…tikrai susimąstau, jog aplinkui per daug negatyvumo ir jog aš, ko gero, esu vienas tų kenkėjų, viską neigiantis tik tam, kad neigti…

Kęstuti, su malonumu ir simpatija stebiu jūsų veiklą, tiksliau, jūsų kritinę laikyseną; ji labai reikalinga mūsų kultūros ir meno laukuose, kuriuose dominuoja mandagaus nutylėjimo ir privalomo komplimento kalba. Man tai apsnūdusių, vienas kitą pažįstančių karosų kūdra, (ir aš jame nedidelis karosiukas) kuriame net viena kita lydeka palaipsniui tampa vegane. Be abejo, tai nereiškia, kad pritariu kiekvienam jūsų argumentui.

Ačiū, daugiau klausimų neturiu.

 

Kęstuti, dėkoju už gyvą, intriguojantį ir stimuliuojantį pranešimą. Norėčiau ne tiek paklausti, kiek pasitikslinti porą dalykų. Straipsnyje ne kartą minite neurozės, pshichozės simptomus, apibūdinate Gedimino sapno kompleksą, kaip patologinį darinį, tačiau pabaigoje teigiate, jog

Kiek pati situacija ir subjektas joje arba subjekto sukuriama situacija traktuotina kaip patologiška, yra konteksto ir diskusijų reikalas.

Tad visgi, kokia yra paties pozicija – ar Gedimino sapnas yra neišvengiamo ir būtino visuomenės santykio su socioerotinės vaizduotės fantazmais aspektas (lygiai kaip veidrodžio stadija Lacano teorijoje yra konkretus žmogaus psichikos raidos etapas, o ne patologija, kurią reikia gydyti), ar tai yra simptomas giliai patologiškos potrauminės būsenos, kuri negydoma gali ilgainiui sąlygoti psichinės tikrovės dezintegraciją (pvz., šizofrenišką visuomenės susiskaidymą – socialines įtampas, pilietinį karą etc.)?

Kitas klausimas. Čia, kaip suprantu, kalbate ne apie geismo stoką, bet apie geismą, tam, ko stokojama (galiai)?

 
Čia, ko gero, turime kalbėti ir apie desperatišką (neurotišką, o gal net ir psichotišką) būdą kompensuoti nevisavertiškumo kompleksus, išspręsti geismo ir socioerotinės galios stokos, tuštumos santykio dilemą.

Bet ar šiame kontekste nebūtų įdomus būtent geismo stokos motyvas? Gal Valdovų rūmai yra pastatyti ne iš geismo stokojamai galiai, bet iš pertekliaus galios, kuriai karštligiškai ieškoma tinkamos išraiškos? Gal būtent todėl projektas supriešina visuomenę – tautos, valstybės, simboliai yra pagal apibrėžimą bendri visai visuomenei, tačiau problema kyla iš to, kad čia veikianti galia (vienašališkas politinis sprendimas, projekto finansavimas, peržengiant galiojančios sistemos rėmus, projekto organizavimas steigiant naujas įstaigas, jų kadrų politika, statybų organizavimas pasirenkant patikimas bendroves etc.) neatitinka socioerotinio geismo objekto.

Tarsi sakytume, kad sapno mitas ir Valdovų rūmai yra tinkami simboliai, bet pats Brazauskas nevertas būti įrašytas tarp kunigaikščių? Daliai visuomenės Brazauskas yra nors ir efektyvus (rūmai stovi), bet neadekvatus (nes nemylimas). Ko gero, šis prieštaravimas yra natūralus rezultatas bandymo kunigaikštišką projektą įgyvendinti demokratijos sąlygomis, kai reikia skaitytis su opozicija. Todėl užuot tapusi simbolio įkūnijimo priemone, Brazausko galia pasinaudoja šiuo mitu ir šiuo simboliu kaip dingstimi, pretekstu. Viskas susiveda į abejotiną motyvą – Valdovų rūmų kritikai įtaria, kad Brazauskas Lietuvos iš tikrųjų nemyli (stokoja geismo), o siekia asmeninės amžinos garbės. Ar būtų įmanoma tokia interpretacija?

