistemos funkcijas perduodama didžiajai negandai, aiškiai rodo, kad gyvasties netenka tiek ir tokiu tempu, jog pati atsikurti nebespėja, todėl gelbėjasi išorinių jėgų įsikišimu, darydama tai vieninteliu tikslu – siautėjančiai didrai slopinti. Užvirusioje kovoje tarp vidinio ir išorinio agresorių tauta lieka kukliu trečiuoju laimėtoju, atšiauriomis žiemos (išorinės priespaudos) sąlygomis galinčiu bent truputį atkusti, pagausėti, susivienyti bendram išlikimui – tai ir yra metas, kai tauta iš tikrųjų tautėja.

 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Keičiu rakursą, gulsčiąją laikinio tvarumo ašį pertvarkydamas į stačiąją teleologinio augimo ašį:

11 ideograma. Diduomenės atmetimo lankas raidos atžvilgiu
 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Šįsyk tautą vaizduoju kaip augantį stiebą. Žvelgiant į tautos raidą stačiu kampu, ryškesnė alternatyviojoje diduomenės raidoje glūdinti klasta, atplėštinį aukštėjimą palenkianti ir užbaigianti atmestiniu kritimu – tuo, į ką lietuvių liaudis atsidūsta priežodžiu „aukštai kilsi, žemai pulsi“. Ir atsidūsta vargšė gausybę kartų, su kiekvienu jos gyvažievę lupančiu pūteiva:

12 ideograma. Diduomenės atmetimo lankų virtinė raidos atžvilgiu
 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Tautos raidą trikdančios etnopatijos ideografinį vaizdą dar šiek tiek komplikuosiu. Sisteminės veiksenos požiūriu diduomenė nėra vienalytė: dalis jos yra teigiamo (sisteminio), dalis – neigiamo (antisisteminio) ir dalis – abipusio poliarumo. Sisteminė diduomenė veikia, tapatindamasi su valstybe, leisdama viešuosius potvarkius, didrą skleisdama įstatymo ribose Valstybė tėra vienas, tegul ir stambiausias, institucinis pavyzdys. Argumento dėlei valstybę galima keisti kitais tautos erdvėlaikyje veikiančiais reglamentuotos socialinės galios dariniais, pavyzdžiui, ligonine ir jos instituciniais potvarkiais, arba universitetu ir jo viešosiomis taisyklėmis. . Sisteminė diduomenė telkiasi politinės ir administracinės (teisėto žmogiškųjų išteklių valdymo) karjeros terpėse. Antisisteminė diduomenė veikia simetrinėje arba veidrodinėje įstatymų leidybos pusėje, leidžiamybę monopolizavusios sisteminės diduomenės pavyzdžiu, monopolizuoja neleidžiamybę. Savosios plėtros erdvėmis ir perspektyvomis pasirūpinusi sisteminė diduomenė nuo varžovų ginasi draustiniais, kurie, įstatymais praretinus galinčiųjų jais naudotis gretas, kaip tik ir tampa atlaisvintomis antisisteminės diduomenės veikimo erdvėmis. Sisteminė ir antisisteminė diduomenės yra viena kitą gerai išmanančios tos pačios santvarkos pusės. Taip gerai, kad neretai tie patys asmenys įvaldo abi, ir sisteminę, ir antisisteminę veiksenas, tapdami didros yin–yang:

13 ideograma. Sisteminės ir antisisteminės diduomenių atmetimo lankai raidos atžvilgiu
 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Štai čia, pasiekus socialinio susvetimėjimo viršūnę, norom nenorom, per dusulius ir mėšlungius, tragiškos šypsenos perkreiptu veidu laukiama viešnios iš svetur, taip, didžiosios negandos. Sąlygos viešnagei – kone tobulos, tuo pasirūpino nuo pūtros apsvaigusi, viską labai neapgalvotai apgalvojusi diduomenė:

14 ideograma. Priešybinių santykių trikampis diduomenės atmetimo sąlygomis

Reikia būti stačiai apdujusiam, geram nevėkšlai, kad patektum į tokią beviltišką padėtį, į kokią save įvaro diduomenė, pasiekusi atmetimo tarpsnį. Kas toliau? Ieškoma išorinių sąjungininkų, nes pagrindinio ramsčio, išsižadėtos ir paniekintos savosios tautos, netekta. Išorinių sąjungininkų radus, diduomenės nuopolis kiek lėtėja, bet nestoja. Svetimų kariaunų kaina – vasalėjimas, globėjams iš svetur leidžiant savęs atsiriekti vis dažniau ir dosniau. Išorinių sąjungininkų neradus, tampama lengvu didžiosios negandos krimsniu. Žiemkenčių tautos erdvėlaikį vėl kausto apsivalymo žiemos gruodas.

