Konferencija Tauta, kultūra, tapatybė: apie kuriamąsias ir ardomąsias įvairoves

  1. Aivaras Stepukonis Bendrasis redaktorius Darbuotojas

    2. „Šveicarijoje lietuviai vogė iš automobilių!“ – skardena žiniasklaidos antraštė. Sakinyje jungiamos dvi sąvokos lietuviai ir vogti, į lietuviai imtį įtraukiant lietuviai ir vogti dingstis, kurių pirmoji tyčia ar netyčia įsotinama antrąja. Gaunama painiava: vogė ne Jonas, Petras ar Beatryčia, ne vyrai ar moterys, ne studentai ar absolventai, ne girtuokliai ar narkomanai, ne bėdžiai ar turčiai, net ne įsilaužėliai ar ilgapirščiai – ne, vogė lietuviai. Betgi lietuviai vogti gali, tik vogdami lietuviškai, morfologiškai ypatingu būdu, kurį lemia vagių kultūrinė tapatybė, tautinis braižas, vienu žodžiu, lietuviškumas. Tokios galimybės, aišku, esama, bet ne rašeivų galvoms ji. O tai gal mokslininkų?
    Bajoras ir bajorija jūsų pranešime – kertinės sąvokos. Kaip tik jų ir likau deramai nesupratęs, nes nepavykdavo nustatyti griežtesnio ryšio tarp minėtų sąvokų dingsties ir imties. Pradėsiu nuo bajoro sąvokos, kurios neapibrėžiate, todėl tenka durstyti iš atskirų skiaučių.
    Iš Lietuvos gyventojų bajorus išskiriate pagal kilmę: ežiui – ežiukas, bebrui – bebriukas, o bajorui gimsta bajoriukas. Sąvokos bajoras imtis pagal šią pseudo eugeninę sampratą yra visas bajoro organizmas, o dingstis – bajorų patino ir patelės bendras palikuonis. Kultūros požiūriu tiek imtimi, tiek dingstimi biologinė bajoro sąvoka yra sekli, beveik tuščia. Biologinė kilmė juk galiausiai grąžina į primatus arba Adomą ir Ievą, kurie yra bendri visai žmonijai. Būdami bendrakilmiai, žmonės yra kilmingi arba visi, arba – nė vienas. (Turbūt dėl to Egipto faraonai, būdami apdairūs, save kildino iš dievų.)
     
  2. Aivaras Stepukonis Bendrasis redaktorius Darbuotojas

    Su bajoro kilme tiesiogiai susijusi bajoro visuomeninės padėties sąvoka, kurios imtis – fizinės ir metafizinės bajoro veiklos visuomenėje ribos, o dingstis – pagal kilmę veldimos luominės ir turtinės privilegijos. Kultūros požiūriu padėties sąvoka – turiningesnė nei kilmės, bet tik vidutinės ir tik iš dalies profesionalios, o ne aukštosios.
    Taigi remdamasis kilmės imtimi, mąstote bajorų kūnus, o padėties imtimi – tų kūnų reiškimosi visuomenėje sritį, ir vienos, ir kitos sąvokos dingstis (dėl jų prasminio skurdumo) papildydamas, įsotindamas, ar net pakeisdamas iš profesionaliosios ir aukštosios kultūrų perimtų sąvokų dingstimis. Kaitydamas šias dingstis „bajoriškomis“ įvardijate savybes, kurios nesudaro bajoriškumo apibrėžčių.
    Iš bendrų istorijos žinių, kartu filosofinių apmąstymų apie žmogaus prigimtį sprendžiu, jog luomai savaime kurdavo tik sąlygas (ir tas tik iš dalies), o ne priežastis profesionaliajai ir aukštajai kultūroms rastis – priežastis, kurios glūdėdavo anapus luomų juntančių, jaučiančių, mąstančių ir įsivaizduojančių asmenybių pašaukimuose bei talentuose. Šie ypatingų gebėjimų žmonės ne tik kurdavo minėtas kultūras, bet ir giliausiai suvokdavo jų esmę bei vertę. Luomai pirmiausia buvo tų kultūrų vartotojai, o ne kūrėjai ir suvokėjai.
    Įvedęs profesionaliosios ir aukštosios kultūrų dingstis į bajoro sąvokos imtį, vėliau jas išvedate kaip bajoriškas, apdovanodamas bajorystę dorybėmis, kurios, tegul ir puikios, vis dėlto nėra bajoriškos (nedaro bajorų bajorais). Laisvųjų ir dailiųjų menų panteone nei bajorams, nei valstiečiams vietos nenumatyta, tik talentingiesiems. Štai ir klausimas: šnekėdamas apie kultūrą, ją skirstote į žemąją ir aukštąją, pirmąją priskirdamas valstiečiams, antrąją – bajorams? O kas per vidurį? Kas vidutiniokai? Ar jie nesibūrė į luomą?
     
