Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Šitaip skelbiamas antropologijos įsiskverbimas ne tik į žmogaus mokslus, bet ir į gamtotyrą.

Antropologijos polinkis viską suimti į savo rankas

neapima vien tik žmogaus tyrinėjimo ir nėra tik siekimas viską paaiškinti iš žmogaus, kaip jo apraiškas. Net ten, kur nėra tyrinėjama, kur priešingai, ieškoma sprendimų, visa tai daroma taip, kad aukščiau visko iškeliama žmonija, kad žmonija interpretuojama kaip pirminė jėga, tarsi ji būtų visos daiktijos pradžia ir pabaiga, o tuo tarpu daiktija ir kokia nors jos interpretacija yra tik padarinys. Ten pat, p. 279.
Vadinasi, makrokosmo sąranga paklūsta mikrokosmo savivokai, ontologija arba objektyvioji sritis – psichologijai arba subjektyviajai sričiai, o pasaulėžiūros, pasaulėjautos bei „pasaulėrangos“ (!) principu ir vėlei tampa garsusis Protagoro sakinys: žmogus yra viso ko matas, – ir to, kas yra, kad būtų, ir to, ko nėra, kad nebūtų. „Taip,– anot Heideggerio, –
pradeda vyrauti vienintelis paradigminis klausimas: koks turi būti žmogaus pavidalas? Šiuo atveju „pavidalas“ reiškia „tai, kas ‘yra’ ir kas pirmapradiškai lemia visą tradiciją bei vystymąsi, bet pats nuo to lieka nepriklausomas. Šitoks išankstinis ‘žmogaus’ pirmumo pripažinimas verčia būties ieškoti tik žmogaus aplinkoje…“ Ten pat, p. 279–280.

Vertinimo reliatyvizmas. Mąstymo atsigręžimas į žmogų toli gražu nekyla iš pastarojo tuštybės, savanaudiškumo ar narciziškos savimeilės, – šių kaltybių būta visais laikais, skiriasi tik jų reiškimosi pavidalai; tokio atsigręžimo šaknys slypi globalios dialektikos ir pasaulinių konfliktų patirtyje bei suvokime, kad šios suirutės ir chaoso autorius yra ne kas kitas (t. y. ne „objektyvios“ aplinkybės), o pats žmogus. Užtai antropologijos iškilimo versmių reikia ieškoti žmogiškosios būklės tragiškumo pripažinime: tą, kuris dedasi viską suprantąs, neretai pražudo savęs nesupratimas. Antropologija visų pirma yra tokios būklės įsisąmoninimas ir tik paskiau kovojimas su jos blogybėmis.

 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Žmogaus problema yra žmogaus iracionalumo problema. Pripažindami ir įvertindami jos mastus, bet visų pirma jos tikroviškumą, dabarties mąstytojai bei veikėjai savo pažiūromis linksta į romantizmą, taigi švietimo epochoje kanonizuoto tikėjimo visuotine proto galia atmetimą Žr. Heinz Maus, A Short History of Sociology, p. 24. . Iš Kanto paveldėtas filosofinis apriorizmas šiais laikais toks pat nemielas, kaip ir kitados scholastinės metafizikos dogmatizmas pačiam Kantui. Iš žmogaus iracionalumo kaip dukart du išplaukia jo nedėsningumas, todėl vienintelis saugus ir patikimas žmogaus tyrinėjimo metodas privalo būti aposteriorinis arba empirinis. Na o perėjęs prie empirizmo ir susidūręs su globaliais procesais bei vis labiau išryškėjančia skirtingų kultūrų skonių ir nuomonių dialektika – apie tai kalbėjome anksčiau,– „praktinę“ dialektiką XX amžiaus intelektualas paverčia „teoriniu“ reliatyvizmu. Pagaliau, ar galima kitokia laikysena amžiuje, kai, anot Roberto Heilbronerio, „patys dėsningumai jau nebe tokie dėsningi kaip seniau“ Robert Heilbroner, Didieji ekonomistai, p. 351. ? Aksiologinis reliatyvizmas tvirtina, kad vertybės atsiranda iš santykio su subjektu, vadinasi, pats vertintojas įvardija vertybės faktą, laipsnį ir pakopą. Tas pats daiktas vienam gali „įkūnyti“ vertybę, kitam – ne, vienam „įkūnyti“ vienokią, pavyzdžiui, šventumo vertybę, kitam – kitokią, pavyzdžiui, malonumo vertybę. Pasak Lawrence’o Scaffo:

Nėra tapačios ne tik įvairios vertybių sritys, tokios kaip politinė ir etinė arba etinė ir estetinė. Taip pat ir vertybių srities viduje (pavyzdžiui, asmeninio elgesio etikoje) negalima rasti vienodų normų…, kurios kartą visiems laikams „išspręstų“ veiksmo ir pasirinkimo problemas. Vietoj to, galų gale visur ir visada tarp vertybių ne tik yra alternatyvos, bet tarp jų vyksta nesutaikoma mirtina kova, kaip kad tarp „dievo“ ir „velnio“ Lawrence A. Scaff. Veržiantis iš geležinio narvo, p. 132, 48. .
 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Visa tai – skonių dialektikos darbas, tačiau nemažesnę įtaką vertybių reliatyvinimui daro tam tikras agnosticizmas ar solipsizmas kitų žmonių vidinių išgyvenimų atžvilgiu. Šiaip ar taip, turiu omenyje nuostatą, dailiai ir įtikinamai išsakytą Miseso:

Kadangi veikiančio asmens vertybinių sprendimų niekas negali išmainyti į savuosius, mėginti spręsti apie kitų žmonių siekius ir norus yra bergždžias užsiėmimas. Nė vienas žmogus neturi teisės nurodyti, kas padarys kitą žmogų laimingesnį ar sumažins jo nepasitenkinimą. Arba kritikas mums sako, ko jis pats siektų, jeigu būtų savo artimo vietoj; arba, diktatoriškai, arogantiškai ir visiškai nepaisydamas savo artimo valios ir troškimų, pareiškia, kokios šio kito žmogaus aplinkybės būtų parankiausios jam pačiam, kritikui. Ludwig von Mises, Human Action: A Treatise on Economics, p. 19.

