Straipsnis Juozapas Legavičius (1743–1812): gyvenimas ir raštai

  • Bibliografinis aprašas: Veronika Girininkaitė, „Juozapas Legavičius (1743–1812). Gyvenimas ir raštai“, @eitis (lt), 2018, t. 1 111, ISSN 2424-421X.
  • Ankstesnė laida: Veronika Girininkaitė, „Juozapas Legavičius (1743–1812). Gyvenimas ir raštai“, Senoji Lietuvos literatūra, 2017, kn. 43, p. 191–213, ISSN 1822-3656.
  • Institucinė prieskyra: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.
Santrauka: Straipsnyje pirmą kartą lietuviškai išsamiau pristatomi švietėjo, rašytojo, kunigo Juozapo Legavičiaus (1743–1812) biografija ir jo kūrybinis palikimas. Parodyta šio autoriaus veikalų svarba Apšvietos epochos kontekste. Identifikuota dviejų anoniminėmis laikytų knygų autorystė. Paminėtas klebono indėlis, atstatant sudegusią Karkažiškės bažnyčią ir įrengiant parapinę mokyklą. Rengiant straipsnį rasta papildomų archyvinių duomenų, ištaisytos kelios klaidos apie Legavičių mokslinėje literatūroje, sudaryta šiuo metu žinomų Legavičiaus knygų ir jų lokalizacijos suvestinė lentelė. Remiantis lentele konstatuota, kad Lietuvos ir Lenkijos atminties institucijose saugomų Legavičiaus knygų skaičius yra mažas, šis švietėjas tebėra mažai žinomas visuomenei.

Pagrindiniai žodžiai: Juozapas Legavičius, Józef Legowicz, Vilniaus jėzuitų akademija, Apšvieta, pamokslai, švietimas.
 
Straipsnio Straipsnio mokslinis redaktorius Arvydas Kazimieras Karaška, vertimai iš lenkų k. – straipsnio autorės, rankraščius fotografavo Raimondas Malaiška. Už fragmento lotynų k. perrašo patikrinimą ir pastabas dėkoju dr. Mintautui Čiurinskui. Taip pat dėkoju straipsnį įdėmiai peržiūrėjusioms kolegėms Irenai Katilienei, Inai Kažuro, Karinai Basiul, dr. Viktorijai Vaitkevičiūtei-Verbickienei. tikslas – pateikti XVIII–XIX a. sandūroje veikusio primiršto rašytojo ir pamokslininko, kunigo Juozapo Antano Legavičiaus (Józef Antoni Legowicz) gyvenimo ir veiklos apybraižą. Tą padaryti leido žinios, surinktos iš naujai peržiūrėtų archyvinių dokumentų Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje (toliau – VUB RS). Pirmoje straipsnio dalyje bus atsigręžta į rankraščiuose atrastus reikšmingus duomenis – Legavičiaus korespondentų ratą, studijų metus, kunigystės laiką. Toliau, įvertinant Legavičiaus klebonavimo metų švietėjiškos veiklos svarbą, bus kiek plačiau pristatyta parapinės mokyklos įkūrimo Karkažiškėje istorija Dabar Karkažiškės kaimas Pabradės seniūnijoje, Švenčionių rajone. . Siekiant parodyti kunigo raštų svarbą, straipsnio pabaigoje bus apžvelgtos jo parašytos knygos. Duomenys apie įvairiose Lietuvos ir Lenkijos atminties institucijose išlikusias jo knygas apibendrinti lentelėje. Tyrimas aktualus, nes apie Juozapo Legavičiaus gyvenimą žinome itin nedaug. Pirmas bent kiek išsamiau jo gyvenimą ir kūrybą aprašė Vroclavo universiteto tyrėjas Bogdanas Rokas, rėmęsis Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriaus dokumentais. Šiame straipsnyje pasitelkta jo tyrimų medžiaga Dėkoju dr. Viktorijai Vaitkevičiūtei-Verbickienei už nuorodą į straipsnį: Bogdan Rok, „Józef Legowicz – oświeceniowy kaznodzieja litewski: Próba szerzenia idei oświeceniowych wśród ludu“, 1998; ta pačia tema Bogdanas Rokas rašė publikacijoje „Józef Legowicz (zm. 1812), oświeceniowy kaznodzieja litewski, i jego poradnik dobrego życia”, 1996. , tačiau atrasta ir naujų duomenų, iš kurių vertingiausiais laikytini Legavičiaus gimimo metai ir liudijimai apie jo švietėjišką veiklą, klebonaujant Karkažiškėje.
 

1. Atradimai rankraščiuose

Tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje Legavičiaus rašytos knygos žinomos gerai. Portale Epaveldas.lt įdėtos dviejų VUB RS saugomų knygų skaitmeninės kopijos Žr. Józef Legowicz, Powinnosci gospodarzow wieyskich w krotkosci zebrane…, 1797; Stan małzenski czyli prawidła szczęsliwego między małzonkami…, 1787. . Tačiau šio pamokslininko ir rašytojo gyvenimo aplinkybės beveik neištirtos. Publikacijose galima aptikti nebent pastabą, kad apie šio vieno produktyvesnių XIX a. pradžios Vilniaus autorių gyvenimą „kol kas mažai kas žinoma“ Marija Ivanovič, „XVIII amžius Lietuvos lenkiškų knygų bibliografės akimis“, p. 119. . Žinyne Polski Słownik Biograficzny suabejota tiek dėl jo gimimo ir mirties datų, tiek ir dėl mokymosi vietos; biogramą rašęs Emanuelis Rostworowskis tik pažymėjo, jog „gimimo data ir gyvenimo kelias nežinomi“ „Data urodzenia i przebieg życia nieznane”, Emanuel Rostworowski, „Legowicz Józef“, s. 4. . Dauguma vėlesnių žinynų daugiau žinių neteikia, o kitur šis autorius tiesiog neminimas.

