Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas
  • Bibliografinis aprašas: Aivaras Stepukonis, „Ieškant dabartinio mąstymo, gaudant postmodernizmo žaltvykslę“, @eitis (lt), 2015, t. 88, ISSN 2424-421X.
  • Ankstesnis leidimas: Aivaras Stepukonis, „Ieškant dabartinio mąstymo, gaudant postmodernizmo žaltvykslę“ / Antanas Andrijauskas (sud.), Neklasikinė ir XX a. filosofija: postmodernizmo fenomeno interpretacijos, Vilnius: Versus aureus, 2009, p. 33-52, ISBN 978-9955-34-241-0.
  • Institucinė prieskyra: Lietuvos kultūros tyrimų institutas.
Santrauka: Straipsnyje nustatomos ir apibendrinamos dabartinio „postmoderniojo“ mąstymo ypatybės. Apžvelgiamos paskutinių dešimtmečių kultūros slinktys į geografinį judrumą, hedonizmą, konsumerizmą, masines elgsenas, feminizmą. Aptariant dabartinį mąstymą, išskiriami polinkiai į antropocentrizmą, aksiologinį ir epistemologinį reliatyvizmus, protinės veiklos specializavimąsi, mąstymo estetinimą, skonio intelektinimą, nacionalizmus, tautines savikūras, kultūrinį liberalizmą ir t. t. Minėti reiškiniai ne tik iškeliami aikštėn, bet ir aiškinami, nurodant įvairias priežastinio bei semantinio pobūdžio tarpusavio sąsajas.

Pagrindiniai žodžiai: dabartinė kultūra, dabartinė visuomenė, kultūros tendencijos, visuomenės tendencijos, globalėjimas, hedonizmas, konsumerizmas, masių psichologija, feminizmas, postmodernizmas, reliatyvizmas, etnocentrizmas, nacionalizmas, kultūrinis liberalizmas, specializacija.
 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas
Kas yra dabartinis mąstymas, kas – mąstymo dabartiškumas? Šis klausimas apraizgytas didžiuliu klaustuku. Jau vien dėl to, kad mėginti apibendrinti reiškinius, kurie dar tik pavidalinasi, dar tik įgauna „tikrąjį veidą“, yra velniškai sunku. Mes, dabarties liudininkai, esame kaip tas aktorius, keturiasdešimt kartų suvaidinęs tą patį spektaklį, bet nė sykio neturėjęs progos jį išvysti. Sunku stačiai veltis į istorinių įvykių sūkurį, tapti energingu dalyviu ir kartu išlaikyti objektyvų, šaltakraujišką apžvalgininko atstumą. Sunku būti XXI amžiaus pradžios mąstytoju, paklususiu esamam europinės ir pasaulinės kultūros dinamizmui, ištirpusiu subjektyviose kūrybinio mąstymo, pagrįsto „paskutinių laikų“ psichika ir jausena, srovėse ir kartu nebūti tuo, kuo esi, bet tapti nešališku savo paties laikų stebėtoju, prašalaičiu, kuris jau nustatė pagrindinio laikotarpio koordinates, parinko „ryškesnius“ faktus ir per juos tarsi per taškus nubrėžė dar vieną epochos „kultūrinio pakilimo ir nuosmukio“ kreivę. Sunku, bet nėra neįmanoma. Todėl siūlau imtis „nuosaikaus“ metodo: viena vertus, nepasiduoti visiškam istoriniam agnosticizmui, kita vertus, neužsikrėsti įžūliu (istoriniu) optimizmu arba pozityvizmu, siūlau „dievobaimingą“ metodą – tokį, kuris į dabartinio mąstymo vertinimo galimybes žiūri atsargiai ir moko, kaip ta patarlė, „devynis kartus matuoti ir tik dešimtą kirpti!“

Pradėsiu nuo bendresnių dabartinės kultūros ir visuomenės tendencijų, idant vėliau, nustatęs „dvasinę epochos diagnozę“, nūdienai būdingus intelektinius ypatumus galėčiau ne tik stebėti, bet ir pastebėti. Savaime suprantama, šio straipsnio ribose įmanoma tiktai panoramiška įvykių apžvalga, smulkesnius problemų nagrinėjimus teks palikti nuošaly.

 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Žvilgsnis į dabartinę kultūrą ir visuomenę

Judam krutam! Nuo seniausių laikų įvairioms tautoms ir valstybėms teko ir pyktis, ir draugauti, džiaugtis taika, skelbti karą, maldauti paliaubų, tiesti, o čia ir vėl griauti ūkinius bei politinius tiltus. Jau tuomet, pavyzdžiui, Tigro ir Eufrato tarpupyje ar Viduramžio jūros baseine ne vienas babilonas, egiptietis, persas, žydas, graikas bei romėnas – nesvarbu, kas jis, imperatoriaus vietininkas, kolonijos valdytojas, diplomatas, pirklys, parsisamdęs kareivis, keliautojas, nuotykių ieškotojas ar nuo kojų nusivaręs karo belaisvis, tremtinys, vergas, ar dar koks nors beteisis helotas – gimė ir augo vienoje kultūroje, vėliau dėl vienokių ar kitokių priežasčių tapo svetimšaliu kitoje kultūroje ir atsidūrė tarp svetimos kalbos, keistų papročių bei dažnai skirtingos spalvos žmonių. Vadinasi, jau žiloje senovėje žmogui buvo pažįstamas egzistencinis poreikis suvokti svetimą kultūrą.

Nagrinėdamas žmonijos istoriją Robinas Cohenas Žr. Robin Cohen, Global Diasporas. įvardija net penkias diasporos – visiško arba dalinio tautos atsiskyrimo nuo gimtosios žemės ir išsibarstymo grupelėmis po kitas tautas bei žemes – atmainas: karinę (užkariautojo teritorijoje), darbinę (darbdavio teritorijoje), prekybinę (pirkėjo teritorijoje), imperinę (kolonijose) ir kultūrinę (pokolonijinėse autonomijose). Kalbėdamas apie diasporas, turiu galvoje, ne dešimtis ir ne šimtus, o šimtus tūkstančių ir milijonus žmonių, palikusių tėvynę ir suradusių prieglobstį ar tremtį svetur. Pakaks dviejų statistika patikslintų pavyzdžių: XIX amžiuje pabaigoje išžudyti tūkstančiai armėnų ir dar daugiau, apie 1,75 mln., 1915–1916 m. turkų ištremti į Siriją bei Palestiną, iš kur dauguma persikėlė į Prancūziją ir JAV. Šiuo metu pasaulyje gyvena apie 6613 000 armėnų ir tik 3000 000 jų apsistoję pačioje Armėnijoje. Arba, XIX a. Afrikoje, Europoje ir Amerikoje panaikinus vergiją, bet nepanorus atsisakyti plantacinio žemės ūkio, reikėjo naujos ir pigios darbo jėgos. Afrikos vergų pamaina tapo Indijos kuliai ir parijai. 1829–1924 m. laikotarpiu sudariusiųjų su kolonistais terminuotas darbo sutartis gretos išaugo iki 1,4 mln., visi jie pakliuvo – dažnai be kelio atgal – į tokius kraštus, kaip Fidži, Gajana, Grenada, Gvadelupa, Jamaika, Kenija, Martinika, Trinidadas, Uganda.

