Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas
Santrauka: įsivaizduokime dvi požiūrio į tautos reiškinį kraštutinybes: viename poliuje sutinkame tautos būties šalininkus, arba ontologus, pasak kurių, tauta yra savarankišką būvį turinti bendruomenė, suvoktina ir aprašytina neprimetant pragmatinės savivalės. Kitame poliuje randame tautos programavimo ir konstravimo šalininkus, arba ideologus, pasak kurių, tautos nėra, tėra jos vaizdiniai, racionalizuotos valios projekcijos stambiems teritoriniams ir socialiniams dariniams valdyti. Tarp šiųdviejų mąstymo kraštutinybių driekiasi platus teorinių ir metodinių traktuočių laukas, kuriame simpoziumo dalyviai tiesiogiai ir netiesiogiai sprendžia tautos kaip mokslinio objekto galimybės klausimą. Aivaras Stepukonis pranešime „Filosofinio tautos apmąstymo prolegomenai“ plėtoja glaustą filosofinio mąstymo ir filosofinės patirties įvadą, apibrėždamas esmėtyros, ribotyros, sistemikos, ūminės ir lėtinės patirčių sampratas, reikalingas kritinei tautos reiškinio fenomenologijai. Rasius Makselis pranešime „Lietuvių tauta“ ar „Lietuvos tauta“? Viešosios politikos diskurso kaita atkūrus nepriklausomybę“ aptaria junginių lietuvių tauta ir Lietuvos tauta vartosenas Lietuvos viešosios politikos diskurse atkurtos nepriklausomybės laikotarpiu. Stanislovas Mostauskis pranešime „Didžioji skirtis ir kiti lietuviškosios tapatybės disonansai“ nagrinėja XX amžiaus pradžios moderniosios lietuvybės sanklodą ir nūdienos požiūris į ją, pabrėždamas moderniosios lietuvybės bei ją atkartojančio nūdienos tapatybinio pasakojimo prieštaras ir netolygybes. Kęstutis Šapoka pranešime „Tautinė savimonė psichoanalitiniu požiūriu: Vilniaus Valdovų rūmų atvejis“ tiria Valdovų rūmų (at)kūrimo istoriją kaip mentalinę-kultūrinę visumą, kurioje susiremia įvairios tautinio, socialinio, kultūrinio tapatumo koncepcijos.

Pagrindiniai žodžiai: tauta, etnas, lietuvių tauta, lietuviai, bajorija, valstietija, senlietuvis, lenkiakalbis, modernus, Lietuva, valstybė, Lietuvos Didžioji kunigaikštystė, Valdovų rūmai, Vilnius, Konstitucija, tapatybė, istorinė atmintis, filosofija, fenomenologija, politologija, politika, psichoanalizė, simptomas, patologija, neurozė.

 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas
Simpoziumas
TAUTOS BEIEŠKANT: TARP ONTOLOGIJOS IR IDEOLOGIJOS

Rengėjai
Lietuvos kultūros tyrimų instituto
Komparatyvistinių kultūros tyrimų skyrius
Šiuolaikinės filosofijos skyrius

Vyko 2016 m. kovo 3 – rugsėjo 25 d.

Pirmininkas
dr. Aivaras Stepukonis

Nariai
doc. dr. Naglis Kardelis,
doc. dr. Stanislovas Mostauskis,
dr. Rasius Makselis,
dr. Kęstutis Šapoka

Sudarytojas
dr. Aivaras Stepukonis

Recenzentai
prof. dr. Albinas Plėšnys,
dr. Daiva Tamošaitytė
prof. dr. Tomas Kačerauskas,
prof. dr. (HP) Tomas Sodeika

Išleisti rekomendavo Lietuvos kultūros tyrimų instituto Mokslo taryba

Kalbos redaktorė
Margarita Dautartienė

© @eitis, 2016
© Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2016
© Sudarymas, Aivaras Stepukonis, 2016

ISBN 978-609-95858-0-2
ISSN 2424-421X
 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Filosofinio tautos apmąstymo prolegomenai

  • Bibliografinis aprašas: Aivaras Stepukonis, „Filosofinio tautos apmąstymo prolegomenai“ / Aivaras Stepukonis (sud.), Tautos beieškant: tarp ontologijos ir ideologijos, @eitis (lt), 2016, t. 153, str. 4–33, ISBN 978-609-95858-0-2, ISSN 2424-421X.
  • Recenzentai: Albinas Plėšnys, Daiva Tamošaitytė, Tomas Kačerauskas, Tomas Sodeika.
  • Institucinė prieskyra: Lietuvos kultūros tyrimų institutas.
Santrauka: Ar galima filosofuoti apie tautą? Jei taip, kokiomis teorinėmis prielaidomis ir priemonėmis toks mąstymas turėtų remtis? Teigiamai atsiliepęs į pirmąjį klausimą, straipsnio autorius plėtoja glaustą filosofinio mąstymo ir filosofinės patirties įvadą, apibrėždamas esmėtyros, ribotyros, sistemikos, ūminės ir lėtinės patirčių sampratas. Išryškina vektorologinės stebėsenos svarbą meta-dinaminiam reiškinių suvokimui ir tyrinėjimui. Apibūdina ideografinių mąstymo priemonių naudą, praplečiant kalbos galimybes alternatyviais teorinės raiškos būdais. Aiškina, kaip gryninti filosofavimui skirtas sąvokas metodiniu juslinių ir kalbinių kasdienės vartosenos įpročių įveikimu. Grindžia, kodėl istoriografiniai ir politologiniai tautos tyrimai be išankstinių teorinių ir aksiologinių nuostatų, kylančių iš siauresnių ideologinių programų arba platesnių filosofinių svarstymų, neįmanomi. Galiausiai išskleidžia antropologinį (ontologinį, epistemologinį ir prakseologinį) požiūrį į filosofiniam tautos apmąstymui svarbiausias prielaidas, o kartu ir reiškinius – žmoniją kaip rūšį, žmogų kaip rūšies apraišką, asmenį, bendruomenę, kultūrą, civilizaciją, – plėtodamas savitas žmogaus keturbūvio, keturžinos ir visaėdyste grįstos civilizacijos teorijas.