VUB RS išlikę Juozapo Legavičiaus asmeniniai užrašais ir gauta korespondencija (f. 3, b. 1432; f. 3, b. 1557) leidžia bent kiek aptarti Legavičiaus gyvenimo kelią. Dvi rankraštinės knygos, kai kurių tyrėjų priskirtos silva rerum Žr. Milda Kvizikevičiūtė, „XVII–XVIII a. silva rerum pavyzdžiai Lietuvoje: tyrimų problemos egodokumentikos kontekste“, 2013. tipui, yra Vilniaus jėzuitų akademijos studento kelerių metų korespondencijos ir juodraščių lapai, įrišti, ko gero, jam išvykus, arba po jo mirties. Tą liudija įvairaus formato lapai (didesnieji nesivaržant apkarpyti, kad neišsikištų), supainiota korespondencijos chronologija. Laiškai atskleidžia Legavičiaus giminystės ryšius, veikalų nuorašai apibrėžia jaunuolio interesų ratą. Užrašai liudija jaunuolio kruopštumą rengiant pamokslus ir būsimas knygas.

 

Spėjama, jog Juozapas Legavičius gimė Maladečinos paviete Dabartinėje Baltarusijos, o tuo metu LDK Vilniaus vyskupijos teritorijoje. 1743 m., mirė Karkažiškėje 1812 m. Klebono amžius nurodytas Karkažiškės parapijos vizitacijoje: 1782 m. jam sukako 39 metai (VUB RS, f. 57 b. Б53-582). Dėkoju menotyrininkei Astai Bimbirytei-Mackevičienei, kurios užuomina padėjo rasti datą. 1812-ieji kaip mirties metai minėti 1849 m. surašytame dokumente (VUB RS, f. 4, b. A2733). Jeigu Karkažiškėje išliko antkapinis paminklas, datos tikriausiai pažymėtos ir jame. Mokėsi Vilniaus diecezinėje seminarijoje, teologijos daktaro laipsnį įgijo Vilniaus jėzuitų akademijoje. Tikėtina, kad studijas tęsė, nes 1809 m. laikraštyje Kuryer Litewski Žr. Kuryer Litewski, Wilno, 1809.VII.5, priedas nr. 53, l. 1v, LMAVB, b. P–4148. tituluotas jau „J. Legowicz, N. W. F. i S. T. Doktor“, t. y. „gamtos, laisvųjų menų, filosofijos ir šventosios teologijos“ daktaru.

Patikimesnių duomenų apie Legavičiaus kilmę aptikta jo konspektų ir užrašų rinkinyje (VUB RS, f. 3, b. 1432), kuriame išliko ir jo 1762–1768 m. korespondencijos fragmentai. Dauguma laiškų siųsti iš Viarchovkos (Wierchowka, Верховка, Вярхоўка), Žyžmos, Maladečinos, Čopų (iš Ašmenos ir Maladečinos pavietų), minima dar gretima Chouchlavos (Холхлово, Хоўхлава) gyvenvietė. Išliko ir vienas jo ranka rašytas laiškas, adresuotas Tadui Legavičiui į Viarchovką Žr. VUB RS, f. 3, b. 1432, l. 60. . Tarp Legavičiui rašiusiųjų – jo sesuo Liudvika Legavičiūtė, dėdė (lenk. stryj, tėvo brolis) Ukmergės pavieto stalininkas Juozapas Legavičius, jo sūnus Tadas Legavičius, žemesnio rango (tą rodo rašymo stilius) atstovas Jokūbas Ramoška (Jakub Romaszko) ir kiti. Laiškai adresuoti į Vilniaus jėzuitų vienuolyną, turbūt studentas ten ir gyveno. Rokas mano, kad Legavičių giminė priklausė neturtingiems bajorams ir turėjo herbą Przyjaciel. Laiškai rodo, kad sostinėje gyvenantis jaunuolis aprūpindavo šeimą retesnėmis prekėmis ir spaudiniais. Sesuo, pranešusi apie gerą jųdviejų motinos sveikatą, prašo nupirkti jai Vilniuje „gazo“ Gazas – šilkinis, medvilninis ar lininis pusiau permatomas audinys. audinio, o pusbrolis Tadas Legavičius prašo atsiųsti laikraščių. Dėdė Juozapas siunčia brolvaikiui studentui kojines, batus, tabokinę, o pats norėtų gauti tabokos iš vaistinės prie Šv. Jono bažnyčios ir kunigo Pranciškaus Paprockio 1768 m. politinį kalendorių „Tobaki funtow dwa i Kalendarzyk Polityczny Edycyi Imsci X. Paprockiego na Rok teraznieyszy 1768 na co posyłam Szostakow pruskich dwanascie”, 1768.I.20 (VUB RS, f. 3, b. 1432, l. 73). Daugiau apie rašytoją, vertėją, leidėją jėzuitą Pranciškų Paprockį (Franciszek Paprocki, 1723–1805), žr. Regina Jakubėnas, „Kalendarz Polityczny Wileński księdza Franciszka Paprockiego”, 2012; Irena Petrauskienė, Vilniaus akademijos spaustuvė 1575–1773, p. 134–138. .

 

Legavičiaus užrašuose gausu įvairenybių, mokslo žinių, išrašų iš laikraščių. Šalia studijuotų dalykų konspektų surašyti įvairūs kuriozai ir įdomūs faktai, artimesni pasaulietinei žinijai (pvz.: Kinijoje esama tokių didelių vaisių, kad vienu 20 žmonių pasisotintų Žr. VUB RS, f. 3, b. 1557, l. 209. ), žymių žmonių aforizmai Žr. VUB RS, f. 3, b. 1557, l. 114. ir kita. Legavičiaus užrašuose rasta ir autobiografinių įrašų: „išlaikiau visuotinės logikos egzaminą Vilniuje, Akademijoje, 1766 m. lapkričio 10 d.“ „[A]bsolvi examen ex universa Logica Vilnae in Academia Anno 1766 D 10 9bris […]“ (VUB RS, f. 3, b. 899, l. 36v). , „baigiau Akademiją 1786 sausio 28 d.“ „Absolvi academiam A 1768 D 28 Jan“ (VUB RS, f. 3, b. 899, l. 93v). .

Vilniaus jėzuitų akademijos 1584–1781 m. mokslo laipsnių teikimo registracijos knygoje Akademijos laurai Legavičius (E. M. D. Josephus Legowicz) paminėtas greta dviejų kitų pasauliečių ir keturių dvasininkų gamtos mokslų klausytojų, kuriems pirmasis filosofijos mokslo laipsnis (bakalauro) buvo suteiktas 1766 m. lapkričio 23 d. Šiems absolventams laipsnį suteikė Petras Laškis (Laski, Laszki, Laschki; 1728 – po 1773) Žr. Morkus Svirskas, Irena Balčienė (sud.), Akademijos laurai: Laureae Academicae, p. 371. Įrašas rankraštyje (VUB RS f. 2, b. 1) yra 533 lapo versum pusėje. Daugiau apie Petrą Laškį žr. Romanas Plečkaitis, Feodalizmo laikotarpio filosofija Lietuvoje, p. 443, 253, 260. .