 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Matyt, kiekviena tauta, įskaitant Lietuvą, turėjo ir vis dar turi savo išeiviją ir ateiviją, kurių atsiradimo priežastys gali būti įvairios – dažniausiai politinės arba ūkinės. Toks istoriškai akivaizdus visuomeninių grupių paslankumas daro mišresnį ne tik tautų kraują, bet ir kultūrą.

Tačiau XX a. pabaigoje galime drąsiai teigti, jog tokio gausaus žmonių judėjimo iš vieno krašto į kitą, koks vyksta dabar, pasaulis dar nėra regėjęs. Sociologai ir kultūrologai šį epidemiškai augantį dabartinės visuomenės narių paslankumą suvokia kaip vieną iš daugiaplotmio globalėjimo padarinių: įvairios veiklos formos, kurių varomoji jėga – pažangiosios technologijos, ima reikštis pasauliniu mastu.

Kas gi atsitiko, kad nuo vieningo pasaulio idėjos, ilgus amžius glamonėjusios pavienių mąstytojų vaizduotę, pagaliau nejuokais pereiname prie vieningo pasaulio praktikos? Anot Anthony McGrew Žr. Anthony McGrew, “A Global Society,” p. 61–102. , naujuosius globaliuosius santykius įgalino šeši veiksniai: (1) įtakingiausių valstybių politikai, demokratinių judėjimų vadai kone vienbalsiai pripažino švietimo amžiaus tezę, jog žmogaus protas ir prigimtis vienodai įkūnyti kiekvienoje tautoje; (2) visame pasaulyje įsivyravo daugiašalė finansinė, ūkinė, technologinė bei ekologinė priklausomybė; (3) žmonėms, dažnai regintiems palydovines Žemės nuotraukas, darosi vis įprasčiau Žemę įsivaizduoti kaip vientisą planetą; (4) suirus Sovietų Sąjungai, pasaulio pasidalijimas į dvi stovyklas nebeteko prasmės, kartu ir Trečiasis pasaulis prarado griežtus kontūrus; (5) gėrybės, kapitalas, žinios, vaizdai, ryšiai, nusikaltimai, kultūra, teršalai, narkotikai, mados bei pažiūros, – visi šie dalykai be didesnių kliūčių plaukia iš vieno regiono į kitą; (6) žmonija žengia „grublėtu keliu į pirmąją globalią civilizaciją“ – tai yra į pasaulinę santvarką, kurią sieja bendros vertybės, procesai ir sąrangos.

 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Rodos, nespėjai apsidairyti – kas gi tos kelios mirtingųjų kartos žmonijos istorijoje? – o prieš akis išdygo, nors sėkla tam brandinta ne vieną šimtmetį, pasaulinė ekonomika, pasaulinė politika, pasaulinė teisėtvarka, pasaulinis pramogų verslas, pasaulinis ryšių tinklas, pasaulinės susisiekimo priemonės ir liūdnai itin liūdnai pagarsėję du pasauliniai karai. Bendroji sutartis dėl muitų ir prekybos (BSMP), Pasaulio bankas, Tarptautinė finansų korporacija, Tarptautinė plėtros asociacija, Tarptautinis valiutos fondas, transnacionalinės kompanijos „IBM“, „AT & T“, „General Motors“ ar „Sony“, Suvienytųjų Tautų Organizacija (STO), „Tarptautinė žmogaus teisių chartija“, „Visuotinė žmogaus teisių deklaracija“ bei visi kiti tarptautiniai pilietinių, politinių, ekonominių, socialinių, kultūrinių žmogaus teisių dokumentai, „Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacija“ (NATO) ir t. t. – kas gi tai, jei ne globalūs organizaciniai tinklai, kurių „paslaugų sferos“ apjuosia visą Žemę.

Cohenas prabyla apie kitą savitą pastarojo amžiaus reiškinį – globalųjį didmiestį, savotišką „kosmopolį“. Toki pasauliniai centrai, kaip Niujorkas, Londonas ar Tokijas, sako Cohenas,

vis labiau susisaisto su kitais globaliais didmiesčiais, paprastai santykių su vietiniu regionu sąskaita. Sudarydami tarpusavio sandorius bei kitaip sąveikaudami, globalūs didmiesčiai netenka tautinių bruožų, jiems kur kas svarbesnis globalus, o ne tautinis vaidmuo. Robin Cohen, Global Diasporas, p. 167.
Čia įsiviešpatauja kultūrų įvairovė, polietniškumas, daugiakalbystė, klesti pramogų verslas, menai, sportas, spauda, žurnalistika bei kitos masinės informacijos priemonės. Tačiau pats reikšmingiausias globalinio didmiesčio požymis, simbolizuojantis kertinę mūsų amžiaus tendenciją, – tai nuolatinis atvykstančiųjų ir išvykstančiųjų srauto didėjimas. Didžiausiame Londono oro uoste „Hytrou“ lėktuvai leidžiasi ir kyla kas 2–3 minutes. 2007-aisiais šiame uoste apsilankė net 67,9 mln. keleivių, ir, kas svarbiausia, maždaug dvi trečiosios jų čia nusileido tik tam, kad persėstų į kitą lėktuvą Žr. “BAA Limited Annual Report for the Year Ended 31 December 2007,” p. 5. ! Išvada, rodos, aiški: mes pašėlusiai daug keliaujame, keliaudami daug patiriame, patirdami sparčiai keičiamės.
 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Ragauk, nesiliauk! Dabartinį žmogų apėmė globalaus turizmo svaigulys, o vaizdų, garsų ir kvapų kaleidoskopas taip įsismagino, jog eiliniam keleiviui nieko nebeliko, kaip tik, sutraukius paskutinius archajinių dorovių pančius, atsiduoti margai skonių ir nuomonių dialektikai. Tuomet ir atsitiko, kas turėjo atsitikti: kartu su Peteriu Bergeriu pripažintina, jog „didžiulė galimybė keliauti – tiek iš tikrųjų, tiek vaizdiniais – reiškia bent jau galimybę suvokti, kad ir mūsų pačių kultūra bei jos pagrindinės vertybės erdvės ir laiko atžvilgiu yra reliatyvios“ Peter L. Berger, Sociologija: humanistinis požiūris, p. 52. . Žmogų, kasmet sukariantį dešimtis tūkstančių kilometrų, tiesa, vienas kitas dalykas dar gali sudominti, nustebinti, bet šokiruoti – nebe. Tokiam jausmui būtina pretenzija į objektyvias normas. Tačiau vietoj jų, tvyro suglumimas, vėliau peraugantis į abejingumą: „kiekvienam savo!“ „Nūdienėje visuomenėje, – tęsia Bergeris, –