Vertybe tampa visa, ką vertinu; vertinu visa, ko siekiu, noriu ar trokštu; visa, ko siekiu, noriu ar trokštu, yra grynai asmeniškas dalykas; grynai asmeniškas dalykas žinomas ir suprantamas tiktai man. Toks tad aksiologinio reliatyvizmo argumentas ir jo atomazga: visos vertybių sistemos iš principo yra individo (visuomeninio sluoksnio, tautos, rasės) epifenomenas, todėl individas yra teisėtas jų kūrėjas, pertvarkytojas bei, reikalui esant, atšaukėjas; ir būtent dėl to postringavimas apie vertybių normatyvumą ir universalumą laiduoja ne tik neišmanymą, bet ir piktą valią.

 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Pažinimo reliatyvizmas. Be aksiologinio reliatyvizmo dar esama epistemologinio, ir visai galimas atvejis, kuomet vienas ginamas, o kitas puolamas. Antai Gellneris sakosi nesąs „tikras, ar mes vis dėlto turime dorovę anapus kultūros“, bet esąs „visiškai įsitikinęs, kad turime pažinimą už kultūros ir dorovės ribų“, kuris, anot jo, „turi būti kiekvienos bent kiek adekvačios antropologijos ar sociologinės minties atspirties taškas“ Ernest Gellner, Postmodernizmas, protas ir religija, p. 84–85. .

Tačiau taip nemano dauguma tų, kurie prie aksiologinio prideda dar ir epistemologinį reliatyvizmą, kartais vadinamą pliuralizmu ar polilogizmu; kurie įsitikinę, jog tiesa atsiranda iš santykio su subjektu, vadinasi, individualus mąstymas lemia tiesos faktą, turinį ir formą, o ne atvirkščiai. Apskritai paėmus, viską, ką pasakėme apie vertybių reliatyvizmą, galima panaudoti ir apibūdinant pažinimo reliatyvizmą, tačiau įvairuoja jų tarpusavio suderinamumo tvarka – tas pat žmogus gali reliatyvinti vertybes, nereliatyvindamas žinių, tačiau negali reliatyvinti žinių, nereliatyvindamas vertybių, – taip pat įvairuoja konkrečios vieno ir kito reliatyvizmo apraiškos. Apie epistemologinį reliatyvizmą tiktai lengviau šnekėti, nes pagrindiniai jo kurstytojai yra protas ir kalba. Įsidėmėtina, kad žinojimo reliatyvinimas iš esmės skiriasi nuo žinojimo vertės reliatyvinimo. Intelektinio pašaukimo ir protinio darbo vertingumo klausimas, tarkim, ilgus metus kamavo sociologą Maxą Weberį, kuris svarstė maždaug taip: jeigu „žinių siekimas laikomas tik viena iš daugelio galimų gyvenimo krypčių…, vienintelė nerimą kelianti išankstinė išvada“ yra ta, kad „mūsų mokslas nepagrįstas jokia galutine prasme“ Lawrence A. Scaff, Veržiantis iš geležinio narvo, p. 110. Taip pat plg. Friedricho Nietzsche, Apie moralės genealogiją, p. 168–169, kur autorius tvirtina mokslą praradus savo idealą, pasitikėjimą savimi, kaip suglumusį ir bijantį pripažinti savo slogią, dvejonių kamuojamą būklę. . Tokiu būdu mokslas reliatyvinamas kaip vertybė. Dviratininkas, melomanas, prezidentas, filosofas, šundaktaris ar filatelistas – nė vienas šių užsiėmimų nėra geresnis už kitą, nė vienas neturi vidinės, nebendravardiklinamos vertės. Taip mąstydami vis dar lūkuriuojame aksiologinio reliatyvizmo valdose. Tačiau epistemologinis reliatyvizmas, kaip minėjome, taikosi į patį žinojimo pamatą – tiesą.

 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Priklausomai nuo to, ar pirmapradžiu tiesos šaltiniu laikomas atskiras asmuo, visuomeninis sluoksnis, tauta, kultūra, rasė, ar koks nors laikotarpis, epistemologinis reliatyvizmas išsišakoja į individualizmą, sociologizmą, antropologizmą arba istorizmą. Tariama, jog kiekvienas individas, visuomeninė grupė, tauta arba epocha teturi „savo“ tiesą ir tiktai tiesą „sau pačiai“. Antai kraštutinis istorizmas tvirtina, jog „bet koks žinojimas ir bet kokia vertybė išreiškia tradicijos ar istorinio konteksto perspektyvą, o ne atspindi pasaulį“. Pasak šių žodžių autoriaus Aviezerio Tuckerio, „taip apibrėžtas istorizmas panaikina skirtybes tarp mokslo ir ideologijos, žinojimo ir nuomonės.“ Aviezer Tucker, “Historicism,” p. 414–415. Kitaip ir negali būti: juk be tiesos sampratos viskas tampa arba grožine literatūra arba tiesiog plepalais.

