Studija Lietuvos „šauliai“, Latvijos „aizsargai“ ir Estijos „kaitseliitai“ Holokausto akistatoje: lyginamoji analizė

  • Bibliografinis aprašas: Hektoras Vitkus, Lietuvos šauliai, Latvijos aizsargai ir Estijos kaitseliitai Holokausto akistatoje: lyginamoji analizė, @eitis (lt), 2017, t. 794, ISSN 2424-421X.
  • Ankstesnė laida: Hektoras Vitkus, „Lietuvos šauliai, Latvijos aizsargai ir Estijos kaitseliitai Holokausto akistatoje: lyginamoji analizė“, Lituanistica, 2015, t. 61, nr. 3(101), p. 196–220, ISSN 0235-716X.
  • Padėka: Studija parengta įgyvendinant Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą mokslininkų grupių projektą „Paramilitarinių organizacijų reikšmė valstybės gynybos sistemoje: Lietuvos šaulių sąjungos atvejis“ (MIP-001/2013).
  • Institucinė prieskyra: Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas.
Santrauka: Studijos tikslas – išanalizuoti prielaidas, lėmusias dalies buvusių tarpukario paramilitarinių organizacijų – Lietuvos šaulių sąjungos, Latvijos Aizsargi ir Estijos Kaitseliit narių dalyvavimą pirmosiose masinėse žydų žudynėse nacių okupuotose Baltijos šalyse „Žydų klausimo teritorinio sprendimo“ (1941 m. birželis–gruodis) periodu. Tyrimo dėmesio centre (plačiąja objekto prasme) yra veiksniai, sąlygoję buvusių šaulių, aizsargų ir kaitseliitų į(si)traukimą į žydų genocido procesą ir turėję įtakos tolesnei Holokausto eigai Baltijos šalyse.

Pagrindiniai žodžiai: šauliai, aizsargai, kaitseliitai, žydai, Holokaustas.
 

Įvadas

Dalies tarpukariu veikusių ir sovietinės okupacijos pradžioje 1940 m. likviduotų Latvijas Aizsargi organizacija likviduota 1940 m. birželio 23 d., Estijos Kaitseliite – birželio 27 d., Lietuvos šaulių sąjunga – liepos 11 d. Lietuvos šaulių sąjungos (toliau – LŠS), Latvijos Aizsargi (lat. Latvijas Aizsargi, toliau – LA) ir Estijos Kaitseliit (toliau – EK) – paramilitarinių organizacijų narių vaidmens Trečiojo Reicho ir Sovietų Sąjungos karo pradžioje prasidėjus žydų persekiojimui bei pirmosioms masinėms žudynėms klausimas yra sulaukęs istorikų Žr. Tomas Balkelis, „Piliečiai kariai: paramilitariniai judėjimai Baltijos šalyse po Pirmojo pasaulinio karo“, p. 168; Arūnas Bubnys, „Holokaustas Alytaus apskrityje 1941 m.“, 2012; „Holokaustas Lietuvos provincijoje 1941 m.: žydų žudynės Kauno apskrityje“, 2002; Sigitas Buchaveckas, „Holokaustas Raseinių apskrityje: Nemakščių valsčiaus žydų žūtis“, 2010; Sigitas Buchaveckas, „Musninkų valsčius nacių okupacijos metais“, 2005; Christoph Dieckmann, Deutsche Besatzungspolitik in Litauen, 1941–1944, S. 299–301, 309–315; Christoph Dieckmann, Saulius Sužiedėlis, Lietuvos žydų persekiojimas ir žudynės 1941 m. vasarą ir rudenį: šaltiniai ir analizė, p. 35–44; Alfonsas Eidintas, Žydai, lietuviai ir holokaustas, p. 162–291; Andrievs Ezergailis, “Vācu laiki 1941–1945. Atbrīvošana, brīvprātība, pašaizsardzība, atriebība”, 2003; Alfredas Rukšėnas, „Pasipriešinimas Kretingos, Telšių ir Mažeikių apskrityse pirmosios sovietinės okupacijos laikotarpiu (1940–1941 m.)“, 2009; Joachimas Tauberis, „Tarp laisvės kovos ir masinių žudynių: 1940–1944 metų fiktyvios lietuviškos biografijos įvadas“, 2003; Rimantas Zagreckas, „Holokausto dalyvio socialinis portretas“, 2012; Anton Weiss-Wendt, Murder Without Hatred: Estonians and the Holocaust, p. 94–107, 114–115; “The Soviet Occupation of Estonia in 1940–41 and the Jews,” 1998; “Why the Holocaust Does Not Matter to Estonians,” 2008. dėmesio, tačiau nėra giliau analizuotas. Daugumos istorikų nuomone, dalies buvusių Baltijos šalių paramilitarinių organizacijų narių dalyvavimas bendrame Holokausto genezės ir eigos procese buvo dėsningas reiškinys. Šiuo požiūriu šaulių, aizsargų ir kaitseliitų vaidmuo pirmosiomis Trečiojo Reicho ir Sovietų Sąjungos karo dienomis nacių represinių struktūrų inicijuoto smurto prieš žydus veikose nebuvo išimtis kitų visuomenės grupių, dalyvavusių jose, kontekste. Tačiau pastaroji prieiga atspindi tik plačiau žinomą kontroversijų, susijusių su dalies buvusių Baltijos šalių paramilitarinių organizacijų narių vaidmens pirmosiose masinėse žydų žudynėse 1941 m. birželio–gruodžio mėn. Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje vertinimais, pusę.
 

