Studija Lietuvos „šauliai“, Latvijos „aizsargai“ ir Estijos „kaitseliitai“ Holokausto akistatoje: lyginamoj…

  1. Kaip ir šauliams bei aizsargams, kaitseliitams pavyko išsaugoti dalį ginklų ir pasinaudoti tarpukariu susiformavusiais organizacijos socialiniais ryšiais
    Žr. Dov Levin, “Estonian Jews in the U.S.S.R., 1941–1945,” p. 273–297; Trumpa žydų istorija Lietuvoje, p. 168–169.
    . Todėl, prasidėjus Trečiojo Reicho ir Sovietų Sąjungos karui, kaitseliitai atgaivino savo organizacinę veiklą ginkluotos partizaninės kovos prieš Raudonosios armijos pajėgas bei sovietų valdžios institucijas Estijoje formomis
    Žr. Anton Weiss-Wendt, Murder Without Hatred: Estonians and the Holocaust, p. 114–115.
    . Iki Vermachtui užimant visą šalies teritoriją 1941 m. rugsėjo mėn., kaitseliitai tapo pagrindine vietinių gyventojų ginkluoto antisovietinio pasipriešinimo jėga Estijoje. Išstūmus Sovietų Sąjungos karines pajėgas iš Estijos, kaitseliitų kovinės grupės buvo sujungtos į Omakaitse tarnybą, kurios kompetencijai buvo subordinuotos ir „ypatingosios užduotys“
    Meelis Maripuu, “Execution of Estonian Jews in Local Detention Institutions in 1941–42,” p. 651.
    . Iki 1941 m. rugsėjo 22 d. vadovavimas Omakaitse tarnybai buvo patikėtas buvusiam Estijos reguliariosios kariuomenės pulkininkui ir buvusiam Kaitseliit centrinio štabo viršininkui Jaanui Maide
    Žr. Dov Levin, Trumpa žydų istorija Lietuvoje, p. 8–24.
    . Vėliau Omakaitse veiklą kontroliavo prie Estijos generalinės srities Vidaus reikalų direktorato suformuotas Policijos ir savigynos skyrius (vok. Polizei- und Selbsteverteidigungsbehörde; est. Politsei- ja Omakaitse Valitsus), kuriam vadovavo buvęs Estijos kariuomenės majoras Aleksanderis-Robertas Tilgre
    Žr. Jaak Pihlak, „Viljandi Linn ja Vabaduse Risti Vennad“, lk. 155.
    .
     
  2. Istoriografijos duomenimis, 1941–1944 m. Omakaitse tarnybai priklausė apie 40 000 asmenų, kurių didžioji dalis tarpukariu buvo EK nariai
    Žr. Anton Weiss-Wendt, Murder Without Hatred: Estonians and the Holocaust, p. 114–115.
    (nurodytas skaičius laikytinas pagrįstu įvertinant faktą, kad 1939 m. EK priklausė 42 673 vyrai
    Žr. Vytautas Jokubauskas, „Mažųjų kariuomenių“ galia ir paramilitarizmas: Tarpukario Lietuvos atvejis, p. 404.
    ). Svarbi aplinkybė – Omakaitse buvo komplektuojama ir iš kitų tarpukariu veikusių organizacijų, savo ideologija ir veikla artimų EK. Gausiausia jų buvo sukarinta jaunimo (8–17 metų) organizacija Noored Kotkad (liet. Jaunieji ereliai), 1939 m. turėjusi 19 800 narių
    Žr. ten pat, p. 404.
    . 1941 m. dalis jų buvo sulaukę pilnametystės, aktyviai dalyvavo partizaninėse („miško brolių“) kovose prieš Raudonąją armiją ir vėliau buvo integruoti į Omakaitse struktūras. Tomo Balkelio teigimu, žydų persekiojimuose bei žudynėse galėjo dalyvauti apie 1 000–1 200 Omakaitse smogikų
    Žr. Tomas Balkelis, „Piliečiai kariai: paramilitariniai judėjimai Baltijos šalyse po Pirmojo pasaulinio karo“, p. 168.
    , tačiau anksčiau pateikti duomenys leidžia teigti, kad minėtas skaičius galėjo būti gerokai didesnis.
    A. Weisso-Wendt’o teigimu, Omakaitse tarnybos struktūra išlaikė tarpukario Kaitseliit organizacijos bruožus – ji buvo sudaryta teritoriniu (jos būriai buvo suformuoti miestuose, 13 kaimo vietovių ir viename geležinkelio rajone) principu, o jos formuotės veikė kaip stacionarūs sukarinti daliniai
    Žr. Anton Weiss-Wendt, Murder Without Hatred: Estonians and the Holocaust, p. 101–103.
    . Dauguma Omakaitse smogikų buvo ekipuoti tarpukario EK uniformomis
    Žr. Михаил Крысин, Прибалтика между Гитлером и Сталиным, 1939–1945, c. 174.
    . Nors oficialios Omakaitse funkcijos apėmė karinės infrastruktūros apsaugą bei operacijų prieš sovietinius partizanus Estijos centrinėje srityje vykdymą, tačiau iš esmės šios tarnybos funkcijos nesiskyrė nuo pagalbinės bei saugumo policijos. Omakaitse tarnavę kaitseliitai neretai būdavo pasitelkiami nacių represinių struktūrų organizuotoms „akcijoms“ prieš partizanus, koncentracijos ir darbo stovyklų apsaugai bei Trečiojo Reicho „priešų“ kategorijoms priskirtų grupių – komunistų, sovietinių aktyvistų, žydų ir romų – „eksterminavimo“ operacijoms
    Žr. Anton Weiss-Wendt, Murder Without Hatred: Estonians and the Holocaust, p. 94–107.
    .
     