  3. Ačiū už komentarus ir klausimą, Aivarai. Pradėjote nuo lazdyno ir riešutų – man telieka sekti jūsų pėdomis. Per pamoką tikybos mokytoja klausia Pertriuko: rusvai ruda, su pūkuota uodega, lazdyne riešutus triauškia – kas? Petriukas: šiaip turėtų būti voverė, tamsta mokytoja, bet kadangi dabar tikybos pamoka, matyt, tai Jėzus Kristus. Apie ką ši istorija? Apie konteksto svarbą, žinoma, apie galią tapti iškreiptų veidrodžių karalyste perkoduojant kasdienes taisykles. Arba apie norą papasakoti anekdotą žaidžiant jūsų smėlio dėžėje. Tačiau nesiruošiu kalbėti apie metaforizuotos ar simbolinės kalbos poskonį, nenoriai paklūstantį jūsų siūlytai loginei skirčiai; man svarbu sugrąžinti diskusiją į pranešime nurodytą probleminį kontekstą prisirišant, žinoma, prie išsikelto tikslo.
    Jūs teisus, mano pranešime nėra aiškiai nužymėti esminiai bajorybės požymiai. Kodėl? Atsakymas banaliai paprastas: nes mano pranešimo tikslas kitas. Pats pranešimas grįstas prielaida, kad bajorybės apibrėžimas, cirkuliuojantis pasirinktoje nūdienos istoriografinėje tradicijoje, viena vertus, yra pakankamai žinomas; kita vertus, šio apibrėžimo žinomumas negali nuslėpti jo nepakankamumo ar tendencingumo nepastebint, ignoruojant ar kitaip iškraipant reikšmingus bajorybės požymius. Ir, žinoma, ne visai adekvačios pozicijos vertinant bajorybės indėlį į lietuvybės aruodus. Kitaip tariant, savo pranešime nesiekiau išsamiai ar pasirinktinai apibūdinti bajorybės fenomeno; atvirkščiai, siekiau parodyti dominuojančio apibrėžimo skurdumą bei vienpusiškumą, taip pat išdėstyti tokius bajorybės požymius, kurių minėtas apibrėžimas nepastebi. Pastarieji turėjo pagrįsti dabar funkcionuojančio apibrėžimo nepakankamumą ir tikėtinai tapti gairėmis jį koreguojant bei plėtojant. Trumpai tariant, mano pranešimas ne apie bajorybę, bet apie požiūrį į bajorybę ir to požiūrio kritiką. Gal todėl bajorijos portretas yra „skiautinis“.
     
  4. Bet tarkime, kad pasirinktas bajorybės apibūdinimo kelias buvo klaida; tarkime, kad reikėjo nurodyti aiškius požymius, darančius bajorą bajoru, o bebrą bebru, anot jūsų. Nesvarbu, kodėl to daryti nesistengta; svarbu, kad tai nepadaryta ar padaryta nepakankamai. Ką siūlote jūs? Išskiriate pasirinktus bajorybės požymius, pirmiausia kilmės veiksnį, ir jų kritiką paverčiate pranešime bajorybei priskirto vaidmens kritika. Šiek tiek gaila, kad jūsų nedomina diskusija su mano pateiktais bajorybės požymiais, kurių, mano nuomone, stokoja pasirinkta istoriografinė tradicija. Neminint jūsų abejonės bajoriškos ir aukštosios kultūros suartinimu, į kurią atsakysiu kiek vėliau. Ką gi, pažvelkime į jūsų argumentus.
     