Legavičiaus konspektuose (VUB RS, f. 3, b. 666) greta kitų užrašų yra ir jo įrašas apie kunigystės pradžią. Po pirmųjų šventimų 1768 m., kunigu tapo 1770 m. birželį. Aprašė ir pirmojo pusmečio veiklą:

Nuo 1770 m. liepos 20 d. iki 1771 m. sausio 1 d. aukojau 172 mišias, vaikučių krikštijau […] 27, šventuosius sakramentus suteikiau 20 ligonių, […] dvasinių pamokslų bažnyčioje sakiau 51. „W Imie JEZUSA X[ristu]sa Ukrzyzowanego Ja Jozef Anto- / ni Legowicz przyjołem Sukienkę swiętą w Se- / minario Dioecesano Viln[ensi] Dnia 17 7bra R 1768. / Dnia zaś 17 10bris Roku tegoz 1768 initiatus sum / Ima tonsura et quatuor minoribus ordinibus. / W Imie tegozy JEZUSA X[ristu]sa Ukrzyzowanego Dnia / 10 Marca initiatus sum Ordine Subdiacone naza- / jutrz Dnia 11 ejusdem praevia dispensatione Illu- / strissimi suscepi Ordinem Diaconi cujus Ministeri- / rium ante susceptum Ordinem Presbyteratus / solemniter inserviens Missae 12. obivi. Dnia zas / 9 Junij tegoz Roku 1770 in Praesbyterum con- / secratus sum. / Mszy Swętych a 20 Jul. R. 1770 ad 1 Jan. 1771 odprawiłem 172 […] / Dziatek ochrzciłem a 15 Julij ad 1 Jan. 1771 – 27 / Chorych Swiętemi Sakramentami opatrzyłem – 20 / Od R. 1770 D. 1 Jan. az do R.1771 Jan. 1 nauk Duchownych w Kośćiele do ludzi powiedziałem – 51 […]“ (VUB RS, f. 3, b. 666, l. 22).
 

2. Karkažiškės klebonas

Vilniaus vyskupo Ignoto Masalskio iniciatyva parapijos buvo pradėtos kasmet vizituoti. Žinios apie kiekvieną parapiją rinktos pagal standartinę anketą, kurios klausimų kiekis ilgainiui šiek tiek kito. Tokie vizitacijų raštai teikia daug informacijos apie to meto buitį Tiesa, kartais paaiškėdavo bandymai tokių vizitacijų raštuose nuslėpti, pagražinti tikrovę. Plačiau apie vysk. Masalskio rengtas vizitacijų anketas žr. ks. Tadeusz Kasabuła, Ignacy Massalski, biskup Wileński, s. 208, 223; nuo 1782 m. nuspręsta vizitacijų dokumentus rašyti lenkiškai, p. 232. .
1764 m. vasario 4 d. Vilniaus vyskupas įsakė vyskupijos dvasininkams smulkiai aprašyti savo parapijos turtą ir išsiuntinėjo anketas, kuriose buvo surašyti 33 klausimai apie bažnytinius pastatus, parapijos lėšas, ligonines, filijas ir parapijos valstiečių skaičių. Taip pat turėjo būti surašytos ir kai kurios topografinės žinios […]. 1774 m. kovo 24 d. Masalskis pažadėjo kas trečioje parapijoje įsteigti po mokyklą, parengė ir savo lėšomis išleido Potvarkį parapinėms mokykloms (dokumentą, reglamentuojantį mokyklų veiklą). Eligijus Raila, „Vilniaus vyskupas Ignotas Masalskis ir katalikiška apšvieta: edukacijos ir pastoracijos simbiozė“, p. 106.
 

Vizitacijų raštuose randama duomenų ir apie to meto Karkažiškės parapiją. Ypač informatyvus ir detalus 1782 m. dokumentas, pasirašytas (tik inicialais) vizitatoriaus N. A. Borovskio Žr. „Wizyta Koscioła Korkozyskiego miana Ru 1782” (VUB RS f. 57, b. Б53-582). . Ten nurodyta, kad Karkažiškės parapija neturtinga; jos ilgis – pustrečios mylios Lietuviška mylia buvo lygi 7467,6 m, lenkišką mylią sudarė kiek daugiau nei 7 km. Galima spėti, kad turimas omeny kitas matas: rašoma, kad iki Vilniaus yra 17 mylių. Atstumas nuo Vilniaus iki Karkažiškės – apie 54 km; tad čia minima mylia turėtų sudaryti apie 3 km. , plotis – dvi mylios. Matininkai niekad nematavę, tad tikslus žemės plotas nežinotas „[W]iele morgow znayduie się gruntow y sianożęci dokładnie wiedziec niemożno, gdyż wymiaru Komorniczego nigdy niebyło” (ten pat). . Mokesčių valstybei nemokėta. Parapija priklausė Vilniaus vyskupijai. Jokių santaupų, fondų, dokumentų neturėjo (gal sudegė?). Klebonas kasmet gaudavo 400 auksinų, tačiau pats nežinojo, kokiu pagrindu. Prie klebonijos buvo sodas ir įžuvintas tvenkinėlis, sodininko nebuvo. Ūkyje dirbo du samdiniai. Čia jie gyveno, buvo maitinami, kasmet vienas gaudavo 32 auksinus, kitas – 20 auksinų, šeimininkė – 16, merga – 12, piemenėlis – 8. Kapinės prie bažnyčios. Nebūta nei smuklės, nei didelių mugių. Kitatikių ir totorių nebuvo; žydų 44 vyrai ir 38 moterys, sinagogos jie neturėjo, tad melsdavosi Bajorėlių kaimo svirnelyje. Klebonas vadovavo bažnyčioje savo altorių turinčiai Šv. Juozapo brolijai. Brolija rinko lėšas slaugyti pasiligojusiems, remti skurstantiems. Labai trūko gydytojo: prireikus pagalbos tekdavo ieškoti Švenčionyse už 6, Mikailiškėse už 5 ar Vilniuje net už 17 mylių. Nebuvo nė vietinės žiniuonės. Klebonas Juozapas Legavičius iš Ukmergės pavieto, 39 metų, klebonavo nuo 1772 m. Anksčiau dvejus metus vikaravo pas kleboną Janą Kurzuną Ardilavoje Ardilava (Гарадзiлава, Городилово, Haradzilawa, Horodziłow), Maladečinos raj., Baltarusijoje. , mokėsi Vilniaus diecezinėje seminarijoje. Karkažiškėje jau antrus metus vikaravo trisdešimtmetis Motiejus Šatinskis (Mateusz Szatyński) iš Kauno pavieto. Jis per metus gaudavo 300 auksinų, pietaudavo pas kleboną. Gebėjo jį pavaduoti pamokslaudamas.