Apibrėžiant analizuojamos problemos ištyrimo lygį bendrame Holokausto istoriografijos kontekste tenka konstatuoti, kad šaulių, aizsargų ir kaitseliitų vaidmens žydų genocido veikose suvokimas yra stipriai paveiktas tam tikrų nuostatų. Kaip žinia, sovietinė istoriografija nestokojo „faktų“ Panašus motyvas buvo pastebimas ir 1944 m. vasarą Lietuvoje darbą pradėjusios „Ypatingosios valstybinės komisijos vokiškųjų fašistinių grobikų bei jų bendrininkų piktadarybėms nustatyti ir ištirti“ (suformuota 1943 m. kovo mėn.) veikloje, siekiant ne tik užtikrinti „sovietinį teisingumą“, bet ir surinkti būsimam karo nusikaltėlių procesui reikalingus duomenis apie nacių ir vietinių talkininkų nusikaltimus prieš „tarybinius piliečius“ (priklausymas tarpukario LŠS pagal Rusijos Sovietinės Federacinės Socialistinės Respublikos Baudžiamojo Kodekso 58 straipsnį buvo traktuojamas sunkinančia aplinkybe procesuose prieš masinių žudynių organizatorius ir vykdytojus). Išskirtoji sovietinio teisingumo struktūrų pozicija pokario laikotarpiu buvo perkelta ir į istoriografiją, kurios teigimu, buvę šauliai, „Didžiojo Tėvynės karo“ metais Lietuvoje tarnavę vokiečių administracijos kontroliuotos policijos (ji buvo SD ir SS sudedamoji dalis) struktūrose, savisaugos būriuose arba Vokietijos Vermachto daliniuose, neišvengiamai a priori buvo „susitepę tarybinių žmonių krauju“. Žr. Julius Būtėnas, „Buržuaziniai nacionalistai – hitlerinių okupantų talkininkai“, 1961. , inkriminuojančių genocidinių nusikaltimų prieš Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojus veikas ne tik nacių okupacinio režimo politinėms ir represinėms struktūroms, bet ir „vokiškųjų fašistų penktajai kolonai – buržuaziniams nacionalistams“, kuriems a priori buvo priskirti šauliai, aizsargai bei kaitseliitai Žr. Genovaitė Erslovaitė, Kazimieras Rukšėnas (sud.), Masinės žudynės Lietuvoje (1941–1944): dokumentų rinkinys, p. 55–68. (būtina pažymėti, kad minėta tendencija ganėtinai ryški ir pastaruoju metu vykstančioje Rusijos ir Baltijos valstybių „atminties karo“ kolizijoje Žr. Šią koliziją iliustruoja 2006 m. ir 2012 m. Rusijoje išleisti archyvinių dokumentų rinkiniai, kuriuose surinkta medžiaga yra skirta pademonstruoti lietuvių, latvių ir estų politinių jėgų bei buvusių paramilitarinių organizacijų narių kolaboravimo su nacistiniu režimu Antrojo pasaulinio karo metais mastą ir pobūdį. Plačiau žr.: Трагедия Литвы: 1941–1944 годы, сборник архивных документов о преступлениях литовских коллаборационистов в годы Второй мировой войны, Москва: издательство „Европа“, 2006; Латвия под игом нацизма: сборник архивных документов, Москва: издательство „Европа“, 2006; Эстония. Кровавый след нацизма: 1941–1944 годы, сборник архивных документов о преступлениях эстонских коллаборационистов в годы Второй мировой войны. Москва: издательство „Европа“, 2006; Александр Дюков (сос.), Накануне Холокоста: Фронт литовских активистов и советские репрессии в Литве, 1940–1941 гг.: сборник документов, Москва: фонд „Историческая память“, 2012 (lietuviškas šio leidinio vertimas: Aleksandr Diukov, Holokausto išvakarėse, 1940–1941 metai: dokumentų rinkinys, Vilnius: Gairės, 2014). Konstatuotą tendenciją atspindi ir 2009 m. Rusijos valstybiniame socialiniame universitete Maskvoje apginta Jevgenijaus Panino disertacija „Latvių nacionalinių formuočių veikla SSRS teritorijoje Didžiojo tėvynės karo metais (1941 m. birželis – 1945 m. gegužė)“. Plačiau žr.: Евгений Панин, «Деятельность латышских национальных формирований на территории СССР в годы Великой Отечественной войны (июнь 1941 г.–май 1945 г.)», автореферат диссертации на соискание ученой степени доктора исторических наук, Москва: Российский государственный социальный университет, 2009. ).

 

Dalyje iki 10-ojo XX a. dešimtmečio lietuviškoje emigracijoje publikuotų darbų Žr. Mykolas Biržiška, „Žydai ir lietuviai“, 2001; Kazys Škirpa, Sukilimas Lietuvos suverenumui atstatyti, 1973; Vincas Trumpa, „K. Škirpos „Sukilimą“ paskaičius“, 2001. , skyrusių dėmesio Holokausto problemai, buvusių paramilitarinių organizacijų narių vaidmuo žydų genocide apibūdinamas kaip nereikšmingas („epizodinis“, „individualaus pobūdžio“ Jonas Petras Kedys, Terorizuojama ir naikinama Lietuva, 1994; Valdas Striužas, 1941 metų sukilimas Rytų-Pietų Lietuvoje, 2006. ). Pastarąją tendenciją atskleidžia ir kai kurios šiandieninės istoriografijos pozicijos, kai laikomasi nuomonės, kad Holokausto nusikaltimuose Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje dalyvavo negausi (susitelkusių apie veiklesnius lyderius) buvusių LŠS, LA ir EK narių dalis, neturėjusi reikšmingesnio vaidmens įgyvendinant nacių suplanuotą „Galutinį sprendimą“ (vok. Endlösung) bei „ištirpusi“ Holokausto nusikaltimų vykdytojų visumoje Žr. Zigmas Vitkus, „Mindaugas Nefas: Šauliai Lietuvos partizaniniame kare“, 2013. . Tačiau empirinės medžiagos bei memuaristinių šaltinių analizė leidžia teigti, kad dalis buvusių Baltijos šalių paramilitarinių organizacijų narių dalyvavo pirmosiomis nacių okupacijos savaitėmis vykdytuose žydų persekiojimuose bei masinėse žudynėse kaip savo buvusių organizacijų tinklaveikos pagrindu susiformavusios kovotojų (dar vadintų smogikais, baudėjais) grupės.

Šią prielaidą patvirtina Sigito Jegelevičiaus Žr. Sigitas Jegelevičius, „Birželio sukilimo varomųjų jėgų klausimu“, 2006; „Šauliai 1940–1941 m. antisovietinėje kovoje“, 2005. , Andrievs Ezergailio Žr. Andrew Ezergailis, Holokausts Latvijā, 2013; Holokausts vācu okupētajā Latvijā: 1941–1944, lpp. 64, 341; The Holocaust in Latvia: the Missing Center, lpp. 158–164. ir Antono Weiss-Wendto Žr. Anton Weiss-Wendt, Murder Without Hatred: Estonians and the Holocaust, p. 94–107, 114–115. tyrimų rezultatai, konstatuojantys, kad po LŠS, LA ir EK likvidacijos 1940 m. birželio–liepos mėn. dalis jų narių išliko ištikimi tarpukariu puoselėtai tautos karių ideologinei doktrinai ir išlaikė praktinę paramilitarinio veikimo patirtį, kurią pritaikė pogrindžio veikloje, o kilus Trečiojo Reicho bei Sovietų Sąjungos karui – aktyvioje partizaninėje kovoje prieš atsitraukiančius Raudonosios armijos dalinius bei sovietinio režimo struktūras (šauliai ir aizsargai aktyviai dalyvavo 1941 m. birželio mėn. pabaigoje Lietuvoje ir Latvijoje kilusiuose antisovietiniuose sukilimuose, o kaitseliitai inspiravo „miško brolių“ partizaninį karą Estijoje).

 