  5. Pritarčiau jums, jei kalbėtume apie bajorą ne istorinės epochos, bet kalbinės logikos kontekste. Kalboje nuolat susiduriame su įdomiais objektais, pavyzdžiui, kalnais be pakalnių, bet empirinėje tikrovėje jų sutikti neteko. Kalbėti apie kultūrinį biologinės kilmės nereikšmingumą galima tik atmetant tiriamo konteksto specifiką, paprasčiau kalbant, priskiriant dabarties požiūrį praeičiai, kurios visuomenės, kaip bepažiūrėsi, kone visada buvo kastinės, luominės, t. y. vienaip ar kitaip hierarchizuotos. O tokio tipo visuomenėse kilmė buvo itin reikšmingas veiksnys, apspręsdavęs žmogaus galimybių ribas atsižvelgiant į luominį kontekstą. Biologinis kilmės faktas iš principo nebuvo ir negalėjo būti vien biologinis – pirmiausia jis buvo socialinis ir juridinis, įkeliantis „biologinį neutralumą“ į konkretaus luomo kontekstą ir tam luomui priskirtus vaidmenis. Žmogus ne šiaip gimdavo – jis neišvengiamai gimdavo konkretaus luomo atstovu, priimdamas to luomo teises ir pareigas. Kitaip tariant, kone tuščias biologinis paveldėjimas generavo itin konkrečią luominę atranką ir anaiptol ne tuščius sociokultūrinius efektus. Išimtys, žinoma, tik patvirtino taisyklę: tarpluominės kopėčios veikė pirmiausia išimties režimu. Formaliai galime skirti biologinį ir kultūrinį sąlygotumą – tačiau luominė tikrovė juos vertė ranka rankon veikiančiais instrumentais. Trumpai tariant, nematau reikalo skirti bajoro kūną ir socialinę to kūno padėtį – kam dauginti skirtis, kurios, mano nuomone, tyrime nebūtinos? Arba tiesiog sutarkime, kad bajoro apibrėžimu laikysime dominuojantį jo amžininkų požiūrį, pagrįstą kilmės sureikšminimu.
     
  6. Abejotinas ir biologinio paveldimumo nureikšminimas dabartinėje neluominėje visuomenėje. Viena vertus, taip, luomai Lietuvoje panaikinti 1918 m., ir mes kone šimtmetį atmetame kilmės argumentą skirstant pačius įvairiausius nūdienos resursus. Visai nesvarbu, gimėme turtingo politiko ar vargšo benamio šeimoje, galimybės kurti būsimą gyvenimą yra akivaizdžiai vienodos. Kas su tuo ginčytųsi? Kita vertus, esame apsėsti biologinio paveldimumo gal net labiau nei tradicinis luominės visuomenės žmogus. Maždaug nuo XIX amžiaus Vakarai luominės kilmės paveldimumo idėją palaipsniui pertvarkė į biologinės konstitucijos paveldėjimą. Individuali arba kolektyvinė sveikata ir polinkis ligoms, genialumas ir silpnaprotystė pradėtos aiškinti remiantis ankstesnių kartų analogiškais precedentais. Jūs teisus, kai kuriais atvejais šį apsėstumą galime vadinti pseudomokslu; tautos ar rasės sveikatos arba grynumo siekis, greta nekaltų auklėjimo bei higienos praktikų pasitelkė ir etninį valymą ar net holokaustą. Tačiau galų gale biologinio paveldimumo tyrimai išvirto į nūdienos genetikos pasiekimus, kurie neretai yra tapę kone matrica aiškinant įvairiausius sociokultūrinius reiškinius. Visiems aišku, kas turima omenyje, kai sakoma, jog sportas yra genetika, muzikavimas yra genetika, ligos yra genetika, charakteris yra genetika ir pan. Suprantama, lavinimo prievolė tokiais teiginiais neneigiama. Trumpai tariant, visi žmonės yra kilmingi, nes už kiekvieno stovi jo protėvių eilė. Juk tai jūs teigėte? Kita vertus, tos eilės gali būti labai skirtingos, todėl protėvių įvairovė lemia ir mūsų kilmės įvairovę. Ar jai suteiksime mėlyno arba nemėlyno kraujo, gero arba blogo genetinio paveldėjimo pavidalus, sprendžia konkreti istorinė epocha.
     