  3. M. Maripuu pateiktais duomenimis, iš Omakaitse tarnybos smogikų buvo sukomplektuotas visas Tartu koncentracijos stovyklos administracijos bei apsaugos aparatas
    Žr. Meelis Maripuu, “Execution of Estonian Jews in Local Detention Institutions in 1941–42,” p. 651–654.
    . Šios stovyklos komendanto pareigas ėjo buvęs Estijos kariuomenės kpt. Friedrichas Kurgas, 1941 m. liepos 12 d. organizavęs žydų geto įsteigimą Tartu mieste. F. Kurgo vadovaujami kaitseliitai dalyvavo masinėse žydų egzekucijose Tartu mieste ir apylinkėse 1941 m. liepos–rugsėjo mėnesiais
    Žr. ten pat, p. 652.
    . Minėtu periodu Omakaitse tarnyba kontroliavo ir Talino centrinį kalėjimą bei pastarojo filialus Jaagaloje ir Kalevi Lijvoje, kuriuose buvo laikomas tam tikras kontingentas žydų kalinių. Omakaitse smogikai vykdė masines Talino žydų žudynes (Harku koncentracijos stovykloje ir Männiku miške), organizuotas ir kontroliuojamas operatyvinės grupės „A“ būrio „1a“ vadovybės
    Žr. Meelis Maripuu, “Execution of Estonian Jews in Local Detention Institutions in 1941–42,” p. 656.
    . Žudynes vykdė specialus kaitseliitų būrys, vadovaujamas kpt. Aleksanderio Koolmeisterio
    Žr. ten pat, p. 653.
    .
     
  4. Iki 1942 m. pradžios iš Omakaitse buvo suformuota 12 estų policijos batalionų, kurie taip pat dalyvavo nacių represinių struktūrų organizuotose akcijose prieš žydus ne tik Estijoje, bet ir kitose Trečiojo Reicho okupuotose Sovietų Sąjungos srityse: Baltarusijoje (1942 m. rugpjūčio 7 d. įvykdytos masinės žydų žudynės Naugarduke), Latvijoje (represijos Rygos gete 1941 m. lapkričio–gruodžio mėn.) ir Lietuvoje (1943 m. rugsėjo mėn. likviduojant Vilniaus getą estų policijos dalinys konvojavo dalį geto kalinių į darbo stovyklas Estijoje)
    Žr. Михаил Крысин, Прибалтика между Гитлером и Сталиным, 1939–1945, c. 177–180.
    . 1941 m. Omakaitse smogikai (apie 2 000 iš Narvos atvykusių kaitseliitų) vykdė baudžiamąsias operacijas prieš sovietinius partizanus bei vietinius gyventojus Leningrado apylinkėse. Čia atskiros Omakaitse tarnybos formuotės įvykdė apie 5 000 operacijų, kurių metu represavo (suėmė, patalpino kalėjimuose bei koncentracijos stovyklose arba pritaikė „ypatingo elgesio“ priemones) apie 26 000 asmenų
    Žr. ten pat, c. 179.
    . Ypač intensyviai Omakaitse smogikai veikė pietinėje Estijoje – Viru ir Petsamo apylinkėse. Dalis buvusio EK organizacijos kontingento buvo naudojama koncentracijos ir darbo stovyklų, įsteigtų Estijoje (Klooga, Vaivara, Lagedi) ir Lenkijoje (Lodzėje, Peremyšlyje, Žešuve, Tarnopolyje ir Izbicoje), apsaugai
    Žr. Anton Weiss-Wendt, Murder Without Hatred: Estonians and the Holocaust, p. 94–107.
    .
     
  5. Apibendrinant perteiktus duomenis iš dalies galima sutikti su istoriografijos keliama versija, kad dalies buvusių Baltijos šalių paramilitarinių organizacijų narių dalyvavimas nacių inspiruotame „Žydų klausimo teritorinio sprendimo“ etape 1941 m. birželio mėn. pabaigoje – rugsėjo mėn. buvo nulemtas Trečiojo Reicho inicijuotos genocido politikos, kaip kovos su „žydiškuoju bolševizmu“, okupuotose Baltijos šalyse preferencijų
    Žr. Edward B. Westermann, “Killers,” p. 142–155.
    . Pastarajam tikslui stengtasi panaudoti okupuotose Sovietų Sąjungos srityse buvusius „fizinius“ ir „organizacinius“ resursus, kurie disponavo karinio veikimo, disciplinos bei subordinacijos įgūdžiais, todėl galėjo būti pavaldūs nacių okupacinėms struktūroms. Šiuo pagrindu nacių okupacinio režimo pastangomis buvo pradėti organizuoti vietiniai pagalbinių struktūrų daliniai, kuriuose vienas reikšmingiausių vaidmenų atiteko ikikariniu laikotarpiu veikusių paramilitarinių organizacijų nariams. Tokiu būdu dalis buvusių Lietuvos šaulių, Latvijos aizsargų ir Estijos kaitseliitų buvo inkorporuoti į pagalbinės policijos bei savisaugos dalinius (lietuviškas Tautinio darbo apsaugos batalionas, latviškas „Araiso būrys“ Rygoje ir estiška Omakaitse tarnyba), kurie tapo neatsiejama „ypatingųjų operacijų“ nacių okupuotose Baltijos šalyse dalimi.
    Daugeliu atvejų dalies buvusių LŠS, LA ir EK narių dalyvavimo žydų genocido veikose Lietuvos, Latvijos bei Estijose provincijų vietovėse vaidmuo „Žydų klausimo teritoriniame sprendime“ neapėmė tiesioginio dalyvavimo masinėse egzekucijoje, tačiau buvo su jomis susijęs tam tikromis „pagalbinėmis“ funkcijomis – žydų persekiojimu (progromų vykdymas), suėmimu bei perdavimu nacių represinėms struktūroms, getų ir koncentracijos stovyklų apsauga, masinių žudynių logistikos (egzekucijos vietos parinkimo ir jų perimetro apsaugos „akcijos“ metu, aukų transportavimo ir konvojavimo) organizavimu. Taigi buvusių Baltijos šalių paramilitarinių organizacijų kontingentas tapo labai svarbiu elementu „Žydų galutinio klausimo teritorinio sprendimo“, kaip „įžanginės“ Holokausto stadijos (Saulius Sužiedėlis
    Žr. Saulius Sužiedėlis, „Avrahamo Torio Kauno getas: diena po dienos“, p. xxvi–xxxii.
    ), veiksmų Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje grandinėje.
     
