Straipsnis Politinių partijų teisinis reglamentavimas 1919–1940 metais Lietuvoje

Bene daugiausiai diskusijų sulaukė įstatymo straipsniai, išplėtę duomenų sąrašą, kuris turi būti nurodomas įstatuose, lyginat su 1919 m. Įstatymo apie draugijas analogišku trečiuoju straipsniu ir tuo pretekstu imperatyviai nurodę pertvarkyti draugijų įstatus pagal įstatymo reikalavimus ir juos iki 1936 m. balandžio 1 d. pristatyti vidaus reikalų ministrui. Prisidengiant šiais formaliais reikalavimais, buvo numatyta, kad draugijai nepristačius pertvarkytų įstatų laiku arba pristačius, tačiau iki 1936 m. liepos 1 d. negavus vidaus reikalų ministro leidimo veikti, draugija turėjo būti laikoma uždaryta. Teorijoje pabrėžiama, kad toks politinių partijų pripažinimas nulemtas naujo valstybės teisinio reglamentavimo, kuriuo įpareigojama politines partijas informuoti apie savo poreikius ir veiklą, taip gaunant ne tik valstybės juridinį pripažinimą, bet kartu atkreipiant dėmesį į leidimą politinėms partijoms užsiimti savo veikla Žr. Emilio Bonaudi, Pricipii di Diritto Pubblico, p. 500. . Šiomis, iš pirmo žvilgsnio nereikšmingomis įstatymo korekcijomis valstybės administracijai buvo sukurtos prielaidos uždaryti visas valdžiai neįtikusias draugijas.

Deja, bet nepaisant deklaratyvių laisvės jungtis į draugijas nuostatų, naujasis Draugijų įstatymas išplėtė draugijos veiklos sustabdymo galimybes. Įstatymo 46 straipsnis nustatė, kad apskrities viršininkas turi teisę įspėti ar sustabdyti draugijos ar jos padalinio veikimą, kai draugija ar jos padalinys nesilaiko įstatų arba nevykdo Draugijų įstatymo reikalavimų. Draugijos arba jos padalinio veikimas tokiu atveju sustabdomas, kol bus pašalinta sustabdymo priežastis. Jeigu ta priežastis nepašalinama per šešis mėnesius, tai vidaus reikalų ministras įgyja teisę tą draugiją ar padalinį uždaryti. Be to, Draugijų įstatymo 47 straipsnis vidaus reikalų ministrui suteikė teisę uždaryti draugiją, kai ji ar jos padalinys neturi teisėtos vadovybės. Dar daugiau, vadovaujantis įstatymo 48 straipsniu, vidaus reikalų ministras valstybės ar tautos saugumo arba „kitų valstybės ar tautos reikalų sumetimais“ turi teisę sustabdyti draugijos ar jos padalinio veikimą iki pusės metų arba uždaryti draugiją ar jos padalinį.

 

Reikia pripažinti, kad nors priimtame įstatyme gausu deklaratyvių laisvės jungtis į draugijas, politinių laisvės nuostatų, tačiau praskleidus „deklaracijų šydą“ galima pamatyti, kad jos iš tikrųjų yra neapsaugotos, o naujasis draugijų teisinis reglamentavimas išplėtojo mechanizmus, leidžiančius valstybės administracijai labiau kontroliuoti draugijų veiklą, o draugijas, siekiančias priešiškų valstybės valdžiai tikslų, uždaryti arba neduoti joms leidimo veikti. Be to, pasirinktas teisinio reglamentavimo modelis sukūrė patogias teisines ir administracines priemones, leidžiančias eliminuoti nepalankias, kritikuojančias esamą valdymą, politines partijas ir užkirsti kelią galimai opozicijai įsisteigti, taip sudarant tinkamas sąlygas vienpartinei sistemai formuotis. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ir tai, kad naujosios redakcijos įstatyme pagrindinis dėmesys buvo sutelktas į draugijos veiklos kontrolės ir jos likvidavimo reglamentavimą, bei turint omenyje to meto politines aplinkybes, šie pakeitimai įgijo antidemokratinį atspalvį.