 

Šalia kito bažnyčios turto paminėta bibliotekėlė. Joje buvo 9 knygos: mišiolai, giesmynai, kantičkos, krikšto metrikos ir kita. Viena knyga dvikalbė: lenkiška ir lietuviška Evangelija (Ewangeliczka polska i litewska razem; galbūt kauniškis vikaras pamokslus sakydavo ir lietuviškai? Tadeuszas Kasabuła mini vyskupą Masalskį siekus, kad klebonas ar bent vikaras mokėtų lietuviškai Žr. Tadeusz Kasabuła, „Język litewski w duszpasterstwie w dekanatach Kowno i Kupiszki w drugiej połowie XVIII wieku“, 2010. ). Antra, didesnė, biblioteka – paties klebono knygos; jų sąraše – apie 32 pavadinimus, viso 70 tomų. Tarp jų Biblija lotynų ir lenkų kalba, nemažai pamokslų, – tarp autorių Mykolas Karpavičius, Laurynas Rydzevskis (Wawrzyniec Rydzewski), Sebastjan Lachowski, Juozapas Pazowskis (Józef Pazowski); taip pat „Šv. Tomo teologija“, popiežiaus Klemenso XIV laiškai, Życie Ganganelego Giovanni Vincento Antonio Ganganelli (1705–1774) buvo tikroji popiežiaus Klemenso XIV pavardė. , Jono Bohomoleco Diabl w swoiey postaci Žr. Jan Bohomolec, Diabeł W Swoiey Postaci: Z Okazyi Pytania Jesli Są Upiory Ukazany, 1772; 1775. , O roslinach potrzebnych y pozytecznych Žr. W. Krzysztof Kluk, Roslin potrebnych, pożytecznych, wygodnych, osobliwie krajowych, albo które w kraiu użyteczne być mogą, utrzymanie, rożmnozenie, i zażycie, 1777 ir vėlesn. m. (lenk. „Ganganelio gyvenimas“, „Šėtono pavidalas“, „Apie reikalingus ir naudingus augalus“) ir kt.

Prie bažnyčios buvo įrengta špitolė su trimis nuolatiniais gyventojais. Kiti pastatai klebono remontuoti. Klebono lėšomis pastatyta mokykla, kainavusi 660 auksinų. Mokytojas Stanislovas Ulevičius (Stanisław Ullewicz) iš Kauno pavieto už pusmetį darbo imdavo 50 auksinų, valgydavo pas kleboną. Taip pat klebonas aprūpino mokyklą kuru ir apšvietimu. Vaikai joje mokėsi skaityti, rašyti, skaičiuoti ir geografijos, jokių darbų dirbti neprivalėjo. Atsisakė jie ir programoje numatytų amatų pradmenų: sakė, kad to išmoks namuose. Parapijiečiai savo vaikų leisti į mokslus nebuvo linkę. Vieni neturėjo, ką vaikui įdėti valgyti, kiti vaikus versdavo dirbti, treti manė, kad prasilavinęs jaunimas nebepadės šeimos ūkyje, o ieškosis darbo svetur. Mokykloje mokėsi 5 kilmingųjų ir 20 valstiečių vaikų. Be to, atskirame pastate 60-metė senutė Liudvika Vroblevska (Ludowika Wroblewska) kelias mergaites mokė skaitymo ir tikybos.

 

Kaip pažymi švietimo istorikė Meilė Lukšienė,

pradinėms mokykloms nei Edukacinė komisija, nei 1803 m. nuostatai jokių lėšų neskyrė, jos pagal tradicijas buvo paliktos bažnyčios priežiūrai. Faktiškai labai maža jų dalis buvo išlaikomos bažnyčios ar dvarininkų aukomis; didžioji pradinių mokyklų dalis buvo apmokamos pačių valstiečių ar miestiečių. Meilė Lukšienė, Lietuvos švietimo istorijos bruožai XIX a. pirmojoje pusėje, p. 56.
Todėl Legavičiaus dosnumas parapinei mokyklai laikytinas ne įprasta to meto praktika, o greičiau išimtimi. Beje, po Edukacinės komisijos reformų tokios mokyklos vadintos parapinėmis daugiau iš įpratimo. Mat mokyklose galėjo dėstyti tik mokytojai pasauliečiai, o kunigai galėjo nebent remti mokyklą finansiškai ir prireikus mokytoją pavaduoti Žr. Magdalena Karčiauskienė ir kt. (sud.), Lietuvos mokyklos ir pedagoginės minties istorijos bruožai, p. 89. .

Ano meto Vilniaus dekanate Karkažiškės švietimo padėtis atrodo itin gera; 1781 m. tik devyniose iš devyniolikos parapijų veikė mokyklos Žr. Jan Kurczewski, Biskupstwo Wileńskie od jego założenia aż do dni obecnych, zawierające dzieje i prace biskupów i duchowieństwa djecezji wileńskiej, oraz wykaz kościołów, szkół i zakładów dobroczynnych i społecznych, lentelė p. 288–289. . Žinoma, kad iš 29-ių XIX a. pradžioje Lietuvoje veikusių parapinių mokyklų tik 10 turėjo savo patalpas Žr. Meilė Lukšienė, Lietuvos švietimo istorijos bruožai XIX a. pirmojoje pusėje, p. 299. . Dviejose – Rūdninkų ir Rukainių – mokytojavo vargonininkai, Medininkų parapijoje mokytoją išlaikė parapijiečiai. Karkažiškės parapinėje mokykloje 1781 m. buvo mokomi 5 kilmingųjų ir 6 valstiečių vaikai (tuo metu parapijoje gyveno 1874 žmonės), 1798 m. čia jau buvo 20 mokinių, 1804–1805 m. – 10 mokinių. Panaši padėtis buvo tik Verkių parapijoje – 1552 parapijiečiams teko 8 mokiniai (2 kilmingieji ir 6 valstiečiai), geresnė – Pavoverės parapijoje, ten tik 701 gyventojas, bet mokyti 13 miestelėnų ir 2 valstiečių vaikai Žr. Pavoverės bažnyčios 1782 m. vizitacija ir duomenys apie mokyklą (VUB RS, f. 57, b. Б53-910). . Prasčiausiai buvo Lavoriškių parapijoje, kur 3482 gyventojams teko tik 3 valstiečiai mokiniai.