Pagrindiniai žodžiai: tauta, lietuvių tauta, lietuviai, Lietuva, filosofija, fenomenologija, filosofinis mąstymas, filosofinė patirtis, vektorologija, ideografija, sąvokų gryninimas, istoriografija, antropologija, žmogaus ontologija, keturbūvis, epistemologija, keturžina, rūšis, žmonija, žmogus, asmuo, bendruomenė, apraiška, epifenomenas, kultūra, civilizacija, visaėdystė, pantofagija, omnivorizmas.
 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas
Kaip pažinti savo tautą – pažinti taip, kad pažinimas tautą ir kaip išgyvenimą, ir kaip reiškinį tvirtintų, vienytų, telktų, įkvėptų kurtis ir tęstis į ateitį? Ne svajoti, ne norėti, ne prasimanyti, ne linkėti, o pažinti? Mintyje turiu sąmonės veiksmą, kuriuo ne kuriame, ne išradinėjame, o paklūstame daugiau ar mažiau savarankiškai tikrovei. Tas klusnumas, žinoma, ne visuomenės taisyklėms, ne žmonių priesakams, normoms, juolab įstatymams. Tas klusnumas – rymanti, įsidėminti, imli mąstysena, kuri bent akimirkai nieko nenori keisti, viskam leisdama tiesiog būti ir tuo būvimu veikti jos, nieko nereikalaujančios mąstysenos, imlųjį audinį.

Netrukus plėtosiami svarstymai taps dalimi šiuo metu rašomos knygos Baigtinio pasaulio vaizdiniai: globalumo sampratos lietuviškoje savimonėje. Knygos antraštėje minima lietuviška savimonė – ne kuopinė Žodis kuopinis reiškia tą patį, ką – kolektyvinis. , o asmeninė. Būdama tokia, ji vis dėlto nėra autobiografinė, veikiau atsietinė, filosofinė. Apmąstydamas savo patirtį, mėginu sučiuopti dėsnių ir visuotinybių, kurios peržengia mano, atskiro žmogaus, ribas, bylodamos apie išplėstinę tikrovę, kuri (šįkart jau) mums, lietuviams, galėtų, o iš dalies ir privalėtų būti bendra – tai, ką kuriame, prižiūrime ir išgyvename drauge. Sakiau, asmeninė, filosofinė? Kas per dalykas – toji filosofija? Ir kas per įžūlumas – visuotinti asmeninę patirtį?

Filosofinis mąstymas

Filosofijos reikšmė nūnykštei „žinių“ visuomenei, įskaitant akademinę bendruomenę, tampa vis sunkiau pagaunama. Atrodytų, kad daugeliui žodis siejasi su moksliškai atgyvenusiu dalyku, tegul smagiu, bet neįpareigojančiu išlavintos vaizduotės žaidimu atsietybėmis, vadinasi, daugiau literatūrine nei moksline veikla, kuriai dabarties švietimo įstaigose leista užsibūti tik iš pagarbos praeitin nugrimzdusioms antikinėms bei scholastinėms Vakarų universiteto tradicijoms.
 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Tai daugiau iš aplinkos (nekritiškai mąstančios kritinės masės) perimtos nuotaikos nei rimtesniais svarstymais grįstos pažiūros – nuotaikos, kurias jau pirmosiose tyrimo pastraipose norėčiau išsklaidyti, glaustai primindamas ne tik tai, kad filosofija yra mokslas, bet ir tai, kad tas mokslas dabartinei žmonijai yra ypatingas bei naudingas nemažiau nei tai, kuri gyveno ir filosofavo prieš pustrečio tūkstančio metų.

Kiekviena istorinė kultūra plėtoja savą žiniją – visumą dalykų, kuriuos jai pavyksta ir nepavyksta išsiaiškinti apie save ir pasaulį. Ši būsena istorinio laiko tėkmėje – visuotinė ir nuolatinė. Kultūras gali skirti devynios galybės bruožų – nuo kalbos iki apdaro, nuo gymio iki akių spalvos, – bet ne tai, kad jos yra kultūros, yra istorinės, yra kartu žinančios ir nežinančios.

Peržvelgus tūkstantmetes stambiųjų civilizacijų raštijas Raštiją suvokiant kaip pagrindinį iš kartos į kartą perduodamų žinių ne tik būdą, bet ir laikmeną. – šiųjų istorinę raidą turinio ir formos požiūriais, nesunkiai matoma slinktis nuo mąstysenos, tikrovę įsisavinančios, psichikos gebas maišant, liejant, derinant, jungiant į bendrą minčių–jausmų–pojūčių srautą (mitinė pažinsena), prie mąstysenos, tikrovę įsisavinančios, psichikos gebas skiriant, atribojant, skaidant į kuo gausesnę žinijos sričių bei raštijos žanrų įvairovę (kritinė pažinsena). Žmogiškasis protas ir vaizduotė pasirinko episteminio išsirūšiavimo kelią Pažinimo atmainų istorinio išsirūšiavimo dėsnį nuodugniau aptariu socialinei epistemologijai, žinojimo tipologijai ir genealogijai skirtose knygos Pavergto mąstymo problema: Maxas Scheleris ir žinojimo sociologijos ištakos (p. 122–132, 156–164) dalyse. . Antai polimatas Aristotelis antikos laikais savo raštuose dar gebėjo aprėpti visas žinijos sritis, tuo savo kolegų amžininkų anaiptol nestebindamas. Tą patį, prabėgus daugybei šimtmečių, dar gebėjo ir Immanuelis Kantas, vienas paskutinių sisteminio mąstymo tradicijos Vakaruose tęsėjų, kūrybiniame palikime išsamiai aptaręs visus universitetinių studijų dalykus. Jų anuomet būta „net“ keturių: teologijos, medicinos, kanonų teisės ir laisvųjų menų. Kiek jų turime šiandien, praslinkus vos dviem amžiams?

 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Prieš gerą dešimtmetį teko įdėmiau vartyti Austrijos mokslo tyrimų paramos fondo (Fonds zur Förderung der wissenschaftlichen Forschung) parengtą mokslo šakų klasifikacijos rodyklę, kurioje suskaičiavau 920 skirtingų specializacijų. Ir vos prieš pusmetį tą patį dariau, atsivertęs kelis pavymui išleistus Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministrų įsakymus dėl mokslo krypčių patvirtinimo, kuriuose ant pirštų netilpo 869 specializacijos. Tokiai akademinių dalykų knibždynei mūsų laikais vis dar renčiamos bendros stoginės Dabartinio universiteto paskirtis pirmiausiai yra administracinė – infrastruktūrinių, komunalinių ir vadybinių užduočių planavimas bei vykdymas. Apibendrinamojo, jungiamojo požiūrio į žiniją dabartinis universitetas pasiūlyti neišgali. , bet mokslų sintezės, intelektinės vienovės, tarpdalykinio rišlumo ir sąveikumo tokiam akademiniam margumynui universitetai parūpinti nebeįstengią. Juolab to nepadarys pavienė sąmonė.