Šiame kontekste prisiminus tai, kad 1926 m. gruodžio 17 d. tautininkų įvesta karo padėtis veikė visoje Lietuvos teritorijoje nuolatos, natūralu, kad kyla pagrįstų abejonių dėl konstitucinių teisių ir laisvių, tarp jų ir politinių, realaus užtikrinimo Lietuvoje. Įvertinus minėtąsias aplinkybes, nenuostabu, kad, esant nepaprastajai padėčiai šalyje, vidaus reikalų ministras pasinaudojo jam Draugijų įstatymo suteikta teise „valstybės ar tautos saugumo arba kitų valstybės ar tautos reikalų sumetimais“ sustabdyti draugijų veiklą iki pusės metų arba jas uždaryti. Ruošdamiesi 1936 m. Seimo rinkimams, tautininkai pamažu perėjo prie vienpartinės sistemos: 1935 m. lapkričio 7 d. spaudoje pasirodė pranešimai, jog valstybės saugumo institucijos pastebėjo, kad

opozicinių partijų: Lietuvos valstiečių liaudininkų ir Lietuvos krikščionių demokratų centro komitetai, pasinaudodami paskutiniu metu priešvalstybinio elemento kai kuriose vietose visuomenės rimties drumstimu, savo organizacijų veiklą pradėjo vystyti kenksminga valstybei linkme. […] Karo komendantas […] nutarimu nr. nr. 627, 628 šių metų lapkričio 6 d. Lietuvos krikščionių demokratų ir Lietuvos valstiečių liaudininkų partijų veikimą sustabdė visam karo stovio metui. „Sustabdytas liaudininkų ir krikščionių demokratų partijų veikimas“, p. 1; „Tautos vienybės keliais“, p. 1.
 
Praėjus vos keliems mėnesiams po šio pranešimo, Lietuvos naujienų agentūra išplatino kitą pranešimą, informuojantį, kad 1936 m. „vasario 6 d. nutarimais uždarė Lietuvių krikščionių demokratų partiją, Lietuvos socialdemokratų partiją, Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungą, Lietuvos jaunimo sąjungą ir Lietuvos ūkininkų vienybę su visais tų organizacijų padaliniais visoje Lietuvoje“ „Partijos uždarytos“, p. 1. . Toks valdžios sprendimas buvo grindžiamas valdžios kova siekiant įveikti „žalingą tautai ir valstybei susiskaldymą“, buvo teigiama, kad uždarytosios organizacijos veikė prieš „esamą krašte tvarką“, „ne tik nėjo vyriausybei į talką tame svarbiame tautos vienybės ugdymo darbe, bet visokiais būdais šį darbą trukdė“, jos buvo kaltinamos, kad „siekė pakirsti tautiškosios vyriausybės autoritetą, diskredituoti ją visuomenės akyse, platinamos slapta ir atvirai nukreiptus prieš vyriausybę atsišaukimus arba stačiai skleisdamos įvairius keliančius nerimą gandus ir prasimanymus“. Buvo bandoma įrodyti, kad „organizacija […] savo opozicingume išsigimė“ ir dėl to yra būtina uždaryti šias visuomenei ir valstybei kenkiančias organizacijas; įrodinėjama, kad „išėjusių iš lojalaus veikimo ribų (Lojalumo kam? Esamiems de facto įstatymų reikalavimams, priimtiems nesilaikant demokratinių valstybės principų? aut. pastaba) organizacijų uždarymas“ turi būti suprantamas kaip siekimas darnumo, vienybės Lietuvoje. Apeliuojant į tautiškumą ir šalies nepriklausomybę, buvo aiškinama visuomenei, kad pasirinktos priemonės yra tautos labui: „mes, nedidelė tauta, turime rūpintis, kad mūsų pajėgos nebūtų eikvojamos vidinėms partijų rietenoms, o tuo labiau kovai su rimties ir tvarkos ardymu, kuri gali pražudyti mūsų nepriklausomybę“ Ten pat. . Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nepaisant to, kad uždarytosios organizacijos buvo laikomos pažeidžiančios tautos vienybę, keliančios grėsmę valstybės ir tautos saugumui, tačiau buvo deklaruojama, kad pats savaime organizacijų steigimasis ir jų veikla nėra žalinga, maža to – yra toleruotinas ir sveikintinas, jei šios organizacijos bus lojalios ir „prisidės prie valstybės ir tautos kuriamojo darbo“. Taip 1936 m. vasario 6 d. remiantis Draugijų įstatymo 48 straipsniu ministras paskelbė visų partijų, išskyrus tautininkų sąjungų, uždarymą Žr. ten pat. .
 