 

Mirosławo Gajewskio straipsnis, skirtas Karkažiškės istorijai Žr. Mirosław Gajewski, „Miasteczko Korkożyszki“, 2002. , apie šią parapinę mokyklą suteikia papildomos informacijos. Tačiau abejonių kelia kai kurios šio autoriaus nurodytos datos: Gajewskio žiniomis, Legavičius klebonavo 1767–1797 m. Tačiau, anot 1772 m. Karkažiškės bažnyčios inventoriaus, Legavičius vadovavimą bažnyčiai perėmė tų metų rugsėjo 20 d. Žr. „Inwentarz koscioła Korkozyskiego Spisany Roku 1772 Dnia 20 7bris przy objęciu tegoz Koscioła od JS Legowicza” (VUB RS, f. 57, b. Б53-581), pasirašė „X. Jozef Legowicz Commen Eccl. Korkozyszek“. ; šio klebono parašai gimimo metrikų knygoje matyti dar ir 1811 m. gruodžio mėnesio viduryje Žr. LVIA, f. 604, b. 103. .

Karkažiškėje bažnyčia pirmąkart pastatyta 1502 m. Nuo žaibų ir karų ne kartą degė ir ne kartą buvo atstatoma. Bronius Kviklys apie tai rašo, tačiau praleidžia 1782 m. pabaigtą bažnyčios atstatymą Žr. Bronius Kviklys, „Karkažiškė“,1986. Išliko ir 1820 m. darytas šios Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios inventorius, žr. Mirosław Gajewski, „Miasteczko Korkożyszki”, s. 71. Du paveikslai, kadaise buvę Karkažiškės Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčioje (šv. Aloyzas Gonzaga ir Juozapo Jarmašausko tapytas šv. Ignacas Lojola), šiuo metu saugomi Lietuvos bažnytinio paveldo muziejuje Vilniuje. . Šios statybos paliudytos trumpame 1849 m. Karkažiškės bažnyčios ir parapijos apraše. Statybas apmokėjo Vilniaus diecezinė seminarija, joms vadovavo klebonas Legavičius. Tame pačiame rašte bažnyčios administratorius Julijonas Pacevičius (Julian Pacewicz) aprašė ir Legavičiaus mirties datą bei priežastį:

Šviesusis ponas kunigas Legavičius, miręs 1812 m., dar ir šiandien prisimenamas ne tik piliečių, bet ir prastuomenės. Tai buvo dvasininkas, tikras Kristaus Karaliaus apaštalas, kuris eidamas per kaimus su didžiausiu uolumu skleidė Dievo žodį mažulėliams, liko visiems pavyzdys, buvo gailiaširdis ir mandagus, be to, ir jo gyvenimo pabaiga buvo išties apaštališka, nes neramumų metu 1812 m. buvo priešų žiauriai sumuštas, tačiau tą pačią dieną, kai buvo sumuštas, buvo iškviestas pas ligonį už 8 varstų Vieną varstą sudaro 1,067 km, tad nueita 8,5 km. nuo Karkažiškės, nešdamas Švč. Sakramentą išėjo pas jį pėsčiomis, ten, suteikęs pagalbą ligoniui, savąją sielą atidavė Dievui. „W. I. X. Legowicz zmarły w roku 1812 jeszcze po dziś dzień zostaje w pamięci nie tylko u obywateli, ale nawet pomiędzy prostotą. – Był to kapłan prawdziwy Apostoł Chrystusa Pana – który chodząc po wsiach opowiadał słowo boże z największą gorliwością dla maluczkich – będąc przykładem dla wszystkich – był miłosierdnym i uczynnym – a co większa że i koniec życia jego był prawdziwie Apostolski bo w czasie rewolucyi w r. 1812 będąc okrutnie zbity od nieprzyjaciół, na wezwanie udał się do chorego z najświętszym sakramentem – dnia tego samego którego był zbity o 8 wiorst od Korkożyszek piechoto – tam udzieliwszy pomoc choremu oddał ducha swego Bogu“, („Kronika Koscioła Parafialnego, położonego w Dyecezyi Wileńskiej, Gubernii Wileńskiej Powiecie Wileńskim Dekanacie Swięcianskim“, 1849, VUB RS, f. 4 b. A2733).
 

3. Išlikusios knygos

Vilniaus akademijos, bazilijonų ir pijorų spaustuvės išspausdino keliolika Legavičiaus knygų. Jis parengė ir anoniminių leidinių. Karolio Estreicherio spaudinių bibliografijoje įrašyta per dešimt Legavičiaus knygų pavadinimų Žr. Karol Estreicher, Bibliografia polska XIX stulecia, 1883 (toliau – Estr.). , paminėta, kad dar keturi veikalų pavadinimai nurodyti Kuryer Litewski (Nr. 53, 1809). Šio laikraščio priede yra skelbimas, kviečiantis įsigyti Legavičiaus knygas knygyne ir bazilijonų spaustuvėje Žr. LMAVB, Senosios periodikos fondas, P-4148, p. 1v. . Laikraštyje minimos šios Estreicherio sąraše nesančios knygos (jų leidimo metai skelbime nenurodyti): Kapłan sluga Boży i pasterz dusz (Dvasininkas Dievo tarnas ir sielų ganytojas, 1793; kaina 4 auksinai), Pienia swięte (Giesmės šventos, 1801; kaina 3 auksinai), Katechizm większy dla ludzi źycia mieyskiego (Didesnis katekizmas miestiečiams; kaina 3 auksinai), Katechizm mnieyszy dla ludzi źycia wieyskiego (Mažesnis katekizmas miestiečiams; kaina 1 auksinas 20 grašių). Pirmųjų dviejų leidinių egzempliorius pavyko rasti VUB ir Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje (toliau – LMAVB). Abu spaudiniai sukataloguoti kaip anoniminiai. Ko gero, Kuryer Litewski reklaminio teksto nuorodomis dera pasikliauti: jis sudarytas autoriui dar esant gyvam, leidiniais prekiavo ir pati spaustuvė, o nuo knygų išleidimo buvo praėję dar nedaug metų. Kyla abejonių dėl kitų dviejų knygų pavadinimų – ar egzistavo šiandien visai nežinomas miestiečiams skirtas katekizmas, ar įsivėlęs riktas iškraipė ir kitur minimų Legavičiaus kaimiečiams skirtų katekizmų pavadinimus (Katechizm większy dla ludzi życia wieyskiego, Wilno, 1776; 1790; 1806).
 