Nestygstanti, sparčiai besišakojanti mokslų įvairovė skiepija netvarumo pojūtį ir šiojo sąlygojamas dygias kovas už būvį Tai, ką darau aš, yra mokslas. Tai, ką darai tu, – ne. Aš esu reikalingas visuomenei, tu – ne. Aš esu vertas valstybės išlaikymo, tu – ne. ; skiepija ir akiračio siaurėjimą, kai pamirštami, regis, chrestomatiniai dalykai, be tinkamos atodairos dvejojant tūkstantmetes tradicijas turinčių, ne vienos poleminės krosnies liepsnas atlaikiusių mokslų gebėjimu būti mokslais. Ir štai čia norėčiau grįžti prie filosofijos, kurios barui šis tyrimas priklauso, ne tiek aiškindamas, kiek glaustai primindamas, kas filosofija yra, kuo savita ir likusiai mokslijai svarbi jos mąstysena.

Pačiais bendriausiais bruožais filosofija šakojasi į esmėtyrą, ribotyrą ir sistemiką. Esmėtyra – tai nomotetinis Priminsiu, kad mokslų skirstymą į nomotetinius ir idiografinius akademinėje Vakarų raštijoje įtvirtino vokiečių filosofas Wilhelmas Windelbandas (žr. „Geschichte und Naturwissenschaft. Straßburger Rektoratsrede“, p. 136–160). Nors dabartinėse Vakarų mokslo klasifikacijoje filosofija priskiriama humanitariniams, vadinasi, idiografiniams mokslas, vis dėlto pažintinėmis perspektyvomis ir siekiais ji artimesnė nomotetiniams, o logine ir metodine sandara – tiksliesiems mokslams. Spartų filosofijos humanitarinimą XIX–XX šimtmečiais lėmė, be kita ko, nuoseklus jos istoriografinimas, idėjines sistemas perteikiant ne kaip teorines tiesas, o kaip istorinės minties paminklus. Papildomas postūmis XX amžiuje šiam humanitarinimui duotas, literatūros katedrose filosofijos veikalus ėmus tirti kaip tekstus: mitrūs ir plačiai apsiskaitę literatai (antikinių sofistų ir retorių palikuonys) netruko įvaldyti filosofavimui būdingą abstraktųjį stilių, tekstologinius rašinius išrankiai pagardindami filosofemomis ir pateikdami jau ne kaip literatūros kritiką, o kaip filosofiją. mokslas apie būtinuosius žmogaus patirčiai duotų reiškinių turinius. Į klausimus, kas daro gamtą – gamta, žmogų – žmogumi, laiką – laiku, kultūrą – kultūra ir taip toliau, atsakome filosofuodami, tai yra apibrėždami, kas žmogiškojo suvokimo atžvilgiu reiškinyje yra pastovu ir būtina, kas – tik laikinai pritapę; kas gali kisti, o kas – ne, kad reiškinys liktų tas pats, nevirstu kitku. Būtinasis reiškinio turinys yra jo esmė, kurią gvildena filosofai kaip esmėtyrininkai. Reiškinių esmės nefilosofiniuose moksluose pasitelkiamos aksiomomis, tačiau savaime netyrinėjamos.

 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Pagrindinės esmėtyros šakos intelektinėje Vakarų istoriografijoje jau nusistovėjusios, skirstomos į ontologiją, epistemologiją, logiką, etiką, estetiką ir kitus dalykus. Laiko požiūriu esmėtyrinių klausimų aruodas pildosi itin lėtai – daugiau ar mažiau tempu, kuriuo rutuliojasi pati žmogaus prigimtis. Todėl filosofija kaip esmėtyra Vakarų mąstymo tradicijoje sudaro palyginti tvarią teorinių problemų ir jų sprendimo būdų sankaupą, kurią nesunku vaizduotis kaip pastovųjį istorinį dydį, laiko patikrintų ir atsijotų temų repertuarą.

Kitaip yra su filosofijos atmaina, kurią vadinu ribotyra. Ši pasižymi istoriniu judrumu bei kaitumu, kuriuos lemia be perstogės įvairuojantys istorinių kultūrų poreikiai ir iššūkiai, jaunesnėms kartoms peržiūrint ir dažniausiai atmetant vyresniųjų kartų filosofinius mokymus kaip klaidingus arba atgyvenusius. Toks atmetimas filosofijos istorijoje yra dėsningas, tūlą protą verčiantis dvejoti pačios filosofijos tvarumu, gebėjimu subręsti, nesiblaškyti, išsigryninti savąjį tyrimų objektą ar bent kryptį, nesiveliant į trumpalaikius intelektinius avantiūrizmus bei madas. Ir tikrai, metus paviršinį žvilgsnį į Vakarų filosofijos istoriją, tą ilgą ir permainingą užmarštin nugrimzdusių -izmų vilkstinę, įspūdis tik vienas: teorinės suirutės, apgailėtino negebėjimo susitarti dėl mąstymo pradmenų, juolab plėtočių, negebėjimo augti, bręsti, daryti pažangą, kaupiant ir iš kartos į kartą perduodant atrinktas, patikrintas ir susistemintas žinias – tai, be ko mokslas šiandien apskritai neįsivaizduojamas.

Vis dėlto taip atrodyti gali tik iš pirmo žvilgsnio. Ir ne įspūdis čia kaltas, o pats žvilgsnis – toks jaunatviškai neįgudęs, nukrypstantis į atskirybes ten, kur turėtų dairytis bendrybių. Atidžiau panaršę skirtingų epochų filosofinius kraičius, pastebėsime taisyklę: nuo ikisokratikiškųjų pradų (archē) iki kantiškųjų daiktų pačių sau (Ding an sich), iki postmoderniojo posūkio į ženklus kaip pamatinę žmogiškosios būties terpę, – visur regime du pastovius veiksnius.