Tuo pat metu, kai buvo pakeistas draugijų teisinis reglamentavimas, pakeisti ir rinkimus reglamentuojantys įstatymai. J. Robinzonas analizuodamas rinkimų teisės raidą po tautininkų perversmo teigė: „įstatymų leidėjas, išleisdamas naująjį 1936 m. gegužės 9 d. rinkimų įstatymą, buvo susirūpinęs iš šios valstybės srities pašalinti politinių partijų varžymąsi su visais, kartais nesveikais, šio varžymosi reiškiniais ar padariniais“ Jokūbas Robinzonas, „Naujos konstitucijų revizijos Europoje 1933–1935 m.“, p. 218. . 1936 m. Seimo rinkimų įstatymas numatė, kad rinkimuose tarp savęs turi varžytis ne politinės partijos, o į rinkimų apygardos teritoriją įeinančių apskričių ir joms prilygintų didžiųjų miestų tarybos keliami kandidatų sąrašai. Galutiniai rinkimų rezultatai buvo nustatomi mandatus tarp sąrašų paskirstant proporcingai surinktiems balsams už kiekvieno sąrašo kandidatus. Įstatymas leido konkurenciją ir proporcinį mandatų skirstymą tiktai tarp kandidatų ir sąrašų, neturinčių jokių socialinių grupių ar kitų atstovavimo požymių. Toks Seimo rinkimų teisinis reglamentavimas įtvirtino vietos savivaldybėms monopolinę teisę siūlyti kandidatus ir iš rinkimų proceso visiškai eliminavo politines partijas. M. Romeris vertindamas teisinį politinių partijų veiklos ir rinkimų reglamentavimą, priimtą po perversmo, rašė: „politinių partijų bei jųjų organų nariai […] buvo ne kas kita, kaip politinių partijų ekspozitūros“ Mykolas Romeris, „1936 metų Seimo rinkimo įstatymas“, p. 226–227. . Jis pabrėžė politinių partinių kandidatūrų siūlymo tiesioginiu būdu reikšmę, kaip vieną iš tiesioginės demokratijos instrumentų šalyje, kuri realiai po tautininkų perversmo buvo paneigta. Nors profesorius pripažino, kad formaliai naujoji rinkimų sistema panaši į proporcinę atstovavimo sistemą, tačiau Seimo rinkimų įstatyme buvo nustatyta rezultatų apskaičiavimo tvarka, kuri vietoj partinės kandidato priklausomybės pripažino tiktai jo teritorinę priklausomybę, taip sumažinant galimybę susidaryti organizuotai opozicijai. Vertindamas šią situaciją P. Leonas yra pažymėjęs, kad, nors ir yra „panaši į seimą įstaiga, bet iš tikrųjų visa valstybės valdžia priklauso vienam asmeniui, kurio visi turi klausyti, kurio išreikštų minčių ir darbų nevalia kritikuoti“ Ten pat, p. 265. . Pripažintina, kad tokia politinė ir juridinė situacija Lietuvoje užkirto kelią galimam opozicijos atsiradimui, politiniam pliuralizmui, o tai iš esmės panaikino pačios partinės sistemos ir teisinės valstybės esmę.

 

Įstatymų leidėjas nusisuko nuo demokratijos, tai įtvirtino ne tik pasitelkdamas nepaprastosios padėties institutą, bet ir valstybės administracinį aparatą, turintį plačias diskrecijos teises. Pavyzdžiui, apskričių komendantams buvo išplatintas krašto apsaugos ministro aplinkraštis, kuriame buvo numatyta kiek galima atsargiau duoti leidimus tokiems susirinkimams, kuriuose, apskričių viršininkų bei kriminalinės policijos nuomone, galima laukti kokių nors nepageidautinų „išsišokimų“ arba agitacijos prieš rinkimus; jeigu yra bet kokių duomenų, kad tai gali atsitikti susirinkimuose, kuriems įvykti jau buvo duoti leidimai, kad ir kitais tikslais, tuos leidimus buvo įpareigota atšaukti; pavesta griežtai cenzūruoti spaudą, kad būtų išvengta agitacijos prieš rinkimus ir kokių išsišokimų Žr. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos 1931 m. lapkričio 25 d. aplinkraštis nr. 916/s1, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 394, ap. 15, b. 248, l. 57. .

