EFQM veiklos tobulumo modelis ir BVM gali būti taikomas bet kuriuo organizacijos lygmeniu, pavyzdžiui, fakultetui, institutui, administracijos padaliniui ar visam universitetui. Jų taikymas leidžia:

1. Identifikuoti organizacijos stipriąsias ir tobulintinas sritis pagal kiekvieną modelio subkriterijų.

2. Nustatyti ir suderinti veiklos ar procesų sugretinimo požiūrius ar matavimo vienetus (angl. benchmarking).

3. Įvertinti veiklą pagal kiekvieną kriterijų ir subkriterijų balais, kurie yra suprantami bei gali būti palyginami tarptautiniu mastu.

4. Įvertinti organizacijos (ar jos padalinio) visos veiklos kokybės lygį balais, kuris jau gali būti sugretinamas ir palyginamas tiek tarptautiniu mastu, tiek skirtingų institucijų šalies viduje balais.

5. Sugretinti ir palyginti tarpusavyje organizacijos atskirų padalinių veiklos kokybės lygį.

 

EFQM ir BVM modelių taikymo aukštosiose mokyklose teikiamą naudą galima skirstyti į tokias sritis Žr. Juozas Ruževičius, Kokybės vadybos metodai ir modeliai, 2007. :

1. Palengvina priemonių, padedančių rengti ar keisti bendrą organizacijos strategiją ir paspartinti visų lygių komunikaciją, numatymą.

2. Veiksmingo vadovavimo (lyderystės), veiklos politikos ir strategijos sugretinimas su veiklos rezultatais, kitaip tariant, galima įvertinti vadovavimo, politikos ir strategijos veiksmingumą.

3. Faktinės veiklos matavimas remiantis siekiamybių kriterijais.

4. Partnerių, atstovaujančių įvairioms suinteresuotosioms šalims, įtraukimas į aukštosios mokyklos tobulinimo veiklas ir projektus.

5. Griežto ir struktūrizuoto požiūrio (paremto konkrečiais faktais, duomenimis ir įrodymais) į organizacijos tobulinimą suformavimas.

6. Požiūrio, kuris gali padėti aukštajai mokyklai siekti veiklos kryptingumo, diegiant įvairias su kokybe susijusias iniciatyvas (pavyzdžiui, kokybės – ISO 9001, socialinės atsakomybės – SA 8000 (angl. Social Accountability), ISO 26000, tausojamosios plėtros, aplinkosaugos vadybos sistemos ISO 14000 ar EMAS (angl. Environmental Management and Audit Scheme), suformavimas.

7. Modelio metodologijos taikymas skirtingais organizacijos lygmenimis gali skatinti tarpdisciplininių komandų darbą, geresnę projektų valdymo praktiką ir inovacijas.

8. Metodologijos, paremtos studentų ir visų kitų suinteresuotųjų šalių poreikių tenkinimu bei procesiniu požiūriu ir skatinančios tarpinstitucinę veiklą, taikymas.

Tikėtina, kad tiek EFQM, tiek ir BVM modeliai ilgainiui gali tapti nuolatiniu ir vienu iš pagrindinių ir sistemingai taikomų mūsų šalies aukštųjų mokyklų vadybos ir veiklos tobulinimo bei vertinimo instrumentu.

 

Autoriai teikia tokias veiksmingos kokybės vadybos sistemos sukūrimo mokslo ir studijų institucijoje įžvalgas ir rekomendacijas:

  1. reikės nemažai laiko, kol nauja kokybės kultūra paplis po visą organizaciją ir pakeis nusistovėjusią tradicinę veiklos kultūrą. Pokyčių institucionalizavimas – sąmoningai valdomas procesas, reikalaujantis pasirengimo, pastangų ir įgūdžių;
  2. vadovavimas – svarbiausia ir atsakingiausia veiksmingos KVS kūrimo veiklos sričių – turi būti patikėtas kompetentingiems vadybos srityje asmenims. Vadovavimo principai turi būti numatyti strateginio planavimo būdu aukščiausiu vadovų lygmeniu;
  3. neturint aiškios strateginės krypties ir tikrojo kokybės vadybos sistemos tikslo suvokimo kokybės diegimo pastangos nelaiduos kokybės sistemos teikiamos naudos;
  4. kokybės vadybos sistemos tikslai ir tikėtini rezultatai turi būti nustatyti individualiai kiekvienai organizacijai, atlikus daug tyrimų ir strateginių svarstymų, prieinant prie bendro sutarimo dėl KVS vizijos – idealo, kurio turi siekti įmonė. Būtina sąlyga aukštam KVS veiksmingumui užtikrinti – idealizuotos vizijos nemodifikavimas ir neadaptavimas pagal esamą situaciją ir įvairius galimus suvaržymus, kad būtų galima optimaliai priartėti prie idealizuoto rezultato;
  5. KVS turi būti grindžiama konkrečiais, išmatuojamais, pasiekiamais ir realistiškais tikslais, turinčiais pagrįstą ir konkretų įgyvendinimo terminą;
  6. organizacijos aukščiausios vadovybės apsisprendimas ir aktyvus tiesioginis ar tinkamas dalyvavimas plėtojant naujos kokybės kultūros, veiklos tobulinimo, grįžtamojo ryšio ir koregavimo procesus yra lemiamas veiksnys kuriant veiksmingą studijų kokybės vadybos sistemą;
  7. KVS diegimas ir tobulinimas privalo būti grindžiamas procesiniu požiūriu suvokiant, kad veiklos kokybę kuria ir laiduoja nuolat tobulinami ir susieti į darnią sistemą procesai. Pagrindiniams akademinės ir administracinės veiklos procesams turi būti patvirtinti vadybą išmanantys ir iniciatyvūs jų „šeimininkai“, gebantys tiek veiksmingai valdyti jau suformuotą ir veikiantį jam priskirtą procesą, tiek ir gebėti jį modifikuoti, modeliuoti, užtikrinti nuolatinį esamo ar naujai kuriamo proceso tobulinimą, įgyvendinimą, dokumentavimą ir koordinavimą su kitais procesais;
  8. jeigu per KVS diegimo laikotarpį organizacijos narių požiūris į kokybės svarbą ir jos šiuolaikinių instrumentų taikymo įtaką veiklos rezultatyvumui nepakito, pastebimai nepasikeitė darbo santykiai, kokybės kultūra ir veiklos metodai, didelė tikimybė, kad nepagerės ir veiklos kokybė bei veiksmingumas.
 