 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Pirma, kiekvienos epochos žinija skyla į nusistovėjusią ir nenusistovėjusią, patikrintą ir nepatikrintą, priimtiną ir ginčytiną dalis. Kas istorinėje visuomenėje nusistovėję, nes patikrinta ir todėl priimtina – yra patogioji, saugųjį žinijos turinį sudaranti dalis. Kas nenusistovėję, nes nepatikrinta ir todėl ginčytina – yra nepatogioji, nesaugųjį žinijos turinį sudaranti dalis. Toji patogioji žinijos dalis ribojasi su nepatogiąja – istorinės visuomenės nežinia apie tikrovę, kurią pažinti ji dar tik mokosi. Štai tose nesaugiose istorinių žinijų ribojimosi su nežinia siūlėse filosofai ir pluši, siekdami į vientisus architektoninius vaizdinius sulydyti senuosius ir naujuosius istorinių pasaulėžiūrų klodus.

Antra, viena kitą vejančių epochų žinijų ribos yra slankios. Kintant žinijų turiniui, podraug kinta ir jų ribos, neišvengiamai kinta ir toms riboms apmąstyti skirtų filosofinių sistemų turinys. Tačiau pačios ribos, tegul ir perkeltos, niekur nedingsta, mat istorinės žinijos, net ir tobulėdamos, lieka iš esmės ribotos. Vadinasi, niekur nedingsta ir poreikis filosofijai kaip ribotyrai, kurios pastovusis istorinis dydis turinio požiūriu yra kintamas. Ši aplinkybė gali atrodyti paini net ir išlavintam protui, jei šis pernelyg įsispitrijęs į smulkmenas.

Be esmėtyros ir ribotyros, filosofijoje akivaizdi dar viena pastanga – sintetinti turimą nevienalytę mokslinę žiniją, jos atskiras sritis jungiant į bendrą pažintinę tvarką, visumą, dermę, sistemą. Vieno pasaulio postulatą (kuriuo vadovaujasi ir gamtotyra) filosofijoje lydi vieno pažinimo postulatas. Žinių sintetinimo pastanga Vakarų filosofijos istorijoje daugiau ar mažiau įgyvendinta iki Apšvietos. Vienas vėlyviausių bandymų – Kanto Kritikos. O paskutiniu sistemiku laikomas XVIII–XIX amžių sandūroje kūręs Georgas Wilhelmas Friedrichas Hegelis. Nenuostabu, nes kaip tik tuo metu Vakarų universitetuose įsismarkavo mokslų šakojimasis į šimtus dalykų – taip, tuos pačius šimtus, o greitu metu ir tūkstančius, apie kuriuos jau šnekėjau. Nepaisant to, pati pastanga sisteminti žiniją dabartinėje filosofijoje teberusena – mažų mažiausiai kaip paribin išstumtas nepanaikinamas metodinis ilgesys, o kartu ir potraukis iš pakrikų nevienarūšės informacijos skiaučių lipdyti sąryšingą teorinį paveikslą.

 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Štai tiek ir norėjau pasakyti, teigdamas, kad tautos klausimu filosofuosiu: savo apmąstymuose linksiu į esmėtyrą, ribotyrą ir sistemiką. O dabar pereisiu prie antrojo klausimo – asmeninės patirties visuotinimo galimybių ir sąlygų filosofijoje.

Filosofinė patirtis

Filosofija, kaip ir kiti mokslai, be patirties negalima. Patirtis – tai esybės leidimas arba vertimas Įvykio lėmimo, o ne valios palenkimo prasme. smelktis į save sąmoningai Kurios esybės gamtoje yra sąmoningos, kurios – ne, šiame tyrime nesvarstau. , pagal prigimtinę savo veikseną. Į esybę galima smelktis ir prasilenkiant su jos sąmone, arba būdais, kurie neatitinka prigimtinės jos veiksenos. Tiesą sakant, daugelis į esybes nukreiptų priežasčių (įtakų, poveikių, veiksnių) minėtų esybių patirtimi netampa. Netampa esybių patirtimi ir daugelis jose sukeltų padarinių.

Filosofija remiasi imliai ir atidžiai kaupiama, kritiškai apmąstoma visumų patirtimi. Imliai patiriama, kai leidžiama smelktis į save, įsitikinus, kad toks smelkimasis nepažeidžia ir neiškreipia prigimtinių patiriančiojo ir patiriamojo veiksenų. Atidžiai patiriama, kai leidžiama smelktis į save ne tik stambiosioms, bet ir smulkiosioms, ne tik išorinėms, bet ir vidinėms reiškinio savybėms. Kritiškai mąsliai patiriama, kai mąstymas ir patirtis susiskverbia Mąstymas persmelkia patirtį, o patirtis – mąstymą. visa savo imtimi ir galiomis, nevaržomi arba kuo mažiau varžomi kultūros ir papročių. Visumomis patiriama, kai leidžiama smelktis į save ilgalaikiu kaupiamuoju būdu, kurį netrukus aptarsiu kaip lėtinę patirtį; taip pat kai leidžiama smelktis į save visą, sustabdžius bet kokį psichosomatinį susilaikymą ar varžymąsi, – smelktis visais dvasiniais ir fiziniais patiriančio subjekto padargais.

 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Savo patirtiniu sluoksniu filosofija yra grynasis empirizmas Plg. Williamo Jameso radikalųjį empirizmą (The Principles of Psychology; Essays in Radical Empiricism) ir Johno Dewey betarpiškąjį empirizmą (Experience and Nature). : iš anksto dirbtinai nesiaurinamas, į atskiras suvokimo gebas neskirstomas vieno mąstančio subjekto imlumas iš anksto dirbtinai nesiaurinamos, į atskiras faktų ir jų dėmenų grupes neskirstomos empirijos atžvilgiu. Gali skambėti paradoksaliai, bet filosofija yra nepalyginti empiriškesnė už pačius empirinius mokslus. Vadinamieji fiziniai mokslai šiandien grindžiami iš anksto uoliai apgalvotų ir surežisuotų, dirbtinėmis sąlygomis vykdomų matavimų kaupimu ir pritaikymu tolesniems matavimams. Subjektas tokiuose moksluose yra silpnoji, pati nemoksliškiausia grandis – ir ne tik dėl to, kad žmogus linkęs klysti, bet ir dėl to, kad duomenų dorojimas sąmone čia apskritai darosi nebereikalingas. Siekiama ne subjektyviai pažinti, o objektyviai veikti – taip, kaip veikia technikos įrenginiai, veikdami savaime. Technologijos asimiliuojamų fizinių mokslų idealas – subjektyvumu nesutepta, objektyviai saviraidi technometrija, ilgainiui tapsianti refleksyvėjančios technologijos autometrija (save matuojančiu matavimu) su sava vidine teleologija, kurioje žmogus dalyvauja tik kaip aklas veiksnys ir iš kurios ilgainiui bus klastingai išstumtas kaip rudimentinis svetimkūnis. Kitaip tariant, galutinių technologinės raidos tikslų supratimo požiūriu, projektuodamas iš pažiūros savą technologiją, žmogus iš tikrųjų projektuoja svetimą technologiją – kieno, numanau, bet čia nespėliosiu. Toks, dehumanizuotas mokslas su empirija – žmogaus patiriama tikrove – nebeturi nieko bendra.