 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

O kas, jei žiema vėluotų arba suvis neateitų? Netgi labai ne kas! Mat plintant ir ūmėjant didros uždegimui, vidinių priemonių karščiui numušti imuninę sistemą išorėn iškėlusi tauta neturi. Kad išnyktum, užtenka vieną kartą neišlikti. Istoriniame tautos erdvėlaikyje pakitus vasarų ir žiemų santykiui, o tautai nespėjus prisitaikyti, ir būtų tas vienas kartas.

Apibūdinęs didrą, pusiau repriza grįšiu prie pirmosios etnopatijos – vertikaliosios civilizacijos. Žmogiškosios dorybės (ἄριστος), išugdyto gebėjimo, ištobulinto būdo požiūriais dideivos yra pliuškiai, menkystos, ištižėliai, kol dar gauna drėgmės iš tautos kūno, o kai nebe – džiūsnos, skretenos, nuobiros, tiesiog κακός Etimologiniu požiūriu turbūt giminiuotinas su lietuviškuoju kaka. . Didra degraduojama ir tik degraduojama, kad ir kaip pasišventusiai menininkai bei inžinieriai plušėtų, kvėpindami pūtraus užsakovo raugą. Kitaip sakant, žmogiškosios prigimties šaunumo požiūriu didra yra pliurimas, kiužimas, moliuskėjimas į drebučius.

Vertikalioji civilizacija – priešingai! Čia žmogus, būdamas grobuonis par excellence, standina raumenis, lavina medžioklės įgūdžius, įdėmiu ir drausmingu aukos tyrinėjimu ugdo intelektą. Vertikalusis civilizuotumas – stipraus gaivalo, geros sveikatos, ypatingo talento, tiksliai ir grakščiai atlikto judesio, kantrios įžvalgos ir griežtos savitvardos požymis Nors galutiniu, asmens soteriologijos požiūriu šių puikių savybių atidavimas vertikaliajai civilizacijai yra neišmintingas ir bergždžias, nes vertikalioji civilizacija yra ne asmens, o rūšies tobulinimosi mechanizmas. . Suprantama, taip kalbėdamas, tikrovę piešiu teoriniais grynuoliais, o ne faktiniais mišrūnais, kuriais apgyvendinta sukuista žmogaus kasdienybė.

 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Vertikaliosios civilizacijos istorija sutampa su žmonijos istorija, trukme – visiškai, turiniu – iš dalies. Vertikaliąja civilizacija, be kita ko, žmoniją ir apibrėžiu, mat savąją visaėdžio prigimtį papildęs atsietiniu mąstymu, žmogus minta ne tik kitomis, bet ir savo paties rūšimi. Kanibalizmas, žmogėdrystė? Taip, tik pažengę, aukštesnės išsivystymo pakopos. Darsyk prisiminkime didžiąją katę. Ką daro liūtas, godžiai mėsinėdamas nudobtą elnią? Aukos energiją perdirba į savąją. Kokiu būdu įkypaakis kulinaras pasiekia šią smaguringą padėtį? Atiduodamas savąją energiją: kiūtinėja, žvalgo, radęs, tyko, ištaikęs akimirką, vejasi, puola, kaunasi, o tada lapnoja, ryja, virškina, protarpiais grėsmingai pašokdamas atbaidyti kraują užuodusių nekviestų svečių būrį (nuo inkščiančių hienų iki švokščiančių krokodilų). Štai ir lygtis: 1) svetimoji energija perdirbama į savąją netenkant savosios; 2) savosios energijos netenkama mažiau nei įsisavinama svetimosios; 3) kuo mažiau netenkama savosios energijos, svetimąją perdirbant į savąją, tuo gryniau ir tobuliau įgyvendinama plėšrūno prigimtis.