Europos studijų struktūrų ir programų bei kompetencijų formavimo derinimo metodologija

Vienas svarbiausių pastarųjų metų Europos aukštųjų mokyklų uždavinių yra bendros aukštojo mokslo erdvės kūrimas. Bolonijoje (Italija) 1088 m. įkurtame seniausiame Europos universitete 1999 m. Europos šalių ministrai, atsakingi už aukštąjį mokslą, pasirašė deklaraciją, kuri davė pagrindą sukurti bendrą dviejų pakopų (bakalauro ir magistro) studijų sistemą Europoje, suvienodinti ir palyginti išsilavinimo laipsnius, laiduoti studijų kokybę ir sudaryti sąlygas akademiniam studentų bei dėstytojų mobilumui. Šios nuostatos vėliau buvo detalizuotos kituose Bolonijos proceso dokumentuose. Bolonijos deklaracija įpareigoja iki 2010 m. sukurti bendrą Europos aukštojo mokslo erdvę. Siekiant šio globalaus tikslo buvo susitarta imtis tokios veiklos:

  • sukurti aiškių palyginamų išsilavinimo laipsnių sistemą;
  • sukurti dviejų pakopų (ciklų) – bakalauro ir magistro studijų sistemą;
  • sukurti vienodą studijuojamų disciplinų kreditų sistemą;
  • remti akademinės bendruomenės mobilumą;
  • siekti geresnių socialinių sąlygų;
  • įgyvendinti mokymosi visą gyvenimą požiūrį ir priemones;
  • stiprinti Europos mokslinių tyrimų erdvės sanglaudą;
  • skatinti tarptautinį bendradarbiavimą studijų kokybės užtikrinimo ir vadybos srityje;
  • sukurti kokybės užtikrinimo standartus ir gaires bei kokybės laidavimo ir akreditavimo priežiūros sistemą, Europos aukštojo mokslo erdvę susiejančią kvalifikacijų sistemą Žr. Introduction to Tuning Project, 2007. .
 

Bolonijos proceso sudedamąja dalimi yra vadinamasis Tiuningo projektas ir jo metodologija (angl. Tuning Project; Tuning methodology). Tiuningo projekto paskirtis – realizuoti Bolonijos proceso uždavinius sukuriant bendrą studijų erdvę, plėtojant studentų ir dėstytojų mainus (mobilumą), internacionalizuojant studijas bei nustatant suderintus parametrus studijų rezultatams – kompetencijų spektru ir lygiu. Šios iniciatyvos šūkis – Europos studijų struktūrų ir programų suderinimas išsaugant studijų ir programų įvairovę ir universitetų autonomiją Žr. ten pat. . Studijų programų kūrimo, jų kokybės gerinimo ir kompetencijų sąsajų modeliai pateikti 3 ir 4 pav.

3 pav. Studijų programos kūrimo ir kokybės tobulinimo dinaminis ciklas Žr. ten pat.
3 pav. Studijų programos kūrimo ir kokybės tobulinimo dinaminis ciklas
 
4 pav. Laukiami studijų programų mokymosi rezultatai ir kompetencijos Žr. ten pat.
4 pav. Laukiami studijų programų mokymosi rezultatai ir kompetencijos

Kompetencija yra apibūdinama kaip mokėjimas atlikti tam tikrą veiklą remiantis įgytų žinių, gebėjimų ir vertybinių nuostatų visuma (Lietuvos Respublikos švietimo įstatymas). Kitaip tariant, kompetencija yra žinių, įgūdžių, gebėjimų, elgsenos ir nuostatų visuma. Kompetencijos yra skirstomos į bendrąsias ir specialiąsias. Tiuningo metodologija pabrėžia, kad tik remiantis darbo rinkos ir visuomenės poreikius atitinkančių kompetencijų lygmeniu ir spektru turi būti kuriamos studijų programos ar tobulinama jų kokybė (žr. 3 ir 4 pav.). Kompetencijos yra skirstomos į bendrąsias ir specialiąsias. Tiuningo metodologija pabrėžia, kad tik remiantis darbo rinkos ir visuomenės poreikių lemiamu kompetencijų lygmeniu ir spektru turi būti kuriamos studijų programos ar tobulinama jų kokybė. Bendru sutarimu yra suformuluota 30 bendrųjų kompetencijų (angl. generic competences), kurios yra privalomos visų specialybių studentams ir suskirstytos į tris grupes:

 

1. Padedančiosios (instrumentinės) kompetencijos (angl. instrumental competences). Tai pažinimo, suvokimo, tai yra kognityvūs bei metodologiniai ir lingvistiniai, gebėjimai:

  • gebėjimas atlikti analizę ir sintezę;
  • organizavimo ir planavimo gebėjimai;
  • pagrindinių bendrųjų žinių įgijimas;
  • profesinių bendrųjų žinių įgijimas;
  • bendravimas gimtąja kalba;
  • bendravimas antrąja kalba;
  • skaičiavimo gebėjimai;
  • informacijos valdymo gebėjimai;
  • problemų sprendimo gebėjimai;
  • sprendimų priėmimo gebėjimai.

2. Tarpasmeninės kompetencijos (angl. interpersonal competences). Tai individualūs bendravimo gebėjimai ir įgūdžiai:

  • kritikos ir savikritikos gebėjimai bei kultūra;
  • grupinio (darbo komandoje) darbo įgūdžiai;
  • gebėjimas dirbti tarpdalykinėje komandoje;
  • gebėjimas komunikuoti su kitų sričių specialistais ir ekspertais;
  • kultūrinės įvairovės supratimas, pripažinimas ir pagarba jai;
  • gebėjimas dirbti tarptautinėje komandoje, tarptautiniame kontekste;
  • etinis įsipareigojimas ir etiška elgsena.
 

3. Sisteminės kompetencijos (angl. systemic competences). Tai padedančiųjų ir tarpasmeninių kompetencijų pagrindu suformuoti gebėjimai ir įgūdžiai pažinti sistemą kaip visumą:

  • gebėjimas taikyti žinias praktikoje;
  • mokslinio tyrimo įgūdžiai;
  • gebėjimas mokytis, tobulėti;
  • kokybės vadybos įgūdžiai, rūpinimasis veiklos ir aplinkos kokybe;
  • gebėjimas prisitaikyti naujose situacijose ar naujomis sąlygomis;
  • kūrybiškumas ir naujų idėjų generavimas;
  • gebėjimas veiksmingai vadovauti (angl. leadership);
  • kitų šalių kultūros ir papročių pažinimas, supratimas ir toleravimas;
  • gebėjimas dirbti nepriklausomai (autonomiškai);
  • projektų kūrimo ir vadybos įgūdžiai;
  • iniciatyvumas ir verslininkiškumas.

Šiuo metu yra rengiami ir specialiųjų kompetencijų aprašai įvairių specialybių studentams.

 

Mūsų šalies akademinė bendruomenė neretai diskutuoja, kuo iš esmės turi skirtis bakalaurams ir magistrams dėstomos disciplinos ir jų baigiamieji darbai. Šiuos skirtumus lemia kvalifikacinių reikalavimų lygmenys, kurie jau yra aptarti ir dėl kurių iš esmės susitarta tarptautiniu lygiu. Bakalaurų ir magistrų kvalifikacinius reikalavimus apibrėžia Bolonijos procese parengti vadinamieji Dublino aprašai (angl. Dublin descriptors for the Bachelor’s, Master’s and Doctoral awards). Dublino aprašai – tai bendrieji teiginiai, ko tikimasi iš studentų, baigusių bakalauro, magistro ir doktorantūros studijas. Šie aprašai parodo hierarchines įgyjamų kvalifikacinių laipsnių sąsajas ir atspindi atitinkamų studijų lygmenų skirtumus. Kvalifikacinis magistro laipsnis, patvirtinantis, kad yra baigta antroji studijų pakopa, suteikiamas studentams, kurie:

  1. rodo platesnes ir (ar) visapusiškesnes negu pagrindinės (bakalauro) studijų pakopos žinias ir supratimą, suteikiantį pagrindą ir galimybes originaliai plėtoti ir (ar) taikyti idėjas ir sprendimus atliekant mokslinius tyrimus;
  2. geba taikyti žinias, supratimą ir problemų sprendimo metodus naujoje ar nepažįstamoje aplinkoje platesniuose ar daugiadalykiniuose kontekstuose, susijusiuose su studijuojama sritimi;
  3. geba integruoti žinias, spręsti sudėtingas problemas ir priimti sprendimus turėdami nepakankamą informaciją, tačiau atsižvelgdami į socialinės ir etinės atsakomybės aspektus, susijusius su jų žinių taikymu ir priimamais sprendimais;
  4. geba aiškiai ir nedviprasmiškai perteikti savo tyrimų išvadas bei jas pagrindžiančias žinias ir priežastis savo srities specialistų ir ne specialistų auditorijai;
  5. geba apibendrinti, atitinkamai parengti ir publikuoti savo tyrimų rezultatus mokslo, mokslo populiarinimo ar taikomuosiuose leidiniuose;
    turi savimokos įgūdžių, leidžiančių savarankiškai (autonomiškai) tęsti studijas.
 