Kas žadina vienokias ar kitokias epistemologinio reliatyvizmo apraiškas? Priežasčių devynios galybės, bet už visų jų, regis, slypi (a) būtinybė ar noras bendrauti ir (b) pažiūrų išsiskyrimas. Jei nebūtų „a“ sąlygos, nesutampančių pažiūrų nereikėtų reliatyvinti, pakaktų pripažinti, jog viena jų ar abi jos yra klaidingos. Jei nebūtų „b“ sąlygos, sutampančios pažiūros ne tik neslopintų visuotinės tiesos pripažinimo, bet netgi skatintų. O jei nebūtų nei „a“, nei „b“ sąlygos, tiesa skleistųsi tik ikiteoriniu lygmeniu, kuriuo reliatyvizmas išvis neįmanomas.

 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Specializacija. Nuo tų laikų, kai Europos universitetuose buvo dėstomi vos keturi dalykai – teologija, filosofija, teisė ir medicina – nutekėjo daug vandens. Dabar gi universitetiniuose kataloguose (!) surasime ne dešimtis, o šimtus mokslinių specializacijų Austrijos „Mokslinių tyrimų skatinimo fondų“ (Fonds zur Förderung der wissenschaftlichen Forschung) „mokslo šakų sistematikos“ rodyklėje minimos 6 pagrindinės mokslo šakos (gamtotyra, technologija, medicina, žemės ūkis-miškininkystė-veterinarija, visuomenės mokslai ir humanitariniai mokslai); po to kiekviena šaka skaidoma į giminingus dalykus, pvz., gamtotyra – į matematiką, informatiką, fiziką, mechaniką, astronomiją, chemiją, biologiją, botaniką, zoologiją, geologiją, mineralogiją, meteorologiją, klimatologiją, hidrologiją, hidrografiją, geografiją ir t. t.; arba humanitariniai mokslai – į filosofiją, psichologiją, pedagogiką, teologiją, istoriją, filologiją, literatūrologiją, kultūrologiją, menotyrą, žurnalistiką ir t. t.; kiekvienos šakos dalykai savo ruožtu smulkinami į kryptis arba specializacijas, pvz., teologija – į Senojo ir Naujojo Testamentų egzegezę, ateistiką, biblinę archeologiją, krikščioniškąją filosofiją, dogmatinę teologiją, fundamentaliąją teologiją, katechetiką, Bažnyčios istoriją, kanoninę teisę, liturgiką, moralinę teologiją, ekumeninę teologiją, pastoralinę teologiją, patristiką, religinę pedagogiką, religijotyrą ir t. t.; arba chemija – į bendrąją chemiją, analitinę chemiją, neorganinę chemiją, biochemiją, biocheminę technologiją, cheminę technologiją, elektrochemiją, kietųjų kūnų chemiją, teisminės ekspertizės chemiją, maisto chemiją, mikrochemiją, organinę chemiją, fotochemiją, fizikinę chemiją, radiochemiją, spinduliavimo chemiją, struktūrinę chemiją, technologinę chemiją, teorinę chemiją ir t. t. Viso išvardyta apie 920 skirtingų specializacijų (!), būtent jų į universitetą ateina įsigyti studentai. . Heideggerio Kurio akademinė veikla savo laiku apėmė ne tik profesoriavimą Freiburgo ir Marburgo universitetuose, bet ir rektoriavimą Freiburgo universitete. apibendrinimas, užrašytas tarpukario metais, skamba lyg būtų ištartas šiandien:

Mokslų sritys labai atitrūkusios viena nuo kitos. Jų objektų nagrinėjimo būdai yra labai skirtingi. Šią išsibarsčiusių dalykų įvairovę šiuo metu sieja tik universitetų ir fakultetų organizacija ir praktinis vienareikšmių dalykų tikslingumas Martin Heidegger, „Kas yra metafizika“, p. 113. .

Sukauptos ir toliau žaibišku greičiu kaupiamos informacijos perteklius ilgainiui tampa nebeaprėpiamas ir „užsibaigia paradoksu, kad žinių daugėja, o bendravimas silpnėja“ Lawrence A. Scaff, Veržiantis iš geležinio narvo, p. 327. . Dabartinis universitetas, darsyk cituoju Heiddegerį, „yra tikras tik kaip įstaiga, kuri suteikia ypatingą, vientisą pavidalą besiskaidantiems mokslams ir padaro galimą bei matomą specialių užsiėmimų vienybę“ Martin Heidegger, „Pasaulėvaizdžio metas“, p. 145. . Specializacija, tas neišgydomas kone fatališkas technologinės visuomenės veržimasis sužinoti kuo daugiau apie kuo mažiau, lėmė, jog universitetas – kadaise žinių išbaigtumo ir visuotinumo simbolis – jau seniai nebesistengia įgyvendinti mokslų sintezę, jau seniai nebeieško bendrų ontologinių bei teorinių visų mokslų ištakų. Dabartinio universiteto vaidmuo viso labo organizacinio pobūdžio.

 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Mąstymo estetinimas. Šitai, galima sakyti, tiesioginis reliatyvizmo padarinys. Kuo vadovaujiesi, kai priimi arba atmeti kito mintis, pareiškimus, teiginius? Aišku, ne „visiems bendra“ logika ir ne „visų pripažintais faktais“ – tokių reliatyviame pasaulyje, tiksliau, pasauliuose nėra ir negali būti. Vadovaujiesi savo skoniu – visur kur ir visame kame, net ir galvodamas ar mąstydamas. Liaupsindami, peikdami, girdami ir kritikuodami vieni kitų žodžius, šiais laikais nesišaukiame „tiesos“ vardo – šiandien „tiesa“ dangstosi tik ideologiniai arba antikvariniai protai,– ne, mes paprasčiausiai estetiškai reaguojame į žodžių „patiekalą“ ir gėrimės arba bodimės juo, nelygu ar tai, ką girdime, mus nuteikia gerai ar blogai.