Patirtis gali būti palyginti paprasta ir trumpalaikė – tokią vadinsiu ūmine, arba palyginti sudėtinga ir ilgalaikė – tokią vadinsiu lėtine.

Kavinėje geriamos arbatos skonis ir kvapas, padavėjos balsas, interjero baldai, patalpos apšvietimas, skambančios muzikos garsai, aplinkinių žmonių šurmulys – visi šie dirgikliai manyje žadina lengvų trumpalaikių potyrių srautą. Vieni potyrių – ryškesni, kiti – blankūs, vieni – susilieję į bendrą minčių ir jausmų būseną, kiti, atvirkščiai, – tarsi kiekvienas sau, atsidaliję, veikiantys atskirus mano esybės taškus. Apmoku sąskaitą, išeinu laukan, kulniuoju į paštą, kavinės potyrių srautą keičia pasivaikščiojimo judria miesto gatve srautas. Potyriai įvairuoja ir čia: kai kurie – aštresni (šalimais praūžusio automobilio signalas), kiti – švelnūs (vos juntamas aromatų dvelksmas, merginai pravėrus grožio salono duris). Viską išgyvenu lengvabūdiškai, nesigilindamas, neįsitraukdamas, nejungdamas į sudėtingas priežasčių ir padarinių grandines. Nesigilinu, nes nėra į ką. Viskas ūmu, greita, paprasta, paviršutiniška, ir kitaip negali būti. Nesu kritiškas, nesu paralyžiuotas perdėtos savistabos, tiesiog skinuosi kelią per kasdienybės pasaulį. Juk kitaip sustingčiau laiko akimirkoje, negalėčiau baigti gerti arbatos, nenueičiau laiku į paštą, senio Zenono paradoksai neleistų.

 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Tęskime. Minėtoje kavinėje lankausi dažniau. Bėgant savaitėms mano patirtis ne tik mainosi, vieniems ūminiams potyriams keičiant kitus, bet ir pildosi, sluoksniuojasi, kaupiasi. Klausydamasis foninės muzikos, pradedu patirti ne tik pabirus kūrinius, bet ir iš jų sunertą repertuarą (kūrinių sekas, kartotes, nuotaikas ir panašiai) kaip atskirą reiškinį. Patiriu, o ne išprotauju. Repertuaras – ne išvada, o išgyvenimas. Mano patirtis – ikikritinė, nedorota sąvokomis, neišreikšta kalba. Tiesiog jaučiu, kaip į mane smelkiasi naujas dalykas, nauja tikrovė, apie kurios buvimą ir turinį anksčiau nieko nenutuokiau.

Subjektyvusis tokios tikrovės atitikmuo – lėtinė patirtis, ypatingas žmogaus gebėjimas leisti pasauliui smelktis į save ilgus ir net labai ilgus laiko tarpus. Patirdamas aplinką lėtiniu būdu, žmogus patiria kokybiškai naujus daiktus, vertybes, dėsnius, esmes, saitus – tai, kam (a) būti ir (b) būti suvokiamam reikia daug laiko – ištisą reiškinių pasaulį, kuris žmogaus gyvenime apskritai galimas tik per jautrą stambiems gamtos, kultūros ir bendruomenės erdvėlaikiams.

Bet dar sugrįžkime prie kavinės pavyzdžio. Tarkim, toje pačioje kavinėje lankausi nebe kelias savaites ar mėnesius, o kelerius metus. Imu patirti naujų dalykų, tarkim, virtuvės skonį. Ne patiekalų, o virtuvės – greičiausiai indų, riebalų, valiklių, bendrosios higienos ir dar gausybės mažmožių, sudarančių „virtuvės istoriją“. Tas skonis yra tikras, būdingas visiems čia gaminamiems valgiams. Jam patirti man prireikė kelerių metų. Ši sudėtinga ilgalaikė patirtis pernelyg savita, kad ją galėčiau suvesti į vieną ar kitą ūminį potyrį. Jos objektyvusis atitikmuo – ne trumpalaikiai staigūs įvykiai, o kelerius metus trūkęs ir sąmonėn palengva skverbęsis reiškinys.

 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Ir čia mano lėtinės patirties ribos dar nepasiektos. Antai kitas pavyzdys: perkopęs viduramžį imu patirti metų laikų ribas. Jau keleri metai iš eilės dienos tikslumu pastebiu, kada pavasaris keičia žiemą – tiesiog patiriu. Šneku ne apie oro sąlygų kaitą. Tądien nubunda gamta, iš vienos augalinės ir gyvybinės kokybės palyginti staigiai persirita į kitą – taip, kaip ledo sukaustytoje upėje atskyla pirmoji lytis. Patiriu ir vaikiškai nustembu, nes žinau, kad tos patirties nežadina joks atskiras ūminis potyris ar tokių potyrių pluoštas. Ja atsiliepiu į milžinišką kažką – tą, kas į mane smelkėsi dešimtmečius ir ko negalėčiau išskaidyti į pavienes priežastis.

Lėtinė patirtis reiškiasi kiekviename žmoguje. Kaip tik joje glūdi mūsų nuojautos ir pranašystės, gebėjimai išgyventi ilgaamžius vyksmus, patirti sudėtingas erdvėlaikines sanklodas (kartas, laikmečius, vietoves, sąjūdžius) kaip dėsningas kokybines visumas. Lėtinė patirtis nėra kryptinga, nėra išranki, apima viską, kas vyksta žmogaus gyvenime, įtraukia visas jautros formas, nemoka nei įsidėmėti, nei nepaisyti. Taip yra todėl, kad stambių erdvėlaikinių sanklodų savo gyvenime nenumatome, iš anksto nenutuokiame, nei kur jos prasideda, nei kur baigsis – tą darome tik po didžiojo fakto, pasižyminčio kone tobula simetrija tarp atsiradusio sanklodos suvokimo ir išnykusios galimybės sanklodą keisti. Jos, sanklodos, mus užklumpa nepasiruošusius, ir kaip tik todėl užklumpa visiško imlumo būsenoje. Kitaip tariant, jų atžvilgiu nesivaldome: negalime užsidengti akių (nes nežinome, į ką nežiūrėti), negalime užsikišti ausų (nes nežinome, ko neklausyti), negalime kitur nukreipti minčių, negalime kitokiu turiniu užpildyti širdies, nes jos, sanklodos, smelkiasi į mus visada, visur ir visaip: ir veikiant, ir neveikiant, ir įkvepiant, ir iškvepiant – jei tik esame, jos smelkiasi ir daro tai visapusiškai.