Vadovaujantis perteikta pozicija galima teigti, kad taikydami nekonvencinės kovos priemones prieš sovietinį režimą dalis šaulių, aizsargų bei kaitseliitų neišvengiamai įsiliejo ir į smurto naudojimo prieš palankumu priešui (sovietams) įtartas gyventojų (komunistus, sovietinius aktyvistus bei žydus) grupes procesą, kurį nacionalsocialistinio režimo represinėms struktūroms pavyko panaudoti genocido politikos realizacijai. Šią prielaidą iš esmės patvirtina nauji tyrimai. 2012 m. paskelbtais Rimanto Zagrecko atlikto socialinių grupių (taip pat ir buvusių šaulių), dalyvavusių Holokausto nusikaltimuose Šiaurės rytų Lietuvos apskrityse, tyrimo, pagrįsto kiekybine bei kokybine empirinių šaltinių analize, duomenimis, Lietuvos šaulių nuošimtis minėtose teritorijose Holokaustą vykdžiusių grupių struktūroje sudarė nuo 19 % iki 43 % Žr. Rimantas Zagreckas, „Holokausto dalyvio socialinis portretas“, p. 34. . Andrievs Ezergailio tvirtinimu, pirmuoju nacių okupacijos (ir parengiamuoju Holokausto) periodu Latvijoje būtent aizsargai tapo pagrindiniu nacių saugumo policijos ir Reicho saugumo tarnybos (vok. Sicherheitdienst – SD) „žmogiškuoju ištekliu“ (nacių represinėse struktūrose galėjo tarnauti apie 30 000 buvusių aizsargų, kurių dalis dalyvavo ir Holokausto nusikaltimuose) Žr. Andrievs Eizergailio nuomone, 1941 m. birželį–liepą suformuoti latvių savisaugos batalionai iš esmės buvo tarpukario LA organizacijos analogas. Kiekvienas batalionas turėjo apie 500 policininkų (šis skaičius atitiko tarpukario aizsargų rinktinių sandarą), o jų oficialios funkcijos nacių okupacijos pirmaisiais mėnesiais buvo tapačios Aizsargi paskirčiai tarpukariu: kontroliuoti viešą tvarką ir užkardyti pavojingas reakcijas. Tačiau iš aizsargų suformuoti latvių savisaugos batalionai faktiškai buvo naudojami transporto komunikacijų, karinių objektų bei koncentracijos ir darbo stovyklų apsaugai. Tam tikra dalis buvusios Aizsargi organizacijos narių buvo inkorporuoti į specialiosios paskirties latvių savisaugos policijos formuotes, kurias nacių represinės struktūros naudojo Trečiojo Reicho „priešų“ (pirmiausia žydų ir komunistų) „eksterminavimo akcijoms“. .

 

Meelis Maripuu teigimu, analogiškos nacių administracijos inicijuotos politikos tendencijos palietė ir buvusios EK narius – jų vaidmuo buvo pastebimiausias 1941 m. suformuotos Omakaitse (liet. Savisaugos korpusas) tarnybos struktūrose (apie 40 000 asmenų), dalyvavusiose masinėse žydų žudynėse ne tik Estijoje, bet ir kitose Trečiojo Reicho okupuotose Sovietų Sąjungos srityse (Leningrado apylinkėse, Baltarusijoje, Latvijoje, Lietuvoje bei Lenkijoje) Žr. Meelis Maripuu, “Execution of Estonian Jews in Local Detention Institutions in 1941–42,” 2005. . Buvusių LŠS, LA ir EK narių dalyvavimą persekiojant ir žudant žydus patvirtina ne tik istoriografinės pozicijos Žr. Valentinas Brandišauskas, „Holokaustas Kėdainių apskrityje“, 2005; Arūnas Bubnys, „Holokaustas Lietuvos provincijoje 1941 m.: žydų žudynės Kauno apskrityje“, 2002. , bet ir memuaristiniai Žr. Давид Зильберманн, Подобно звезде во мраке: воспоминания о Янисе (Жане) Липке, c. 19–23. „Lietuvius suiminėjo! Į Sibirą vežė! […] Visi žydai – bolševikai. Visą mūsų tautą išnaikinti sugalvojo! Į Sibirą išvežti ketino. Nepasisekė rupūžėms!“, – tokiais teiginiais „žydų veiklą“ 1940–1941 m. sovietinės okupacijos laikotarpiu apibūdino „šauliškai uniformuoti“ sukilėliai, kuriuos pirmosiomis Birželio sukilimo dienomis sutiko gydytojas Mironas Ginkas savo pavojingos kelionės iš Tauragės į Kauną metu. Aprašydamas pastarąjį nemalonų epizodą, M. Ginkas pažymėjo, kad sutiktieji sukilėliai nebuvo nusiteikę „terliotis su žydais“ ir jo atžvilgiu ketino imtis smurto („cvakt, ir viskas!“) (Mironas Ginkas, Per spygliuotą vielą, p. 53–54). šaltiniai, kuriuose vienais aktyviausių smurto prieš žydus vykdytojų (kartais ir iniciatorių) nurodomi šauliai, aizsargai bei kaitseliitai. Neretai Holokaustą išgyvenusių žmonių atsiminimuose minėtos grupės apibūdinamos kaip išsiskyrusios iš bendros smurtautojų („baltaraiščių“, „partizanų“, „hapūnų“) masės organizuotais bei metodiškais veiksmais Žr. Давид Зильберманн, Подобно звезде во мраке: воспоминания о Янисе (Жане) Липке, c. 19–23. .

 

Dalies istorikų nuomone Žr. Meelis Maripuu, “Execution of Estonian Jews in Local Detention Institutions in 1941–42,” p. 651–661. , pastaroji ypatybė lėmė Trečiojo Reicho represinių struktūrų sprendimą formuojant pagalbinės policijos (vok. Hilfspolizei), savisaugos batalionų (vok. Selbstschutz-Batallionen) ir ypatinguosius (vok. Sonderkommando) dalinius pirmiausia orientuotis į buvusių LŠS, LA ir EK narių verbavimą Žr. Peter Longerich, Holocaust: The Nazi Persecution and Murder of the Jews, p. 191–199, 206–214. . Paminėtos aplinkybės nurodo, kad tyrimo, siekiančio atskleisti veiksnius, paskatinusius dalį buvusių šaulių, aizsargų ir kaitseliitų į(si)traukti į nacionalsocialistinio režimo organizuotą genocido politiką, aktualumas kol kas nėra išsemtas. Jis svarbus ne tik paramilitarinių organizacijų istoriografijos, bet ir pastaruoju metu intensyviai plėtojamų vadinamųjų Holokausto nusikaltėlių (vok. Täterforschung) tyrimų kontekste. Aptarti aspektai suponuoja tyrimo tikslą – lyginamuoju požiūriu išanalizuoti dalies buvusių tarpukario LŠS, LA ir EK narių dalyvavimo pirmosiose („Žydų klausimo teritorinio sprendimo“ stadijos) masinėse žydų žudynėse nacių okupuotose Baltijos šalyse tendencijas ir jas lėmusius ideologinius bei motyvacinius veiksnius.

Šaulių, aizsargų ir kaitseliitų vaidmuo „Žydų klausimo teritoriniame sprendime“

Dalies tarpukariu veikusių LŠS, LA ir EK narių dalyvavimo 1941 m. birželio mėn. pabaigoje persekiojant ir žudant žydus Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje tendencijų palyginimas leidžia atskleisti bendras jų prielaidas. Kaip reikšmingiausią dalies buvusių šaulių, aizsargų bei kaitseliitų į(si)traukimo į prieš žydus nukreipto smurto veikas veiksnį būtina išskirti Trečiojo Reicho represinių struktūrų, atsakingų už genocidinės politikos realizavimą okupuotose srityse, interesus. Pirmosiomis karo su Sovietų Sąjunga dienomis Trečiojo Reicho karinės žvalgybos bei saugumo tarnybos skyrė daug dėmesio buvusių Baltijos šalių paramilitarinių organizacijų kontingentui Žr. Christoph Dieckmann, Deutsche Besatzungspolitik in Litauen, 1941–1944, S. 309–315. .
 