Nereikia narinti akių, kad pamatytum, jog „estetizmas įsiveržė visur, grasindamas dabar pajungti savo paties standartams ir pavidalams tokias nepriklausomas sąrangas, kaip etinė arba politinė“ Lawrence A. Scaff, Veržiantis iš geležinio narvo, p. 317. . Etinę ir politinę sąrangas Scaffas pamini tik kaip pavyzdžius, nors šiaip jau estetizmo lavina, drįstu tvirtinti, užgriuvo visas be išimties mąstymo bei kalbėjimo kertes. „Estetiškas abejingumas ‘turiniui’ ir didžiausias rūpinimasis ‘formos’ tobulumu“ anot Scaffo, dėmesį nukreipia į

įspūdį, ritmą, tempą, judesį, simbolį – vienu žodžiu, į stilių. Pamėgdžiodamas meną ir remdamasis jo pavyzdžiu, mūsų viešasis gyvenimas tampa apibūdinamas regimaisiais meno įvaizdžiais, jausmų manipuliavimu, poveikio publikai apskaičiavimu, valdymo stilių panaudojimu. Ten pat, p. 317.
Principas „svarbu ne ką sakai, o kaip sakai“ atspindi mūsų amžiaus retoriškumą.
 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Kitas mąstymo estetinimo padarinys intelektualams – tam tikrų madų vaikymasis ir, svarbiausia, jų poreikis. Ne paslaptis, kad iki tol žemyninės filosofijos atžvilgiu priešiškai nusiteikusiose anglosaksų analitinės filosofijos atstovų gretose jau kuris laikas „madinga“ cituoti Hegelį ir Heideggerį, o tarp feministų bei feminisčių – linksniuoti Marxo ir Freudo vardus. Prieš kelias dešimtis metų pasaulis triukšmingai žavėjosi egzistencializmu, o Sartre’as savo populiarumu lenktyniavo su Elviu Presley, puikuodamasis savo atvaizdu ant garsiausių žurnalų viršelių. Dabar tai praeitis. Bet paklauskime, kodėl? Ar todėl, kad egzistencializmas klydo? Ar todėl, kad egzistencializmo problemos nebeaktualios? Visai ne. Tiesiog praėjo egzistencializmo „bumas“, papūtė kiti vėjai, užėjo kitos mados.

Iš estetikos perimtos ištisos aiškinimo paradigmos. Sociologams, pritaikiusiems teatro modelį, visuomenė tampa milžinišku vaidinimu, jos nariai – veikėjais, atliekančiais savo vaidmenis, o pats socialinių santykių tinklas – spektakliu, kupinu gyvenimiškų siužetų, intrigų, likimo permainų, herojiškų akimirkų, laimingų ir tragiškų posūkių. Visuomeninių ir humanitarinių mokslų dėmesį patraukia ir žaidimo teorija, kuria XX a. pirmojoje pusėje išradingai naudojosi Ludwigas Wittgensteinas, gvildendamas sudėtingas kalbos ir filosofijos problemas, taip pat Ernstas Cassireris ir Gadameris – pirmasis, nagrinėdamas simbolines kultūros formas Žr. Ernst Cassirer, Die Philosophie der symbolischen Formen. , antrasis, plėtodamas hermeneutinį meno supratimo ir aiškinimo principą Žr. Hans-Georg Gadamer, Wahrheit und Methode. . Žaidimo teoriją dar XVIII amžiaus pabaigoje formulavo vokiečių filosofai Kantas, kalbėdamas apie vaizduotę, muziką, poeziją ir dailę Žr. Immanuel Kant, Sprendimo galios kritika. , bei Friedrichas Schilleris, keldamas estetinio žmonijos lavinimo klausimus ir drauge aiškindamasis meno esmę Žr. Friedrich Schiller, Letters on the Aesthetic Education of Mankind. .

 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Skonio intelektinimas. Tuo tarpu menuose – likimo ironija! – atsitiko atvirkščiai: čia tikrąsias estetines vertybes nustelbė skonio intelektinimas. Nuo šiol menuose, ypač vaizduojamuosiuose, „tai, kas svarbu, yra idėja“. Avangardinė dailė neieško nei grožio, nei didingumo, nei sąmoningo „antiestetiško“ šleikštulio; anaiptol, ji veikia „kaip nepriklausomo filosofinio mąstymo sritis“ Suzi Gablik, Progress in Art, p. 8, 45–46, cit. iš Lawrence A. Scaff, Veržiantis iš geležinio narvo, p. 155. . Skulptūra, tapyba, fotografija tampa „laboratoriniu“ eksperimentavimu su spalvomis, pavidalais, erdvėmis bei apšvietimais, eksperimentavimu, kuris arba iš anksto paremtas tam tikra estetine teorija, arba pasitarnauja tokios teorijos kūrimui.