Taigi, Bolonijos proceso dokumentai rodo, kad magistrantūros studijose ypač daug dėmesio turi būti skiriama mokslinio darbo įgūdžiams formuoti, autorinių tyrimų metodologijai perprasti, mokslinių ir taikomųjų problemų sprendimo gebėjimams ugdyti, mokėti apibendrinti tyrimų rezultatus, pristatyti juos specialistų ir ne specialistų auditorijai bei rengti ir publikuoti savo tyrimų rezultatus. Magistrantūros studijose radikaliai keičiasi ugdymo sistemos akcentai – nuo žinių svarbos prioriteto einama prie kompetencijų ugdymo, ypač daug dėmesio skiriant bendrosioms sisteminėms kompetencijoms bei studijuojamos specializacijos kompetencijoms įgyti. Kartu labai svarbios ir procedūrinės žinios bei gebėjimai – įgūdžiais grindžiamas žinojimas, procedūrų, veiksmų atlikimo sekos, algoritmų, modelių, metodų ir sistemų pažinimas ir taikymas mokslo bei praktikos uždaviniams spręsti. Būtent procedūrinės žinios ir gebėjimai sudaro magistro kompetencijos pagrindą ir skiria jį nuo bakalauro. Taigi matome, kad ir universitetinio mokymo misijoje („didinti, kurti ir skleisti pažinimą per mokslo tiriamąją veiklą“), ir Dublino kvalifikaciniuose magistro laipsnio reikalavimų aprašuose („originaliai plėtoti ir taikyti idėjas ir sprendimus mokslinių tyrimų kontekste; perteikti savo tyrimų išvadas bei jas pagrindžiančias žinias ir priežastis savo srities specialistų ir ne specialistų auditorijai […]“) išryškėja pagrindinis magistro studijų reikalavimas – mokslinio tyrimo įgūdžių ir kompetencijų formavimas, procedūrinių žinių ir gebėjimų ugdymas bei veiksmingas jų taikymas įvairių žmoniškosios veiklos sričių poreikiams tenkinti.

 

Studijų kokybės gerinimo kitos probleminės sritys ir įžvalgos

Siekiant veiksmingiau įgyvendinti Bolonijos proceso uždavinius ir aukštųjų mokyklų strateginius tikslus būtina aktyvinti mokslo tiriamąjį darbą, toliau tobulinti studijų programas ir stiprinti studentų bendrųjų ir specialiųjų kompetencijų formavimą, gerinti sistemingai atliekamų studentų ir kitų suinteresuotųjų šalių apklausų ir kitokių tyrimų grįžtamąjį ryšį ir kita. Siekiant akivaizdžiai pagerinti studijų kokybę specializacijos disciplinų paskaitas studentams turėtų skaityti tik aktyvų mokslinį darbą vykdantys dėstytojai, integruojantys į paskaitas ir kitas mokymo formas savo ir kitų mokslininkų naujausių tyrimų rezultatus. Tradicines paskaitas tikslinga keisti veiksmingesniais mokymo būdais – mokymusi patyrimo būdu, diskusijų grupėse, naudojant verslo situacijų ir modelių demonstracines priemones, atvejo metodologiją ir kt. (5 pav.).

 
5 pav. Mokymosi piramidė: perimamų žinių ir įgūdžių dalis Žr. Juozas Ruževičius, Dalius Serafinas, “The Study of Quality Consulting Business Peculiarities in Lithuania,” 2007.
5 pav. Mokymosi piramidė: perimamų žinių ir įgūdžių dalis
 

Tiuningo projekto sprendimuose specialiosios kompetencijos kol kas suformuluotos tik verslo administravimo ir vadybos krypties bakalaurams ir magistrantams. Atsižvelgiant į jų reikalavimus Lietuvos aukštosiose mokyklose tikslinga stiprinti rengiamų verslo administravimo ir vadybos specialistų šių kompetencijų formavimą:

  1. esamų ir naujų technologijų ir jų įtakos ateities rinkoms suvokimas;
  2. inžinerijos metodų ir principų bei jų sąsajų su verslu suvokimas;
  3. pokyčių vadybos kompetencijos;
  4. visuotinės kokybės vadybos kompetencijos;
  5. konsultacinės veiklos kompetencijos;
  6. tiekėjų grandinės valdymo kompetencijos;
  7. verslo psichologijos kompetencijos ir kt.

Yra ir kitų studijų internacionalizavimo, studentų ir dėstytojų tarptautinių mainų bei Tiuningo metodologijos taikymo problemų, spręstinų tiek konkrečiose Lietuvos aukštosiose mokyklose, tiek ir visos šalies mastu. Tai pasakytina apie dėstomų kursų Erasmus studentams kalbinio spektro plėtimą, kursus užsienio kalbomis rengiančių dėstytojų skatinimas, autentiškų mokomųjų priemonių Erasmus programos užsienio studentams rengimo plėtojimas. Iki šiol į Lietuvą atvykę užsienio šalių studentai studijuodami daugelį disciplinų naudojasi literatūra, išleista jų šalyje ar tarptautiniu mastu. Tačiau iš esmės jie tai gali daryti ir nevykdami studijuoti į Lietuvą. Tarptautinių mainų prasmė ir yra ta, kad atvykus studijų į kitą šalį studentas ne tik tiesiogiai susipažintų su kitos šalies kultūra, patirtų kitą dėstymo metodologiją ir aukštosios mokyklos kokybės kultūrą, bet ir galėtų studijuoti iš kitokių, svečios šalies specifiką bei abiejų šalių ekonomikos ir kultūros sąsajas atspindinčių vadovėlių.