Istoriografijos Žr. ten pat, S. 299–301, 309–315; Christoph Dieckmann, Saulius Sužiedėlis, Lietuvos žydų persekiojimas ir žudynės 1941 m. vasarą ir rudenį: šaltiniai ir analizė, p. 37–38. bei archyvinių šaltinių duomenimis Žr. Lietuvos SSR VRM Centrinio valstybės archyvo slaptųjų fondų skyriaus viršininko istorinė pažyma apie lietuvių savisaugos batalionų veiklą, l. 29–42. , Trečiojo Reicho karinės žvalgybos ir saugumo struktūros kontaktavo su dalimi buvusių Lietuvos šaulių, Latvijos aizsargų ir Estijos kaitseliitų dar parengiamojoje karo stadijoje, rinkdamos informaciją apie Raudonosios armijos pajėgas, gyventojų nuotaikas bei „potencialius“ priešiškus elementus. Buvusių Baltijos šalių paramilitarinių organizacijų nariams Trečiojo Reicho karinės pajėgos buvo svarbus potencialus sąjungininkas kovoje prieš Raudonąją armiją ir sovietinę okupacinę valdžią Žr. Sigitas Jegelevičius, „Geležinio Vilko“ kovotojams atminti (Pratarmės vietoje)“, p. 5–10. , o Trečiojo Reicho karinėms bei saugumo struktūroms šaulių, aizsargų ir kaitseliitų kontingentas buvo svarbus kaip „užnugario jėgos“ rezervas, tinkamas panaudoti karinių operacijų Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje priedangai bei „specialiųjų priemonių“ taikymui prieš priešiškus „elementus“ Andrew Ezergailis, Holokausts Latvijā, lpp. 44–47; Holokausts vācu okupētajā Latvijā: 1941–1944, lpp. 60–70; The Holocaust in Latvia: the Missing Center, p. 158–170; “Vācu laiki 1941–1945. Atbrīvošana, brīvprātība, pašaizsardzība, atriebība”, lpp. 161–172. .

 

Pastaroji intencija tapo ypač pastebima Lietuvos, Latvijos ir Estijos teritorijoje pirmosiomis karo dienomis pradėjus veikti operatyvinės grupės „A“ (vok. Einsatzgruppe „A“), vadovaujamos SS brigadenfiurerio ir policijos generolo-majoro Franzo Walterio von Stahleckerio, formuotėms – operatyviniams būriams (vok. Einsatzkommando) „3/A“, „2/A“ bei ypatingiesiems būriams (vok. Sonderkommando) „1a“ ir „2“. Minėti nacių represinių struktūrų daliniai nebuvo gausūs ir nevykdė įprastų kovinių funkcijų, nors juose buvo inkorporuoti ir Vermachto atstovai. Wolfgango Wette’s teigimu, tai buvo operatyvinės (kovos su Trečiojo Reicho „priešais“) veiklos štabai, turėję užtikrinti policines administracines priemones Vermachto užimtose srityse Žr. Wolfram Wette, Karl Jäger: Mörder der litauischen Juden, S. 47–51. . Pastarosios apėmė ir vadinamųjų „baudžiamųjų operacijų“ bei „ypatingųjų uždavinių“ organizavimą ir įgyvendinimo kontrolę.

1941 m. spalio 15 d. F. W. von Stahleckerio ataskaitoje pabrėžiama, kad vienas svarbiausių operatyvinės grupės „A“ veiklos prioritetų okupuotose Baltijos šalyse buvo vietinių gyventojų agitavimas bendradarbiauti su Trečiojo Reicho karinėmis pajėgomis ir saugumo tarnybomis, žydų pogromų bei masinių žudynių „vietinėmis pajėgomis“ organizavimas bei kitų nacistinio režimo „priešų“ persekiojimas Žr. SS Brigadefiurerio F. W. Stahleckerio raportas apie operatyvinės grupės A (Einsatzkomando A) veiklą Lietuvoje ir Latvijoje iki 1941 m. spalio 15 d., 2002. . Šiems tikslams, F. W. von Stahleckerio teigimu, stengtasi pritraukti patikimiausią vietinių gyventojų kontingentą – lietuvių, latvių ir estų „partizanus“, motyvuotus kovoti prieš „kenkėjus“ (visų pirma – žydus ir komunistus) savo šalyse Žr. ten pat. .

 

Išskirtos Trečiojo Reicho represinių struktūrų intencijos leidžia teigti, kad sovietinės valdžios likviduotų LŠS, LA ir EK nariai jau pirmosiomis karo dienomis buvo vertinami kaip potencialus pagalbinių pajėgų komplektavimo rezervas. Tai nulėmė keletas aspektų:

1. Dalis buvusių paramilitarinių organizacijų narių, nacių represinių struktūrų vadovybės nuomone, buvo organizuotos grupės, iš bendros okupuotų sričių gyventojų masės išsiskyrusios kariniu pa(si)rengimu bei ideologine (taip pat ir psichologine) motyvacija, tinkama nacių okupacinio režimo inspiruotų „ypatingųjų sprendimų“ realizacijai Žr. Andrievs Ezergailis, “Vācu laiki 1941–1945. Atbrīvošana, brīvprātība, pašaizsardzība, atriebība”, lpp. 168. .

2. Šauliai, aizsargai bei kaitseliitai buvo pasirengę kovai su užnugario „priešiškais elementais“ (tai buvo vienas partizaninio veikimo būdų, kurio tarpukariu mokėsi LŠS, LA ir EK nariai) Žr. Vytautas Jokubauskas, „Mažųjų kariuomenių“ galia ir paramilitarizmas: Tarpukario Lietuvos atvejis, p. 405–425; “The Concept of Guerrilla Warfare in Lithuania in the 1920–1930s,” p. 32–43. . Pastarasis buvusių Baltijos šalių paramilitarinių organizacijų pasirengimo aspektas sutapo su nacių karinių bei saugumo struktūrų nuostata tarp minėtų „elementų“ kaip ypatingą Trečiojo Reicho „priešų“ kategoriją išskirti žydus Žr. Götz Aly, Susanne Heim, Vordenker der Vernichtung: Auschwitz und die deutschen Pläne für eine neue europäische Ordnung, S. 91–102. . Tokia tendencija iš esmės siejosi ir su dalies buvusių šaulių, aizsargų bei kaitseliitų terpėje 1940–1941 m. sustiprėjusiomis antisemitinėmis asociacijomis, gretinančiomis sovietinio režimo įtvirtinimo Baltijos šalyse procesą su „Stalino žydų“ – „žydų bolševikų“ ir „žydų komisarų“ veikimu Žr. Andrew Ezergailis, Holokausts Latvijā, lpp. 44–47; Holokausts vācu okupētajā Latvijā: 1941–1944, lpp. 60–70; The Holocaust in Latvia: the Missing Center, p. 158–170; “Vācu laiki 1941–1945. Atbrīvošana, brīvprātība, pašaizsardzība, atriebība”, lpp. 161–172; Liudas Truska, Lietuviai ir žydai nuo XIX a. pabaigos iki 1941 m. birželio: antisemitizmo Lietuvoje raida, p. 272. .

3. Kaip neabejotiną dalies buvusių Baltijos šalių paramilitarinių organizacijų potencialą Trečiojo Reicho karinių pajėgų bei saugumo struktūrų vadovybės įvertino aktyvų šaulių, aizsargų bei kaitseliitų dalyvavimą pirmosiomis karo dienomis prasidėjusiame ginkluotame (partizaniniame) antisovietiniame pasipriešinime Žr. Christoph Dieckmann, Saulius Sužiedėlis, Lietuvos žydų persekiojimas ir žudynės 1941 m. vasarą ir rudenį: šaltiniai ir analizė, p. 39–44. .