Apibendrinant, įsidėmėtini trys dalykai: 1) pasaulį žmogus patiria tiek ūminiu, tiek lėtiniu būdais; 2) pasaulyje esama reiškinių, kurie skleidžiasi stambiuose erdvėlaikiuose (smulkiuose – ne); 3) tokie reiškiniai žmogaus suvokiami lėtine patirtimi (ūmine – ne).

 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Lėtinė patirtis gali likti neapmąstyta. Dažniausiai taip ir nutinka. Kartais lėtinė patirtis šiek tiek apmąstoma. Tada randasi liaudies išmintis. Retsykiais apmąstoma nuosekliau ir drausmingiau. Tada randasi mokslas. Tas mokslas yra filosofija – taip, kaip ją apibrėžiau anksčiau esmėtyros, ribotyros ir sistemikos sąvokomis. Atsiremdamas į lėtinę patirtį, filosofinis protas atlieka įprastus veiksmus: švytuoja tarp analizės ir sintezės kraštutinybių, mintimis ir įžvalgomis užpildydamas susikurtą intelektinį diapazoną. Lėtinės patirties atveju ypatinga filosofavimo įtampa, o kartu ir savitas iššūkis kyla ne iš paties filosofavimo, o iš lėtinės patirties turinio: šiojo stambumo, sudėtingumo, bekryptiškumo, neapibrėžtumo.

Įsivaizduokime, kad esame haidegeriškai „įblokšti“ Vokiškai Geworfenheit, žr. Martin Heidegger, Sein und Zeit, 1927. į gyvenimą, kuriame iš vienos faktinės ir vertybinės padėties ritamės į kitą, lyg panašią, lyg skirtingą, lyg geresnę, lyg blogesnę, lyg to paties, lyg kito vyksmo etapą, lyg pasibaigusį, lyg dar ne. Dirstelėkime į ūminės ir lėtinės patirčių ideogramą. O tada imkime stebėti, po truputį įnikime į sandus ir sąryšius, žaisdami, judėdami, sliuogdami, slysdami, sunkdamiesi, lipdami, kopdami į – per – nuo – ant.

Ideograma 1. Ūminių ir lėtinių patirčių susidarymo grandinė
 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Nesakau, kas ideogramoje ūminė, o kas lėtinė patirtis. Nesakau, kiek vertės vertėje, o laiko laike. Tik vienas į kitą tekantys pavidalai ir iš jų susidarantys viršpavidaliai; tik vienas į kitą srūvantys ryšiai, jų kartotės ir pynės; tik viena kitą genančios reikšmės, jų ritmai bei sąskambiai; vienur panašybės skirtingose vietose, kitur skirtybės tokiose pačiose vietose; tokie patys aukščiai, bet skirtingi turiniai; tokie patys turiniai, bet skirtingi aukščiai. Įsivaizduokime, kad į ideogramą ne spoksome, o esame įmesti, joje gyvename, ją savyje kaupiame jau daugybę metų kaip nerūšiuotą patirtinę samplaiką, kurios, net ir norėdami, negalime išardyti į dalis. Tai yra lėtinės patirties zona, aiškiaregysčių zona, virpulingo jautimo iš psichikos gelmių, kad yra kažkas labai pratiso, didaus, dunksančio per visą esybę, nenuneigiamo, patiriamo, bet kartu vangaus, nepagaunamo, neparodomo pirštu, nepasakomo praktine kalba.

Šioje perdėm tamsioje ir klampioje ilgalaikių gyvenimo sąrangų patirtyje filosofinis protas dairosi to, ko dairosi visą laiką – esmių, dėsnių, ribų, dermių. Lėtinė patirtis ir išlavintas atsietinis mąstymas susiskverbia. Filosofuojama. Nuodugnesnio supratimo dėlei būtis abstrahuojama ir bent laikinai perkeliama į labiau dirbtines, įmantesnes tikrovės vaizdavimosi ir nagrinėjimo būsenas bei priemones.

Lėtinė patirtis nepainiotina su visuomenės (ir ne tik) moksluose plačiai taikoma epochinės slinkties (angl. secular trend) sąvoka Plg. prancūzų analų mokyklos atstovų (Marc Bloch, Lucien Febvre, Fernand Braudel ir kitų) taikomą ilgojo laiko arba ilgosios trukmės (pranc. longue durée) požiūrį į istoriją, kurio taip pat laikosi ir pasaulinių sistemų analizės šalininkai (Immanuel Wallerstein, Samir Amin, Giovanni Arrighi, Andre Gunder Frank ir kiti). , kai iš gausybės dokumentuotų įvykių atkuriami šimtmečius trukę arba trunkantys itin stambūs istoriniai geografiniai žmonijos erdvėlaikiai. Epochinė slinktis – tai iš kartos į kartą perduodamų žinių siejimo išdava, daugiau ar mažiau objektyvaus informacijos kaupimo ir dorojimo vaisius, ypatingas būdas vaizduotis sudėtingas faktines sanklodas, jas ne patiriant, o menant. O štai lėtinė patirtis, apie kurią čia šneku, yra tiesioginė vieno žmogaus patirtis, kurioje kaupiasi jo gyvenimas – kaupiasi stambiomis ilgalaikėmis viena į kitą įsiliejančiomis visumomis.