Dailė vis labiau primena savotišką „daiktoraišką“, „daiktų semiotiką“ ar „kalbą“, kurios ženklais padaromi fiziniai daiktai ir jų savybės. Rengiamos ne tik instaliuojamosios parodos – viena paskutinių meninės raiškos naujovių – norint žiūrovui atskleisti opiausias politines, visuomenines, feministines, ekologines ir kitas žmonijos negerovės, bet prie eksponatų prisegami ar net įkomponuojami ištisi tekstai, kuriuos tiesiogine šio žodžio prasme galima ir netgi privaloma perskaityti. Skonio intelektinimas galų gale yra tas pat, kas meno ideologizavimas, kitaip tariant, jo panaudojimas neestetinio pobūdžio informacijos – įrodymų, argumentų, įsitikinimų, perspėjimų, pamokymų – įamžinimui ir perdavimui.

 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Nacionalizmai ir tautinės savikūros. Kitas žaižaruojantis mūsų amžiaus bruožas istoriografų bei politologų įvardijamas kaip nacionalizmas. Jameso Huffmano žodžiais tariant:

Pati nacionalizmo sąvoka yra sudėtinga, net miglota. Bandymus ją apibrėžti apsunkina didelė nacionalizmų įvairovė skirtingais laikotarpiais skirtingose vietose. Aiškumui kliudo dar ir ta nacionalizmų įvairovė, kurią sutinkame tuo pačiu laikotarpiu toje pačioje vietovėje. Ši problema susijusi su nacionalinės savasties apibrėžimais, politine valstybės veikla ir intelektiniais akademinio elito svarstymais. Nacionalizmas gali įgauti karinį, intelektinį, ekonominį ar literatūrinį pavidalą. Kartais jis kyla iš baimės, neretai iš išdidumo, dažnai iš politinės vienybės poreikio, ne sykį iš paprasčiausio tamsumo. James L. Huffman, “Introduction,” p. viii.

Man labiau knieti tai, ką Vydūnas vadino tautos sąmonėjimo procesu ir ką būtų galima vadinti – savaip pritaikius marksistinę klasių terminiją – „tautinės sąmonės tapsmu tautine savimone“. Turiu omenyje ką kita, ne nacionalistinių aistrų įkvėptus tautų karus, peštynes dėl valstybinių sienų, kvotas ir subsidijas vietos žemdirbiams apginti, vaidus dėl ypatingų teisių į kultūrinį paveldą ir panašiai.

 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Dar niekad pasaulio valstybių žemėlapis nebuvo toks margas, koks yra mūsų dienomis – nei du tūkstančius metų prieš Kristų, nei Pax Romana laikais, nei viduramžiais, nei po Pirmojo pasaulinio karo. Jungtinių Tautų Organizacijos narių skaičius priartėjo, o gal jau spėjo ir viršyti, du šimtus. Savaime suprantama, šis skaičius toli gražu neaprėpia visų Žemės genčių ir savaime nėra toks jau milžiniškas, tačiau prisiminus, jog visos šios tautos sugebėjo pranokti grynai faktinę būseną ir išsiugdė „tapatybės savimonę“, pajuto „savasties orumą“ ir net ėmė puikuotis „individualiu pašaukimu“, reikia pripažinti, kad susiduriame su nuostabiu reiškiniu – ne tik objektyviuoju pasaulio daugiatautiškumu – šiam tiek pat metų, kiek ir faktinei žmonijos istorijai,– bet ir subjektyviuoju pasaulinio daugiatautiškumu. Užuot atsidavusi savaiminei istorijos eigai, pavienė tauta ima domėtis savimi, savęs klausinėti, kas ji esanti, tyrinėti savo praeitį, bylinėtis su „asmeniniu“ likimu, nejučiom planuoti individualią ateitį. Savistabos galias įvaldžiusi tauta pirmą kartą patiria save kaip „subjektą“. Japonas, tarkim, staiga suvokia, kad viena iš japoniškumo ypatybių yra nuolatinis savęs teiravimasis, „ką reiškia būti japonu“ Ten pat, p. ix. . Ne veltui šį reiškinį pavadinau nuostabiu, nes drauge su įvairėjančiu pasaulio daugiatautiškumu atsiranda kultūriniu požiūriu itin reikšminga nauja tarptautinio bendravimo rūšis, labai skirtinga nuo Vakaruose įsišaknijusio vienpusių antropologinių aprašinėjimų metodo. Dabar jau pačios tautos mielai, kartais net įkyrokai, pasakoja apie savo kultūrines bei istorines ypatybes – tik spėk užsirašinėti. Nuo šiol kultūrologams, ir ne tik jiems, tautos siūlo savo pačių dvasinius autoportretus. Tai nauja, istorijos tėkmėje pirmąkart atsivėrusi, galimybė pasisemti tiesioginės antropologinės patirties.

 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Tiesa, pažymėtina, jog dažnai dabartinės tautinės valstybės įrodinėja tolimiausią, kone šviesmečiais matuojamą savo praeitį. Savo vietą pasaulyje jos mėgina pateisinti ryšiais su tariamais protėviais, piešia šakotus genealoginius medžius. Visa tai, anot Erico Hobsbawno, remiasi išgalvotomis tradicijomis, paverčiamomis istoriniu pamatu, kurio trūksta Žr. Eric Hobsbawn, The Invention of Tradition, p. 14. . Huffmanas XX amžiaus tautiniams sąjūdžiams suteikia metaforinę išraišką: „kad ir kokios būtų nacionalizmo versmės, jos tikrai ne natūralios; tiesą sakant, nacionalizmą būtų galima palyginti su tradiciniu japoniškuoju sodu, apdairiai sukurtu ir kruopščiai išaugintu – taip, kad atrodytų tikras“ James L. Huffman, “Introduction,” p xii. . Vadinasi, kaip ir kiekvieną teiginį, reiškiamas teises į tautinį savitumą ir išskirtinumą reikia nuolatos tikrinti, tyrinėti praeitį, gilintis į kultūrų bruožus ir ištakas, aiškintis, kaip buvo ir yra iš tikrųjų. Tačiau sunkus darbas neturėtų atbaidyti nuo galimybės šioje srityje pasiekti šaunių rezultatų – įsigyti draugų, pašnekovų, bendraminčių, norinčių su mumis pasidalyti turtinga civilizacine patirtimi.