 

Skirtingose Lietuvos ir Latvijos vietovėse susiformavę šaulių ir aizsargų būriai ne tik savo iniciatyva kovojo prieš sovietų karines pajėgas, bet ir padėjo Vermachto daliniams, teikdami informaciją bei remdami juos priedangos veiksmais Žr. 1944 11 05 kaltinamojo Antano Bakščio apklausos protokolas, l. 211–212; Andrievs Ezergailis, “Vācu laiki 1941–1945. Atbrīvošana, brīvprātība, pašaizsardzība, atriebība”, lpp. 161–172. . Dar iki pasirodant Vermachto pajėgoms daugelyje Lietuvos ir Latvijos vietovių šauliai ir aizsargai perėmė administracines viešosios tvarkos kontrolės bei policines (taip pat ir „pavojingų elementų“ izoliavimo) funkcijas Žr. Andrew Ezergailis, Holokausts vācu okupētajā Latvijā: 1941–1944, lpp. 60–70; “Vācu laiki 1941–1945. Atbrīvošana, brīvprātība, pašaizsardzība, atriebība”, lpp. 161–172; Sigitas Jegelevičius, „Geležinio Vilko“ kovotojams atminti (Pratarmės vietoje)“, p. 5–10. . Pastarosios tendencijos ypač buvo akivaizdžios kaitseliitų, tapusių pagrindine kovos prieš Raudonąją armiją ir sovietinio režimo struktūras jėga Estijoje, atveju Žr. Martin Dean, “Local Collaboration in the Holocaust in Eastern Europe,” p. 123–140. . Iš buvusių kaitseliitų susiformavę Omakaitse (liet. Savigynos korpusas) organizacijos daliniai vykdė partizaninio („miško broliai“) karo veiksmus prieš Raudonąją armiją Estijos rytinėse (Narvos ir Petsamo) srityse iki 1941 m. rugsėjo mėn., kada visa Estijos teritorija buvo užimta Vermachto. Dalis Omakaitse įvykdytų operacijų (Tartu ir Piarnu miestuose) buvo susijusios su represijomis prieš vietinius gyventojus, tarp kurių buvo ir žydų Žr. ten pat. .

 

Disponuojamos empirinės medžiagos analizė leidžia teigti, kad Lietuvoje pirmosiomis karo dienomis kilusio smurto, nukreipto prieš žydus, kontekste labiausiai išsiskyrė provincijoje veikusios kovotojų grupės, susiformavusios iš dalies buvusių LŠS narių.

Jau 1941 m. birželio 25–26 d. iš vietinių Kudirkos Naumiesčio gyventojų susibūrė „Šaulių organizacija“ (vėliau persivadino „Lietuvių tautiniu ginkluotu būriu“), kuri turėjo imtis ginklo prieš žydus-bolševikus. Šis būrys nacistinių represinių struktūrų bei lietuviškosios saugumo policijos nurodymu miestelyje bei apylinkėse vykdė žydų areštus, konfiskavo jų turtą bei kontroliavo geto įsteigimą,
– 1947 m. duodamas parodymus MGB tardytojams tvirtino buvęs šaulys ir minėto būrio narys Jonas Šuopis 1947 07 07 kaltinamojo Jono Šuopio tardymo protokolas, l. 21–23. . Jo liudijimu, pastarojo būrio branduolį sudarė apie 40 buvusių tarpukario LŠS narių, vadovaujamų Algirdo Levicko Žr. ten pat, l. 22. . 1941 m. rugpjūčio mėn. (tiksli data nežinoma) 12 šio būrio smogikų įvykdė Kudirkos Naumiesčio geto kalinių egzekuciją Paražnių miške Žr. ten pat, l. 23. , kurios metu buvo nužudyti 475 asmenys Žr. 1958 11 10 žinios apie vietas, kurios hitleriniai okupantai ir jų bendrininkai lietuviškieji buržuaziniai nacionalistai masiškai šaudė tarybinius piliečius, l. 7. .
 

Kito liudininko – Zigmo Baranausko – tvirtinimu, smurto priemonėmis prieš žydus bei kitus „sovietinės valdžios pataikūnus“ išsiskyrė ir Klepočių miestelyje susiformavęs buvusių šaulių būrys, kurio kovotojai vėliau tapo nacių represinių struktūrų organizuotų žydų masinių žudynių vykdytojais ne tik Klepočiuose, bet ir Druskininkuose, Ryliškėse, Merečiuje bei kitose vietovėse Žr. 1944 10 19 išrašas iš Pirmosios karo aviacijos armijos karo tribunolo teismo posėdžio dėl Zigmo Baranausko kaltinimo, l. 68–71. . Analogiškomis veikomis pirmosiomis karo savaitėmis išsiskyrė Trečiojo Reicho ir Sovietų Sąjungos karo pradžioje susibūrusių šaulių-partizanų grupių Kretingos Žr. Živilė Girdžiūtė, „Šauliai – 1941 m. birželio sukilėliai: Kretingos apskrities atvejis“, 2014. , Palangos Žr. 1946 01 06 kaltinamojo Antano Petrausko kvotos protokolas, l. 270–271. , Žagarės Žr. 1945 03 10 liudininkų Marcinkaus, K. Rovo, P. Pociaus, Z. Žukausko, P. Mordo, Každailio parodymų aktas, l. 138–140. , Šiaulių Žr. 1959 04 28 Valstybės saugumo komiteto (KGB) prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos pažyma apie Stasio Žmuidzinavičiaus nusikalstamą veiklą Lietuvos TSR teritorijoje fašistinės okupacijos periodu, l. 165–167. , Tryškių Žr. 1950 05 23 liudininko Broniaus Fabijonavičiaus apklausos protokolas, l. 20–21. , Zarasų Žr. 1946 03 29 kaltinamojo Jono Pupelio tardymo protokolas, l. 217–219. , Veiverių Žr. Kaltinamojo Kazio Lukšos pakartotinio tardymo protokolas, l. 300–301. , Platelių Žr. 1945 01 13 kaltinamojo Juozo Poškaus kvotos protokolas, l. 63–65. , Alsėdžių Žr. 1947 06 24 liudininkės Aldonos Kerienės apklausos protokolas, l. 116–117; 1945 05 29 kaltinamojo Kazio Aleksiaus tardymo protokolas, l. 58. , Skuodo Žr. 1945 05 27 kaltinamojo Alfonso Baužio tardymo protokolas, l. 3–5; 1962 12 12 liudytojo Jono Bertašiaus apklausos protokolas, l. 73–74. , Raseinių Žr. 1947 10 14 liudininkės Saros Gurvičienės-Gursmanskytės apklausos protokolas, l. 133–135. , Ariogalos Žr. ten pat. , Gedraičių Žr. 1944 10 05 kaltinamojo Vlado Petrausko tardymo protokolas, l. 53–54; 1944 10 10 kaltinamojo Jono Simonavičiaus kvotos protokolas, l. 57–58; 1949 09 30 kaltinamojo Antano Slavinsko tardymo protokolas, l. 103–105. , Subačiaus Žr. 1946 10 28 liudininko Jono Krasnausko apklausos protokolas, l. 106–107. , Dusetų Žr. 1952 12 10 liudininkės Konstancijos Zavadskienės apklausos protokolas, l. 4–5. , Alytaus Žr. 1944 08 09 kaltinamojo Juozo Budrevičiaus tardymo protokolas, l. 2–6; 1947 06 24 liudininkės Aldonos Kerienės apklausos protokolas, l. 116–117. , Telšių Žr. 1945 01 10 kaltinamojo Adolfo Galdikausko tardymo protokolas, l. 292–293. , Plungės Žr. 1946 10 27 kaltinamojo Kosto Raudonio kovotos protokolas, l. 219–220; 1949 07 17 liudininkės Liepos Kasparavičiūtės apklausos protokolas, l. 185–186; 1959 05 12 Valstybės saugumo komiteto (KGB) prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos pažyma apie buržuazinių nacionalistų, susiorganizavusių į ginkluotą būrį, žvėriškumus, įvykdytus vokiečių okupacijos laikotarpiu Plungės miest, l. 21–45. , Radviliškio Žr. Kazio Nagurevičiaus pareiškimas, l. 62–63. , Jiezno Žr. 1958 09 12 Alekso Valatkos pareiškimo protokolas, l. 200–203; 1958 12 15 Jono Valatkos tardymo protokolas, l. 71–73. , Kėdainių Žr. 1977 03 10 Valstybės saugumo komiteto (KGB) prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos Kėdainių rajono skyriaus pažyma, l. 149. , Ukmergės Žr. 1959 06 16 Valstybės saugumo komiteto (KGB) prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos pažyma apie buržuazinių nacionalistų, susiorganizavusių į ginkluotą būrį, žvėriškumus, įvykdytus vokiečių okupacijos laikotarpiu Ukmergės mieste, l. 2–13. , Tauragės Žr. 1944 12 03 kaltinamojo Juozo Jurgilo kvotos protokolo išrašas, l. 2–14. vietovėse veikla.