  6. Prielaidos smurtui: šaulių, aizsargų bei kaitseliitų nuostatos Holokausto išvakarėse

    Dalies istorikų manymu, šauliai, aizsargai ir kaitseliitai tapo vienomis reikšmingiausių jėgų „Žydų klausimo teritorinio sprendimo“ realizacijos Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje procese ne tik dėl nacių represinių struktūrų gebėjimo pasitelkti savo tikslams minėtų grupių disponuotas nekonvencinės (partizaninės) kovos priemones, bet ir dėl ideologinių veiksnių
    Žr. Anton Weiss-Wendt, Murder Without Hatred: Estonians and the Holocaust, p. 114–115; Meelis Maripuu, “Execution of Estonian Jews in Local Detention Institutions in 1941–42,” p. 659–660.
    . Kai kurių tyrėjų nuomone, minėtų grupių į(si)traukimą į genocidinius nusikaltimus nulėmė moralinis pakrikimas
    Žr. Liudas Truska, „Lietuvių ir žydų santykių krizė (1940 m. birželis–1941 m. birželis)“, 96–98; Lietuviai ir žydai nuo XIX a. pabaigos iki 1941 m. birželio: antisemitizmo Lietuvoje raida, p. 272.
    , kurį sąlygojo 1940–1941 m. sovietinė okupacija. Kitų autorių įsitikinimu, sovietinės okupacijos periodas sustiprino dalies buvusių šaulių, aizsargų bei kaitseliitų „kovinę dvasią“ bei paskatino šių grupių „ideologinę mobilizaciją“ sovietinio okupacinio režimo atžvilgiu
    Žr. Andrievs Ezergailis, “Vācu laiki 1941–1945. Atbrīvošana, brīvprātība, pašaizsardzība, atriebība”, lpp. 161–172; Arūnas Bubnys, Sigitas Jegelevičius, Stasys Knezys, Alfredas Rukšėnas, Lietuvių tautos sukilimas: 1941 m. birželio 22–28 d., p. 65–66.
    . Išskirtų pozicijų kolizijoje ideologinis dalies buvusių Baltijos šalių paramilitarinių organizacijų narių dalyvavimo nacių inspiruotose represijose prieš žydus kontekstas yra ypač problemiškas. Šiuo požiūriu būtina pabrėžti, kad buvusių šaulių, aizsargų bei kaitseliitų ideologinėse nuostatose „kovos prieš sovietinį režimą“ samprata buvo neatsiejama nuo veikimo prieš gyventojų (sovietų kolaborantų, „bolševikų simpatikus“) grupes, kurios buvo asocijuojamos su sovietine sistema, suvokimo. Šiame kontekste kaip viena pagrindinių „sovietinių bendradarbių“ grupių buvusių šaulių, aizsargų bei kaitseliitų terpėse buvo išskirti žydai
    Žr. Liudas Truska, „Lietuvių ir žydų santykių krizė (1940 m. birželis–1941 m. birželis)“, p. 73–76; Anton Weiss-Wendt, Murder Without Hatred: Estonians and the Holocaust, p. 95–97.
    .
     
  7. Empirinių šaltinių bei istoriografijos analizė leidžia įvardyti keletą išskirtos tendencijos prielaidų. Pirmiausia būtina išskirti psichologinius veiksnius. Sovietinio režimo priemonės, taikytos LŠS, LA ir EK atžvilgiu šių organizacijų likvidavimo 1940 m. bei vėlesnių represijų laikotarpiu, vertė buvusius šaulius, aizsargus bei kaitseliitus suvokti esant atsidūrusius ypač grėsmingoje situacijoje. Neabejotina, kad tam tikroje „ribinėje situacijoje“ jautėsi atsidūrę ir tie buvusių Baltijos šalių paramilitarinių organizacijų nariai, kurie iš LŠS, LA bei EK išstojo dar iki sovietinės okupacijos
    Žr. 1946 01 06 kaltinamojo Antano Petrausko kvotos protokolas, l. 270–271; 1945 03 10 liudininkų Marcinkaus, K. Rovo, P. Pociaus, Z. Žukausko, P. Mordo, Každailio parodymų aktas, l. 138–139; 1944 10 05 kaltinamojo Vlado Petrausko tardymo protokolas, l. 53–54; 1944 10 10 kaltinamojo Jono Simonavičiaus kvotos protokolas, l. 57–58; 1949 09 30 kaltinamojo Antano Slavinsko tardymo protokolas, l. 103–105; 1946 10 27 kaltinamojo Kosto Raudonio kovotos protokolas, l. 291–220; 1949 07 17 liudininkės Liepos Kasparavičiūtės apklausos protokolas, l. 185–186; 1959 05 12 Valstybės saugumo komiteto (KGB) prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos pažyma apie buržuazinių nacionalistų, susiorganizavusių į ginkluotą būrį, žvėriškumus, įvykdytus vokiečių okupacijos laikotarpiu Plungės miest, l. 21–45; 1944 08 06 kaltinamojo Prano Šimonio tardymo protokolas, l. 35.
    . Tokia situacija nulėmė, kad nors sovietinio režimo represinis aparatas nepuoselėjo aspiracijų represuoti visų LŠS, LA ir EK narių, didžiosios (galbūt ir didžiausios) dalies buvusių šaulių, aizsargų bei kaitseliitų nuostatos sovietinio režimo atžvilgiu radikalizavosi ypač sparčiai. Sovietinis režimas sunaikino Baltijos šalių suverenitetą (tarpukariu veikusių LŠS, LA ir EK ideologijose valstybės suverenitetas buvo principinė nuostata
    Žr. Hektoras Vitkus, „Sąjungininkai ir (ar) priešai: tautinių mažumų įvaizdžiai Lietuvos šaulių sąjungos, Latvijos Aizsargi ir Estijos Kaitseliit ideologijose“, p. 231–232.
    ) ir suardė iki okupacijos funkcionavusius socialinius (asmens laisvės ir nuosavybės neliečiamumo) visuomenės saitus.
     