pati tapatybė yra kintanti ir neaiški. Niekas nežino, koks turėtų būti tikras vadovas, tėvas, išsilavinęs žmogus, taip pat sunku apibūdinti, koks lytinis elgesys laikytinas normaliu. Ten pat, p. 51–52.
Ką gali reikšti „normalu“, kai tai, kas man normalu, kitam – nenormalu, ir atvirkščiai?! Nūdienos žmogus prieš skonių ir nuomonių dialektiką jaučiasi bejėgis. De gustibus non disputandum – tapo visuotine aksioma. O visuomenė, įtikėjusi į šią aksioma, pasiskelbė „liberalia“, nes jos nariai visiems laikams įsisąmonino, kad „vertybiniai sprendimai yra subjektyvūs“ ir kad „kiekvienam turi būti garantuota teisė laisvai reikšti savo jausmus“ Ludwig von Mises, Human Action: A Treatise on Economics, p. 173. .
 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Jėga minioje! Kitą dabartinės visuomenės bruožą – ką José Ortega y Gassetas vadina „hiperdemokratija“, bet taip pat, gal net tiksliau, galima pavadinti „ochlokratija“ – iliustruoja masinės kultūros antpuolis prieš elitinę kultūrą. Svorio kategorijos tikrai nelygios (juk „masinis“ – tai daugumos, o „elitinis“ – tai žiupsnelio), todėl iš anksto neabejotina, kas laimės. Radijas, televizija ir spauda, tenkindami nepasotinamą vidutinybės apetitą, veikia kaip dopingas. Gasseto taktui nėra ribų: jis vis dar „dvejoja, ar žmonijos istorijoje kada nors buvo tokie laikai, kad minia taip akivaizdžiai būtų ėmusi valdžią į savo rankas kaip mūsų dienomis“ José Ortega y Gasset, Masių sukilimas, p. 27. .

Apie valdžią čia, matyt, reikia kalbėti plačiausia šio žodžio prasme. Astronominiu greičiu tirpsta idealai, pasiekiami vos keliems išrinktiesiems, žlunga autoritetai, kurių esminė prielaida – dvasinio pranašumo priskyrimas kitam. Minioje kiekvienas pats sau karalius, gyvenimo mokytojas, išminčius, pranašas, terapeutas, gidas, net meilužis (dar niekad žmonių taip stipriai neveikė Narcizo burtai kaip šiandien – kalbu apie ištisą masturbacinę kultūrą!). Taip jau susiklostė – dar vienas taiklus Gasseto pastebėjimas, – jog „pagrindinio veikėjo nebeliko – yra tik choras“ Ten pat, p. 22. . O gal šio aitraus pasakymo šaknys kiek gilesnės? „Piemens nėra jau jokio, yra tiktai banda!“ – iš kur daugiau šie žodžiai galėtų sklisti, jei ne iš skardaus Nietzsche’ės trimito, ne iš lūpų pamokslaujančio Zaratustros, nužengusio pas žmones skelbt gerosios antžmogio žinios? Friedrich Nietszche, Štai taip Zaratustra kalbėjo, p. 29.

 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Vartok, negalvok! Naujasis visuomeninis sluoksnis atsineša ir naujas reikmes bei naują kultūrą, kurios pagrindą sudaro daiktų gaminimas bei vartojimas, tuo tarpu dvasinės vertybės kišamos po čiužiniu, stumiamos į paribį. Šią tendenciją savo Pinigų filosofijoje nuodugniai gvildeno Georgas Simmelis Žr. Georg Simmel, The Philosophy of Money. . Simmelio iškelto klausimo esmę, anot Lawrence’o Scaffo, sudarė

suvoktas prieštaravimas tarp tuo pat metu vykstančio materialios, arba objektyvios, kultūros ‘augimo’ ir individualios, arba subjektyvios, kultūros ‘smukimo’: tuo metu, kai pirmoji šiais laikais darosi vis įmantresnė, sudėtingesnė, rafinuotesnė, veržlesnė, platesnė ir despotiškesnė, antroji, palyginti su pirmąja, darosi vis šiurkštesnė, paprastesnė, lėkštesnė, ribotesnė, trapesnė ir savavališkesnė. Lawrence A. Scaff, Veržiantis iš geležinio narvo: Maxas Weberis ir moderniosios sociologijos atsiradimas, p. 275–276.

Kadangi daugumai žmonių pagrindiniu gyvenimo tikslu tapo kūniškų poreikių tenkinimas medžiaginėmis priemonėmis, mūsų amžiuje, kaip niekad, klesti hedonizmas. Kadangi Dievo įstatymai ne tokie jau įsakmūs, kaip manė mūsų protėviai, pasivažinėjęs po pasaulį ir paganęs akis, norom nenorom turi pripažinti, kad šnekėti apie „vieną Dievą“ nebepadoru. Įvairūs ne tik užstalės papročiai, bet ir dievai, ir demonai, ir įstatymai. Todėl vienokiai ar kitokiai elgsenai ieškoti objektyvaus pagrindo – pavyzdžiui, Dievo atvaizdo ir panašumo, prigimtinio įstatymo ar tiesiog „suaugusiųjų“ patarimo – stačiai bergždžias užsiėmimas. Kiekvienas turi pradėti nuo nulio ir kurti – kurti save, pašaukti iš nebūties – tos likimais prekiaujančios raganos. Būtent ši gyvenimo alternatyvų karuselė verčia eilinį žmogų manyti, jog kiekvienas tikslas ir pasirinkimas – jo paties ar kito – esti vienodai subjektyvus ir savavališkas, ir todėl išmintingiausia gyvenime siekti to, kas lengviausiai pasiekiama – žemiškų malonumų. Užtai „asmuo arba visiškai atsisako mėginti „pateisinti“ gyvenimą, arba pasiduoda „pasaulietiškų aistrų“ prievartai, vaikydamasis malonumų, pramogų, pasitenkinimo arba (vienu žodžiu) pinigų“ Ten pat, p. 129. .