  7. Kiek nustebino jūsų pozicijų (žinomų iš anksčiau) pokytis – užuot kalbėjęs apie socioekonominį kultūros sąlygotumą jūs teigiate romantiškai idealistinę meno viršenybę luominių pozicijų atžvilgiu. Pripažįstu, nelengva su tuo sutikti, ypač jei turite omenyje luominės visuomenės menininką. Galima daryti prielaidą, kad visais laikais buvo žmonių, gebančių jausti ir mąstyti taip, tarsi jų nesuptų hierarchiniai socialiniai santykiai. Tačiau aš linkęs manyti, kad tokių buvo itin mažai, tad man priimtinesnė kita prielaida, teigianti daugumos kūrėjų socialinį sąlygotumą ir atitinkamus mentaliteto tipus. Buvo toks ankstyvojo rusiško socializmo patriarchas Aleksandras Ivanovičius Gercenas. Išvykęs į Vakarus jis itin europietiškai smerkė baudžiavinius santykius ir aistringai kovojo už jų atšaukimą. Žinia, Europai reikia pinigų, kurių mūsų revoliucionierius įgijo apdairiai pardavęs savo nekilnojamąjį turtą Rusijoje kartu su baudžiauninkais.
     
  8. O gal jūs kalbate apie šiandieninę situaciją, kuri iš tiesų leidžia į kultūros panteoną iškilti talentingiausiems, nepaisant jų kilties? Gal jus suklaidino aukštosios kultūros terminas, kuris šiandien nusako kokybinį pranašumą žemosios arba masinės kultūros atžvilgiu? Maniau, akivaizdu, kad pranešime aptariama skirtis vartojama kita prasme. Ankstesnėms, luominėms visuomenėms tirti aukštosios ir žemosios kultūros skirtis naudojama vengiant vertybinio santykio; čia kalbama ne apie kultūros kokybę ar pranašumą, bet atstovavimą tam tikrai socialinei grupei, luomui, kastai ir pan. Paprastai kalbant, aukštoji kultūra siejama su aukštaisiais luomais, o žemoji – su žemaisiais. Tai ne vienintelė, bet ganėtinai įsitvirtinusi tyrimų perspektyva, davusi gerų rezultatų, tad vargu ar būtina įrodinėti jos teisėtumą. Tai atsakymas į kitą jūsų išsakytą abejonę. Spėju, visiems žinomi klasika tapę Michailo Bachtino tyrimai, pagrįsti būtent žemosios ir aukštosios kultūros skirtimi, daugmaž atitinkančia luominių grupių skirtis. Be abejo, kai kurie tyrėjai pasitelkia detalesnį skirstymą. Tai lemia pasirinkta perspektyva – kuo labiau bus „priartintas vaizdas“, tuo daugiau tarpinių grandžių tyrėjui atsivers.
     
  9. Iš esmės, atsakymas į jūsų klausimą jau duotas, tačiau norėčiau jį papildyti. Aukštosios ir žemosios kultūros skirtis yra bendro pobūdžio tiriamasis instrumentas, pabrėžiantis skirtingų luominių grupių kultūrinį netapatumą. Suprantama, tai apibendrinantis, tam tikra prasme tikrovę supaprastinantis ar net prievartaujantis modelis – kaip bet kuri kita abstrahuota bendrybė, atstovaujanti pasirinktai konkretybių grupei. Iš tiesų juk nesvarbu, kiek skirtingų socialinių laiptelių išskirsime ir apdovanosime kultūriniu savitumu. Tarp dviejų gretutinių visada bus tarpas, leisiantis kam nors klausti: o kodėl neįtraukti šie ribiniai reiškiniai? Ar todėl, kad jie nesibūrė į luomą? Tai kone begalinio dalumo paradoksas, kurio paribiai turėtų sutapti su kultūrinės raiškos empiriniu konkretumu. Kita vertus, jūs teisus, prielaidaudamas kitų prieigų galimybę, siūlančią kultūros tyrimus anapus, greta ar virš luominių skirčių – tačiau mano pranešime ši galimybė akivaizdžiai nenaudota dėl jau minėtų priežasčių.
     