 

Nors empiriniai šaltiniai leidžia konstatuoti dalies buvusių LŠS narių dalyvavimo smurtinėse veikose prieš žydus faktą, tačiau kokybinė jų analizė atskleidžia, kad didžioji dalis minėtuose nusikaltimuose dalyvavusių šaulių-partizanų „ypatingas priemones“ žydų atžvilgiu suvokė kaip vieną iš „kovos prieš sovietinę valdžią“ būdų 1946 02 06 kaltinamojo Alfonso Mickaus kvotos protokolas, l. 280–281. . Pastarąjį teiginį patvirtina faktas, kad daugeliu atvejų šauliai-partizanai pirmosiomis karo dienomis persekiojo tik tuos žydus, kuriems inkriminavo bendradarbiavimą su sovietinės valdžios struktūromis, ir nenaudojo smurto visų žydų atžvilgiu Žr. 1941 08 17 Policijos departamento Kaune slaptas įsakymas Šakių apskrities policijos vadui, l. 48; 1941 08 19 Rumšiškių policijos nuovados viršininko slaptas pranešimas Kauno apskrities viršininkui ir Kauno miesto ir apskrities policijos vadui, l. 63. . Situacija pasikeitė nacių okupacinei administracijai Lietuvoje pradėjus formuoti represinę sistemą, leidžiančią realizuoti suplanuotas genocido politikos („Žydų klausimo teritorinio sprendimo“ okupuotose Sovietų Sąjungos srityse) priemones.

 

1941 m. birželio mėn. pabaigoje išformavus partizanų-sukilėlių dalinius, dalis juose kooptuotų buvusios LŠS narių buvo inkorporuota į pagalbinės bei savisaugos policijos formuotes, kurios tiesiogiai dalyvavo masinėse žydų žudynėse Lietuvoje Žr. Lietuvos SSR VRM Centrinio valstybės archyvo slaptųjų fondų skyriaus viršininko istorinė pažyma apie lietuvių savisaugos batalionų veiklą, l. 29–40. . Viena tokių formuočių buvo Tautinio darbo apsaugos (TDA) batalionas (vadovavo plk. Andrius Butkūnas Žr. 1961 01 11 Valstybės saugumo komiteto (KGB) prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos pažyma apie lietuvių saugumo policijos batalionų veiklą, l. 26–29. ir gen. št. mjr. Antanas Impulevičius Žr. Antano Impulevičiaus trumpa biografija, l. 299–301. ), pradėtas formuoti 1941 m. birželio 28 d. Kauno karo komendanto plk. Jurgio Bobelio paskelbtu „vadovybės įsakymu“ Alfonsas Eidintas, „Žydai, Holokaustas ir dabartinė Lietuva“, p. 123, 131. . 1941 m. liepos–rugsėjo mėn. šio bataliono 1-oji, 2-oji ir 3-oji kuopos dalyvavo nacių organizuotose žydų „valymo akcijose“ Kaune (IV, VII ir IX fortuose Žr. 1944 09 20 kaltinamojo Povilo Lupeikio kvotos protokolas, l. 323–325; 1945 12 24 kaltinamojo Ignoto Velavičiaus protokolas, l. 274–279; 1960 08 20 Alfonso Augaičio paaiškinimas Valstybės saugumo komiteto prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos pirmininkui plk. Alfonsui Randakevičiui, l. 46–48; 1961 03 31 liudytojo Balio Labeikio tardymo protokolas, l. 50–55; 1961 04 10 liudytojo Jurgio Vosyliaus apklausos protokolas, l. 34–41; 1961 09 27 įtariamojo Prano Matiuko apklausos protokolas, l. 2–5; 1961 10 02 įtariamojo Prano Matiuko apklausos protokolas, l. 6–9. ) ir dalyje Lietuvos provincijos vietovių Žr. 1961 03 31 liudytojo Balio Labeikio tardymo protokolas, l. 50–55. . 1941 m. spalio 5 d. 2-oji TDA bataliono kuopa buvo performuota į 12-ąjį savisaugos policijos batalioną (vadovavo mjr. A. Impulevičius ir kpt. Juozas Ūselis Žr. Vytautas Asevičius ir kt. Lietuvos kariuomenės karininkai 1918–1953, p. 112. ), kuris „komandiruočių“ į Baltarusiją lapkričio mėn. metu vykdė Minsko ir aplinkinių getų kalinių masines egzekucijas Žr. 1944 12 20 kaltinamojo Antano Jakštonio tardymo protokolas, l. 14–16. . Holokausto nusikaltimų, įvykdytų Lietuvoje 1941 m. liepos–spalio mėn., kontekste ypač išsiskyrė TDA bataliono 3-iosios kuopos, buvusios sudėtine žydų žudynių mastais išsiskyrusio „Hamanno skrajojančio būrio“ „Hamanno skrajojantis būrys“ (vok. Rollkommando Hamann) tai – 1941 m. liepos–spalio mėn. veikęs SS oberšturmfiurerio Joachimo Hamanno vadovaujamas mobilusis ypatingosios paskirties dalinys, atsakingas už žydų masinių egzekucijų (vadinamųjų „apsivalymo akcijų“) organizavimą ir įvykdymą Lietuvos provincijoje. Šiame būryje buvo 8–10 esesininkų ir 57 TDA bataliono 3-iosios kuopos savisaugininkai (dalis jų – buvę šauliai), kurių viršininku buvo ltn. Bronius Norkus (nuo 1934 m. LŠS narys; 1941 m. birželio 23 d. Kauno Prisikėlimo bažnyčios bokšte iškėlė Lietuvos trispalvę). „Hamanno skrajojantis būrys“ 1941 m. liepos–rugsėjo mėn. buvo „komandiruojamas“ į daugelį Lietuvos provincijos vietovių, kuriose organizavo masines žydų žudynes. Šis būrys surengė 68 kruvinas akcijas, kurių metu nužudė apie 60–77 tūkst. žydų. J. Hamanno būriui talkininkavo vietinė lietuvių administracija ir pagalbinė policija (vok. Hilfspolizei). Dokumentiniai šaltiniai leidžia teigti, kad minėtose akcijose dalyvavo ir dalis šaulių-partizanų, kurie buvo pasitelkiami konvojuojant žydus į žudynių vietą ir saugant aukas žudynių metu (pvz.: Pažyma apie vokiečių okupacijos metu susiorganizavusios ginkluotos buržuazinių nacionalistų grupės įvykdytus žvėriškumus Plungės m. ir Plungės valsčiuje. LYA, f. K-1, ap. 8, b. 105, l. 21–46). Egzekucijas tiesiogiai vykdydavo J. Hamanno būrio nariai, tačiau šaulių-partizanų vaidmuo buvo pastebimas žudynių organizavimo (pvz., parenkant žudynių ir nužudytųjų palaikų užkasimo vietą, nurodant kelius iki egzekucijos vietos) ir „logistikos“ (pvz., suteikiant vežimus arba kitas transportavimo priemones) užtikrinimo etapuose. Vokiečių saugumo policijos ir SD vadas Lietuvoje štandartenfiureris Karlas Jägeris (J. Hamannas buvo jo adjutantas) 1941 m. gruodžio 1 d. ataskaitoje, aptardamas J. Hamanno būrio veiklą, pabrėžė: „tikslas – išvalyti Lietuvą nuo žydų – galėjo būti pasiektas tik dėl to, kad iš rinktinių vyrų buvo suorganizuotas skrajojantis būrys, vadovaujamas oberšturmfiurerio Hamano, kuris visiškai suprato manuosius tikslus ir sugebėjo užtikrinti bendradarbiavimą su lietuvių partizanais bei atitinkamomis civilinėmis įstaigomis“. Neatmestina, kad vadinamaisiais lietuvių partizanais šiuo atveju galėjo būti įvardyta ir dalis šaulių-partizanų. Plačiau žr.: Wolfram Wette, Karl Jäger: Mörder der litauischen Juden, S. 111. taip pat: Knut Stang, „Kollaboration und Völkermord: Das Rollkommando Hamann und die Vernichtung der litauischen Juden“, S. 168–170. dalimi, veikla. Šios formuotės organizuotose masinėse žudynėse įvairiose Lietuvos provincijos vietovėse dalyvavo ir dalis buvusių šaulių, nacių okupacijos laikotarpiu tarnavusių valsčių ir apskričių lietuviškos policijos struktūrose Žr. Pažyma apie vokiečių okupacijos metu susiorganizavusios ginkluotos buržuazinių nacionalistų grupės įvykdytus žvėriškumus Plungės m. ir Plungės valsčiuje, l. 21–45. .