Pienia swięte y rytmy pobozne ku zbawienney pobudce do chrzescianskiey poboznosci z rozmaitych poboznych zebrane pisarzow (1801; VUB UGR10051). Anoniminė knyga, kurios parengimas galbūt priskirtinas Juozapui Legavičiui
 
Kapłan sługa bozy i pasterz dusz czyli list xiędza plebana do xiędza brata swego […] (1793; VUB RSS Pb60). Anoniminis vadovas dvasininkams, kurio autorystė galbūt priskirtina Juozapui Legavičiui
 

Legavičiaus bibliografiją savo straipsniuose pakartojo ir papildė Bolesławas Kumoras ir Rokas, dar papildė ir bibliografinio sąrašo XVIII a. Lietuvos knygos lenkų kalba Žr. Marija Ivanovič, Karina Basiul (sud.), XVIII a. Lietuvos knygos lenkų kalba: kontrolinis sąrašas, 2015 (toliau – LKLK). sudarytojos (visi šie duomenys apibendrinti straipsnio lentelėje). Tyrėja Kristina Mačiulytė mini Kapłan sluga Boży i pasterz dusz (Klebonas Dievo tarnas ir sielų ganytojas, 1793) kaip anoniminę knygą. Šis vadovas dvasininkams apibūdinamas kaip leidinys, puikiai atspindėjęs to laikotarpio dvasią Žr. Kristina Mačiulytė, „Pamokslas XVIII a. antrosios pusės LDK visuomenėje“, p. 218. . Klebonas įpareigojamas rūpintis ne tik dvasine parapijiečių gerove, bet ir jų žemišku gyvenimu, suteikti jiems sveiko gyvenimo, išmintingo ūkininkavimo, kultūringo bendravimo, higienos žinių. Pasaulietinių mokslų svarba kunigui grindžiama Bažnyčios Tėvų pavyzdžiais. Tai atliepė Vilniaus vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio katalikiškosios Apšvietos klebono idealo formavimą, kai „klebonas turėjo tapti artimu ir brangiu žmogumi, didžiausiu autoritetu ir patarėju, parapijos gyvenimo organizatoriumi ir jos sergėtoju“ Eligijus Raila, „Vilniaus vyskupas Ignotas Masalskis ir katalikiška apšvieta: edukacijos ir pastoracijos simbiozė“, p. 95. . Legavičius taip pat parengė spaudai populiaraus Abiejų Tautų Respublikos autoriaus kunigo Juozapo Bakos (1706–1780) knygelę Nabożeństwo codzienne chrześcianskie (Kasdienės krikščionių pamaldos, 1808). Šios knygos egzemplioriai yra saugomi Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos RS (Blenk. 25/808) ir LMAVB RS (L19/155).

 

Bogdanas Rokas kaip du svarbiausius Legavičiaus prioritetus išskiria rūpinimąsi žmogaus sielos išganymu ir švietimu. Būdingas vienos iš jo knygų barokiškai puošnus pavadinimas: Chrzescianin-pielgrzym do niebieskiey ojczyzny, czyli jakim być powinien chzrześciański człowiek w drodze ninieyszego życia, żeby doszedł wiekuistego w niebiesiech (Krikščionis – piligrimas į dangaus tėviškę, arba koks turėtų būti žmogus krikščionis kelyje šiojo gyvenimo, kad pasiektų amžinybę dausose, 1803). Barokinė meilė mirčiai švietėjams jau nebūdinga; žemiškas gyvenimas gerbtinas ir nugyventinas deramai. Artūras Tereškinas, nagrinėjęs Apšvietos epochos pamokslų poetiką, pažymėjo, kad tuo metu

žmogus pasidaro vien apibrėžtų religinių, visuomeninių priedermių atlikėjas. Baroko teatrališkumas, apėmęs visatą, blėsta: į pamokslus įsiveržia realybė, esanti čia pat, už bažnyčios durų, su gamtos ritmu, su kasdiene klausytojų buitimi. Artūras Tereškinas, „Stiliaus ir žanro problemos M. Alšausko ir K. Lukausko pamoksluose“, 1992.
Šiai realybei suvokti ir aprėpti skirti šviečiamojo pobūdžio Legavičiaus leidiniai.
 

Knygoje Zbiór pzystoinych rozrywek (Tinkamų pramogų rinkinėlis, 1783) gausu astronomijos ir geografijos žinių, duomenų apie pasaulio gyvūnus, kalbas, matus ir kita. Šią knygą Emanuelis Rostworowskis išskiria kaip itin informatyvią susipažįstant su to meto populiariąja žinija ir mąstysena:

Rinkinyje sudėtos įvairios elementarios žinios iš gamtos mokslų, geografijos, istorijos, taip pat „rimtos eilės“ ir „sąmojingi eilėraštukai“, dainelės, mįslės, priežodžiai, pasakos, pamokomi pasakojimai, juokingi pasakojimai, sapnų aiškinimai. Rinkinio lygis kartais, regis, labiau pritaikytas kilmingam skaitytojui nei valstiečiui. Šalia pamokančių ir išties įdomių dalykų gausu grafomanijos ir primityvumo apraiškų. Emanuel Rostworowski, „Legowicz Józef”, s. 4.
Rostworowskio priekaištas autoriui dėl polinkio į grafomaniją neturėtų sumažinti tyrėjų dėmesio šiam veikalui. Aišku, kad rinkinio sudarytojui veikalo praktinis poveikis buvo svarbesnis nei estetizavimas. Lenkų kultūrologė Stefanija Skwarczyńska dar 1931 m. panašius tekstus priskyrė ne grožinei, o taikomajai literatūrai Žr. Stefania Skwarczyńska, „O pojęciu literatury stosowanej“, s. 12. .