  10. Be abejo, jūs teisus skirdamas kultūros kūrimą ir vartojimą. Kolegė Odeta Žukauskienė ankstesnėje diskusijoje jau minėjo „praktinį žinojimą“, iš dalies atliepiantį tai, ką mes dabar pavadinome kultūros vartojimu. Šiaip ar taip, bet kuriame luome kūrėjų visada buvo mažiau nei tiesiog vartotojų. Neabejotinai menininkai, žymūs ar nelabai žymūs, nevadintini aukštųjų luomų dauguma; tačiau dauguma šių menininkų buvo būtent aukštųjų luomų atstovai. Ir visai nesvarbu, kad dažnai tai buvo ne itin įtakingų ar neturtingų kilmingųjų atžalos. Svarbu, kad luominės privilegijos užtikrino jiems daug palankesnes sąlygas tapti kūrėjais nei žemųjų luomų atstovams. Valstiečiui nelengva buvo įstoti studijuoti tapybą Rusijos imperijos sostinėje, nes Imperatoriškoji menų akademija Sankt Peterburge priėmė tik kilminguosius. Jam nelengva buvo nuvykti į Sankt Peterburgą, nes valstiečio darbas neleido sukaupti pakankamai lėšų, o baudžiauninko statusas reikšmingai ribojo asmeninę judėjimo laisvę. O kur dar stojimui būtinas išsilavinimas, kitų kalbų žinojimas ir t. t.? Neužmirškime ir mentaliteto barjerų. Gal ne vienas valstietis savęs klausė: o kam man tos maliavonės? Gal geriau į kunigus, jei jau tėvai pinigus surinko? Žinoma, atsakysite, kad buvo įmanoma įveikti tokias užtvaras. Tikrai taip, bet tada jau kalbame apie išimtis, kurių, kaip bepasuksi, nebuvo daug. Mūsų diskusija verčia grįžti prie pamatinių prielaidų rinkimosi: ar kultūrą luominėje visuomenėje kuria luominių skirčių apspręstas kūrėjas, už kurį statau aš, ar nežinia būdu nuo jų išsilaisvinęs kūrėjas, už kurį statote jūs? (Tikiuosi, lažybos atleistinos, jei lažinasi žmonės, kurių vienintelė valiuta yra gebėjimas suregzti ne pačią kvailiausią mintį. Atsiprašau, mūsų valiuta yra tikėjimas tokiu gebėjimu.)
     
  11. Bet kuriuo atveju aukštosios ir žemosios kultūros skirtis paremta prielaida, kad mūrinio dvarelio ir dūminės pirkios aplinkose funkcionuojantys kultūros režimai reikšminga dalimi buvo skirtingi, nesvarbu, kaip juos bepavadintume, ir kokias sąsajas beatrastume. Galėjo pasitaikyti, kad dvarelio miegamuosiuose pričiupdavo valstietį, o pastarojo pirkioje – girtą bajorą; teoriškai net jūsų minėtas bebras po kažkurio lova galėjo palįsti smalsumo vedinas. Ko tik gyvenime nenutinka. Bet daug didesnė tikimybė, kad bebras šeimininkavo bebrų namelyje, droždamas naujus bebriukus, pirkioje tuo pačiu užsiėmė valstietis, o dvarelyje prie žvakės dūsavo bajorienė jos vyrui karštai studijuojant Aukso altorių. Iš tiesų, man nėra labai svarbu, kas bajorą darė bajoru – aukštosios kultūros kūrimas ar palaikymas ją vartojant, kilmės genealogija ar viskas kartu. Svarbu, kad minėti požymiai ar veiklos jį skyrė nuo valstiečio, kuris turėjo labai menkas galimybes dalyvauti aukštosios kultūros kūrime ir ne mažiau ribotai galėjo ją vartoti. Tačiau jis turėjo savo pasaulį, suprantama, griežtai neatskirtą nuo dvaro, bet tam tikru mastu autonomišką, pasižymintį savitumu, kurį ir vadinu valstietiška kultūra.
     