Politinių partijų varžymąsi buvo siekiama eliminuoti įvairiais būdais: ne tik pasitelkiant, užkertančius kelią galimam opozicijos atsiradimui nacionalinius teisės aktus, valstybės administraciją su plačiais, nepaprastosios padėties sąlygomis turimais, įgaliojimais, bet ir bauginant, spaudžiant politinių partijų narius, jų rėmėjus. Pavyzdžiui, Lietuvos socialdemokratų partijos skunde vidaus reikalų ministrui buvo nurodoma, kad partijos nariams, kurie pradeda rūpintis organizacijos reikalais, policija „tiesiog į akis sako“, kad liautųsi dirbę, jei nenori „supūti“ kalėjime. Nariai, kurie išdrįsdavo nepaklusti, tikrai atsidurdavo kalėjime, o partijos nariai, kuriems buvo iškeltos bylos, bet Kariuomenės teismo išteisinti, buvo nebepriimami į savo senas tarnybas, kur jie dirbo prieš pradedant bylą prieš juos Žr. Lietuvos socialdemokratų partijos Centro komiteto pareiškimas 1931 m. vasario 28 d. Vidaus reikalų ministrui dėl Lietuvos socialdemokratų partijos veikimo trukdymų, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 394, ap. 15, b. 200, l. 90. .

 

Darytina išvada, kad taip sulig kiekviena įstatymo, reglamentuojančio politinių partijų steigimą ir veiklą, redakcija buvo supaprastinamos konstitucinių teisių ir laisvių ribojimo galimybės, didinama šių ribojimų apimtis. Vykdomoji ir karinė valdžia savo rankose sutelkė vis daugiau galių. Todėl nenuostabu, kad nepaprastosios padėties taikymas tarpukario Lietuvoje kelia pagrįstų abejonių dėl jos taikymo apimties proporcingumo ir pagrįstumo. Reikia pripažinti, kad nors iki tautininkų perversmo šis institutas sudarė sąlygas greitai reaguoti į nestabilią situaciją po Pirmojo pasaulinio karo šalies viduje ir išorėje, tačiau po 1926 m. jis įgijo jau ne tautos ir valstybės apsaugos, o valstybės vadovo valdžios stiprinimo, jos apsaugos ir politinių teisių ribojimo pobūdį. Šalies valdžia, pasinaudodama minimalius demokratijos standartus atitinkančiomis, tačiau pernelyg plačiai, dviprasmiškomis sąvokomis apibrėžtomis, įstatymo nuostatomis, neužkertančiomis kelio galimiems nesąžiningiems piktnaudžiavimams teise, priėmė sprendimus, kurie iš esmės paneigė teisinės valstybės, kaip demokratijos formos, esmę. Taip dar kartą patvirtinant, kad nudum jus neturi jokio realaus efekto. Kadangi po tautininkų perversmo buvo sukurta teisinė sistema, kuri neturėjo pakankamai išvystytų juridinių garantijų, užtikrinančių valdžios paklusimą teisei, pasinaudojant teisės aktų netobulumu ir itin plačia diskrecijos teise, sutelkta valstybės administracijos pareigūnų rankose, buvo paneigti politinės laisvės, laisvo draugijų, politinių partijų steigimosi ir veikimo principai. Taip, nors de jure neuždraudžiant, buvo užkirstas kelias ne tik galimam opozicijos atsiradimui, bet ir panaikinta pati partinės sistemos, teisinės valstybės esmė.

 

Išvados

1. Iki 1920 m. vykusių Steigiamojo Seimo rinkimų buvo priimti visi rinkimus, politinių partijų steigimąsi ir veiklą reglamentuojantys teisės aktai, paklojantys pamatus daugpartinės sistemos vystymuisi šalyje. Nors įstatymų leidėjo pasirinktas reglamentavimo modelis vertintinas kaip atitinkantis demokratinės valstybės reglamentavimo standartus (juridiškai įtvirtintas laisvas politinių partijų steigimasis ir veikimas, reglamentuotos galimybės dalyvauti politinėje kovoje dėl valdžios), tačiau pripažintina, kad demokratinį režimą Lietuvoje kompromitavo nepaprastosios padėties taikymo nuolatinumas.

2. 1926–1940 m. politinių partijų teisinis reglamentavimas pamažu nutolo nuo demokratinės valstybės reglamentavimo standartų, palaipsniui sudarant juridines sąlygas veikti tik vienai politinei partijai. Opozicinės politinės partijos buvo nušalintos nuo dalyvavimo politinėje kovoje dėl valdžios.