 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Juk tą, kuris pernelyg gilinasi į gyvenimą, anksčiau ar vėliau ištiks nesvarumo būklė, jis pasijus tarytum veidrodžių kambaryje, kurio apgaulingi atvaizdai, jų gausa ir patyčios, sukelia skausmą ir veda į beprotystę. Pasak Horsto W. Jansono, „vienintelis išsigelbėjimas“ iš tokios padėties, „kurioje daiktai neturi vidinės vertės, yra pasyvumas ir hedonizmas“. Todėl dabarties žmogui „lemta virsti malonumų ieškančiu narcizu be tapatybės, tikslo ar įsipareigojimų“ H. W. Janson, History of Art, p. 887. .

Ir paisyk moterų! Kitas paminklinis įvykis – tai, ką pavadinčiau didžiuoju moters nubudimu. „Šitai, – Karla Gruodis įsitikinimu, – yra didysis mūsų epochos klausimas, tai ašis, kuriai sukantis, pereinama į naują žmonijos istorijos skyrių.“ Karla Gruodis, „Įvadas“, p. 12. Toks pasakymas, nors ir smarkokas, ne tik įkūnija teorinę problemą, bet ir išreiškia tam tikrą nuotaiką, kuri yra būdinga feminizmui ir kaip visuomeniniam politiniam sąjūdžiui, ir kaip antropologinei teorijai.

Dar ne taip seniai – prieš kokį šimtmetį – moters ir vyro pasaulius skyrė, regis, neperžengiama praraja. „Silpnoji“ (!) ar „švelnioji“ (!) lytis daugelyje Europos šalių bei Jungtinių Amerikos Valstijų neturėjo teisės balsuoti, negalėjo turėti nuosavybės ar siekti aukštojo išsilavinimo, jauna finansiškai ir morališkai priklausė nuo tėvų, o ištekėjusi – nuo vyro, ką jau kalbėti apie tokius dalykus, kaip draudimą dėvėti patogesnius drabužius. Žodžiu, moteris nepriklausė pati sau, ji priklausė vyrui, save suprato taip, kaip ją suprato vyras, ir buvo apibrėžta kaip vyro neiginys, jo atžvilgiu, Simone de Beauvoir žodžiais, atlikdama „kitos“ vaidmenį Žr. Simone de Beauvoir, Antroji lytis, p. 19 ir t. t. . Savo amžininkų moterų padėtį Beauvoir apibūdina kiek sutirštindama spalvas, galbūt norėdama papriekaištauti, tačiau anaiptol neprasilenkdama su tikrove: „Moteris visuomet buvo jei ne vyro vergė, tai bent vasalė; abidvi lytys niekada nesidalijo pasaulio lygiomis; ir net šiandien [1949 m. – A. S.], nors moters gyvenimo sąlygos pamažėle keičiasi, jos galimybės gerokai prastesnės.“ Ten pat, p. 18.

 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Tačiau kad ir po lašą, moteris akmenį vis dėlto tašo. Be išsikovotų pilietinių teisių XX a. jos gyvenime įvyksta dar keturi itin reikšmingi pokyčiai. Pirma, praeito šimtmečio pradžioje kuriasi naujos darbo vietos, kurias sėkmingai užpildo būtent moterys. Jos įsidarbina mašininkėmis, telefono operatorėmis, pardavėjomis, mokytojomis. Atsiranda pajamos, suteikiančios moterims naują ūkinę galią, žmonas darančios nepriklausomas nuo vyrų, o mergaites – nuo tėvų ir šių iš anksto suplanuotų vedybų, kurioms dažniausiai, būdama nesavarankiška, mergaitė negali pasipriešinti.

Antra, išrandamos ir vis plačiau taikomos priemonės, apsaugojančios nuo nėštumo. Moteris, neatsisakydama lytinio gyvenimo ir galbūt pirmąsyk lytinį malonumą atsiedama nuo ketinimo pastoti, gali ne tik sėkmingiau spręsti, kada kurti šeimą, bet ir kokio dydžio. Šios permainos – tegul lėtos ir laipsniškos – moterį išlaisvina iš kietų buities varžtų, susijusių su vaikų gimdymu, auginimu ir namų apyvoka, varžtų, kurie moters gyvenimą paverčia „privačiąja sritimi“ ir tarsi atitveria nuo vyro pasaulio, vadinamo „viešąja sritimi“ (apmokamas darbas, politika, karo reikalai ir t. t.) Žr. Linda Kealey, “Historical Division of Public/Private,” p. 749. .

Trečia, net jeigu moteris ryžtasi tapti namų šeimininke ir auginti vaikus, išrastos buitį lengvinančios technologijos – vamzdynais tiekiamas vanduo, centrinis šildymas, elektra, konservuojamas maistas, skalbikliai ir skalbyklės, dujinės viryklės ir dulkių siurbliai – visa tai moteriai sutaupo begalę laiko, kurį ji gali paversti turiningu laisvalaikiu, skirtu sau pačiai, savo mintims, ketinimams bei sumanymams Žr. John M. Roberts, History of the World, p. 695–696. .

 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Vadinasi, gyvenimo naštos palengvinimas skatina moters sąmonėjimą, politinį išsivadavimo sąjūdį ilgainiui papildo savarankiška filosofinė srovė, vadinama feminizmu, sutelkianti dėmesį į moteriškumo klausimus – lygias teises su vyrais, moterų savitarpio santykius (moterų kultūrą), patriarchiškumą (vyrų viešpatystę) ir lyčių politiką (vyrams valdant moters lytinio gyvenimo ir giminės pratęsimo sugebėjimų sritį).