  12. Ką noriu pasakyti? Bandau pagrįsti aukštosios ir žemosios kultūros skirtį remiantis luominiu netapatumu; tačiau nederėtų pažodžiui šiuos argumentus taikyti vertinant visą mano pranešimą. Jame aptariamas kontekstas pasižymi tarpluominių sienų byrėjimu, todėl aukštosios bei žemosios kultūros skirtis tapo svarbi ne savaime, bet jos nyksmo, perimamumo ir reartikuliacijos požiūriu. Būtent čia susiklostė scena, į kurią galėjo žengti luominės kultūros prietarus įveikęs kūrėjas. Tačiau ši įveika plėtojosi konkrečių tradicijų kontekste, ir pastarųjų modernizacija nebuvo ir negalėjo būti tapatinama su „balto lapo pradžia“. Trumpai tariant, subjektyvus „luominių prietarų“ atmetimas, net jei jis tikrai įmanomas vienos kartos ribose, anaiptol netapatus atsiribojimui nuo objektyvaus luominio paveldo. Ir šiaip luominio paveldo išlikimo klausimas yra įdomus. Pavyzdžiui, ar primygtinai peršamas valstietiškos tautos konceptas savo ruožtu neperša minties apie neįveiktus kurio nors vieno luomo prietarus?
     
  13. Kaip susiklostė moderni lietuviakalbė literatūra, pagrįstai ar ne visai tapatinta vien su valstietiškos tautos saviraiška? Jei neklystu, valstietija Lietuvoje ilgus amžius neturėjo savo literatūrinės tradicijos, pastaroji skleidėsi pirmiausia aukštųjų luomų aprėptyje, nors specifinės jos formos nežymia dalimi buvo skirtos ir valstietijai. Tad kaip XIX amžiaus antroje pusėje atsirado lietuviakalbiai poetai ir rašytojai, peržengę skystokos religinės didaktinės literatūros rėmus? Ar garbinami išeiviai iš valstietijos tam tikra prasme neturėjo nusisukti nuo tradicinės valstietiškos kultūros, kad galėtų įžengti į aukštųjų luomų ir jų vartojamos kultūros kontekste funkcionuojančius mokslo, švietimo ir kultūros institutus? Juk savo luominės kultūros aprėptyje jų negalėjo rasti? Ar neprivalėjo išmokti kitų kalbų, ar ne per jas susipažino su kitakalbėmis literatūrinėmis tradicijomis, kurias, beje, neretai laikė savomis? Viso to valstietiška kultūra negalėjo pasiūlyti. Ne todėl, kad ji „nekokybiška“ ar kad jos atstovai buvo mažiau gabūs, bet todėl, kad ji buvo kitokia, ir, suprantama, aukštojo mokslo institutų, profesionalios literatūrinės kultūros ir pan. joje paprasčiausiai nebuvo. Valstietiškoje kultūroje veikė pirmiausia sakytinės tradicijos institutai, su jais siejama perimamumo ir patirties dalijimosi mechanika, į kurią augančiu, bet vis dar nežymiu mastu terpėsi rašytinis žodis.
     
  14. Todėl, pradėdami kalbą apie profesionalios modernios lietuvių literatūros klostymąsi, neišvengiamai nurodome į ilgai dominavusių kitakalbių literatūrinių tradicijų absorbavimą. Kartu su jas aptarnavusiu kultūriniu kontekstu. Be abejo, rašytinė lietuvių kalba egzistavo. Ir nesvarbu, kad iki XIX amžiaus antros pusės ja rašė pirmiausia bajorijos atstovai, visada keliakalbiai, paprastai geriau kalbėję lenkiškai nei lietuviškai. Svarbu, kad lietuviakalbė religinė didaktinė XIX antrosios amžiaus pusės literatūra turėjo kokybiškai ir kiekybiškai persitvarkyti virsdama naujo tipo tradicija. Ir kitakalbis literatūrinis kontekstas, kuriame šie virsmai vyko, neabejotinai buvo pasitelktas tos tradicijos reikmėms. Lietuvybės pirmeiviai deklaratyviai sakralizavo lenkakalbius Adamo Mickewicziaus ar Józefo Ignacy’jaus Kraszewskio kūrinius – ar tai ne akivaizdus minėtos priklausomybės įrodymas?
     