  8. Negatyvias nuotaikas ir nesaugumo jausenas skatino sovietinio režimo inicijuotos administracinės ir socialinės permainos – buvusių valstybinių tarnybų panaikinimas, valstybės tarnautojų paleidimas, policijos struktūrų likvidavimas, karinių pajėgų „reorganizavimas“ bei pramonės, prekybos ir verslo įmonių nacionalizavimas palietė daugelį buvusių LŠS, LA ir EK narių
    Žr. Sigitas Jegelevičius, „Birželio sukilimo varomųjų jėgų klausimu“, p. 121–139; „Šauliai 1940–1941 m. antisovietinėje kovoje“, 2005.
    . Dėl sovietinio režimo politikos didžioji dalis šaulių, aizsargų bei kaitseliitų neteko tarpukariu užimtų socialinių bei ekonominių pozicijų. Savo ruožtu buvusių Baltijos šalių paramilitarinių organizacijų nariai, stebėdami sovietinio režimo sparčiai vykdomas politinės sistemos bei visuomeninio gyvenimo permainas, netruko pastebėti okupacinės valdžios proteguojamų politinių jėgų (ypač vietinių komunistų partijų ir komjaunimo sąjungų), kurių veikloje dalyvavo ir tam tikra žydų bendruomenės dalis, suaktyvėjimą
    Žr. Liudas Truska, Lietuviai ir žydai nuo XIX a. pabaigos iki 1941 m. birželio: antisemitizmo Lietuvoje raida, p. 272; Andrew Ezergailis, The Holocaust in Latvia: the Missing Center, p. 158–164; Dov Levin, “Estonian Jews in the U.S.S.R., 1941–1945,” p. 106–120.
    .
     
  9. Išskirtos aplinkybės nulėmė, kad ribinėje psichologinėje situacijoje atsidūrusių dalies buvusių LŠS, LA ir EK narių mąstysenoje „bolševizmo pavojaus“ samprata įgijo labai konkrečius – „žydiškojo bolševizmo“ grėsmės kontūrus. Pastarąsias intencijas stiprino negatyvios konotacijos, susijusios su slogiomis nuotaikomis dėl Lietuvos, Latvijos ir Estijos okupacijos „nedavus ginkluoto atkirčio“ (rengima(si)s ginkluotam (partizaniniam) pasipriešinimui prieš eventualų okupantą buvo vienas esminių tarpukarinių LŠS, LA ir EK veiklos ir ideologijos principų
    Žr. Vytautas Jokubauskas, „Mažųjų kariuomenių“ galia ir paramilitarizmas: Tarpukario Lietuvos atvejis, p. 405–425.
    ). Toks psichologinis kontekstas vertė ieškoti eventualaus kaltininko, kuris, susiklosčius palankioms aplinkybėms, sulauktų tinkamo „atpildo“
    1946 01 06 kaltinamojo Antano Petrausko kvotos protokolas, l. 270–271; 1946 02 06 kaltinamojo Alfonso Mickaus kvotos protokolas, l. 280–281.
    . Jānio Viļumso teigimu, buvusios LA nariai, 1940–1941 m. rengdamiesi ginkluotam antisovietiniam pasipriešinimui, vadovavosi ne tik Latvijos suvereniteto atkūrimo bei sovietinio režimo sunaikinimo („remiant Trečiojo Reicho vedamos kovos su bolševizmu pastangas“) leitmotyvais, bet ir „keršto okupacinio režimo elementams“ (taip pat ir žydams) siekiu
    Žr. Jānis Viļums, “Pretošanās okupācijai Latvijā 1940.–1941. gadā”, p. 142–144.
    . Galima teigti, kad atskleistos ideologinės tendencijos demonstruoja, jog žydai dalies buvusių Baltijos šalių paramilitarinių organizacijų narių nuostatose atitiko „visuotinio kaltininko“ kategoriją ne tik dėl „žydų-bolševikų“ įvaizdžio poveikio, bet ir dėl šios tautinės grupės, kaip ir eventualiai „saugaus priešo“, sampratos.
     
  10. Apibūdintos ideologinės prielaidos pirmosiomis Trečiojo Reicho ir Sovietų Sąjungos karo dienomis buvo ypač pastebimos partizanų formuočių, susibūrusių iš buvusių LŠS narių, nuostatose. Archyviniai šaltiniai padeda rekonstruoti kelis būdingiausius aptariamos tendencijos pavyzdžius. „Prasidėjus Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karui, – liudijo buvęs šaulys ir sukilėlis Zigmas Baranauskas, – buvęs aktyvus Lietuvos šaulių sąjungos būrio Klepočių miestelyje narys Jonas Volungevičius, surinkęs visus kaimo ir apylinkių šaulius ragino juos atsidėkoti vokiečiams už išvadavimą nuo bolševikų suimant sovietinius aktyvistus-žydus, nes šie sovietinės valdžios laikotarpiu agitavo prieš šaulių organizaciją“
    1944 10 19 išrašas iš Pirmosios karo aviacijos armijos karo tribunolo teismo posėdžio dėl Zigmo Baranausko kaltinimo, l. 68–70.
    . Panašiomis nuotaikomis, kito šaulio bei sukilėlio – Liudo Butkaus – teigimu, pasižymėjo ir šaulių-partizanų būrio Alsėdžiuose steigimo susirinkimas 1941 m. liepos mėn., kurio metu konstatuota, kad „šauliams bus daug darbo, nukreipto prieš sovietinius aktyvistus“
    1952 12 10 liudininkės Konstancijos Zavadskienės apklausos protokolas, l. 57–58.
    .
     
  11. Analogiškomis – „pagalbos vokiečiams kovojant prieš komunistus, žydus ir sovietų valdžios organų tarnautojus“ – intonacijomis išsiskyrė ir Kaišiadoryse
    Žr. 1944 09 02 kaltinamojo Bernardo Drulio tardymo protokolas, l. 7–8.
    , Kupiškyje
    Žr. 1946 10 26 kaltinamojo Povilo Kaminsko tardymo protokolas, l. 129–130.
    , Rietave
    Žr. ten pat.
    , Varniuose
    Žr. 1945 03 11 kaltinamojo Jono Petrošiaus tardymo protokolas, l. 101–102.
    , Ukmergėje
    Žr. 1944 08 06 kaltinamojo Prano Šimonio tardymo protokolas, l. 35.
    , Siesikuose
    Žr. 1959 06 10 Valstybės saugumo komiteto (KGB) prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos pažyma apie buržuazinių nacionalistų, susiorganizavusių į ginkluotą būrį, žvėriškumus, įvykdytus vokiečių okupacijos laikotarpiu Siesikų valsčiuje, l. 88–89.
    , Biržuose
    Žr. 1945 03 15 liudininko Petro Būtėno apklausos protokolas, l. 87–88.
    , Rokiškyje
    Žr. 1961 05 31 kaltinamojo Jono Paškausko tardymo protokolas, l. 51–52.
    susiorganizavusių šaulių-partizanų būrių leitmotyvai. Būtina pabrėžti, kad daugeliu minėtų atvejų šaulių-partizanų būrių nariai žinojo, kad prasidėjusi kova „prieš bolševizmą“ iš esmės reiškė ir smurto naudojimą prieš tam tikras gyventojų grupes (žydus, komunistus bei sovietinius aktyvistus)
    Žr. Konrad Kwiet, “Rehearsing for Murder: The Beginning of the Final Solution in Lithuania in June 1941,” p. 11.
    . Šį faktą, 1950 m. duodamas parodymus sovietinio saugumo tardytojams, pripažino minėto šaulių-partizanų susirinkimo Alsėdžiuose liudininkas L. Butkus, pažymėjęs, kad į pastarąjį būrį įstojęs, nes „jo moralinės nuostatos atitiko ideologines būrio paskatas: būti doru lietuviu ir demonstruoti priešiškumą tarybinei valdžiai“
    1950 04 10 kaltinamojo Liudo Butkaus tardymo protokolas, l. 57–59.
    . Liudo Truskos teigimu,
     