Antrojoje XX amžiaus pusėje feminizmas pergalingai skinasi kelią bemaž į visus humanitarinius mokslus – filosofiją, istoriją, literatūros teoriją, antropologiją, sociologiją, kultūrologiją. Heidi Armbruster išskiria tris feministinės teorijos plėtojimosi tarpsnius: (a) moters tyrimus, kurių įkvėpėja ir vėliavneše tapo Simone de Beauvoir, parašiusi „feminizmo bibliją“ Antroji lytis; (b) „visuotinės moters“ kritiką, kurios tikslas, feministų gretas papildžius negrėms ir spalvotosioms, apvalyti moterų sąjūdį nuo šališkos Europos ir Šiaurės Amerikos viduriniosios klasės baltaodžių moterų įtakos bei parodyti, kad moteriškumas gali įgauti daugybę reikšmių, nelygu visuomenė ir kultūra, kurių aplinkoje moteris tampa savimi; (c) „lyties“ daugeriopos reikšmės pripažinimą – viena vertus, kitaip keliamas pats klausimas, ne „kodėl visos moterys yra engiamos?“, o „kas sudaro subjektą, kurį įkūnija moteris?“ Heidi Armbruster, „Feminist Theories and Anthropology“. ; kita vertus, feminizmui pasiekus aukštesnį teorinį lygmenį ir atsikračius pernelyg aršios ideologijos bei kovingumo, teoretikės, kaip Natlie Zemon Davis, savo kolegas humanitarus kviečia imtis istorinių tyrimų, skirtų ne tik moterims, bet ir abiem lytims. Taigi pamažu feminizmas virsta bendrąja lyčių antropologija.

 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

„Baigiantis XX a., – anot Karla Gruodis, –

galima sakyti, jog moteris visiškai įžengė į vyrų pasaulį. Galbūt šiame šimtmetyje išvysime, kaip vyrai pradeda įžengti į moterų pasaulį. Karla Gruodis, „Įvadas“, p. 31.
Šiuose žodžiuose vis dar juntama vyro ir moters priešprieša, dviejų pasaulių takoskyra – tačiau suvokus, kad moters ir vyro visuomeniniai bei kultūriniai vaidmenys yra perdėm lankstūs ir paslankūs, darosi vis sunkiau pagrįstai kalbėti apie tai, kas juose iš esmės „vyriška“ ar „moteriška“. Pernelyg dažnai moters ir vyro pasauliai – tarsi užuovėjos ar slėptuvės, kuriose sprendžiamos asmeninio pobūdžio problemos, prisidengiant savo ar kitų lytine tapatybe.

Tokie tad bendrieji dabartinės visuomenės ir kultūros bruožai: vis dažniau pasitaikanti proga keliauti po margą pasaulį ir viešnagės metu patirti prieštaringų skonių bei nuomonių dialektiką; beveik visuotinė išvada, jog kitų žmonių skelbiamos tiesos ir tausojamos vertybės tėra reliatyvios; masinės (o ne elitinės) kultūros įsiviešpatavimas; o su ja ir medžiaginės (o ne dvasinės) kultūros išsikerojimas; kūniškų malonumų vaikymasis, kitaip sakant, akivaizdus polinkis į hedonizmą; didysis moters nubudimas, iš esmės pakeitęs lyties sampratą. Pateikdamas šį „simptomų“ sąrašą ne tik nenoriu, bet, regis, tyčia vengiu išsamumo. Juk negaliu „nuodugniai“ dėstyti apie tai, ko raida vis dar nesulaukusi atomazgos, kieno apraiškos ir pavidalai neįgavę pastovumo, kieno susiklosčiusi padėtis vis dar tokia, jog neįmanoma pasakyti, ar reikia kalbėti apie naują savitą reiškinį, ar tik apie pereinamąjį laikotarpį į „kažką nauja“.

 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Žvilgsnis į dabartinį mąstymą

Gaudant postmodernizmo žaltvykslę. Laikas gerokai susiaurinti tyrimo lauką, dėmesį sutelkiant į intelektinį nūdienos gyvenimą, aptariant kryptis, nuotaikas bei ypatybes. Siūlau išskirti du anaiptol netolygius dalykus: ką būtų galima pavadinti (šio) laikotarpio avangardu, ir bendrąsias ypatybes, būdingas visam laikotarpiui. Pradėsiu nuo avangardo, pasivadinusio – ar pavadinto? – postmodernizmu. Nebus lengva, gaudysime žaltvykslę.

Kad ir kas tai būtų, mano galva, postmodernizmo nederėtų vadinti „sąjūdžiu“, nors literatūroje pasitaiko ir tokių apibūdinimų Pvz., žr. Ernest Gellner, Postmodernizmas, protas ir religija, p. 45. . Turiu galvoje tam tikrų kritinių nuostatų pakankamai dažną kartojimąsi rašančiųjų kultūros, istorijos, meno bei kitais humanitariniais klausimais draugėje.

Postmodernusis „post“ virsta antimoderniuoju „anti“, vos tik pereinama nuo laiko santykių (su modernizmu) prie loginių (postmodernizmo ir modernizmo) nesantaikų. Apskritai postmodernizmą daug paprasčiau apibrėžti nurodant jo neiginius, o ne teiginius – būtent neiginiuose glūdi jo vienybė. Tai sukilimas, maištavimas, protestavimas prieš tris nusistovėjusias tvarkas: ontologiškai nepriklausomus daiktus, tradicinius visuomeninius (t. y. ūkinius, politinius, kultūrinius, religinius ir kitus) santykius ir pačią suvokimo sąrangą – sukilimas, kuriam didžiausią įtaką padarė tokie mąstytojai, kaip filologas Friedrichas Nietzsche, filosofas Martinas Heideggeris ir jo mokinys Hansas-Georgas Gadameris, kalbotyrininkas Ferdinandas Saussure’as, gramatologas Jacques Derrida, psichologas bei istoriografas Michelis Foucault. O padariniai tokie:

 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Postmodernistas įsitikinęs, jog „faktų neįmanoma atsieti nuo stebėtojo, kuris teigia juos įžvelgiąs, ir nuo kultūros, pateikusios kategorijas, kurių pagrindu tie faktai apibūdinami“ Ten pat, p. 45. . Todėl bet koks pozityvumas – „tikėjimas, kad esama suvokiamų objektyvių faktų ir, svarbiausia, kad juos galima aiškinti pasitelkiant objektyvią ir patikrinamą teoriją, kuri pati nebūtų iš esmės susijusi su kokia nors kultūra, stebėtoju arba nuotaika“ Ten pat. – kelia alergišką susierzinimą. Nuo šiol išorinis pasaulis kaip savarankiškos būties apraiška nebepasiekiamas ir todėl nebepažinus. Tačiau objektyvumo stokoja ne tik dabartis, bet ir praeitis.