  15. Aivaras Stepukonis Bendrasis redaktorius Darbuotojas

    Pranešimu vedėte mane iš taško A į tašką B. Pranešimo mokslinis pobūdis leido daryti prielaidą, kad taškai A ir B – ne prasimanyti, o tikri, įvykę praeityje arba vykstantys dabar. Vedėte aiškindamas. O nutiko taip, kad nei išėjau, nei atėjau. Klausiau, kodėl. Vienas iš veiksnių – mano, sekėjo, žinių stygius. Nesu deramai susipažinęs su istoriografiniais požiūriais, kuriuos apibendrinate ir kritikuojate (nors autorių ir neįvardijate, o būtų naudinga). Vis dėlto skaitydamas susidūriau su dalykais, kurie vertė dvejoti išeities taško A tikroviškumu, o patį vedimą, atrodytų, keitė laisvesnio pobūdžio judėjimu, plastiniu požiūriu tegul ir grakščiu, tačiau nebevykdančiu pirmykščio tikslo – vesti į tikrą B. Todėl ir likau stoviniuoti metodologiniame prieangyje, kartu ir jus ragindamas ten praleisti šiek tiek daugiau laiko.
    Eidamas pasivaikščioti aunuosi batus, nors batų avėjimas nėra pasivaikščiojimo tikslas. Bajorystės apibrėžimo visų pirma reikia jums pačiam kaip metodinės priemonės, o sykiu ir įsipareigojimo aiškinimo metu nekaityti požiūrių į objektą. Reikia to apibrėžimo ir skaitytojui, kad galėtų lengviau sekti jūsų mintis, o reikalui esant, akyliau patikrinti vieno kito loginio vingio pagrįstumą. Apibrėžiama vienu–dviem sakiniais, tam atskirų pranešimų nereikia. Bajorystės apibrėžimas – tik preliudija į būtinybę aiškinti, kodėl vieną ar kitą elgseną įvardijate bajoriškomis. Padėtis X yra bajoras negrindžia visuotinybės Viskas, ką daro X, yra bajoriška. Norint, kad būtų, bajorystę būtina įrodyti esant tikrąja veiksmo priežastimi.
     
  16. Aivaras Stepukonis Bendrasis redaktorius Darbuotojas

    Siūlau bendravimą, pastabas. Gal kuri nors pravers, ypač gludinant tyrimo metodiką. Požymių skyrimas nėra savitikslis. Skyrimu ruošiama metodinė dirva priežastiniam elgesio aiškinimui bajorystės kategorija. Skaitydamas pranešimą siekiau įsitikinti, kad bajorišku vadinamą elgesį išties lemia bajorystė, o ne kiti veiksniai. Jei vis dėlto lemia kitkas, norėjau įsitikinti, kad telkiatės ne bajorystės, o tikslesnius apibūdinimus. Neįsitikinau. Todėl įvadinėje klausimo dalyje įtaigavau, kad bajorystės požymių neskyrimu ir palyginti laisvu įvairių (ypač aukštosios kultūros) veiklų priskyrimu bajorų luomui klaidinate skaitytoją, bajorus dabindamas požymiais, reikšmėmis ir nuopelnais, kurių radimosi ir reiškimosi laukai su bajorija nesutampa, net jei iš dalies ir persidengia.
     
  17. Aivaras Stepukonis Bendrasis redaktorius Darbuotojas

    Mano pastaba su romantika ir idealizmu neturi nieko bendra. Greičiau su kančia ir prakaitu – tuo, ką lotynai reiškė posakiu per aspera ad astra. Koks tobulas bajorijos apibūdinimas, ar ne? Kandžiai juokaujant! Mąstau apie žmogų meritoriniu požiūriu, domiuosi tikraisiais nuopelnais, žmogiškuoju priežastingumu, aukštosios kultūros atveju, ypatingais atskirų asmenybių gebėjimais, technikos lavinimu, formos meistryste, kūrybiniu polėkiu.
    Nepainiokite socialinio ribojimo ar sąlygojimo sąvokų su priežastingumo. Ribos ir sąlygos nekuria, kuria priežastys. Visuomenės, įskaitant luomines, nustato pradines sąlygas – santvarką, infrastruktūrą ir pan., – kuriomis įgyvendinama individuali prigimtis. Nei santvarka, nei infrastruktūra savaime aukštosios kultūros nelaiduoja, ją tiesiogiai kuria individai, ir priežastys, kodėl jie geba tai daryti, slypi anapus visuomenių, individualiose kūrėjų prigimtyse.
    (Jei Arvydas Sabonis būtų žaidęs krepšinį bajorų laikais, turbūt nepraleistumėte progos krepšinį pakrikštyti bajorišku sportu. Nesutikdamas, dargi maištaudamas žaisčiau kašę.)
     