 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Lėtinė patirtis nepainiotina ir su gamtos mokslui būdingu palyginti nuosekliu ir pažangiu empirinių duomenų kaupimu Šiuo požiūriu gamtos mokslas laikomas suvestiniu (angl. cumulative), žr. Francis Fukuyama, The End of History and the Last Man, p. 72; Aivaras Stepukonis, „Francis Fukuyama: į paskutinę santvarką, į poistorinį pasaulį, į metacivilizaciją“, str. 7. Maxas Scheleris kiekybinį eksperimentinio mokslo telkimąsi žmonijos istorijoje vadina „suvestine istorinio vyksmo pažanga“, žr. Aivaras Stepukonis, Pavergto mąstymo problema: Maxas Scheleris ir žinojimo sociologijos ištakos, p. 151. . Gamtotyrai būdinga empirinė „patirtis“ iš tikrųjų nėra jokia patirtis, veikiau matavimais grindžiamų, tolydžio pildomų ir tikslinamų techninių Tai yra gautų taikant matavimo techniką. duomenų sankaupa, kurios didžioji dalis šiandien veikia besubjektėje terpėje. Lėtinė patirtis, priešingai, visų pirma yra žmogaus patirtis, o ne technine įranga registruojami duomenys, ji saugoma pavienio asmens esybėje, o ne prietaisuose.

Lėtinė patirtis visada yra asmeninė. Būtent tokia savąja lėtine patirtimi ir pats remsiuosi, kiek įmanoma, apvalydamas ją nuo biografinių smulkmenų, žvalgydamasis ne savitybių, o bendrybių Kas į mane ir kitus bendruomenės narius daugelį metų smelkėsi panašiai arba tapačiai, nes drauge įkūnijome tą pačią ilgalaikę bendruomenę. , kurias kaupiau nevalingai, pats to nežinodamas, tiesiog gyvendamas – tautoje, ilgą laiką, visapusiškai, be išankstinės parengties, atsižadėjimo ar susilaikymo. Dėl lėtinės patirties ilgumo, platumo ir sudėtingumo daugiausia, ko galiu tikėtis, ją dorodamas protu, – tai fenomenologinės nuovokos, palyginti trapaus, bet kartu nuoširdaus visuminės patirties klodų aiškinimo apmąstytomis hipotezėmis (darbiniais teiginiais). Nuoširdumu nusakau ne būsenos sentimentalumą, o santykio su savąja patirtimi imlumą ir atvirumą, kai į patirtį gilinamasi, siekiant ją pažinti, o ne keisti. Ir ontologiniu, ir psichologiniu požiūriais jaučiuosi pats sau įsipareigojęs. Nemažiau jaučiuosi įsipareigojęs ir bendruomenei, kurioje tarpstu ir su kuria šnekuosi. Vadinasi, bendruomenės atžvilgiu filosofavimas nustoja būti tik pranešimas. Filosofavimas bendruomenės atžvilgiu virsta liudijimu.

Vektorologinė stebėsena: pirmenybė reiškinių (meta)dinamikai

Studentavimo metais po filosofijos paskaitų ginčus su dėstytojais pratęsdavau už auditorijos ribų. Iš tų laikų gan ryškiai menu vieną filosofijos paskaitą, kurios metu profesorius pasakojo apie scholastinę metafiziką, pasitelkdamas Tomo Akviniečio Dievo buvimo įrodymus. Vienas tų įrodymų – kūrinio argumentas (angl. argument from design). Minties eiga maždaug tokia: žmogus pasaulį suvokiąs kaip protingos veiklos rezultatą – kūrinį, o jei esama kūrinio, turįs būti ir kūrėjas, vadinasi, kūrėjas yra!
 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Kažką čia suki – tyliai sau numykiu – ką apskritai reiškia turėti išorinį kūrinio, proto, darnos pavidalą? Pasigirsta skambutis, kraunuosi knygas ir skubu užkalbinti profesorių: tarkim, kad Žemėje išties gražu, tvarkinga ir darnu taip, kad ją linktume suprasti kaip kūrinį. Vis dėlto, ar tai nėra tik siauro akiračio sužadinta, apgaulinga savijauta, užsisklendus mažyčiame visatos lopinėlyje, nematant visumos? O kas, jei vieną dieną į Žemę rėžiasi milžiniškas asteroidas, ir mes visi išlakstome į šipulius, kas lieka iš to grožio ir tvarkos, kas – iš argumento? Nežinau, profesoriau, turbūt klausiu štai ko: kaip apskritai suprasti iš pažiūros darnios dalies darną nedarnioje visumoje? Juk galiausiai turime nedarną, o ne darną, ar ne? – Profesorius pažiūri į mane, į laikrodį, patyli akimirką, o tada ramiai atsako: kūrinio argumentas jūsų įžvalgos neatlaikytų, atsakymo tektų ieškoti kitur…

Ta jaunatviška įžvalga – paprastutė: dalies likimą – pilnatvinę, teleologinę jos reikšmę – nustato visuma. Gyvename įstrigę dalinėje tikrovėje, kurią pažinti galime, tik krypdami ir judėdami visuminės tikrovės link, nes tik iš visumos matyti dalies paskirtis. Galutinė duotosios ribos reikšmė glūdi užribyje, duotosios erdvės – meta erdvėje, duotojo judesio – meta judesyje. Kuria kryptimi juda deniu šiaurėn žingsniuojantis jūreivis laive, plaukiančiame į pietus? Jūroje aplink savo ašį besisukančioje Žemėje? Planetoje, skriejančioje aplink Saulę? Baigtinės erdvės staiga liaunasi būti tik erdvės, tampa didesnių erdvių įerdviais, įsiurbdamos mąstymą į atvirkštinio priežastingumo Kai padariniai ir priežastys susikeičia vietomis: maniau, kad lemiu, bet iš tikrųjų pats esu lemiamas. srautus. Baigtiniai judesiai staiga nustoja būti tik judesiai, virsta stambesnių judesių įjudžiais, gena mąstymą tolyn ir platyn, iš kur atsigręžus, pradinės padėtys tampa beveik neatpažįstamos. Ir tie stambesni dariniai (laiko, erdvės, judėjimo, tapsmo) tokie negailestingi! Būtent jie ten, o ne mes čia, galiausiai lemia, kas mes čia ir kas tas čia apskritai, nes jie ten kartu yra ir čia, o mes čia, deja, dar nesame ten – dar, jei būsime optimistai.