Žmogus yra „istorijos konstruktas“, jo žinojimas – „istorijos produktas“, nesugebantis „peržengti istorinių aplinkybių“. Todėl visuotinio pobūdžio tvirtinimai, nesvarbu, kas juos pateiktų ir kaip argumentuotų, Hanso-Georgo Gadamerio žodžiais tariant, yra ne kas kita, kaip „išankstinis nusistatymas“ Edmund E. Jacobitti, “Postmodernism,” p. 732–733. . Į postmodernios mąstysenos sudėtį įeina biografinis, kultūrinis, istorinis, lokalinis, individualus, genealoginis sandai; jai svetimas, galima sakyti, atgrasus minties universalizmas, objektyvizmas, realizmas, absoliutizmas, žodžiu, bet koks logocentrizmas, paremtas „įsitikinimu, jog esama abstrakčių tiesų, pagrįstų tikrove“ Horst W. Janson, History of Art, p. 903. .

Šitaip išsklaidomas objektyvaus pasaulio ir visuotinių žinių mitas. Daiktų nėra, yra tik žmogus, rašantis tekstus apie daiktus, kurie atsiranda tik tada, kai apie juos parašoma. Mokslų karaliene tampa semiotika – iš pradžių tik kuklus kalbos teorijos padalinys, bet vėliau – jau viską aprėpiantis analitinis metodas. Ir kodėl gi ne, jei nuo šiol „tekstu vadinama kiekviena uždara reikšminga visuma“, ir „galima kalbėti apie kalbinį, vaizdinį arba architektūrinį tekstą“? Felix Thürlemann, Nuo vaizdo į erdvę, p. 220. Duotoji tikrovė, užuot turėjusi reikšmę, pati tampa reikšme – aibe reikšmių. Ontologija perdirbama į semiotiką, objektyvūs reiškiniai – į subjektyvius ženklus Apie tai vaizdžiai šneka Ernstas Gellneris: „Nūdienėje intelektinėje atmosferoje tvyro jausmas, kad pasaulis yra ne daiktų, o reikšmių. Viskas yra reikšmė ir reikšmė yra viskas, o hermeneutika – jos pranašas. Viskas, kas yra, sukurta suteikiant reikšmę. Būtent toji reikšmė išskyrė kiekvieną objektą iš pirmapradžio neišrūšiuoto būvio srauto ir taip padarė jį atpažįstamą“ (Postmodernizmas, protas ir religija, p. 43). Taip pat Horstas W. Jansonas: „Kadangi visos kultūrinės išdavos yra tekstai, jei šiuos suprasime kaip dokumentus, viskas – istorija, pats gyvenimas – tampa tekstu. […] Viskas yra intertekstualu; kitaip sakant, viskas priklauso nuo viso ko kito taip, kad jokia savybė negali būti atsieta ir negali būti jokio tvarkingumo ar priežastingumo“ (History of Art, p. 903). .

 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Vadinasi, pagrindinis mąstytojo uždavinys – aiškinti įvairių tekstų reikšmes, psichines, visuomenines bei istorines jų atsiradimo aplinkybes, santykius su autoriais ir vėlesnėmis skaitytojų kartomis. Taigi pagrindinis mąstytojo uždavinys – atsakyti į klausimus, ką reiškia žodžiai, ką reiškia žodžių kontekstas, ką reiškia žodžių kontekstas žodžiams, ką reiškia žodžiai jų pačių kontekstui ir taip toliau. Šis reikšmių narpliojimo menas vadinamas hermeneutika. Vienas tragikomiškiausių postmodernios hermeneutikos keblumų slypi pripažinime, jog tiriant ir lyginant skirtingų kultūrų bei epochų užrašus visuomet „dalyvauja dvi reikšmių sistemos ir iškyla jų tarpusavio suvokiamumo ir ‘išverčiamumo’ problema“ Ernest Gellner, Postmodernizmas, protas ir religija, p. 45–46. , kurios, kaip rodo postmodernizmo patirtis, neįmanoma įveikti: rašytojas iš esmės rašo tik sau, skaitytojas iš esmės skaito tik sau, ir vienas, ir kitas, iš esmės lieka tik prie savo minčių. Žmogus iš prigimties užsisklendęs – nuo kitų ir, pasak psichoanalitinės mokyklos, nuo savęs. Teksto reikšmę tenka aiškinti – toks hermeneutiko darbas – iš anksto žinant (ir atitinkamai nusiteikiant), jog ta reikšmė iš principo neišaiškinama. Paradoksas, ar ne? Tačiau hermeneutikas apsukrus: jeigu reikšmės negalima rasti – taria jis (sau), – ją galima suteikti. Tokios teorinės nuostatos praktiniai padariniai lengvai nuspėjami. Štai ką apie Heideggerio, šiuolaikinės hermeneutikos tėvo, Hölderlino poezijos „tyrimus“ sako George’as Steineris Kalbininkas ir lyginamosios literatūros profesorius, taigi žmogus, išmanantis tiek tekstologiją, tiek tekstų archeologiją. :

Čia, kaip ir pagarsėjusiuose ikisokratikų „vertimuose“, Heideggeris visiška kraštutinybe paverčia hermeneutinį paradoksą, pasak kurio, aiškintojas „geriau žino“ už patį autorių, tad įkvėptas ir pakankamai atkaklus aiškinimas galintis prasiskverbti „už“ matomo teksto iki pat slaptųjų jo užuomazgos ir prasmės šaknų. Heideggeris, be abejo, taip ir elgiasi, ir normalios aiškinimo atsakomybės požiūriu daugelis jo traktuočių – oportunistiniai prasimanymai George Steiner, Heideggeris, p. 168–169. .
 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Vienas žymiausių ir rėksmingiausių postmodernios hermeneutikos metodų esti literatūrinis dekonstravimas, kurio pradininkas – prancūzų filosofas Jacques’as Derrida. Iš pradžių remtasi argumentu, jog „tūlo teksto reikšmė neturi nieko bendra su autoriaus ketinimais ir yra geriausiai suprantama atsižvelgiant į vidines teksto sąrangas, pavyzdžiui, išsprūdusius posakius, žodžių žaismus, elipses, inversijas ar metaforas“ Ellliot Neaman, “Jacques Derrida,” p. 233. , tačiau netrukus peraugta į nežabotą kritikos savivalę, kuri „tyčia vartoja netaisyklingus terminus, netinkamus sinonimus, iškreiptas citatas, iracionalias pažiūras, kraštutinius aiškinimus ir net asmeninius išpuolius prieš savo oponentus“ Horst W. Janson, History of Art, p. 903. . Atkreipkite dėmesį į žodį „tyčia“. Tai reiškia, jog bet koks skundas, kaltinimas ar priekaištas postmodernistui dėl „minties nenuoseklumo“ veikiausiai bus palaikytas komplimentu – ženklu, kad jis, postmodernistas, sugebėjo išvengti „logikos banalybių“, atverdamas „prieštaringą“ žmogaus prigimtį ne tik kito, bet ir savo paties asmenyje.