  18. Aivaras Stepukonis Bendrasis redaktorius Darbuotojas

    Istorijoje rasime ne vieną ir ne du aukštosios kultūros kūrėjus, nepriklausiusius kilmingiesiems. Pavyzdžiui, Sokratas buvo net mūrininkas. Mozartas, muzikos mokytojo sūnus, nepaisant šlovės, palaidotas prasčiokų kapinėse. Kantas gimė pakinktų meistro iš Klaipėdos šeimoje. Rėza paauglystę leido beturčių prieglaudoje. Ir ne apie išmintis – aš, o apie taisykles. Talentų fotosintezė vykdavo ne tik kilmingųjų šiltnamiuose, bet ir nekilmingųjų daržuose – ypač čia! Nepamirškime: iki Renesanso dailieji menai (tapyba, skulptūra, muzika) kartu su mechaniniais (architektūra, karyba, prekyba) Europoje laikyti artes serviles. Menininkai priklausė nekilmingiesiems, kurie ir kūrė aukštąją kultūrą. Istorija padėtį tik iliustruoju, o argumentuoju žmogaus prigimtimi: aukštosios kultūros vertybėms kurti būtini ypatingi gebėjimai, kurių neišvesi iš luominės padėties, todėl luomine priklausomybe tų gebėjimų ir nepaaiškinsi.
     
  19. Aivaras Stepukonis Bendrasis redaktorius Darbuotojas

    Vertybiniu santykiu, kultūros kokybe ir pranašumu pasirūpino aukštieji luomai, tyrėjams liko tik atsiduoti. Arba maištauti, rizikuojant netekti darbo, nes daugumos darbas net ir šiandien – tvarkyti iš „valstietiškų“ pinigų išlaikomas kultūrines aukštųjų luomų atliekas (paveldą).
    Aukštojoje kultūroje kryžiuojasi dvi žodžio aukštasis reikšmės: 1) aukštoji prigimtis (vidinė gėrio, grožio ir tiesos buveinė) ir ja paremtos aukštosios dorybės, 2) ypatingi gebėjimai minėtoms prigimčiai ir dorybėms suteikti aukšto meistriškumo meninę formą. Aukštajame luome per aukštosios kultūros vartojimą reikšmės nr. 1 ir 2 toliau kryžminamos su 3) aukštoji žmogaus padėtis socialinėje galios piramidėje, valdant turtus ir kitus žmones. Galiausiai į šią trireikšmę amalgamą įliejama 4) aukštosios veldimosios genetinės savybės. Šias reikšmes aukštieji luomai gudriai plakdavo, racionalizuodami savo kultūrinį ir biologinį šaunumą. O mes skirkime, antraip sėsime painiavą.
     
  20. Aivaras Stepukonis Bendrasis redaktorius Darbuotojas

    Aukštieji luomai daro kultūrą aukštąją? Ne atvirkščiai? Ar visa aukštųjų luomų kultūra yra aukštoji? Turto prievartavimo – aukštoji? Kitų kraštų vergimo, kolonizavimo, genocido – aukštoji? Dekadanso – aukštoji? Pigaus pramogavimo, buitinės trivijos, tuštybės, nuobodžiavimo – aukštoji?
    Gal taip, kaip prieš gerą šimtmetį jau buvo atsiradęs puikiai rašantis valstietis Kristijonas Donelaitis? Projektuojate aukštesnės (vidutinės) kultūros, ką jau kalbėti apie aukštąją, monopolį į bajoriją, kurios ši neturėjo. Rusijoje ir Europoje XIX amžiuje veikė universitetai, į juos po truputį bėgėjosi neturtingieji laisvieji. Ne į dvarelius, o į universitetus. Pas tuos pačius nekilmingus mokytojus, iš kurių privačias pamokas kadaise pirkdavo ir kilmingieji.