 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Ta jaunatviška įžvalga mano mąstyseną stipriai veikia ir šiandien, skatindama galvoti, kad tauriausias filosofavimo tikslas – visai ne išvados, kurias būtų galima iškalti nedylančio akmens luituose. Juk gerai pagalvojus, išvados žmogaus gyvenime tėra tarpinių raidos taškų atžymos, suvokimo orientyrai laike, kad nepasimirštų, kas eina po ko. Tauriausias filosofavimo tikslas – klastingai gyvybingame ir permainingame reiškinių pasaulyje mąstymui suteikti teisingą Vedančią būties išsipildymo link. kryptį, iš siauresnio būties akiračio pereinant į platesnį taip, kad lemtinguose raidos mazguose, kuriuose sprendžiasi mąstančiojo būties tęstinumo klausimas, ta būtis ne nutrūktų, o vystytųsi toliau. Todėl ir dalykuose, kuriuos dėstysiu po šio metodinio įvado, vaisingiau dairytis ne statinių teiginių, o pačios mąstymo dinamikos: psichikos judesių ir šiųjų sąveikų, iš vienos įsisąmonintos lėtinės patirties sunkiantis į kitą. Tokios mintys – nebe tezės, o vektoriai, krypstantys taip, kad žemesnio lygio tikrovės apibrėžtys tirptų aukštesnio lygio apibrėžtyse, dalys lydytųsi visumose. Mąstymo tikslas – išmokti judėti, pagavus teisingą kryptį, o ne sustingti sąvokoje.

Ideografinės mąstymo priemonės

Kalba tėra vienas iš daugybės būdų minčiai perteikti ir tas būdas dažnai nėra pats derlingiausias. Susidūręs su lėtinės patirties reiškimo problema, ėmiau suprasti, kad kai kuriuos dalykus geriau ne iškalbėti žodžiais, o išpiešti brėžiniais. Tie brėžiniai – ideogramos, leidžiančios daugianares sanklodas atvaizduoti taip, kad jos būtų pagaunamos vienu žiūros ir suvokimo aktu: stebiu ir mąstau, o ne skaitau ir mąstau. Ideogramą įsisąmoninančios psichikos nebevargina kalbos morfologijos ir sintaksės dorojimo rutinos. Per supaprastintą ir schematizuotą vaizdinį tiesiai smelkiamasi į nekalbinį, savaip junglesnį ir rišlesnį mąstymo sluoksnį, kuris yra arčiau patirties, kurio gelmės su patirtimi netgi susiskverbia. Ideograma nebruka žodyno, žiūrovas gali rinktis savąjį, gali jo apskritai atsisakyti, mąstydamas nebyliai, tiesiog judėdamas išbraižytų loginių ryšių gijomis, figūromis, sietynais, kryptimis, savo psichikoje įvairuodamas, kaitydamasis, plikinėdamas be menkiausio kalbos drabužio. Ideogramomis lengviau perteikti ne tik mąstymo sąsajas, bet ir judesius, leisti sąmonės spinduliui slinktis iš vieno paženklinto taško į kitą, rutuliotis iš vienos padėties į kitą, akimoju, beveik nepastebimai vaizduotėje mainyti dalies ir visumos planus.
 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Kiekybiniu požiūriu pagrindine raiškos priemone ir toliau lieka kalba, tačiau kokybiniu požiūriu sodresnės ir turiningesnės vis dėlto yra ideogramos. Jų paskirtis – žadinti bendresnę supratimo būseną, o ne pavienes idėjas. Tam, žinoma, reikia laiko ir šiokio tokio atsidavimo ideografinės raiškos poveikiui. Vedžiodamas ideogramas, vienu ypu perteikiu tris dalykus: 1) bendrą sampratą arba reikšminę visumą, kai brėžinys stebimas kaip vienis, 2) atskirą mintį arba reikšminį vienetą, kai stebimi pavieniai brėžinio dėmenys, 3) mąstymo kryptį arba reikšminį judesį, kai stebimi brėžinio dėmenų ryšiai ir pereigos.

Išeitinių sąvokų gryninimas

Kai kurios vartosiamos sąvokos (pavyzdžiui, atmatos arba atliekos) gali skambėti rupiai, ar net dantytai, nes kasdienėje kalboje kartais apauginamos nemaloniais priereikšmiais. Šį buitinį dirglumą skaitytojui teks išsigydyti, prieš mėginant suprasti, ką tais „ašakotais“ žodžiais noriu pasakyti. Dirstelėkime į sąvokų gryninimo būdų ideogramą.
Ideograma 2. Sąvokų gryninimo būdai
 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Išeitinė sąvoka – tai, iš ko išeinama, nuo ko pradedama, kas toptelėja, išgirdus arba perskaičius žodį. Neretai pirmojo įspūdžio metu skirtingiems protams tas pats žodis žadins skirtingas sąvokas, nelygu žmogaus išsilavinimas, patirtis, įpročiai, nuotaika, aplinkybės. Skaitant filosofinį veikalą arba dalyvaujant filosofiniame svarstyme, kliautis tokiomis pradinėmis, dažnai stereotipinėmis sąvokomis neapdairu, nes kalba čia vartojama daug plastiškiau nei kasdienybėje – kaip reikiant išmankštinta, išlaužyta, išrąžyta, dar nesustingusios, nesuuolėjusios, dar tik lipdomos leksinės žaliavos būsenoje. Net jei rastųsi tam poreikis, daugumos žodžių kalboje, žmogus, nepakeisi, o ir nebūtų išmintinga. Tad reikalui esant, taisyti galima ne žodžius, o jų sąvokas. Tą ir darysiu, kai kurias išeitines sąvokas pertvarkydamas į tikslines.

Tiksline vadinu filosofinei minčiai arba vaizdiniui išsakyti sumanytą, sąmoningai išgrynintą sąvoką, gautą mąstysenoje įveikus su minėtos sąvokos žodžiu susijusius kasdienius juslinius ir kalbinius įpročius. Imkime žodį sūris. Ištaręs arba perskaitęs šį žodį lietuvis pagalvos apie maisto gaminį. Pažįstu dailią ir rafinuotą merginą, itin mėgstančią sūrius. Būdama daili ir rafinuota šiuolaikiškai, vadinasi, pagal visus skalbiklių ir kvepiklių reklamų priesakus, ji nepakenčia daugybės prigimtinių žmogaus kūno fermentų, ypač tų, kurie gaminasi pažastyse, tarpupirščiuose ir panosėje. Dauguma tų fermentų yra kaip tik tie, iš kurių gaminami sūriai. Vadinasi, tas pats kvapas merginai yra ir labai malonus, ir labai nemalonus, nelygu nuo ko dvelkia. Tokius, kultūros primokytus pojūčius reikia gryninti, kad liktų tik raugo kvapas, neatmieštas pašalinių dirgiklių ir minčių – tas pats raugo kvapas, uostant ir priprakaituotas kojines, ir sūriu pagardintą sumuštinį, tarus, kad ir vienur, ir kitur veikė tos pačios bakterijos.