  12. Panašiomis tendencijomis pasižymėjo ir aizsargų, gausiai dalyvavusių antisovietiniame ginkluotame pasipriešinime Latvijoje, nuostatos. A. Ezergailio ir Didzio Bērziņšo duomenimis, pirmosiomis Trečiojo Reicho ir Sovietų Sąjungos karo dienomis Liepojoje, Daugpilyje, Jelgavoje, Rygoje bei kitose Latvijos vietovėse išplatintuose aizsargų-partizanų atsišaukimuose buvo raginama „atsidėkoti vokiečių kariuomenei kovojant kartu su ja prieš žydiškąjį bolševizmą“
    Andrievs Ezergailis, “Vācu laiki 1941–1945. Atbrīvošana, brīvprātība, pašaizsardzība, atriebība”, lpp. 161–172; Didzis Bērziņš, “Nacistiskā antisemītisma propaganda laikrakstā “Tēvija” 1941. gada jūlijā: latviešu (līdz)dalības diskurss”, lpp. 87–88.
    . Motyvų kovoti prieš sovietinę valdžią kaip „žydiškojo bolševizmo“ įsikūnijimą nestokota ir kaitseliitų, tarnavusių Omakaitse daliniuose, proklamacijose
    Žr. Anton Weiss-Wendt, Murder Without Hatred: Estonians and the Holocaust, p. 95–98.
    . Estijoje kaitseliitų-partizanų („miško brolių“) kovos prieš Raudonosios armijos pajėgas bei sovietinės valdžios struktūras veiksmai tęsėsi iki 1941 m. rugsėjo mėnesio. Šios kolizijos metu kaitseliitai susidūrė su dalies į Raudonąją armiją mobilizuotų arba savanoriais įstojusių Estijos žydų (apie 400 karių) pasipriešinimu
    Žr. ten pat, 94–107.
    . Pastaroji aplinkybė nulėmė, kad kaitseliitų terpėje antisemitinės nuotaikos taip pat buvo ganėtinai stiprios, nors nacių okupacijos laikotarpiu Estijoje žydų genocidas buvo vykdomas be pogromų ir „getoizacijos“
    Tai sąlygojo nedidelis Estijoje likusių žydų (apie 2 500 asmenų) skaičius.
    . Svarbi aplinkybė buvo ir ta, kad, A. Weisso-Wendt’o teigimu, didžioji dalis kaitseliitų laikėsi nuomonės, jog dėl Estijos, kaip ir visų Baltijos šalių, okupacijos didžiausia kaltės dalis tenka žydams, laukusiems sovietų valdžios atėjimo
    Žr. Anton Weiss-Wendt, “Preconditions for the Holocaust: Estonian Jews and the Judeobolshevik Myth,” p. 161–166.
    . Galima pažymėti, kad minėtoji nuostata koreliavo su dalies buvusių šaulių bei aizsargų įsitikinimais, jog sovietinės okupacijos metu žydai įdavinėjo buvusių paramilitarinių organizacijų narius, padėdami sovietinio saugumo struktūroms įvykdyti LŠS, LA ir EK vadovybės deportacijas 1941 m. birželio mėn.
    Žr. 1941 07 26 „Raudonojo teroro muziejui medžiagai rinkti“ instrukcija nr. 1, l. 86; 1941 08 01 VRM Panevėžio apskrities policijos Naujamiesčio nuovados viršininko raportas nr. 282 Panevėžio apskrities policijos vadui, l. 7; 1941 08 04 VRM Panevėžio apskrities policijos Panevėžio valsčiaus nuovados viršininko raportas nr. 1 Panevėžio apskrities policijos vadui, l. 3–3 ap.; Andrievs Ezergailis, “Vācu laiki 1941–1945. Atbrīvošana, brīvprātība, pašaizsardzība, atriebība”, lpp. 161–172; Anton Weiss-Wendt, “Preconditions for the Holocaust: Estonian Jews and the Judeobolshevik Myth,” p. 161–166.
    .
     
  13. Pagrindinis aptartų ideologinių nuostatų praktinės realizacijos veiksnys buvo pirmosiomis Trečiojo Reicho ir Sovietų Sąjungos karo dienomis Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje prasidėjęs ginkluotas antisovietinis pasipriešinimas. Jo metu dalies buvusių LŠS, LA ir EK narių pagrindu susiformavusių kovos grupių veikimas netrukus persimetė į smurtines veikas prieš politiškai bei ideologiškai „išskirtas“ gyventojų grupes – „bolševikus“ (komunistų partijos aktyvą bei kolaboravimu įtartus asmenis) ir žydus
    Žr. 1941 06 25 Tautinės milicijos raportas Kauno miesto Apsaugos viršininkui, l. 41; 1941 07 14 Lietuvių aktyvistų fronto Šiaulių štabo pažyma apie Joniškio pagalbinės policijos įkūrimą, l. 29.
    . Lietuvoje 1941 m. birželio 23 d. prasidėjęs sukilimas sukūrė prielaidas išplisti jau 1940 m. vasarą–rudenį šaulių tarpusavio bendravimo terpėje susiformavusiai versijai, kad sovietinio režimo inicijuotas LŠS likvidavimas (remiantis liepos 7 d. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento direktoriaus patvirtintu planu) buvo „žydų suplanuota operacija“
    Aleksandras Bendinskas, „Nacių okupaciją prisiminimus“, p. 224–225.
    , todėl neatmestina, kad sukilimo metu dalis buvusių šaulių galėjo prieš žydus nukreiptus veiksmus suvokti kaip vieną „šauliško veikimo“ priešo (t. y. komunistų ir sovietinio aktyvo) atžvilgiu formų. Šią nuostatą galėjo pagrįsti ir sukilimo metu pasklidę gandai, kad šauliams-partizanams nuožmiausiai priešinosi būtent „ginkluoti žydai“
    Žr. 1941 06 25 Tautinės milicijos raportas Kauno miesto Apsaugos viršininkui, l. 41; 1941 06 28 Nevarėnų Aktyvistų štabo vado raportas Telšių apskrities karo komendantui, l. 6.
    .
     