 

Visų Europos valstybių ir universitetų siekis sukurti bendrą mokslo ir studijų erdvę bei Dublino aprašai kelia naujus uždavinius doktorantūros studijoms. Šiandieninis doktorantas daugeliu atvejų yra būsimasis aukštosios mokyklos dėstytojas. Be kitų svarbių funkcijų, jis turės būti veiksnus formuojant Dublino aprašuose pateiktas bakalaurų ir magistrų tiek savo srities, tiek ir gretutines kompetencijas (pvz., kultūrinės įvairovės supratimas, pripažinimas ir pagarba; gebėjimas dirbti tarptautinėje komandoje, tarptautiniame kontekste; kitų šalių kultūros ir papročių pažinimas, supratimas ir toleravimas ir kt.). Šių kompetencijų neįmanoma suformuoti vien dėstant specializuotas šios srities disciplinas. Tokios kompetencijos turėtų būti formuojamos įvairių disciplinų dėstytojų, turinčių didesnę ar mažesnę mokslinio pedagoginio darbo, gyvenimo skirtingų kultūrų užsienio šalyse patirtį. Todėl visų Lietuvos aukštųjų mokyklų siekiamybe turėtų tapti doktorantų – būsimųjų dėstytojų privalomas siuntimas stažuotis ir atlikti tyrimus į užsienio šalių universitetus. Doktorantų užsienio stažuočių išlaidų dalį turėtų padengti specialus šalies vyriausybės įsteigtas mokslo plėtros ar paramos fondas. Tik taip iš tikrųjų įmanoma prisidėti prie mokslinių tyrimų ir studijų internacionalizavimo ir visapusiškiau suformuoti šiuolaikiniam dėstytojui reikalingas tiek jo srities, tiek ir bendrąsias tarpasmenines ir sistemines kompetencijas, kurias jis privalės perteikti studentams. Keistina ir daktaro disertacijų gynimo tvarka, kai oponentą neretai parenka disertacijos mokslinis vadovas ar netgi pats doktorantas. Disertacijų oponentai turėtų būti atrenkami nacionalinio ar net tarptautinio konkurso būdu. Tai leistų gerokai pagerinti doktorantūros tyrimų kokybę bei padidintų doktorantų ir jų vadovų atsakomybę. Monografijų ir vadovėlių recenzentus taip pat tikslinga atrinkti šalies mastu organizuojamų konkursų būdu. Šių siūlymų įgyvendinimas padėtų sparčiau pasiekti Bolonijos proceso tikslus.

 

Be abejonių, studijų kokybę galima pagerinti ir integruojant studijų programas bei mokymo procesą su mokslu. Ir tai privalu daryti. Universiteto dėstytojas, autorių nuomone, efektyviai ir šiuolaikiškai gali dėstyti tik tada, kai paskaitose ir kitose akademiniuose užsiėmimuose remiasi savo naujausių tyrimų rezultatais. Lietuvos mokslo tarybai rekomenduojama įteisinti naują akademinio leidinio statusą – „vadovėlį-monografiją“, kuriame atsispindėtų naujausi jo autorių tyrimų rezultatai, susieti su dėstomuoju dalyku. „Klasikinė“ monografija reikalauja didelių dėstytojo pastangų ir puikaus akademinio profesionalumo tokio pobūdžio knygai adaptuoti mokymo procese ir ilgo tarpsnio nuo tyrimų užbaigimo iki monografijos parašymo bei išleidimo (tai užtrunka iki 3 ir daugiau metų, kai kurių mokslų sričių medžiaga per tokį laikotarpį pasensta). Kita vertus, monografija neretai yra sunkiai įkandama savarankiškai studijuojantiems bakalauro pakopos studentams. Tuo tarpu „klasikinis“ vadovėlis neapima naujausių mokslo laimėjimų. Taigi, atsiranda užburtas ratas. Belieka vienintelė išeitis – šalies mastu įteisinti vadovėlio-monografijos statusą ir tokį leidinį prilyginti autorių mokslinei produkcijai. Tai būtų akivaizdus mokslo ir studijų integravimo pavyzdys, leidžiantis operatyviai diegti tyrimus į mokymo procesą. Ne mažiau svarbus ir ekonominis šio siūlymo aspektas, nes siekiant integruoti mokslą ir studijas pagal dabar susiklosčiusią praktiką reikėtų išleisti ir monografiją, ir vadovėlį. Yra gausu užsienio universitetų pavyzdžių, kai nėra pas mus egzistuojančio akademinių leidinių griežto skirstymo į vadovėlius ir monografijas. Sveikintini Lietuvos mokslų akademijos žingsniai šia kryptimi, „įsileidžiant“ į mokslo darbų konkursus ir vadovėlius, kuriuose akivaizdūs autorių mokslinio tyrinėjimo rezultatai (vienam šio straipsnio autoriui neseniai teko recenzuoti vadovėlį, pristatytą Mokslų akademijos 2007 m. mokslo darbų konkursui).