 
Rasiau, ačiū už klausimus, bandysiu atsakyti.
Tad visgi, kokia yra paties pozicija – ar Gedimino sapnas yra neišvengiamo ir būtino visuomenės santykio su socioerotinės vaizduotės fantazmais aspektas (lygiai kaip veidrodžio stadija Lacano teorijoje yra konkretus žmogaus psichikos raidos etapas, o ne patologija, kurią reikia gydyti), ar tai yra simptomas giliai patologiškos potrauminės būsenos, kuri negydoma gali ilgainiui sąlygoti psichinės tikrovės dezintegraciją (pvz., šizofrenišką visuomenės susiskaidymą – socialines įtampas, pilietinį karą etc.)?

Lacano aprašyta veidrodžio stadija yra ambivalentiška arba labiau tiktų sakyti – prieštaringa. Viena vertus, tai yra konkretus žmogaus raidos etapas, kita vertus, sulig tuo etapu formuojasi asmenybės skilimas į „aš“ ir „kitas“, kas vienu atveju gali reikšti normalų asmenybės vystymąsi, kitu – progresuojančią šizofreniją. Todėl sunku vienareikšmiškai pasakyti, kiek Gedimino sapnas yra adekvatus. Viena, kai jį „sapnavo“ Gediminas, kas kita, kai jį tarsi toliau sapnuoja, pratęsia autoerotiniais motyvais (neo)sovietinė nomenklatūra visai kitame kontekste. Todėl sunku vienareikšmiškai pasakyti, kiek tai adekvatu, o kiek patologiška. Aš vis dėlto, įžiūrėčiau šiuo atveju daugiau infantilios fiksacijos bruožų, nei adekvačios raidos. Tai primena gyvenimą nuolatiniame kliedesyje. Kita vertus, kiek iš tikrųjų tokia infantili kompensacinė būsena gali sąlygoti tikras socialines įtampas, netgi pilietinį karą, dar sunkiau atsakyti. Nors teoriškai tai įmanoma.

 
Ko gero, šis prieštaravimas yra natūralus rezultatas bandymo kunigaikštišką projektą įgyvendinti demokratijos sąlygomis, kai reikia skaitytis su opozicija. Todėl užuot tapusi simbolio įkūnijimo priemone, Brazausko galia pasinaudoja šiuo mitu ir šiuo simboliu kaip dingstimi, pretekstu. Viskas susiveda į abejotiną motyvą – Valdovų rūmų kritikai įtaria, kad Brazauskas Lietuvos iš tikrųjų nemyli (stokoja geismo), o siekia asmeninės amžinos garbės. Ar būtų įmanoma tokia interpretacija?

Na, sutikčiau su Jūsų interpretacija. Abejotinas pats perkėlimas – dabartinėmis demokratijos sąlygomis kunigaikštiškai „nuspręsti“, kas yra gerai visai „tautai“, veda į Justino Marcinkevičiaus laikus, kai iš tarpukariu susiformavusios mitologijos likučių (taip pat per popsinį Adolfo Šapokos veikalą) buvo pildomas ir perkuriamas, reromantizuojamas naujas sovietizuotas „kunigaikščių Lietuvos“ mitas, mažai ką bendra turintis su (istorine) tikrove. Būtent šis romantizuotas „kunigaikščių Lietuvos“ mitas tapo pagrindu formuotis ir sniečkiškai, šepetiškai, brazauskiškai prarabų-kunigaikščių mitologijai, klestėjusiai tiek sovietmečiu, taip pat savitai įkūnytai po nepriklausomybės atgavimo, kad ir Valdovų rūmų projektu.

 
Aš vis dėlto, įžiūrėčiau šiuo atveju daugiau infantilios fiksacijos bruožų, nei adekvačios raidos. Tai primena gyvenimą nuolatiniame kliedesyje.