Kitus Legavičiaus veikalus apimtimi žymiai pralenkia jo Historya przesladowania kościoła bożego y dzieiow męczeńskich (Dievo Bažnyčios persekiojimo ir kankinysčių istorija, 1778, 21780). Trijose traktato dalyse atskleidžiamos Senojo ir Naujojo Testamentų bei Romos imperijos laikų kankinių istorijos. Didaktiškai pateikiama ir rūsti lemtis, kurios neišvengė įvairių laikų krikščionybės persekiotojai ir engėjai.

 

Katechizm dla ludzi życia wieyskiego (Katekizmas kaimo žmonėms, 1776; 21790; 31806) didesniąją dalį sudaro tikėjimo tiesų ir religinės praktikos aprašymas. O paskutinieji skyriai kupini kasdienio gyvenimo patarimų: aiškinama švaros, higienos, tinkamos mitybos, atsargumo su ugnimi svarba. Pabrėžiama, kad krikščionims dera rūpintis ne tik sielos tyrumu, bet ir kūno bei apdaro švara Žr. Józef Legowicz, Obowiązki człowieka Chrześcianina y Obywatela […], s. 185. . Dar ryškesnis dėmesys pasaulietiniam gyvenimui, asmens pilietiškumui yra knygoje Obowiązki człowieka Chrześcianina y Obywatela (Pareigos žmogaus krikščionio ir piliečio, 1781; 21808). Trečiajame jos skyriuje aptariamos piliečio pareigos monarchui, bendrapiliečiams, tautai. Monarchu dera pasitikėti, už jo sveikatą melstis. Bendrapiliečiams prisakoma gyventi broliškai, kaip pritinka vienos motinos Tėvynės sūnums, rūpintis valstiečiais, jų švietimu, girtuoklystės naikinimu, ūkiškai ir protingai tvarkytis gyvenimą. Tautos teisės (prawa narodowe), Legavičiaus žodžiais, yra pilietinės santaikos ir laimės svariausi svertai, stipriausi įtvirtinimai, patvariausi mūrai, jos vertos pagarbos ir darbo. Tikroji laisvė yra laisvė nuo nusikaltimo ir sekimas teisingumu. Nurodomos ir įvairių valstybės luomų priedermės, puoselėjama pakanta. Su disidentais (kitatikiais) patariama elgtis pagarbiai, rodyti jiems sektiną doros pavyzdį, į religinius ginčus su jais nesivelti Žr. ten pat, s. 171, 175, 102. . Tekstas prisodrintas Šventojo Rašto, Bažnyčios tėvų ir Antikos autorių citatų.

Aprašydamas įprastą XIX a. pr. parapinę mokyklą Pavyzdžiu buvo pasirinkta mokyklėlė Vialesnicoje, dab. Ukrainoje; Jan Kurczewski, Biskupstwo Wileńskie od jego założenia aż do dni obecnych, zawierające dzieje i prace biskupów i duchowieństwa djecezji wileńskiej, oraz wykaz kościołów, szkół i zakładów dobroczynnych i społecznych, s. 281. , Janas Kurczewskis pamini, kad jos bibliotekėlėje būdavo Johanno Heinricho Pestalozzi veikalai, Edukacijos komisijos parapinėms mokykloms skirtas vadovėlis, Naujasis Testamentas, katekizmai, kun. Stanislovo Bonifaco Jundzilo Botanika stosowana […] Žr. Bonifacy Stanisław Jundziłł, Botanika stosowana: czyli wiadomość o własnościach y uzyciu roślin w handlu, ekonomice […], 1799. , taip pat Legavičiaus Obowiązki człowieka Chrześcianina y Obywatela (1781; 1808). Taigi, Legavičiaus veikalai buvo plačiai žinomi.

 

Toliau pateikiamoje lentelėje surinkti duomenys apie šiandien žinomas paties Legavičiaus rašytas knygas, pažymėta, kur jos paminėtos, kuriose Lietuvos ir Lenkijos institucijose (jų pavadinimų santrumpos pateikiamos išn. 55) saugomi jų egzemplioriai Matyti, kad knygos spausdintos įvairiose Vilniaus spaustuvėse; toks reiškinys XVIII a. antroje pusėje buvo įprastas. Petrauskienės prielaida, buvo „spausdinama ten, kur tuo metu buvo mažiau darbo“ (Irena Petrauskienė, Vilniaus akademijos spaustuvė 15751773, p. 46). . Žinoma, yra galimybė, kad ir ši lentelė nepilna. Regis, bibliotekose saugomas Legavičiaus parašytų knygų skaičius yra stebėtinai mažas. Atkreipęs į tai dėmesį Rokas pradėjo publikavimo darbą, perspausdindamas Legavičiaus Powinności gospodarzów wieyskich (Kaimo ūkininkų prievolės, 1779) tekstą Publikuota Acta universitatis Wratislaviensis, 1996, t. 1878, Wrocław, p. 54–65. Visas tekstas internete: Józef Legowicz, Powinnosci gospodarzow wieyskich w krotkosci zebrane…, 1797. . Reikšmingas būsimų studijų baras būtų Legavičiaus knygų speciali analizė – tiriant to meto retorines priemones, laikotarpiui būdingas kasdienio gyvenimo detales (buities, higienos, etiketo patarimai), mentaliteto raidą (šalia dievobaimingumo pagiriamos ir piliečio pareigos), ano meto emocijų ir žmogaus polinkių tezaurą (Legavičiaus psichologinėje knygoje, kur aptarti žmonių charakteriai, jų tipai, – Człowiek wewnęrzny…). Vertinga būtų išsamesnė šio švietėjo kūrybinio palikimo analizė, jo veikalus įvertinant to meto švietėjiškos minties kontekste. Aktualu būtų Karkažiškėje bažnyčią ir parapinę mokyklą stačiusio švietėjo atminimą įamžinti paminklu ar paminkline lenta jo ilgamečio klebonavimo vietoje.