Civilizacija, skirtingai nei didžiosios katės, visaėdystę pavertė besaike nuostata, punktą nr. 3 perrašydama taip: kuo daugiau svetimosios energijos perdirbama į savąją, savosios netenkant kuo mažiau, tuo gryniau ir tobuliau įgyvendinama civilizacinė žmonijos prigimtis. Net ir būdami ėdrūs, liūtai paklūsta kūne šeimininkaujančiam saikui, todėl be ėdimo dar žaidžia, tinginiauja ir kitaip gerai leidžia laiką. O civilizacija tik ėda. Ėsdama ne sotėja, o alksta. Kuo daugiu įmeta į gurgiantį skrandį, tuo jis tuštesnis. Civilizacija nuolatos nepatenkinta, nes nepatenkinama iš principo. Kuo daugiau pažangos daro, tuo daugiau nepadariusi. Ir kitaip jaustis ji negali, mat pažanga – civilizacijos žadinimosi, dirginimosi, bėgėjimosi principas. Pažanga neturi objektyvaus adresato, baigtinio kelionės tikslo, kurį pasiekusi galėtų pasisotinti, nurimti, atilsti.

 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Civilizacija žmonijos istorijoje persivilko gausybę apdarų. Šiandien ji kostiumuota kapitalizmu, kurio įvairialypės sandaros ir veiksenos čia smulkiau nenagrinėsiu Tą dariau studijoje „Skrydis su Immanueliu Wallersteinu, arba Kaip pasaulinė sistema pateko į blaškos zoną“, 2016. Teorinei kapitalizmo apžvalgai skirtoje akademinėje literatūroje lietuvių kalba išskirčiau: Vytautas Rubavičius, Postmodernusis kapitalizmas, 2010. , veikiau susitelkdamas į kelis vertikalius, tautinės bendruomenės gyvensenai pačius pavojingiausius, šios santvarkos bruožus. Kapitalizmas – paskiausia ir pažangiausia žmonijos visaėdystės technologija, vertikaliosios civilizacijos potraukius įgyvendinanti moksliškai išplėtota žmogiškosios energijos gavybos, apdirbimo ir įsisavinimo pramone. Kapitalistas – nesvarbu ar veikdamas tiesiogiai, ar per intelektinius samdinius – yra žmogiškųjų išteklių sociologas, tiriantis Žinoma, ne tik tiriantis, bet ir darantis. , kaip kuo našiau savo paties rūšyje įvykdyti ankstesnėje pastraipoje apibrėžtus tris punktus. Liūtai tą daro horizontaliai, kitose rūšyse ir dar labai negrabiai (suprask, nenašiai): medžiodami, čiaumodami ir virškindami, išeikvoja daug jėgų, laimikį sudrasko (neleisdami jo gyvybinei energijai atsinaujinti, atsiauginti tas skaniąsias sprandines ir šonines), o ir lėkštėje daug palieka, visko negebėdami sukramtyti.

Vertikalioji kapitalistinė žmonija minta savimi ir minta daug imliau. Idealas – visos žmogiškosios gyvasties (energijos) įsavinimas. Visa – norminis kintamasis, o ne statistinis dydis, siekiamybė, o ne duotybė. Kapitalizmas žmogaus gyvasties trokšta idealiu mastu: tiek, kiek žmogus gyvasties gali sukaupti ir atiduoti iš principo, tobulomis sąlygomis, išpildęs prigimtinį potencialą. Dauguma žmonių savo energinių galimybių ribos patys nesiektų Iš paprasčiausios savisaugos, nes tokios ribos kartu būtų jų gyvybės ribos. , todėl kapitalizmas gyvastį turi išvilioti. Žemdirbiai veisia augalines kultūras, kapitalistai – žmogines. Vienų ir kitų pasaulėvokos ir pasaulėveikos principai – tokie patys, tik skiriasi objektas. Ką daro žemdirbys pačiu bendriausiu, makroskopiniu požiūriu, sėdamas, augindamas ir imdamas derlių? Varo iš gamtos energiją. Kaip? Žadindamas gamtos energiją savąja taip, kad ši kuo skalsiau ištektų žemdirbiui. Prižiūrėdamas, įtrešdamas, derlindamas pasėlius, žemdirbys verčia augalus būti savimi kiekiu, kurį nustato ir įsisavina pats. Tokia ir yra energijos varymo esmė: versti būti savimi ne sau. Išteklius sekinamas ne išoriniais veiksniais, o pačiu savimi, sunkiamas savo paties gyvybinio potencialo įgyvendinimu.