  14. 1941 m. liepos mėn. ši versija pasipildė teiginiais, kad NKGB ir NKVD birželio 24–26 d. įvykdytos politinių kalinių žudynės Telšiuose (Rainiuose), Kaune (Pravieniškių lageryje, čia kaliniai sušaudyti kartu su lietuviais sargybiniais ir prižiūrėtojais), Vilniuje, Panevėžyje ir daugelyje kitų Lietuvos vietovių buvo „žydų-politrukų“ susidorojimas su šauliais (pvz., iš 73 egzekucijos Rainiuose aukų šaulių buvo 41)
    Žr. 1941 07 26 „Raudonojo teroro muziejui medžiagai rinkti“ instrukcija nr. 1, l. 86.
    . Dėl stiprios antisovietiškai orientuotų nuostatų (taip pat ir „žydų-bolševikų“ mito) įtakos smurtas prieš žydus šaulių-partizanų galėjo būti suvoktas kaip „būtina priemonė“ prieš „vidaus priešą“
    1941 07 16 Lietuvių aktyvistų fronto Šiaulių štabo pažyma apie Joniškio aktyvistų veiklą, l. 3; 1945 01 10 kaltinamojo Adolfo Galdikausko tardymo protokolas, l. 292–293; 1947 06 24 liudininkės Aldonos Kerienės apklausos protokolas, l. 116–117.
    . Analogiškos intencijos pirmuoju karo periodu buvo būdingos ir buvusių aizsargų bei kaitseliitų nuotaikoms. Istoriografijos duomenimis, „Araiso būrio“ veiksmų prieš žydus brutalumas iš dalies buvo motyvuojamas kerštu už „žydų-bolševikų“ įvykdytas žudynes Rygos kalėjime. Panašiais leitmotyvais vadovavosi ir dalis Omakaitse smogikų, maniusių, kad „priemonės prieš žydus“ yra pagrįstos keršto už „žydų-komisarų“ nusikaltimus prieš buvusius Kaitseliite organizacijos narius siekimu
    Žr. Meelis Maripuu, “Execution of Estonian Jews in Local Detention Institutions in 1941–42,” 651–655.
    . Būtina pabrėžti, kad apibūdintos nuostatos neabejotinai traukė Trečiojo Reicho represinių struktūrų (pvz., RSHA Amt IV (Gestapo)), atsakingų už „Žydų klausimo teritorinio sprendimo“ planavimą okupuotose Rytų srityse, dėmesį
    Žr. Wolfram Wette, Karl Jäger: Mörder der litauischen Juden, S. 57–62.
    .
     
  15. Aptarti probleminiai aspektai skatina skirti dėmesį antisemitizmo, kaip galimo dalies buvusių šaulių, aizsargų ir kaitseliitų motyvo dalyvauti prieš žydus nukreiptose veikose, klausimui. Istoriografijos bei empirinių šaltinių analizė leidžia teigti, kad tarpukariu LŠS, LA ir EK organizacijų ideologinės sistemos nepasižymėjo palankumu nacių režimui ir jo programinėms nuostatoms. Ir šauliai, ir aizsargai, ir kaitseliitai kritiškai vertino nacionalsocialistinio režimo ideologinę doktriną dėl joje suformuluotų kontroversiškų nuostatų Rytų Europos tautų atžvilgiu
    Žr. Hektoras Vitkus, „Sąjungininkai ir (ar) priešai: tautinių mažumų įvaizdžiai Lietuvos šaulių sąjungos, Latvijos Aizsargi ir Estijos Kaitseliit ideologijose“, p. 223–259; Alfonsas Eidintas, „Žydai, Holokaustas ir dabartinė Lietuva“, p. 63–103; Weiss-Anton Wendt, “Thanks to the Germans! Jewish Cultural Autonomy in Interwar Estonia,” p. 89–104.
    .
    Lietuvos šaulių organizacijoje negatyvios nacionalsocialistinio judėjimo Vokietijoje vertinimo tendencijos ypač sustiprėjo 1934–1935 m. Kauno proceso metu, kai LŠS terpėje ir ideologiškai jai artimoje aplinkoje kaip „pavojingas elementas“ pradėti vertinti ne tik Klaipėdos krašto, bet ir Lietuvos vokiečiai
    Žr. Alvydas Nikžentaitis, „Das Bild der Deutschen und Deutschlands in Litauen während der Zwischenkriegszeit“, S. 237–253.
    . Nors daliai LŠS kontingento imponavo nacių eskaluojamos „tvirtos vertybės“ (vadizmo pagrindais organizuotos visuomenės principas, „tvarkos etika“)
    Žr. Matas Bagdonas, „Perkainokim santykius su vokiečiais“, p. 313–314.
    , tačiau nacionalsocialistinės ideologijos propaguojamos rasinės doktrinos postulatai tarp šaulių neturėjo didelio pasisekimo. Nepritapo Lietuvos šaulių organizacijoje ir rasinio (antropologinio-biologinio) antisemitizmo nuostatos, nors LŠS ideologijoje ir buvo matyti modernaus (socialinio-ekonominio) antisemitizmo tendencijų
    Žr. Vygantas Vareikis, „Šaulių Sąjunga, lenkai, žydai: LŠS ideologijos ir propagandos bruožai“, p. 141–142.
    .
     