 

Išvados

1.Studijų kokybė priklauso nuo labai konkrečių dalykų – aukštosios mokyklos veiklos vadybos lygio, finansavimo, šiuolaikiškų studijų programų, naujausias žinias profesionaliai perteikiančių dėstytojų, mokymo institucijų ir studijų programų tarptautinio integravimo bei dėstytojų ir studentų mainų, studijų kokybės vertinimo nacionalinių ir tarptautinių sistemų veiksmingumo, kokybės kultūros, akademinės bendruomenės skaidrios motyvavimo sistemos ir kt. Didelę dalį šalies aukštojo mokslo problemų galima išspręsti mokymo institucijose taikant šiuolaikinius vadybos, tarp jų ir kokybės vadybos, metodus ir priemones. Veiklos kokybės įsivertinimas (savianalizė) ir sertifikavimas yra labai pravarčios priemonės nepageidaujamoms kokybės procesų variacijoms sumažinti ir yra veiksmingas tarpinis laiptelis siekiant esminių kokybės pertvarkymų.

2. Nepaisant to, kad dar nėra nusistovėjusio ir visuotinai priimto modelio ar norminio teisinio pagrindo aukštosiose mokyklose rengti KVS, suinteresuotųjų šalių nuomonių tyrimai rodo, kad akademinės bei administracinės veiklos kokybės tobulinimo srityje turi būti veikiama nedelsiant. Tuo labiau, kad įvairių studijų kokybės valdymo standartų, modelių, rekomendacijų ir gairių esmė nesikeis – visuose minėtuose dokumentuose vidinės kokybės vadybos sistemos įgyvendinimas ir nuolatinis KVS veiksmingumo gerinimas aukštojoje mokykloje bus privalomas. Remiantis užsienio universitetų praktikos apibendrinimais ir autorių konsultacinės veiklos viešojo sektoriaus organizacijose patirtimi, šalies aukštosioms mokykloms siūlomas 3 etapų kelias kaip priimtinausias siekiant nuolatinio ir sistemingo studijų bei administravimo procesų kokybės nuolatinio tobulinimo: 1) gerinti studijų kokybę pirmiausia įgyvendinant aukštųjų mokyklų veiklos specifikai adaptuotus tarptautinio ISO 9001 standarto reikalavimus atitinkančią kokybės vadybos sistemą ir taip pasiekiant bazinį veiklos kokybės užtikrinimo lygį; 2) įgyvendinti Europos universitetų asociacijos suformuluotus kokybės užtikrinimo standartizuotus reikalavimus; 3) siekti studijų ir kitų universitetinės veiklos sričių nuolatinio tobulinimo remiantis visuotinės kokybės vadybos, Europos EFQM veiklos tobulumo modelio ar juo vadovaujantis parengto ir adaptuoto viešojo sektoriaus organizacijų veikai tobulinti bendrojo vertinimo modelio kriterijais bei priemonėmis.

 

3. Išanalizavus įvairių Europos šalių universitetų ir Lietuvos aukštųjų mokyklų kokybės vadybos sistemų (KVS) įgyvendinimo patirtį nustatyta, kad veiksmingiausiai KVS yra įgyvendinama, kai diegimo projektą tiesiogiai kuruoja aukščiausia institucijos vadovybė, suformuojama profesionalių vadybininkų ir akademinių darbuotojų darni KVS diegimo komanda, komunikuojama su visa aukštosios mokyklos bendruomene ir kryptingai formuojama nauja kokybės kultūra. Esant neaiškiai ar nepakankamai apibrėžtai universiteto vadovybės kokybės politikai, vadovams neįsitraukiant į tobulinimo procesų strateginį valdymą arba tikintis, kad sistemą stebuklingu būdu „pagimdys“ grupelė „įgaliotų“ asmenų arba kai KVS diegiama tik dėl išorės poreikių, kokybės sistema įgyvendinama vangiai, ji neteikia laukiamų rezultatų ir nepriimama didelės dalies akademinės bendruomenės.

4. Tiuningo projekto paskirtis – įgyvendinti Bolonijos proceso uždavinius sukuriant bendrą studijų erdvę, plėtojant studentų ir dėstytojų mainus (mobilumą) internacionalizuojant studijas bei nustatant suderintus studijų rezultatų parametrus – kompetencijų spektrą ir lygį. Ši metodologija pabrėžia, kad tik remiantis darbo rinkos ir visuomenės poreikius atitinkančių kompetencijų lygmeniu ir spektru turi būti kuriamos studijų programos ar tobulinama jų kokybė. Bakalaurų ir magistrų kvalifikacinius reikalavimus apibrėžia Bolonijos procese parengti vadinamieji Dublino aprašai. Magistrantūros studijose radikaliai keičiasi ugdymo sistemos akcentai – nuo žinių svarbos prioriteto einama prie kompetencijų ugdymo, ypač daug dėmesio skiriant bendrosioms sisteminėms kompetencijoms bei studijuojamos specializacijos kompetencijoms įgyti. Kartu labai svarbios ir procedūrinės žinios bei gebėjimai – įgūdžiais grindžiamas žinojimas, procedūrų, veiksmų atlikimo sekos, algoritmų įsavinimas, modelių, metodų ir sistemų pažinimas ir taikymas mokslo bei praktikos uždaviniams spręsti. Būtent procedūrinės žinios ir gebėjimai sudaro magistro kompetencijos pagrindą ir skiria jį nuo bakalauro.