 
Lentelė. Juozapo Legavičiaus veikalai abėcėlės tvarka Sudarant lentelę remtasi: Karol Estreicher, Bibliografia polska XIX stulecia, t. 3, ser. 10, Kraków: Druk. Uniwersytetu Jagiellońskiego, 1883 (lentelėje – Estr.); Bogdan Rok, „Józef Legowicz – oświeceniowy kaznodzieja litewski: Próba szerzenia idei oświeceniowych wśród ludu“, 1998 (lentelėje – Rok); Bolesław Kumor, „Legowicz Józef (zm. 1811)”, s. 502 (lentelėje – Kumor); Marija Ivanovič, Karina Basiul (sud.), XVIII a. Lietuvos knygos lenkų kalba: kontrolinis sąrašas, 2015 (lentelėje – LKLK); Lietuvos ir Lenkijos akademinių bibliotekų katalogų duomenimis. Kitos lentelėje vartojamos santrumpos: ATR – Abiejų Tautų Respublika, BJ – Biblioteka Jagiellońska (Jogailaičių universiteto biblioteka Krokuvoje), BN – Biblioteka Narodowa (Lenkijos nacionalinė biblioteka Varšuvoje), BNKJ – Biblioteka Naukowa Księży Jezuitów w Krakowie (Jėzuitų mokslinė biblioteka Krokuvoje), KL Kuryer Litewski, 1809, priedas nr. 53 (LMAVB, Senosios periodikos fondas, P-4148, p. 1v), LVIA – Lietuvos valstybinis istorijos archyvas, LMAVB RS – Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyrius, MN – Muzeum Narodowe (Nacionalinis muziejus Krokuvoje), NPDAF – Nacionalinis publikuotų dokumentų archyvinis fondas (Lietuva), Ossol. Ossolineum (Osolinskių nacionalinio instituto biblioteka Vroclave), PANBK – Polska akademija Nauk, Biblioteka Kórnicka (Lenkijos MA biblioteka Kurnike), VUB RS – Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyrius, VUB RSS – Vilniaus universiteto bibliotekos Retų spaudinių skyrius.
Nr.Veikalo pavadinimasSpaustuvėPaminėjimasDabar saugoma
1.Bog jest miłość, miłość Boga, mądrość poczciwa czyli traktat o nayswiętszey Boga miłościBazilijonų spaustuvė, 1807Kumor, RokVUB RSS, BAV C1037; LMAVB RS, 4347294; BN I 459.414; BJ, 587881/I MSD
2.Chrzescianin-pielgrzym do niebieskiey ojczyzny, czyli jakim być powinien chzrześciański człowiek w drodze ninieyszego życia, żeby doszedł wiekuistego w niebiesiechBazilijonų spaustuvė, 1803Kumor, RokBN, I 459.937, I 458.379 (defektuotas)
3.Człowiek chrzescianski czyli nabożenstwo człowieka chrzescianina przez X. J. L. S. Teol. Dokt. Pl. Kork. Na użytek chrzescianskiey powszechności zebrane y do druku podanePijorų spaustuvė, 1787Estr., Kumor, LKLK, RokVUB RSS, IV22393, IV22358, IV22427; MN 4730; Varšuvos dvasinė seminarija, 0.18.16 (73908)
4.Człowiek wnętrzny, czyli Nauka o namiętnosciach człowieka każdemu pożyteczna, przez jednego Kapłana Dyecezyi Wileńskiey zebrana y do druku podanaPijorų spaustuvė, 1778; Bazilijonų spaustuvė, 21796LKLKVUB RSS, IV22604, IV 7504 (1778) ir IV22310 (1796); LNMB, Blenk.3/793 (1796); NPDAF, KC 133988, KC 138883
5.Historya przesladowania kościoła bożego y dzieiow męczeńskich przez X. J. L. S. Teol. D. Pl. Kośc. Korkorzyskiego Krotko ZebranaPijorų spaustuvė, 1778; 21788Estr., Kumor, LKLK, RokLNMB, B lenk.11/788; LMAVB RS, L18/1043; VUB RSS, IV21926, IV22357, IV4089; MN, 4291; NPDAF, KC 140947, KC 227163; BN, XVIII.1.7171; Liublino dvasinė seminarija, 18.15339; Liublino vaivadijos viešoji biblioteka, P-18-0-2256; Poznanės universitetas, SD2613I
 
Nr.Veikalo pavadinimasSpaustuvėPaminėjimasDabar saugoma
6.Kapłan sługa Boży i pasterz dusz, czyli List księdza plebana do księdza brata swego zamykający w krótkim zebraniu obowiązki kapłańskie i pasterza dusz Pavadinimas primena vysk. Juozapo Kosakovskio grožinio kūrinio Ksiądz pleban (1783) pavadinimą. Bazilijonų spaustuvė, 1793LKKLVUB RSS, Pb 60
7.Katechizm dla ludzi życia wieyskiego z przydatkiem niektórych Pieśni pobożnych przez Jednego Kaplana dyecezyi Wileńskiey zebrany y do druku podany […] Autorius atskleistas dedikacijoje Vilniaus vaivadijos žemės teismo teisėjui Antoniui ir Rachelei Špirkoms (Szpyrka). ;

Katechizm dla ludzi życia wieyskiego: na użytek chrześciańskiey powszechności, a szczegulniey dla wygody potrzebujących nabycia umiejętności nauki czrześcianskiey
Pijorų spaustuvė, 1776; Akademijos spaustuvė, 1790; Bazilijonų spaustuvė, 1806Estr., Kumor, LKLK, RokLMAVB RS, L18/195 (1790); VUB RSS, 22531 (1776), Ž1-6/1 (1806); BJ, 37-237 (1790), jo kopija Ossol.; BN, 1.100.579; Ossol., 446172 (1806)
8.Kazanie o potrzebie boskiey religii w uroczystość Niepokalanego Poczęcia N. Maryi Panny przez […] miane w kościele XX bernardinow wileńskich 8 decembra 1802 Rokas pavadinime klaidingai nurodo ne bernardinów, o bazylianów, ne 1802, o 1803 m.; žr. Bogdan Rok, „Józef Legowicz – oświeceniowy kaznodzieja litewski“, p. 262. Diecezijos spaustuvė, 1803RokLMAVB RS, L19/1074
9.Nauki o świętych i najczcigodniejszych Jezusa Chrystusa sakramentach, z św. Koncylium Trydenckiego i Katechizmu Rzymskiego w krótkości zebrane […]Diecezijos spaustuvė, 1804Kumor, RokBJ buvęs egzempliorius dingo