Kultūrinis liberalizmas. Aptartos visuomeninės ir kultūrinės mąstymo tendencijos mūsų epochą išskiria iš praeities amžių, suteikia jam istorinio savitumo. Tačiau esama dar vieno nūdienos požymio, nepaprastai svarbaus ir ypatingo, nes leidžia dabartiniam žmogui, įskaitant intelektualus, su praeitimi, jos laimėjimais bei pasiekimais santykiauti kokybiškai naujai. Remdamasis gasetiškuoju politinio liberalizmo apibrėžimu, šį požymi pavadinčiau „kultūriniu liberalizmu“, bet prieš tai cituoju Gasseto žodžius: „Liberalizmas – tai toks politinis teisinis pradas, kurio laikydamasi visuomenės valdžia, nors ir turi visą galią, pati save apriboja ir stengiasi (netgi savųjų siekių sąskaita) savo valdomoje valstybėje palikti vietos ir tiems, kurie mano ir jaučia kitaip negu ji pati, kitaip tariant, negu patys galingieji, negu dauguma“ José Ortega y Gasset, Masių sukilimas, p. 90. . Nūn praplėskime valstybės ribas, kad šios aprėptų visą pasaulį, o vietoj vyriausybės, valdžios ir politinės galios įtvirtinkime dvasinį žmonijos elitą – menininkus, filosofus, mokslininkus, rašytojus, poetus, publicistus, visuomenininkus, švietėjus ir panašiai,– ir įskiepykime jam prielankumo ir pakantos jausmus kitaip mąstantiems bei kitaip jaučiantiems, ir turėsime kultūrinį liberalizmą – svetingumą nevietinėms pasaulėžiūroms, elgsenoms, saviraiškoms.

 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Drįstu teigti, jog dar niekad žmonijos istorijoje kultūrinis liberalizmas neturėjo tiek daug gerbėjų ir išpažinėjų iš tokios gausybės tautų, kitais atžvilgiais ganėtinai skirtingų ar net priešiškų viena kitai, kiek dabar. Kultūrinis liberalizmas pasireiškia ir diachroniškai, ir sinchroniškai.

Diachroniškai ta prasme, kad susilaikoma nuo dogmatiškų, vienareikšmių, ex cathedra pareiškimų, nurodančių, kas „turi“ priklausyti „praeičiai“, kas – „dabarčiai“. Jau sakiau, kad nevalia tapatinti epochos avangardo su pačiu laikmečiu, lygiai taip pat nevalia tapatinti skiriamųjų epochos bruožų su jos bruožų visuma: antai Gellnerio pelynais pabarstyta frazė „Reletivismus über Alles“ taikliai sučiuopia postmodernizmo esmę. Tačiau to paties autoriaus išvada, esą „bent jau gerbiamuose akademiniuose postuose atvirai besireiškiančių provincialistų absoliutistų“, t. y. žmonių, kurie vis dar nuoširdžiai tiki humanistiniais Apšvietos idealais, „mes nebeturime…“ Ernest Gellner, Postmodernizmas, protas ir religija, p. 79. , – tokia išvada, regis, nepamatuota. Tiesa, intelektinių madų, dominuojančių vieną ar kitą dešimtmetį, negalima paneigti – reliatyvizmas yra viena jų. Tačiau apskritai paėmus, mūsų laikais – tat ir yra kultūrinio liberalizmo nuopelnas – „gerbiamuose akademiniuose postuose“ galima rasti visko: fenomenologų, analitinių filosofų, realistų, idealistų, tomistų, kantininkų, antikos gerbėjų, scholastikos užtarėjų, pozityvistų ar postmodernistų. Beje, prisiekusiems postmodernistams ar karingiems feministams yra atviros toli gražu ne visų universitetų filosofijos katedrų durys. Juos, kaip ir daugumą kitų akademinio pasaulio rekrutų, slegia rytojaus perspektyvų miglotumas ar net niūrumas. Jiems irgi tenka įrodinėti savo priklausymą „dabarčiai“.

 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Kultūrinio liberalizmo sinchroniškumas byloja apie dabartinio mąstymo, turinčio konkrečias geografines, etnines bei kultūrines šaknis, atvirumą kitų dabartinių etninių kultūrinių sistemų vertybėms, papročiams, sąvokoms. Tai visų pirma subtilus jautrumas kultūriniam kitoniškumui, neleidžiantis atžagariom rankom skirstyti pasaulio į „civilizacijas“ (t. y. save) ir „laukinius“ (t. y. kitus). Lévi-Straussas šmaikščiai pastebi, jog „toks požiūris, kurio vardan ‘laukiniai’ atskiriami nuo žmonijos, kaip tik ir yra pats ryškiausias ir būdingiausias pačių laukinių bruožas“ Claude Lévi-Strauss, Rasė ir istorija, p. 14. . Todėl „barbaras – tai visų pirma tas, kuris tiki [kitų] barbariškumu“ Ten pat, p. 15. . Senovės indai, graikai, žydai, kinai – ypač aukštieji jų sluoksniai į save žiūrėjo kaip į civilizuotą tautą, o į supantį pasaulį – kaip į laukinius; brahmanai „kitus“ vadino „mleccha“, graikai – „barbarais“, išrinktoji žydų tauta – „gojais“. Hajime Nakamura pasakoja, kaip sykį vaišindamasis vienoje San Francisko užeigoje ant vyno butelio aptiko užrašą kinų raidėmis „barbarų vynas“ Hajime Nakamura, A Comparative History of Ideas, p. 21–22. . Kiek šios didžiosios praeities civilizacijos pūtėsi prieš kaimynus, niekino kitataučius, svetimšalius laikė žemesne paderme, kiek „žmonija joms“ baigėsi „sulig genties, kalbinės grupės, kartais net kaimo riba“ Claude Lévi-Strauss, Rasė ir istorija, p. 14–15. , tiek jos buvo barbariškos civilizacijos – istoriniais duomenimis, tai joks oksimoronas! Priešingai, kultūrinio liberalizmo įkvėptas tyrėjas linkęs vadovautis prielaida, jog „iš tikrųjų nėra tautų-vaikų, jos visos – suaugusios, net ir tos, kurios vaikystėje ir paauglystėje nerašė dienoraščio“ Ten pat, p. 25. , žodžiu, elgėsi kitaip negu kai kurios Vakarų ir Rytų kultūros.