Šia prasme jūsų straipsnis suveikia kaip psichoanalitinis seansas, nes atskleidžia fiksacijos pobūdį. Jį beskaitant, šalia Valdovų rūmų, kaip nesamos (geidžiamos) galios simbolio, man iškilo dar keletas analogiškų viešame diskurse ilgokai kartojamų ženklų, kurie tarsi irgi galėtų pretenduoti į panašią galios mitologiją: nuolat nepastatomas nacionalinis stadionas (kaip objektas ir kaip neįgalios lietuviško futbolo sporto šakos metonimija) (beje, prisiminkime, kad jame turėjo vykti Lietuvos tūkstantmečio minėjimo renginiai), niekaip nepastatomas paminklas Lukiškių aikštėje (tarsi būtų sunku kam nors pakeisti „gražiausią Lenino aikštę“ puošusią skulptūrą, kuri buvo perlaužta per pusę, matant visam pasauliui).

Ačiū už atsakymus, daugiau klausimų neturiu.

 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Searching for the Nation: Between Ontology and Ideology

  • Bibliographic Description: Aivaras Stepukonis, „Filosofinio tautos apmąstymo prolegomenai“ / Aivaras Stepukonis (sud.), Tautos beieškant: tarp ontologijos ir ideologijos, @eitis (lt), 2016, t. 153, str. 4–78, ISBN 978-609-95858-0-2, ISSN 2424-421X.
  • Peer Reviewers: Albinas Plėšnys, Daiva Tamošaitytė, Tomas Kačerauskas, Tomas Sodeika.
  • Institutional Affiliation: Lietuvos kultūros tyrimų institutas.
Summary: There are two extremes in the way the phenomenon of nation may be approached: firstly, there are the proponents of nations as real entities, the so-called ontologists, claiming that a nation is an autonomously existing community to be observed and described without imposing one’s arbitrary will and pragmatic interests upon it. Secondly, there are the proponents of nations as products of social engineering and constructing, the so-called ideologists, asserting that there are no nations outside of one’s thinking. They are just the mental representations, the rationalized projections of the will to control large-scale territorial and social structures. These two extreme points of view encompass a broad gamut of theoretical and methodical approaches whereby the very possibilities of nations as valid objects for scientific study are adjudicated. In his presentation “Prolegomena to a Philosophical Reflection on One’s Nation,” Aivaras Stepukonis develops an introduction to philosophical thinking and experiencing by defining the notions of essential studies (esmėtyra), boundary studies (ribotyra), systemics, short-term (ūminė) versus long-term (lėtinė) experiences as a methodical prerequisite for a phenomenological scrutiny of one's nation. In his presentation “Lithuanian Nation” or “Lithuania’s Nation?” Changes in Political Discourse during the Period of Restored State Independence,” Rasius Makselis discusses the usage of the notions Lithuanian nation and Lithuania's nation as they occur in the context of the political discourse during the period of restored state independence of Lithuania (1990–2015). In his presentation “The Great Divide and Some Other Dissonances of Lithuanian Identity,” Stanislovas Mostauskis points out some conceptual tensions within modern Lithuanian identity and the contemporary accounts of it. In his presentation “National Self-Awareness from the Psychoanalytical Point of View: The Case of The Grand Dukes’ Palace in Vilnius,” Kęstutis Šapoka looks at the (re)construction of the Grand Dukes’ Palace in Vilnius as a mental-cultural complexity wherein various concepts of national, social, and cultural self-awareness collide.

Keywords: nation, ethnos, Lithuanian nation, Lithuania, Lithuanians, nobility, peasantry, old Lithuanian, Polish-speaking, modern, Lithuania, state, Grand Duchy of Lithuania, Grand Dukes’ Palace, Vilnius, constitution, identity, historical memory, philosophy, phenomenology, political studies, politics, psychoanalysis, symptom, pathology, neurosis.