 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Kapitalistas žemdirbio pavyzdžiu tampa žmogiškosios gyvasties varovu: spiria subjektus jam ištekti visa idealiomis sąlygomis per gyvenimą galima sukaupti ir atiduoti žmogiškąja energija. Gyvastis žmogaus varoma gyvasties į žmogų varymu. Kaip žemdirbys iš gamtos energiją traukia apskaičiuotu pirminiu savo paties jėgų indėliu (regimai dosniu meta postūmiu Priešdėliu meta pažymiu, jog postūmio gavėjas (geobotaninė bendrija), priimdamas postūmį, nesupranta pirminės postūmio davėjo (žemdirbio) dingsties, mąstomos aukštesniu abstraktumo (klastos) lygmeniu. ), taip kapitalistas iš žmogaus gyvastį siurbia pirminiu savo paties energijos įnašu (regimai dosniu investiciniu meta postūmiu). Bendrasis gyvasties varymo mechanizmas atrodo taip:

15 ideograma. Žmogaus gyvasties varymas energinio ištekinimo įvija

Įvija vaizduoju žmogiškąjį išteklių, nykstantį įcentriniais sukiniais visiško energinio išsekimo viduryje link. Įvijon išteklius įsukamas gyvasties varovo apskaičiuotu savo paties energijos įnašu, kurio tikrosios dingsties ir poveikio išteklius nesupranta, gyvasčiai išstumti skirtą įvarą klaidingai laikydamas jėgas skatinančiu postūmiu. Nykdamas išteklius kliedi radimąsi, silpdamas – stiprėjimą, glebdamas – stiebimąsi, nes gyvasties ištekinimo įviją apgaulingai regi energijos apytakos ratu Plg. tautos raidą skatinančius apytakos ratus (žr. poskyrį „Tautos raida“). . Kapitalizmas energinio ištekinimo įvijos mechanizmą pavertė visuomenės mokslo objektu, ieškodamas būdų, kaip ilginti įvijos veikimo trukmę, didinti sukinių skaičių ir spartinti šiųjų apsukas didžiausiam galimam įvijos našumui gauti. Ištekti gyvasties varovui žmogus turi, pasiekęs savo raidos galimybių ribas. Kaip? Teorinėse užuovėjose kruopščiai tiriamu, lauko sąlygomis įdėmiai tikrinamu vertikaliu civilizaciniu varu.

 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Kapitalizmas yra pasaulėžiūra, įtakingiausias paprotinis Neginčytino elgesio pavidalo (graikiškai νόμος). naujųjų amžių žmonijos atsakymas į ontologinį klausimą Ką reiškia būti? Atsakymą sudaro trys filosofinės antropologijos prielaidos: būti – tai kaupti, kaupti – tai varžytis, varžytis – tai našėti Suktis, greitėti, spartėti, katalizuotis vienas kito atžvilgiu. . Pavymui eina trys loginės plėtotės: būnama kaupiant, o nustojus kaupti nykstama; kaupiama varžantis, o nustojus varžytis netenkama; varžomasi našėjant, o nustojus našėti atsiliekama. – Plėtotės, kuriomis regresyviai primenama apie baudžiamuosius padarinius, pasirinkus kitokią (nekapitalistinę) gyvenseną: atsilikęs neteksi, netekęs išnykti. Tris prielaidas ir tris plėtotes vienija bendra sąlyga veikti be vidinio saiko, stojant ties riba, kurią brėžia viena ar kita nenugalima stichija.