Taigi priartėjome prie paskutinio šiame straipsnyje paminėtino dabartinės mąstysenos „vektoriaus“ – etnocentrizmo kritikos ir įveikimo. Viena įtakingiausių etnocentrizmo rūšių – eurocentrizmas arba „prielaida, jog Europa (ar Vakarai) turi istoriją ir istoriografiją, pranašesnę už neeuropietiškų (nevakarietiškų) tautų istoriją ir istoriografiją“. Šio apibrėžimo autorius Antoonas de Baetsas toliau nurodo kelis eurocentrizmo reiškimosi lygmenis: (a) ontologinį, paremtą teiginiu „jie neturi istorijos“; (b) epistemologinį, paremtą teiginiu „mes negalime pažinti jų istorijos“; (c) aksiologinį, paremtą teiginiu „jų istorija yra bevertė“; (d) didaktinį, paremtą teiginiu „jų istorija yra pernelyg sudėtinga ir paini“ Antoon de Baets, “Eurocentrism in the Writing and Teaching of History,” p. 298. , kad iš jos būtų galima ko nors pasimokyti. Du pagrindiniai Vakarų kultūros protėviai, helėnai ir hebrajai, puoselėjo senas istoriografinių žanrų tradicijas; šis į praeitį orientuotos raštijos perteklius ir paskatino Vakarus daryti skubotą išvadą apie istorinį savo genčių išskirtinumą, tačiau etnologiniai tyrimai ir kultūrinis liberalizmas šiaip taip suvadeliojo vakariečio intelektualo polinkį į civilizacinį šovinizmą, ir dabar istoriniai kitų tautų laimėjimai antropologų vertinami daug atsargiau, vadinasi, ir blaiviau.