  16. Šauliai jautė grėsmę ne tik dėl nacionalsocialistinio režimo projektuojamos „Rytų politikos“, bet ir dėl kontroversiškų rasinės doktrinos taikymo lietuvių tautos atžvilgiu galimybių. Tokie nuogąstavimai ne kartą buvo išsakomi LŠS spaudoje bei bendraujant tarpusavyje ne tik 1934–1935 m., bet ir 1939–1940 m., kai šaulių organizacijoje pasireiškė nepasitenkinimo reakcijos netekus Klaipėdos krašto
    Žr. VIII Vilkaviškio Šaulių Rinktinės tarnybinio suvestinių kuopų, kuopų ir būrių vadų susirinkimo, įvykusio 1939 m. balandžio mėn. 2 dieną Vilkaviškyje, rinktinės štabo patalpose protokolas, l. 202–202 ap.
    . Trečiojo Reicho ir ypač Vermachto įvaizdis tarp šaulių pasikeitė sovietinės okupacijos periodu, 1940 m. likvidavus LŠS, susidūrus su represijomis prieš šios organizacijos vadovybę ir pradėjus rengtis ginkluotam pasipriešinimui
    Žr. 1959 06 10 Valstybės saugumo komiteto (KGB) prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos pažyma apie buržuazinių nacionalistų, susiorganizavusių į ginkluotą būrį, žvėriškumus, įvykdytus vokiečių okupacijos laikotarpiu Siesikų valsčiuje, l. 88–89.
    . Manytina, pastarosios aplinkybės suformavo palankią terpę ir antisemitizmo („žydų-bolševikų“, „žydų-komisarų“ ir „žydų-enkėvėdistų“ įvaizdžių pagrindu), išsiskyrusio politinėmis ir socialinėmis konotacijomis, sustiprėjimui šaulių terpėje.
    Remiantis atskleistomis ypatybėmis galima teigti, kad dalies buvusių LŠS narių, dalyvavusių nacių organizuotame „Žydų klausimo teritorinio sprendimo“ procese, motyvacijoje nacių postuluota rasinė doktrina bei antropologinis-biologinis antisemitizmas neturėjo pirmaeilio vaidmens. Kita vertus, buvusių šaulių aplinkoje netrūko socialinio ir politinio antisemitizmo elementų, kūrusių tam tikras psichologines postūmio dalyvauti žydų persekiojimuose bei masinėse žudynėse prielaidas. Joms praktiškai realizuotis reikėjo konkrečių sąlygų – žydų kaip „paženklintos“ grupės išskyrimo bei kolektyvinio smurto legimizacijos. Pirmosiomis Trečiojo Reicho ir Sovietų Sąjungos karo savaitėmis politinės, socialinės bei psichologinės aplinkybės minėtoms sąlygoms realizuotis buvo labai palankios.
     
  17. Pastebimų simpatijų nacionalsocializmo atžvilgiu ir jo ideologijai nedemonstravo ir Latvijos aizsargai. Šioje organizacijoje antivokiškos nuotaikos ypač sustiprėjo po 1934 m. valstybinio perversmo įsigalėjus Karlio Ulmanio režimui, kuris nepuoselėjo pasitikėjimo Latvijos vokiečiais
    Žr. Ilgvars Butulis, Sveiki, Aizsargi!, lpp. 77.
    . Aizsargai nuogąstaudami stebėjo stiprėjančias nacionalsocialistinio judėjimo pozicijas Vokietijoje ir ypač neigiamai suvokė nacių eskaluojamą „Didžiojo Vokietijos reicho“ kūrimo, paremto „žemių (su)rinkimo“ politika, koncepciją
    Žr. ten pat, lpp. 77.
    . LA ypač neramino tai, kad minėtoms koncepcijoms pritarė ir nemenka Latvijos vokiečių bendruomenės dalis. Pastaroji intencija stiprino LA organizacijos nuogąstavimus dėl vokiečių tautinės grupės lojalumo latvių valstybei
    Žr. Leo Dribins, Antisemītisms un tā izpausmes Latvijā, lpp. 81–103.
    . Tokiomis sąlygomis aizsargų ideologinė sistema nepasižymėjo palankumu nacių rasinės doktrinos ir antropologinio-biologinio antisemitizmo atžvilgiu
    Žr. ten pat, lpp. 98–102.
    . Kita vertus, LA ideologinių nuostatų terpėje K. Ulmanio režimo laikotarpiu ypač sustiprėjo socialinio-ekonominio („Latvija – latviams“ ideologema, „žydų verslų boikoto“ eskalavimas) antisemitizmo tendencijos, kurios neturėjo gilių sąsajų su nacių propaguojamu antisemitizmu
    Žr. ten pat, lpp. 101.
    . Aizsargų aplinkoje tarpusios antisemitinės nuostatos buvo susijusios su politinėmis konotacijomis, kurios ypač dėl paplitusio „žydų-bolševikų“ įvaizdžio radikalizavosi per sovietinę okupaciją 1940–1941 m.
    Žr. ten pat, lpp. 103–107.
    .
     
  18. Analogiškomis nuostatomis žydų tautinės grupės atžvilgiu pasižymėjo ir EK organizacijos pažiūros. Tarpukariu Estijoje pasireiškusios politinės ir ekonominės problemos sąlygojo, kad didžioji kaitseliitų dalis solidarizavosi su žydų „politinio ribojimo“ bei socialinio-ekonominio antisemitizmo tendencijomis
    Žr. Hektoras Vitkus, „Sąjungininkai ir (ar) priešai: tautinių mažumų įvaizdžiai Lietuvos šaulių sąjungos, Latvijos Aizsargi ir Estijos Kaitseliit ideologijose“, p. 248–249, 252.
    , tačiau nacionalsocialistinio režimo propagandos postuluotas rasinis, biologinėmis ir antropologinėmis inscenuacijomis pagrįstas, antisemitizmas kaitseliitams nekėlė didelių simpatijų. 1934 m. duomenimis, Estijoje gyveno apie 4 500 žydų (šis skaičius sudarė 0,4 % visos šalies gyventojų)
    Žr. Dov Levin, “Estonian Jews in the U.S.S.R., 1941–1945,” p. 273.
    , todėl praktiškai nebuvo pagrindo atsirasti prielaidoms dėl „rasinio žydų pavojaus“ estų visuomenėje. Sovietinės okupacijos periodu tarp buvusios EK narių, kaip ir nemenkoje estų visuomenės dalyje, sustiprėjo „žydų-bolševikų“ įvaizdžiu pagrįstos antisemitinės tendencijos, kurios išsiskyrė politinio ir socialinio turinio reikšmėmis
    Žr. Anton Weiss-Wendt, “Preconditions for the Holocaust: Estonian Jews and the Judeobolshevik Myth,” p. 161–166.
    , bet ne rasinėmis ideologemomis. Tad buvusiems kaitseliitams, kaip ir aizsargams bei šauliams, „žydų klausimas“ turėjo politinę ir socialinę reikšmę, o nacionalsocializmo ideologijoje jis buvo rasinės doktrinos pagrindas.
     