 

5. Studijų kokybei didelės įtakos turi mokslinio darbo lygis universitetuose ir jo rezultatų integravimas į studijų procesą. Siūloma daktaro disertacijų oponentus parinkti konkurso būdu. Tai leistų gerokai pagerinti doktorantūros tyrimų kokybę ir padidintų doktorantų ir jų vadovų atsakomybę. Monografijų ir vadovėlių recenzentus būtina atrinkti taip pat visos šalies mastu skelbiamų konkursų būdu. Universiteto dėstytojas, autorių nuomone, efektyviai ir šiuolaikiškai gali dėstyti tik tada, kai remiasi savo naujausių tyrimų rezultatais. Lietuvos mokslo tarybai rekomenduojama įteisinti naują akademinio leidinio statusą – „vadovėlį-monografiją“, kuriame atsispindėtų naujausi jo autorių tyrimų rezultatai, susieti su dėstomuoju dalyku, ir tokį leidinį prilyginti autorių mokslinei produkcijai. Tai būtų akivaizdus mokslo ir studijų integravimą skatinantis pavyzdys, leidžiantis operatyviai įdiegti tyrimų rezultatus į mokymo procesą.

6. Senieji Lietuvos universitetai per visą gyvavimo istoriją buvo ir yra inovacijų, naujų idėjų bei vertybių kūrimo ir puoselėjimo lopšys. Šiuolaikinėmis ekonomikos, mokslo ir studijų globalizavimo ir internacionalizavimo sąlygomis vertybės turėtų apimti ir vadybos, aplinkosaugos bei socialinės atsakomybės sritis. Todėl universitetams ir kolegijoms būtų tikslinga formuoti socialinės atsakomybės ir tausojamosios plėtros strategijas diegiant įvairius išteklius tausojančią kultūrą ir kuriant institucinę aplinkosaugos vadybos sistemą. Šias vadybos vertybes ir sistemas jau yra įdiegę keli Skandinavijos šalių universitetai, bankai, kitos viešojo sektoriaus organizacijos. Universitetams būti „pionieriais“ ir pavyzdžiu šioje srityje ne tik Lietuvos, bet ir visų naujųjų ES šalių mastu yra garbės reikalas ir aukštųjų mokyklų viena iš šiuolaikinių misijų. Kita vertus, šia novatoriška veikla praplėtus aukštųjų mokyklų funkcijų diapazoną studentai vadybos, tausojamosios plėtros ir socialiai atsakingos veiklos sampratą ir pavyzdžius mokytųsi ne tik iš vadovėlių, bet ir iš realių universitetinės veiklos ir jos aplinkosaugos kultūros pavyzdžių. Gerųjų patirčių sklaida yra ne tik visuotinės kokybės vadybos principas, bet ir vienas svarbių universitetinės misijos uždavinių. Be materialinės, edukacinės ir kultūrinės naudos, tai esminiai turėtų įtakos aukštųjų mokyklų įvaizdžiui šalies ir pasaulio akademinėje bendruomenėje bei verslo pasaulyje.

 