 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Literatūra

  • Armbruster, Heidi, „Feminist Theories and Anthropology“, Polylog: Forum für interkulturelles Philosophieren, 1.2 (2000), §15 [žiūrėta 2009 m. rugsėjo 12 d.].
  • “BAA Limited Annual Report for the Year Ended 31 December 2007,” BAA, 2008.
  • Baets, Antoon de, „Eurocentrism in the Writing and Teaching of History“ / Daniel R. Woolf (ed.), A Global Encyclopedia of Historical Writing, vol. I, New York & London: Garland Publishing, Inc., 1998.
  • Beauvoir, Simone de. Antroji lytis, iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė ir Diana Bučiūtė, Vilnius: Pradai, 1996.
  • Berger, Peter L, Sociologija: humanistinis požiūris, vertė Rita Dedonienė, Vilnius: Litterae Universitatis, 1995.
  • Cassirer, Ernst, Die Philosophie der symbolischen Formen, Berlin, 1923.
  • Cohen, Robin, Global Diasporas, London: UCL Press Limited, 1997.
  • Collins, Randall, The Sociology of Philosophies: A Global Theory of Intellectual Change, Cambridge, Massachusetts, and London, England: The Belknap Press of Harvard University Press, 1998.
  • Gablik, Suzi, Progress in Art, New York: Rizzoti, 1977.
  • Gadamer, Hans-Georg, Wahrheit und Methode, Tübingen: J. C. B. Mohr (Paul Siebeck), 1960.
  • Gasset, José Ortega y, Masių sukilimas, iš ispanų kalbos vertė Elena Treinienė, Vilnius: Mintis, 1993.
  • Gellner, Ernest, Postmodernizmas, protas ir religija, iš anglų kalbos vertė Laimantas Jonušys, Vilnius: Pradai, 1993.
  • Gruodis, Karla, „Įvadas“ / Karla Gruodis (sud.), Feminizmo ekskursai, Vilnius: Pradai, 1995.
  • Heidegger, Martin, „Kas yra metafizika“ / Martynas Heideggeris, Rinktiniai raštai, sudarė ir iš vokiečių kalbos vertė Arvydas Šliogeris, Vilnius: Mintis, 1992.
  • Heidegger, Martin, „Metafizikos įveika“ / Martynas Heideggeris, Rinktiniai raštai, sudarė ir iš vokiečių kalbos vertė Arvydas Šliogeris, Vilnius: Mintis, 1992.
  • Heidegger, Martin, „Pasaulėvaizdžio metas“ / Martynas Heideggeris, Rinktiniai raštai, sudarė ir iš vokiečių kalbos vertė Arvydas Šliogeris, Vilnius: Mintis, 1992.
  • Heilbroner, Robert, Didieji ekonomistai, iš anglų kalbos vertė Jonas Čičinskas, Vilnius: Amžius, 1995.
  • Hobsbawn, Eric, The Invention of Tradition, Cambridge: Cambridge University Press, 1984.
  • Huffman, James L. “Introduction” / James L. Huffman (ed.), Modern Japan: An Encyclopedia of History, Culture, and Nationalism, New York & London: Garland Publishing, Inc., 1998.
  • Jacobitti, Edmund E., “Postmodernism” / Daniel R. Woolf (ed.), A Global Encyclopedia of Historical Writing, vol. II, New York & London: Garland Publishing, Inc., 1998.
  • Janson, Horst W., History of Art, revised and expanded by Anthony F. Janson, 5th ed., Harry New York: N. Abrams, Inc., Publishers, 1995.
  • Kant, Immanuel, Sprendimo galios kritika, iš vokiečių kalbos vertė Romanas Plečkaitis. Vilnius: Mintis, 1991.
  • Kealey, Linda, “Historical Division of Public/Private” / Daniel R. Woolf (ed.), A Global Encyclopedia of Historical Writing, vol. II, New York & London: Garland Publishing, Inc., 1998.
  • Lévi-Strauss, Claude, Rasė ir istorija, iš prancūzų kalbos vertė Jūratė Navakauskienė, Vilnius: Baltos lankos, 1992.
  • Maus, Heinz, A Short History of Sociology, London: Routledge and Kegan Paul, 1971.
  • McGrew, Anthony, “A Global Society” / Stuart Hall, David Held, and Tony McGrew (eds.), Modernity and Its Futures, Cambridge: Polity Press, 1992.
  • Mises, Ludwig von, Human Action: A Treatise on Economics, 3rd. ed. Chicago: Contemporary Books, Inc., 1966.
  • Nakamura, Hajime, A Comparative History of Ideas, first Indian edition, Jawahar Nagar, Delhi: Motilal Banarsidass, 1992.
  • Neaman, Ellliot, “Jacques Derrida” / Daniel R. Woolf (ed.), A Global Encyclopedia of Historical Writing, vol. I, New York & London: Garland Publishing, Inc., 1998.
  • Nietszche, Friedrich, Štai taip Zaratustra kalbėjo, iš vokiečių kalbos vertė Alfonsas Tekorius / Frydrichas Nyčė, Rinktiniai raštai, sudarė Antanas Rybelis, Vilnius: Mintis, 1991.
  • Nietzsche, Friedrich, Apie moralės genealogiją, iš vokiečių kalbos vertė Alfonsas Tekorius, Vilnius: ALK/Pradai, 1996.
  • Nietzsche, Friedrich, Tragedijos gimimas, iš vokiečių kalbos vertė Alfonsas Tekorius, Vilnius: ALK/Pradai, 1997.
  • Price, Derek J. de Solla, Little Science, Big Science, and Beyond, New York: Columbia University Press, 1986.
  • Roberts, John M., History of the World, New York: Oxford University Press, 1993.
  • Scaff, Lawrence A., Veržiantis iš geležinio narvo: Maxas Weberis ir moderniosios sociologijos atsiradimas, vertė Zenonas Norkus, Vilnius: Pradai, 1995.
  • Schiller, Friedrich, Letters on the Aesthetic Education of Mankind, tr. Reginald Snell, New Haven: Yale University Press, 1954.
  • Simmel, Georg, The Philosophy of Money, translated by Tom Bottomore & David Frisby, London: Routledge & Kegan Paul, 1978.
  • Steiner, George, Heideggeris, iš anglų kalbos vertė Laimantas Jonušys, Vilnius: Aidai, 1995.
  • Thürlemann, Felix, Nuo vaizdo į erdvę, iš vokiečių kalbos vertė Lina Kliaugaitė, Vilnius: Baltos lankos, 1994.
  • Tucker, Aviezer, “Historicism” / Daniel R. Woolf (ed.), A Global Encyclopedia of Historical Writing, vol. I, New York & London: Garland Publishing, Inc., 1998.[/
 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Searching for Contemporary Thinking, Seeking the Ignis Fatuus of Postmodernism

  • Bibliographic Description: Aivaras Stepukonis, „Ieškant dabartinio mąstymo, gaudant postmodernizmo žaltvykslę“, @eitis (lt), 2015, t. 88, ISSN 2424-421X.
  • Previous Edition: Aivaras Stepukonis, „Ieškant dabartinio mąstymo, gaudant postmodernizmo žaltvykslę“ / Antanas Andrijauskas (sud.), Neklasikinė ir XX a. filosofija: postmodernizmo fenomeno interpretacijos, Vilnius: Versus aureus, 2009, p. 33-52, ISBN 978-9955-34-241-0.
  • Institutional Affiliation: Lietuvos kultūros tyrimų institutas.
Summary: The intention of the article is to explore the diverse manifestations of contemporary intellectual culture with due emphasis on its latest postmodernist tendencies. As a result, a broad theoretical exposition of the concepts of globalization, mass culture, its materialistic and hedonistic aspects, the crisis of truth, axiological and epistemological relativism, the rise of feminism, the triumph of anthropology, semiotics, and hermeneutics, the problem of human irrationality, the bankruptcy of eurocentrism, and a comprehensive list of various intellectual symptoms of the modern age is undertaken.

Keywords: contemporary culture, contemporary society, cultural trends, social trends, globalization, hedonism, consumerism, mass psychology, feminism, postmodernism, relativism, ethnocentrism, nationalism, cultural liberalism, specialization.