Kiekvienas paragavęs aukštojo mokslo žino, ką reiškia kiauras dienas lindėti bibliotekoje, ieškoti šaltinių, rinkti citatas, rašyti mokslinį darbą. Anksčiau ar vėliau išsprūsta irzlus, enciklopedinio nuovargio kamuojamas, klausimas: ar postmodernizmas kartais nėra savotiškas neoscholasticizmas – kažkas seno ir priplėkusio, o ne šviežio ir kvapnaus?

Kas turima omenyje, kai šiais laikais diskusijos įkarštyje, vienai šaliai praradus kantrybę, kita apšaukiama „scholastais“, jos išvedžiojimai – „scholastiniais“, jos argumentai – „scholastika“? Taip vadinami prisiskaitėliai, persismelkę vadovėline arba mokykline išmintimi, kurie viso labo remiasi kitų mintimis ir autoritetais, negyvenimiškais pavyzdžiais, įmantria terminija, kitais proto surogatais. O koks gi – mūsiškis amžius? Šiandien pagrįstai nuogąstaujama, ar dabartinės filosofijos padėtis nebus tokia, kaip vėlyvaisiais viduramžiais. Nūnai, kaip ir andai, juntamas smarkus posūkis nuo „dalyvavimo“ problematikoje prie „istoriografinio“ požiūrio Žr. Randall Collins, The Sociology of Philosophies, p. 502. .

 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Pasaulyje per metus išspausdinama per milijoną leidinių iš gamtotyros, per šimtą tūkstančių žurnalų iš visuomenės mokslų ir dar tiek pat iš humanitarinių Žr. Derek J. de Solla Price, Little Science, Big Science, and Beyond, p. 266. . „Žvelgti į pasaulį kaip į tekstą, – sako Randallas Collinsas, – nėra labai teisinga – galbūt ne į visą pasaulį, bet į gyvenimišką intelektualų padėtį galima. Mes skendime raštuose tiesiogine to žodžio prasme“, toliau nerimauja autorius, „tokiomis aplinkybėmis nestebina intelektinės bendrijos pesimizmas ir nepasitikėjimas savimi Randall Collins, The Sociology of Philosophies, p. 521. .

Kitoje vietoje Collinsas imasi „scholastinių“ laikotarpių apibrėžimo ir pažymi, kad tokiais laikais „intelektualai yra svarbiausi senųjų tekstų kuratoriai“ Ten pat, p. 793. . Tekstų kuratoriai? Kaip tiksliai pasakyta, ir kaip siaubingai tinka mūsų laikams nusakyti! Dažnai prievartinis ir – kiekvieno sąžiningo filosofo atveju – tragiškas pasaulio išmainymas į skaitymą bei rašymą ir neišvengiamas susirgimas sunkiai pagydoma knygine trumparegyste – šiuos žalingus įpročius išradome ne mes, mes tik jiems suteikėme epideminius mastus. Tomis pačiomis ligomis XIX amžiaus pabaigoje jau skundėsi surūgėlis Nietzsche, piktindamasis, jog šiuolaikinis teorijos žmogus „vis tiek lieka amžinai nepasotinamas, ‘kritikas’ be entuziazmo ir galios, Aleksandrijos kultūros žmogus, iš esmės bibliotekininkas ir korektorius, kuris nuo knygų dulkių ir korektūros klaidų, vargšas, baigia apakti“ Friedrich Nietzsche, Tragedijos gimimas, p. 132. .

Paneigęs švietimo amžiaus „dogmas“, apsivalęs nuo praeities tikėjimo idėjine ir moraline visuomenės pažanga, išblaškęs pozityvistinę universalitinę „vieno pasaulio“ ir „vienos prigimties“ iliuziją, postmodernistas atsigręžė į dabartinės kultūros vertybes ir idealus, siekdamas „kritiškai“ parodyti, kokie jie trapūs ir kaip nesunkiai išardomi į nesuderinamus sąmonės procesus, kiurksančius žmoguje, tame nepastovumo įsikūnijime, apie kurį Jeanas Paulis Sartre’as glaustai ir iškalbingai pasakė: „jis yra tai, kas nėra; jis nėra tai, kas yra.“ Bet apie tai, regis, jau šnekėjome. Čia norėčiau pabrėžti ką kita:

 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Traukdamas per dantį savo paties kultūrinę aplinką, jaukdamas lopšį, kuriame pats gimė ir augo, postmodernistas anksčiau ar vėliau turi pripažinti, jog be visų tų žmonijos „fantomų“, kuriuos privalo kritikuoti bei ardyti, jis neturėtų, ką veikti. Postmodernistas gali be atvangos ir be sąžinės graužaties pliekti esamą švietimo sistemą, aukštųjų mokslų tvarką, iki paskutinio kaulelio išnarstyti nūdienės šviesuomenės ir inteligentijos – šito konservatyvaus ir savimi patenkinto establishment – papročius, pats būdamas ir švietimo darbuotojas, ir universiteto dėstytojas, ir šviesuolis, ir inteligentas, ir dar gaudamas – bei pasiimdamas – garbingą atlygį iš įstaigos, kuriai su šypsena siūlo ne rekonstruotis, o dekonstruotis. Šį postmodernizmo polinkį į „begėdišką“ (savi)kritiką pavadinčiau ypatinga cinizmo atmaina, ta pačia, apie kurią, tegul ir skirtinguose kontekstuose, prabyla tiek Ortega y Gassetas, tiek Liudwigas von Misesas. Štai ką būtuoju laiku apie istorinio cinizmo pradininkus graikus, „atsiradusius Viduržemio jūros kultūros klestėjimo metu“, sako Gassetas:

Diogenas purvinais sandalais pripėduoja Aristipo kilimus. Cinikų knibždėjo visi kampai, taip pat ir aukštuomenėje. O ką jie veikė? Nieko – tiesiog sabotavo tų laikų civilizaciją. Tai helenizmo nihilistai. Jie nieko nekūrė, nieko nedirbo. Jų tikslas buvo griauti, bet ir čia jie nieko ženklaus nenuveikė. Cinikas, civilizacijos parazitas, gyvena tik tam, kad neigtų ją, nes yra tikras jos neįveikiamumu. Ką jis darytų laukinių aplinkoje, kur kiekvienas paprastai ir rimtai elgiasi taip, kaip elgiasi cinikas, vaidindamas savo vaidmenį? Ką veiktų fašistas, jeigu neburnotų prieš laisvę, ar siurrealistas, jeigu neplūstų meno? José Ortega y Gasset, Masių sukilimas, p. 122–123.
 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Ištraukos tonas – kiek piktokas, o vertinimas – kiek griežtokas. Cinikas anaiptol nėra tik parazitas, jo santykiai su visuomene greičiau panašūs į bažnyčios santykius su eretikais, be kurių pagalbos, prisipažinkime, eklezinė dogmatika ir apskritai visa krikščioniškoji teologija iki šiol lindėtų naujagimio vystykluose. Bet pagrindinis bruožas pakankamai ryškus: cinikas gyvena tuo ir iš to, ką vienaip ar kitaip pats puldinėja ir dantinėja. Toks, anot von Miseso, buvo Nietzsche – vienas postmodernizmo pranašų ir patriarchų:

Verta pastebėti, kad žmonės, ypač gyrę ir aukštinę mūsų barbariškų protėvių laukines paskatas, patys buvo tokie trapūs, jog jų kūnai nebūtų pakėlę „pavojingo gyvenimo“ reikalavimų. Nietzsche, net ir tuomet, kai dar nesirgo silpnaprotyste, buvo toks liguistas, jog vienintelį klimatą, kurį dar galėjo pakęsti, susirado Engadino slėnyje ir kai kuriuose Italijos rajonuose. Jis nebūtų įstengęs kurti, jeigu civilizuota visuomenė nebūtų apsaugojusi jo silpnų nervų nuo šiurkštaus gyvenimo. Galios apaštalai savo knygas rašė „saugioje buržua“ priebėgoje, kurią išjuokė ir niekino. Savo kurstomuosius pamokslus jie galėjo publikuoti, nes liberalizmas, iš kurio tyčiojosi, pasirūpino spaudos laisve. Ludwig von Mises, Human Action: A Treatise on Economics, p. 172.

Čia, kaip ir ankstesnėje citatoje, pakankamai raiškiai aprašytas ciniškos tulžies ir kartėlio nesantūrumas, dažnai net akiplėšiškumas. Belieka tik pakartoti, jog „geras“ postmodernistas yra cinikas nuo galvos iki kojų – jis tai žino ir, kas svarbiausia, tuo naudojasi (ypač tuomet, kai griebiasi „papiktinimo“ taktikos). „Kas yra postmodernizmas?, – šiek tiek sunerimęs teiraujasi Ernestas Gellneris, ir lygiai taip sunerimęs atsako, – tai yra tam tikra subjektyvumo isterija…“ Ernest Gellner, Postmodernizmas, protas ir religija, p. 50. Ką gi, toks jau tas mūsų kultūros „avangardas“, kurį iš pietų ir šiaurės, iš rytų ir vakarų supa daug platesnio, įvairesnio ir sudėtingesnio pasaulio jūros, pasaulio, kurio visuma netelpa nei į modernizmą, nei į postmodernizmą, nei į jokią kitą „izmo“ etiketę.

 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Šnekėkime bendriau

Antropocentrizmas. O kuo ypatinga visa mūsų epochos dvasinė intelektinė kultūra? Plaukai ima šiauštis, kai pagalvoji, koks platus ir sudėtingas šis klausimas ir koks slidus ar suvis nepagaunamas turėtų būti atsakymas, ar veikiau tik bandymas atsakyti. Remdamasis gausios literatūros, nagrinėjančios įvairialypius nūdienos poslinkius moksluose, menuose bei kituose dvasiniuose baruose, apžvalga, ketinu glaustai išdėstyti keletą pastabų, kurios, mano kukliu įsitikinimu, bent iš dalies įvardija kai kuriuos esminius mūsų laikmečio intelektinės kultūros požymius. Praūžus pradundėjus XVIII, XIX ir XX amžių sukilimams, perversmams bei karams, kurių šalininkai nuoširdžiai kone utopiškai tikėjo dorovine žmonijos pažanga ir šviesesniu jos rytojumi, vildamiesi, jog, gamtinės evoliucijos bei techninio progreso veržimasis į priekį yra nemažiau būdingas ir socialinei plotmei, – ir pamačius, jog pranašiški vadų žodžiai bei didvyriškos sekėjų aukos nedavė laukiamų rezultatų, galiausiai įsisąmoninta, jog žmonių santykių nevalia aiškinti ir prognozuoti evoliucinėmis bei techninėmis kategorijomis, taigi raidos ir pažangos kategorijomis. Įkopęs į XX amžių eurovakarietis daug pernelyg daug žinojo apie statybas, mašinas, lėktuvus, satelitus, šautuvus, sprogmenis, cheminius ginklus, pesticidus ir konservantus, tačiau, regis, ničnieko nežinojo apie patį save. Reikėjo kažką daryti, reikėjo, kad suklestėtų humanitariniai mokslai, pagrindine ir karščiausia diskusijų tema taptų žmogus, o akademinis skeptras atitektų visų dalykų superdalykui antropologijai.

Apie antropologijos įsivyravimą moksluose su giliu nusiminimu, tačiau tikslia ir neiškraipyta kalba dažnai svarstė Heideggeris. Jo manymu „užbaigtos metafizikos epochos“, tai yra mūsų epochos,

filosofija yra antropologija. Ar sakoma ‘filosofinė’ antropologija, ar ne, tas nieko nekeičia. Šiuo metu filosofija yra tapusi antropologija, ir, eidama šiuo keliu, ji pasigrobė metafizikos įpėdinius, t. y. fiziką plačiausia prasme, apimančią gyvenimo ir žmogaus fiziką, biologiją ir psichologiją. Martin Heidegger, „Metafizikos įveika“, p. 279.