Literatūra

  • Bendrasis vertinimo modelis: organizacijos tobulinimas taikant įsivertinimą, Vilnius: Vidaus reikalų ministerija, Lietuvos viešojo administravimo institutas, 2007.
  • Bleiklie, Ivar, “Political Dimensions of Evaluation and Managerialism: University Organization and Changing Knowledge Regimes,” UNESCO Forum Occasional Paper Series, 2004, no. 7: Managerialism and Evaluation in Higher Education, pp. 15–34.
  • Etzkowitz, Henry; Loet Leydesdorff, Universities and the Global Knowledge Economy: A Triple Helix of University-Industry-Government Relations, London: Cassell, 1997.
  • Guidelines for the Application of ISO 9001: 2000 in Education, Geneva: ISO Secretariat, 2007.
  • Introduction to Tuning Project, Brussels: Tuning Management Committee, 2007.
  • Keller, George, Academic Strategy, Baltimore, London: The Johns Hopkins University Press, 1983.
  • Levine, Arthur, Higher Education as a Mature Industry: Defense of American Higher Education, Baltimore: Johns Hopkins University Press, 2001.
  • Lundquist, Robert, “Using a Quality Award for Self-Assessment in Higher Education,” Quality in Higher Education, 1996, vol. 2, no. 2, pp. 105–116.
  • Meyer, John; Francisco Ramírez, The World Institutionalization of Education: Discourse Formation in Comparative Education, New York: Peter Lang, 2000.
  • Metodiniai patarimai mokslo ir studijų institucijų veiklos savianalizei rengti, Vilnius: Studijų kokybės vertinimo centras, 2008.
  • Newton, Jethro, “What is Quality? Embedding Quality Culture in Higher Education” | Lucien Bollaert, Sanja Brus, Bruno Curvale, Lee Harvey, Emmi Helle, Henrik Toft Jensen, Janja Komljenovič, Andreas Orphanides, Andrée Sursock (eds.), EUA Case Studies, Brussels: European University Association, 2007, pp. 17–24.
  • Puškorius, Stasys, „Užsienio šalių universitetų valdymo modelių gairės“, Viešoji politika ir administravimas, 2007, nr. 22, p. 96–105.
  • Ruževičius, Juozas, „Studijų kokybės vadybos sistemų tyrimas“, Ekonomika, 2007, nr. 80, p. 48–56.
  • Ruževičius, Juozas, Kokybės vadybos metodai ir modeliai, Vilnius: Vilniaus universitetas, 2007.
  • Ruževičius, Juozas; Dalius Serafinas, “The Study of Quality Consulting Business Peculiarities in Lithuania” | Our Dreams of Excellence: 10th International QMOD Conference, Lund: Lund University, 2007, pp. 1–8.
  • Ruževičius, Juozas; Roma Adomaitienė, Dalius Serafinas, Daiva Daugvilienė, “Peculiarities of Education Quality Assurance in Lithuania,” Asian Journal on Quality, 2007, vol. 8, no. 2, pp. 1–19.
  • Savickienė, Izabela, “Parameters of Higher Education Quality Assessment System at Universities,” The Quality of Higher Education, 2005, no. 2, pp. 72–83.
  • Senčila, Viktoras; Ingrida Skiparienė, „ISO serijos kokybės vadybos standartų taikymas aukštojo mokslo institucijoje: Lietuvos jūreivystės kolegija“, Aukštojo mokslo kokybė, 2007, nr. 4, p. 53–73.
  • Serafinas, Dalius; Juozas Ruževičius, „Aukštojo mokslo organizacijų kokybės vadybos sistemų racionalumo ir veiksmingumo analizė“ | Studijų kokybės valdymas: problemos ir perspektyvos, Vilnius: Vilniaus universitetas, 2007, p. 27–38.
  • Vettori, Oliver, “Dealing with Ambivalences – Strategic Options for Nurturing a Quality Culture in Teaching and Learning” | Lucien Bollaert, Sanja Brus, Bruno Curvale, Lee Harvey, Emmi Helle, Henrik Toft Jensen, Janja Komljenovič, Andreas Orphanides, Andrée Sursock (eds.), EUA Case Studies, Brussels: European University Association, 2007, pp. 36–47.
  • Westerheijden, Don F., “Walking towards a Moving Target: Quality Assurance in European Higher Education,” The Quality of Higher Education, 2005, no. 2, pp. 52–69.
  • Žiliukas, Pranas (sud.), Aukštojo mokslo kokybės užtikrinimo nuostatos, Kaunas: Technologija, 2007.
 

Insights on Implementation of Quality Management at Higher Education Institutions

  • Bibliographic Description: Juozas Ruževičius1), Daiva Daugvilienė2), Dalius Serafinas3), „Kokybės vadybos taikymo aukštosiose mokyklose įžvalgos“, @eitis (lt), 2018, t. 1 171, ISSN 2424-421X.
  • Previous Edition: Juozas Ruževičius1), Daiva Daugvilienė2), Dalius Serafinas3), „Kokybės vadybos taikymo aukštosiose mokyklose įžvalgos“, Viešoji politika ir administravimas, 2008, nr. 24, p. 99–113, ISSN 1648-2603.
  • Institutional Affiliation: 1) Vilniaus universiteto Tarptautinio verslo mokykla, 2) Vilniaus teisės ir verslo kolegija, 3) Vilniaus universitetas.

Summary. The aim of this study is to show the importance of quality in the economics and social field and to highlight peculiarities, problems and interferences of education quality assurance at universities and colleges within the context of Bologna and Tuning methodology. Methodology: the paper is prepared using scientific, methodical literature and legal acts, documentation comparative analysis and case study methodology. The conclusions are based on the research as well as the experience of consultancy activities when developing quality management systems at Lithuanian universities and colleges. Particular attention is drawn to general and special competences and qualification requirements of bachelor’s and master’s degree. Quality of studies depends on such factors: management level of the activities of the universities, financing, up to date study programs, professional lecturers, training institutions, international integration of study programs, academic exchange of students and lecturers, evaluation of study quality, quality culture, clear system of motivation and others. These factors have to be assessed through the quality management system of universities or colleges and improvements need to be made. Most education institutions implementing quality management tools and principles confront with such major problems: complication of description of study quality concept and content; multiplicity of study quality indicators and their measurement and assessment delicacy; lack of skills using TQM concept, its principles, ISO 9001, EFQM, CEEMAN, EPAS, CAF management and accreditation models and quality methods; complication resolving university work into interdependent managed processes and process thinking formation; inertia and sometimes even resistance of a part of employees to fundamental changes. There are areas in higher education organizations that need specific attention in order to make impact to root causes instead of showing and tackling final consequences. The action plan needs to be developed by a top management to improve the system of assessment that could highlight relevant areas of improvement of main and supportive processes. Other proposals and insights for improvement of quality of high education were formulated.

Keywords: higher education, quality of study, management, quality management system, Bologna process, Tuning methodology, Dublin descriptors, competence, sustainable development, social responsibility, TQM, ISO 900, manual-monograph.

 
Grįžti