Ar galima tautinė bendruomenė kapitalistiniais santykiais dygsniuotoje visuomenėje? Ne, negalima iš esmės, nes kapitalizmas yra vertikaliosios civilizacijos apraiška, o vertikalioji civilizacija žmogaus gviešiasi tik mitybai, nemylėdama, negerbdama, netausodama. Broliautis ir seseriautis siurbiant artimųjų kraują, rezgant saviškiams gyvasties ištekinimo įvijas? Oi, ne. Tauta vertikaliosios civilizacijos sąlygomis – negalima. Neįmanoma tauta ir ištikta nevaldomos pūtros, lupama, plėšiama, draskoma kosminę šlovę haliucinuojančios diduomenės. Ir nutik taip: abi etnopatijos dabartinius lietuvius, it sutarusios, kamuoja išsyk ir, atrodytų, baigia numarinti. Tiek didra, tiek vertikalioji civilizacija (à la kapitalizmas) į mūsų psichosomatinius audinius įsisiurbė taip giliai, jog gležtame akyse. Štai čia, prieš pat mirtį, ir norėčiau klaustelėti apie gyvenimą.

 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Klausimai pasitinkant ateitį

Klausimai – trys, tačiau antrasis ir trečiasis prasmingi tik atsakius teigiamai į pirmąjį:
  1. Ar norime likti tauta? Ne valstybe, ne pilietija, ne nacija, o tautine bendruomene? Ar norime dalintis rūpesčiu, supratimu ir artumu, kuriais apibrėžiame Lietuvos erdvėlaikį kaip savąjį, o jį puoselėjančius tėvynainius kaip savuosius? Tauta yra ypatingas lėtinis išgyvenimas. Neišgyvenama tauta neišgyvens. Taigi, ar norime?
  2. Ar slopiname pūtrą ir didrą šalyje savomis, o ne svetimomis rankomis?
  3. Ar valdome vertikaliąją civilizaciją tėvynėje, vidaus kryptimi stabdydami, o išorės – skatindami?

Mano atsakymai – neabejojamai teigiami. O jūsų, brangieji?

 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Literatūra

 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

The Lithuanian People: Asking Questions, Deciding the Future

  • Bibliographic Description: Aivaras Stepukonis, Lietuvių tauta: lemtingi klausimai pasitinkant ateitį, @eitis (lt), 2018, t. 1 044, ISSN 2424-421X.
  • Peer Reviewers: Rytis Bulota, Vytautas Radžvilas, Zenonas Norkus.
  • Institutional Affiliation: Lietuvos kultūros tyrimų institutas.
Summary: The study begins with a brief introduction to philosophical thinking and experiencing by defining the notions of essential studies (esmėtyra), boundary studies (ribotyra), systemics, short-term (ūminė) versus long-term (lėtinė) experiences; furthermore, by unfolding an anthropological view of the most relevant phenomena for a philosophical reflection on one’s people – humankind as a species, the human being as an epiphenomenon of the species, the person, the community, culture, and civilization. Next comes a concise introduction to social phenomenology followed by a philosophical reflection upon the phenomenon of a people, a reflection that is facilitated by the analytical concepts of object-proximity (gretinys), thought-semblance (siejinys), pragmatic (steiginys) and organic (reiškinys) social formations to highlight the differences between real and illusory social phenomena. Finally, the Lithuanian people is brought to scrutiny by developing the notions of the synchronous and diachronous stages of ethnic growth, loops of energy-circulation, states of ethnopathy (vertical civilization, the spiral of energy repletion, subjective self-inflation and objective self-magnification – pūtra and didra), as well as the counter-mechanisms of self-defense and preservation (the systemic–antisystemic arches of rejection and the triangle of oppositional relations). The study ends by defining three fundamental questions targeted at the very survival of the Lithuanian people in the future.

Keywords: people, Lithuanian people, Lithuanians, Lithuania, state, people state, citizenry, nation, nation state, philosophy, phenomenology, philosophical thinking, philosophical experiencing, fourfold being, fourfold knowing, species, humankind, pantophagia, omnivorism, human being, person, community, culture, civilization, horizontal civilization, vertical civilization, spiral of energy repletion, system, antisystem, arch of rejection, triangle of oppositional relations.