3. 1919–1940 m. politinių partijų teisiniam reglamentavimui būdingas neišsamumas, t. y. normos, reglamentuojančios politinių partijų veiklos ribojimo, uždarymo klausimus, neretai buvo gana dviprasmiškos arba pernelyg abstrakčios ir todėl suteikė plačią dispozicijos teisę valstybės aparato darbuotojams priimti sprendimus, turinčius įtakos saugomų žmogaus teisių apimčiai šalyje.

 

Literatūra

  • Beigbeder, Yves, International Monitoring of Plebiscites, Referenda and National Elections: Self-Determination and Transition to Democracy, London: Martinus Nijhoff Publishers, 1994.
  • Bonaudi, Emilio, Pricipii di Diritto Pubblico, Torino: Unione tripografico – editrice torinese, 1936.
  • Draugijų įstatymas, Vyriausybės žinios, 1936, nr. 522-3626.
  • „Į Tautą: Respublikos Prezidento kreipimasis“, Lietuvos Vyriausybės žinios, 1931, nr. 369-2519.
  • Įsakymas, Laikinosios Vyriausybės žinios, 1920, nr. 20-253.
  • Įstatymas apie draugijas, Laikinosios Vyriausybės žinios, 1919, nr. 15-249.
  • Įstatymo karo stoviui įvesti pakeitimas, Vyriausybės žinios, 1922, nr. 105-823.
  • Ypatingi valstybės apsaugos įstatai, Laikinosios Vyriausybės žinios, 1919, nr. 4-42.
  • Ypatingi valstybės apsaugos įstatai, Laikinosios Vyriausybės žinios, 1919, nr. 5-55.
  • Jankūnaitė, V., Lietuvos Valstybės Konstitucija su paaiškinimais, neoficialus leidinys, Kaunas, 1922.
  • Karo stovio įvedimo aktas, Vyriausybės žinios, 1926, nr. 242-1582.
  • Laikinosios Lietuvos valstybės Konstitucijos papildas, Laikinosios Vyriausybės žinios, 1919, nr. 4.
  • Leonas, Petras, Teisės enciklopedijos paskaitos. Teisės sociologijos paskaitos / Raštai, II tomas, Vilnius: Teisinės informacijos centras, 2005.
  • Lietuvių tautos valia, vienkartinis leidinys, 1927 m. vasario 1 d.
  • Lietuvos centrinis valstybės archyvas: fondas 394 – Vidaus reikalų ministerijos Policijos departamentas apyrašas 15, bylos 97, 200, 248; apyrašas 3, byla 799.
  • Lietuvos Konstitucija, Vyriausybės žinios, 1938, nr. 608-4271.
  • Lietuvos Valstybės Konstitucija, Vyriausybės žinios, 1928, nr. 275-1778.
  • Maksimaitis, Mindaugas, „Karinių-administracinių organų savivalės įteisinimas Lietuvoje 1919–1926 m. ypatingais valstybės apsaugos įstatais“, Lietuvos TSR mokslų akademijos darbai, serija A, nr. 1 (12), Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1962.
  • Marabuto, Paul, Les partis politiques et les mouvements sociaux sous la IV République. Historique-Organisation. Doctrine – Activité, Paris: Librairie du Recueil Sirey, 1948.
  • „Naująją erą pradedant“, Tautos kelias, 1928 m. birželio 1 d., nr. 9.
  • Nepaprastojo meto įstatymas, Vyriausybės žinios, 1939, nr. 644-4702.
  • Nepaprastojo meto įstatymo pakeitimas, Vyriausybės žinios, 1939, nr. 662-4849.
  • „Partijos uždarytos“, Lietuvos aidas, 1936 m. vasario 7 d., rytinė laida, nr. 60 (2676).
  • Pavilonis, Vladas, „Buržuazinio demokratinio režimo Lietuvoje klausimu“, Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų mokslo darbai: teisė, 1966, t. VI.
  • Račkauskas, Konstantinas, Lietuvos konstitucinės teisės klausimais, New York, 1967.
  • Respublikos Prezidento aktai, Vyriausybės žinios, 1938, nr. 627-4504.
  • Respublikos Prezidento aktas. Seimo paleidimo aktas, Vyriausybės žinios, 1927, nr. 253-1652.
  • Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės žinios, 1926, nr. 242-517a.
  • Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės žinios, 1938, nr. 624-4461.
  • Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės žinios, 1939, nr. 637-4643.
  • Robinzonas, Jokūbas, „Naujos konstitucijų revizijos Europoje 1933–1935 m.“, Teisė, 1936, nr. 34.
  • Romeris, Mykolas, „1936 metų Seimo rinkimo įstatymas“, Teisė, 1936, nr. 35.
  • Romeris, Mykolas, Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos, I d., Kaunas, 1937.
  • Romeris, Mykolas, Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos, Vilnius: Mintis, 1990.
  • Römeris, Mykolas, Valstybė, II tomas, Vilnius: Pradai, 1995.
  • Seimo rinkimų įstatymas, Vyriausybės žinios, 1922, nr. 98-793.
  • Seimo stenogramos, IV papr. sesija, 69 pos., 1938 m. vasario 11 d.
  • „Sustabdytas liaudininkų ir krikščionių demokratų partijų veikimas“, Lietuvos aidas, 1935 m. lapkričio 7 d., nr. 263 (2526).
  • Šileikis, Egidijus, Politinių partijų institucionalizavimas: partijų steigimas, registravimas, teisės, veiklos sustabdymas ir nutraukimas, Vilnius: Onė, 1997.
  • „Tautos vienybės keliais“, Lietuvos aidas, 1936 m. vasario 7 d., vakarinė laida, nr. 61 (2677).
  • Vyriausiojo Tribunolo 1924–1933 metų visuotiniųjų susirinkimų nutarimų rinkinys, 12, Kaunas, 1933.
 