 

Smurtinėmis veikomis prieš žydus pradiniu karo periodu išsiskyrė ir dalis buvusios LA narių, pirmosiomis karo dienomis veikusių daugelyje Latvijos didesnių miestų bei provincijos vietovių. Edvardo Anderso liudijimu, buvusių aizsargų dalyvavimas nacių represinių struktūrų inspiruotuose išpuoliuose prieš žydus Liepojoje tapo ypač aktyvus pirmosiomis miesto užėmimo valandomis 1941 m. birželio 29 d. Žr. Эдвард Андерс, Среди латышей во время Холокоста, c. 77–79. . Nebuvo išimtis ir kiti Latvijos miestai. 1941 m. birželio 30 d. Jelgavos laikraštyje Nacionālā Zemgale buvo išplatintas atsišaukimas „Aizsargams ir policininkams“, raginęs aizsargus „kovai prieš bolševizmą ir vokiečių kariuomenės paramai“ organizuoti „saugumo tarnybos“ dalinius, kuriems turėjo vadovauti buvusios LA vadovai, ėję šias pareigas iki 1940 m. birželio 15 d. Žr. 1961 10 02 įtariamojo Prano Matiuko apklausos protokolas, l. 161–172. . A. Ezergailio nuomone, nacių represinės struktūros stengėsi verbuoti aizsargus, siekdamos trejopų tikslų: 1) remiantis buvusios LA pagrindu siekta užsitikrinti lojalių ir patikimų pagalbininkų tinklą, 2) pasitelkiant aizsargus siekta užtikrinti Vermachto operatyvinio užnugario kontrolę (pakrikusių raudonarmiečių suėmimas, komunistų ir sovietinio aktyvo izoliavimas) ir 3) aizsargų (iš dalies ir kitų paramilitarinių grupių) pagrindu siekta sukurti „fizinį rezervą“ žydų bei kitoms Trečiojo Reicho „priešų“ kategorijoms priskirtų grupių likvidacijai Žr. ten pat, l. 168. .

 

1941 m. liepos 1 d. užėmus Rygą, į miestą atvyko operatyvinės grupės „A“ būrys „2/A“ ir ypatingasis būrys „1a“, kurių vadų – SS šturmbanfiurerio Martino Sandbergerio ir SS oberšturmbanfiurerio Eduardo Straucho – iniciatyva pradėtos formuoti pirmosios „Latvių pagalbinės policijos“ (vok. Lettische Hilfspolizei) kuopos Žr. Константин Залесский, СС. Охранные отряды НСДАП, c. 239, 625. . Didžiausią jų kontingento dalį sudarė tarpukario Latvijos kariuomenės karininkai, policininkai ir LA nariai, aktyviai dalyvavę antisovietinio ginkluoto pasipriešinimo kovose Žr. Andrievs Ezergailis, “Vācu laiki 1941–1945. Atbrīvošana, brīvprātība, pašaizsardzība, atriebība”, lpp. 161–172. . Iki 1941 m. liepos 5 d. „specialioms užduotims“ Rygos mieste ir apylinkėse vykdyti buvo suformuoti du atskiri „saugumo būriai“. Vienas jų, vadovaujamas buvusios Latvijos kariuomenės karininko Abeličio Viktoro-Bernhardt’o Arājso, kaip labiausiai „pasižymėjęs“ žydų persekiojimuose ir masinėse žudynėse Rygoje (manoma, kad dalis (100 asmenų) jo smogikų liepos 4 d. Rygos horalinėje sinagogoje sudegino apie 300 žydų Žr. Prit Buttar, Between Giants: The Battle for the Baltics in World War II, p. 141. ), buvo įtrauktas į operatyvinės grupės „A“ sudėtį Žr. Aigars Urtāns, “Holokausts Latvijas provincē: Abrenes apriņķis”, p. 72–94. .