  19. Apibūdintos ypatybės leidžia teigti, kad nedemonstruodami palankumo rasinio (antropologinio-biologinio) antisemitizmo tendencijoms buvę šauliai, aizsargai ir kaitseliitai išsiskyrė kaip ypač radikaliai antisovietiškai orientuotos grupės. Taigi „žydų-bolševikų“ ideologema šauliams, aizsargams ir kaitseliitams buvo svarus, tačiau ne esminis „kovos prieš bolševizmą“ elementas. A. Ezergailio nuomone, šis motyvas skatino buvusių Baltijos šalių paramilitarinių organizacijų narius laikytis principo, kad prasidėjus Trečiojo Reicho ir Sovietų Sąjungos karui būtina susidoroti tik su sovietinį režimą rėmusiais „elementais“
    Andrievs Ezergailis, “Vācu laiki 1941–1945. Atbrīvošana, brīvprātība, pašaizsardzība, atriebība”, lpp. 161–172.
    , kurie galėjo būti vertinami ir kaip nacių režimo priešai. Remiantis atskleistomis buvusių LŠS, LA ir EK narių ideologinių orientacijų ypatybėmis, minėtą teiginį reikėtų papildyti konstatacija, kad minėtos grupės labai miglotai suvokė, kad Trečiojo Reicho „priešais“, lemiant rasinės ideologijos pagrįstoms genocido politikos preferencijoms, turėjo būti suvokiami visi žydai be išimties.
    Atskleistos ideologinės nuostatos, neabejotinai turėjusios įtakos dalies buvusių LŠS, LA ir EK narių sprendimams, nulėmė ir tai, kad prasidėjusio karo ir jo inspiruoto antisovietinio sukilimo aplinkybėmis žydai, kaip ideologiškai, politiškai ir socialiai „paženklinta“ grupė, buvo identifikuojami kaip „lengvas taikinys“. Tokį psichologinį efektą patvirtina ir kai kuriose vietovėse šaulių-partizanų organizuoti (pagal „karo lauko teismo“ arba „šaulių garbės teismo“ modelį) sulaikytųjų asmenų teismai
    Žr. 1959 06 16 Valstybės saugumo komiteto (KGB) prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos pažyma apie buržuazinių nacionalistų, susiorganizavusių į ginkluotą būrį, žvėriškumus, įvykdytus vokiečių okupacijos laikotarpiu Ukmergės mieste, l. 2–14.
    , siekiant „nustatyti“ jų „bendradarbiavimo su bolševikais mastą“ (būtina pažymėti, kad žydai (dažniausia vyrai), tapę tokių „procesų“ įtariamaisiais, retai išvengdavo žūties)
    Žr. Alfonsas Eidintas, Žydai, lietuviai ir holokaustas, p. 192–195, 221–222, 228–230.
    .
     
  20. Istoriografijos duomenimis, analogiškus „žydų kaltės nustatymo procesus“ 1941 m. birželio–rugsėjo mėn. organizavo ir Omakaitse tarnybos struktūros, nors, pasak A. Weisso-Wendt’o, „tokiuose teismuose pagrindinis kaltinimas suimtiesiems buvo tai, kad jie buvo žydai“
    Anton Weiss-Wendt, Murder Without Hatred: Estonians and the Holocaust, p. 100–114.
    . Šiuo atveju neatmestina, kad minėti dalies buvusių paramilitarinių organizacijų narių veiksmai ne tik rėmėsi nuostata pademonstruoti „atkuriamą teisingumą“, bet ir išreiškė siekį demoralizuoti „vidaus priešus“ (komunistus ir sovietinius aktyvistus, kuriais dažniausia buvo laikomi žydai). Kita vertus, nacių okupacinė valdžia stengėsi palaikyti nuostatą, kad, siekiant įsitvirtinti administracinėse struktūrose bei pasinaudoti naujomis socialinėmis bei ekonominėmis galimybėmis, būtina bendradarbiauti su okupacinio režimo represiniu aparatu. Christopho Dieckmanno ir Joachimo Tauberio nuomone, išskirtoji nuostata galėjo imponuoti daliai buvusių Baltijos šalių paramilitarinių organizacijų narių kaip prielaida atkurti sovietinės okupacijos laikotarpiu prarastas socialines ir ekonomines pozicijas
    Žr. Joachimas Tauberis, „Tarp laisvės kovos ir masinių žudynių: 1940–1944 metų fiktyvios lietuviškos biografijos įvadas, p. 99–120.
    .
    Tokią intenciją patvirtina ir dalis šaulių-partizanų būrių formavimo(si) procesą 1941 m. birželio pabaigoje – liepos mėn. atspindinčių empirinių šaltinių, nurodančių, jog dalis buvusios LŠS narių įsitraukti į pagalbinės policijos bei saugumo dalinius nusprendė po okupacinės administracijos atstovų duotų pažadų „išduoti ginklus“ ir „duoti vokiečių okupacinės valdžios aparate geras tarnybas“
    1963 12 16 kaltinamojo Juozo Mitašiūno tardymo protokolas, l. 263–267.
    . Kita vertus, kai kuriais atvejais greta oportunistinių motyvų buvo svarbus ir konformizmo veiksnys. Alfredo Rukšėno tvirtinimu, dalis Holokausto Lietuvoje vykdytojų bijojo nepaklusti aukštesnės vadovybės įsakymui, nes toks nepaklusimas galėjo būti traktuojamas kaip rimtas „kolektyvinės drausmės“ pažeidimas. Remiantis archyvinių šaltinių analize galima teigti, kad dalis buvusių šaulių įsitraukė į genocidinius nusikaltimus ne tik dėl baimės nepaklusti, bet ir vengdami išsiskirti iš grupės, nors tokioms veikoms ir nepritarė
    Žr. 1961 02 09 liudytojo Jono Palubinsko tardymo protokolas, l. 24.
    . Nacių inicijuotos naikinimo politikos požiūriu pastaroji buvusių paramilitarinių organizacijų narių psichologijos ypatybė buvo vienas „naudingiausių bruožų“.