Lithuanian Political Party in the Legal Regulation of 1919–1940

  • Bibliographic Description: Kristina Ivanauskaitė-Pettinari, „Politinių partijų teisinis reglamentavimas 1919‒1940 metais Lietuvoje“, @eitis (lt), 2018, t. 1 095, ISSN 2424-421X.
  • Previous Edition: Kristina Ivanauskaitė, „Politinių partijų teisinis reglamentavimas 1919‒1940 metais Lietuvoje“, Socialinių mokslų studijos, 2013, 5(4), p. 1154–1171, ISSN 2029–2236.
  • Institutional Affiliation: Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Teisės filosofijos ir istorijos katedra.
Summary: The main goal of this article is to highlight the Lithuanian political party system of legal regulation of formation of traditions and the disclosure of the legal framework in 1919–1940. This article discusses examination of the development of Lithuanian party system and identifies common patterns. The research is focused on the analysis of the legal regulation of the system of Lithuanian political party. The author discusses legal and historical issues and takes no notice of the issue of political considerations. The author also discusses the historical and political circumstances, which prompted the current legal framework, examines the influence of party system evolution of the statehood of Lithuania and the development of constitutionalism.

There are a few authors, who made some researches on a few legal issues, e.g., in the monograph by Professor M. Romeris (Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos, 1937), the development of political regime and its influence on the political party system was discussed. His monograph Reprezentacija ir mandatas (1926) studied the legal regulation of election and its influence of representation of citizenships in the government of the country. One of the most relevant to the subject of the research studies was conducted by E. Šileikis (Politinių partijų institucionalizavimas, 1997), where he presented the historical development of regulation of political parties in Lithuania and outlined the significance of modern political parties more extensively. In J. Bulavas’ monograph (Rinkimai ir ‘tautos atstovavimas’ buržuazinėje Lietuvoje, 1956), the legal status of political parties, military and emergency and high-security conditions in Lithuania during the interwar period were analyzed. His monograph Klasės ir politinės partijos Lietuvoje 1919–1926 metais (1978) studied the legal regulation of the political parties in the independent Lithuania.

This article analyzes the normative legal acts of the independence period of Lithuania, which have regulated the formation of political parties, the legal framework of their activities and meetings. These normative legal acts’ influence on the formation of the political party system of Lithuania is discussed. The research is made on the legalization process of illegal organizations and political parties. It pays attention to the changes of legal regulation of political parties and its dependence on the regime. Moreover, the article compares legal regulation in different periods of development of the regime of the Republic of Lithuania in 1918–1940. Furthermore, the comparison of the changes of legal regulation within the periods of 1918–1926 (the period of the democratic regime) and 1926–1940 (the period of the undemocratic regime) is made.

Keywords: association, political party, state of emergency, legal regulation.