Pats A. V. B. Arājsas buvo paskirtas latvių pagalbinės policijos Rygoje, aktyviai dalyvavusios persekiojant žydus, vadu bei Rygos prefekto Roberto Stieglitzo padėjėju Žr. Mārtiņš Kaprāns, Vita Zelče, “Vēsturiskie cilvēki un viņu biogrāfijas: Viktora Arāja Curriculum Vitae Latvijas valsts vēstures arhīva materiālos”, lpp. 180–193; Andrejs Mežmalis, “Latvia. Historical Background (1939–1991): Information–Facts–Truth.” . „Araiso būrio“ (lat. Arāja komanda; vok. Sonderkommando Arajs) vadovybė gavo plačius kovos su Trečiojo Reicho „priešais“ įgaliojimus iš Rygos karo komendanto Waldemaro Weisso Žr. Andrew Ezergailis, The Holocaust in Latvia: the Missing Center, p. 158–170. . Pastarojo „saugumo būrio“ formavimo procesas vyko ganėtinai sparčiai, nes tarp latvių sukilėlių-partizanų A. V. B. Arājsas buvo žinomas ne tik kaip LA, bet ir kaip tarpukario Latvijos kariuomenės karininkas (turėjo kapralo laipsnį), Rygos policijos prefektūros tarnautojas, radikalios organizacijos Perkonkrust narys, sovietinės okupacijos laikotarpiu pasižymėjęs aktyvia pogrindininko veikla, o ginkluoto antisovietinio sukilimo metu užsirekomendavęs kaip iniciatyvus vadas Žr. Andrejs Mežmalis, “Latvia. Historical Background (1939–1991): Information–Facts–Truth.” . 1941 m. birželio mėn. jo vadovaujami sukilėliai užėmė Rygos policijos prefektūrą ir perėmė keletą strategiškai svarbių infrastruktūros punktų Žr. Andrew Ezergailis, Holokausts vācu okupētajā Latvijā: 1941–1944, lpp. 60–70. .

 

Istoriografijos duomenimis, nors didžiausią A. V. B. Arājso vadovaujamo sukilėlių-partizanų būrio dalį sudarė jaunosios kartos atstovai (moksleiviai, gimnazistai ir studentai), tačiau organizacine iniciatyva bei vadovaujančiomis pozicijomis šioje formuotėje išsiskyrė asmenys, tarpukariu priklausę LA Žr. Andrievs Ezergailis, “Vācu laiki 1941–1945. Atbrīvošana, brīvprātība, pašaizsardzība, atriebība”, lpp. 161–172. . Šią ypatybę iš dalies galima paaiškinti A. V. B. Arājso nuostata (ji atitiko ir nacių administracijos interesus) jam patikėtą latvių pagalbinės policijos Rygoje komplektavimo užduotį vykdyti verbuojant buvusios LA narius Žr. Rudīte Vīksne, “Arāja komandas dalībnieks pēc padomju tiesas prāvu materiāliem: sociālais stāvoklis, izglītība, iestāšanās motīvi, piespriestais sods”, lpp. 130–135. . Iki 1941 m. rugsėjo 1 d. A. V. B. Arājso pastangomis į latvių pagalbinę policiją Rygoje pavyko kooptuoti apie 400 buvusių aizsargų, perkonkrustininkų ir policininkų Žr. ten pat, lpp. 121. . Ilgainiui šis kontingentas tapo svarbiausia „Araiso būrio“ grandimi, aktyviai dalyvavusia žydų, komunistų bei kitų Trečiojo Reicho „priešų“ Rygoje ir kitose Latvijos vietovėse „eksterminavimo“ procese Žr. Andrew Ezergailis, Holokausts Latvijā, lpp. 44–47; Holokausts vācu okupētajā Latvijā: 1941–1944, lpp. 60–70; The Holocaust in Latvia: the Missing Center, p. 158–170; “Vācu laiki 1941–1945. Atbrīvošana, brīvprātība, pašaizsardzība, atriebība”, lpp. 161–172. .

1941 m. vasaros–rudens laikotarpiu „Araiso būrys“ Bikernieku miške (Rygos apylinkės) sušaudė apie 10 000 žmonių: didžioji aukų dalis buvo žydai, komunistai bei kitoms Trečiojo Reicho „priešų“ kategorijoms priskirtos grupės (romai, belaisviai raudonarmiečiai, asmenys su fizine arba psichikos negalia) Žr. Rudīte Vīksne, “Arāja komandas dalībnieks pēc padomju tiesas prāvu materiāliem: sociālais stāvoklis, izglītība, iestāšanās motīvi, piespriestais sods”, lpp. 74–75. . Operatyvinės grupės „A“ vado F. W. von Stahleckerio teigimu, nors Latvijoje organizuoti pogromus buvo daug sunkiau nei Lietuvoje, tačiau dėl „Araiso būrio“ veiksmų šį uždavinį pavyko realizuoti ganėtinai sklandžiai Žr. Andrew Ezergailis, Holokausts Latvijā, lpp. 50–91. . Vien iki 1941 m. liepos 8 d. Rygoje įvairių „apsivalymo akcijų“ metu „Araiso būrio“ jėgomis buvo nužudyta apie 500 žydų Žr. Григорий Смирин, «Холокост в Риге», c. 71–100. . „Araiso būrys“ buvo pasitelktas ne tik dėl žydų persekiojimo bei masinių žudynių, bet ir dėl Rygos geto steigimo (1941 m. rugpjūčio 23 d.) bei kontrolės užtikrinimo Žr. Григорий Смирин, «Евреи Риги в период нацистской оккупации», c. 349–380. . Vėliau jis buvo panaudotas geto likvidavimo operacijoje: gavus Heinricho Himmlerio nurodymą bei vadovaujant Fridrichui Jeckelnui 1941 m. lapkričio 29–gruodžio 8 d. apie 38 000 Rygos geto kalinių buvo sušaudyti Rumbulos miške Žr. Rudīte Vīksne, “Arāja komandas dalībnieks pēc padomju tiesas prāvu materiāliem: sociālais stāvoklis, izglītība, iestāšanās motīvi, piespriestais sods”, lpp. 83–88. .

 

Nacių propagandoje „Araiso būrys“ buvo vaizduojamas kaip priešakinis latvių tautos kovos su bolševizmu dalinys, „vykdantis kerštą žydams ir komunistams“ Ten pat, lpp. 135. . 1941–1943 m. „Araiso būrys“ žydus žudė ne tik Rygoje, bet ir Liepojoje, Daugpilyje, Jelgavoje bei daugelyje kitų Latvijos vietovių. Buvo nužudyta apie 60 000 žydų bei kitoms Trečiojo Reicho „priešų“ kategorijoms priskirtų asmenų Žr. Andrew Ezergailis, Holokausts Latvijā, lpp. 50–91. .

Nevienareikšmišku vaidmeniu persekiojant žydus pirmosiomis Trečiojo Reicho ir Sovietų Sąjungos karo savaitėmis išsiskyrė ir dalies buvusios EK organizacijos narių veikla. Antono Weisso-Wendt’o tvirtinimu, vienu pagrindinių nacių organizuoto žydų genocido Estijoje vykdymo „resursų“ tapo iš buvusių kaitseliitų kontingento suformuota Omakaitse tarnyba (oficialiai įsteigta 1941 m. rugpjūčio 2 d.) Žr. Anton Weiss-Wendt, Murder Without Hatred: Estonians and the Holocaust, p. 97. . Jo nuomone, iš esmės buvo atkurta Kaitseliit, tačiau Estijos Nepriklausomybės kovų (ir pilietinio karo) laikotarpiu (1917–1918 m.) veikusios sukarintos organizacijos pavadinimu, kuris atitiko nacionalsocialistinio režimo aspiraciją suteikti estų pagalbiniams daliniams „savigynos veiksmo“ reikšmę Žr. ten pat, p. 97–98. . Po EK likvidavimo 1940 m. birželio mėn. daugelis jos vadovų ir dalis aktyvesnių narių, vengdami sovietinio režimo represijų, pasitraukė į pogrindį Žr. Enn Sarv, Peep Varju, “Survey of Occupation Regimes,” p. 8–24; Leo Õispuu (koos.), Nõukogude okupatsioonivõimu poliitilised arreteerimised Esstis, 1940–1988, lk. A5–A7. .