• Bibliografinis aprašas: Bronislovas Genzelis, „Pilietiškumas ir tėvynės gynimas“, @eitis (lt), 2015, t. 60, ISSN 2424-421X.
  • Ankstesnė laida: Bronislovas Genzelis, „Pilietiškumas ir tėvynės gynimas“ / Bronislovas Genzelis, Feliksas Žigaras, Rolanda Kazlauskaitė-Markelienė, Audronė Petrauskaitė, Šiuolaikinės visuomenės vertybinės orientacijos ir Lietuvos kariuomenė, Vilnius: Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, Valstybinis pilietinio pasipriešinimo rengimo centras prie KAM, 2008, p. 6–27, ISBN 978-9955-423-72-0.
Santrauka: Straipsnyje aiškinamos sąvokų „tėviškė“, „tėvynė“, „tauta“, „tėvonija“, „valstybė“ ir „pilietybė“ reikšmės, analizuojami jų tarpusavio ryšiai, skirtumai bei objektyvusis turinys, su jomis susiję politiniai ir psichologiniai aspektai. Apžvelgiama istorinė pilietybės ir pilietiškumo raida, gvildenamos tautiškumo ir lietuviškos savimonės formavimosi aplinkybės valstybės istorijoje nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų iki pastarųjų dešimtmečių. Atsižvelgiant į dabartinę geopolitinę padėtį pasaulyje, pabrėžiamas ypatingas NATO vaidmuo užtikrinant Lietuvos valstybės saugumą, kartu argumentuojant prievolės bei parengties savarankiškai ginti Lietuvos valstybę būtinybę.

Pagrindiniai žodžiai: tėviškė, tėvynė, tauta, tėvonija, valstybė, pilietybė, tautiškumas, lietuviškumas, patriotizmas, nacionalizmas, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, LDK, gynimas, gynyba, NATO.
 

Įvadinės pastabos

Žmogus negali gyventi be namų – geresnių ar blogesnių. Tėvynė – tai žmogaus namai plačiąja to žodžio prasme. Ji susijusi su žmogaus šeima. Iš tėvų žmogus išmoksta kalbėti, susipažįsta su papročiais. Nuo tėvų priklauso žmogaus tautybė.

Tėvynę turi kiekvienas žmogus. Visi suprantame, kas ji yra. Tiesa, vartojamas ir terminas „tėvonija“. Tačiau tai ne tas pats, kas „tėvynė“. Kaip žinoma, „tėvonija“ – iš tėvo ar tėvų veldimas ar paveldėtas ir be suvaržymų perleidžiamas turtas, žemė ar kitokia valda. Tėvonija iki centralizuotų valstybių susiformavimo buvo pagrindinė visuomenės ląstelė. Tarpusavio santykiai tėvonijoje buvo tvarkomi pagal paprotinę teisę. O valstybė – politinis darinys, padedantis žmonėms realizuoti savo siekius, užtikrinantis jų saugumą, turintis tam tikrą tiesiogiai giminyste neparemtą valdymo mechanizmą.

Toliau turime pasiaiškinti sąvokų „tėviškė“, „tėvynė“, „tauta“, „tėvonija“, „valstybė“ ir „pilietybė“ reikšmes, paanalizuoti jų tarpusavio ryšius, skirtumus bei objektyvųjį turinį, su jomis susijusius politinius ir psichologinius aspektus.

Kaip matyti, bėgant metams šių sąvokų supratimas kito. Pavyzdžiui, jeigu antikos laikais Atėnuose visi ten gimusieji laisvų šeimų asmenys, neatsižvelgiant į jų turtinę padėtį, buvo šalies piliečiai ir naudojosi visomis teisėmis ir pareigomis, tai vėliau piliečiai virto valdiniais. Taigi progresas – ne absoliutas (istorija mena ir nemažai nuopuolių).

 

Nuopuolių, ir ne tik, apstu ir Lietuvos istorijoje. Antai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje iki XV amžiaus valstybės reikalus tvarkė ir bendruomenininkai, jie savo padėtimi buvo artimi vėliau susiformavusiam bajorų luomui. Vadinasi, visi gyventojų sluoksniai vienaip ar kitaip dalyvavo sprendžiant visus genties klausimus, juos sudarė absoliuti gyventojų dauguma. Vėliau jų ratas susiaurėjo.

XVI amžiuje tautos samprata įgavo politinį atspalvį. Feodalinėje visuomenėje priimti sprendimus galėjo tik didikai, kurie tapatino save su tauta (politinė tauta). Keliaklupsčiavimas prieš kaimynus vedė prie savasties praradimo, galop prie savęs tapatinimo su lenkais. Tai galų gale atvedė Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę prie žlugimo. Išorės priešai tik pasinaudojo krašte kilusia suirute.

Renesanso Lietuvoje bajorai, tapatindami save su tauta, ignoravo visus kitus gyventojų sluoksnius. Jie vadino save lietuviais, nors dažno gimtoji kalba buvo lenkų. Tada priskirti save tautai reiškė būti laisvu žmogumi, piliečiu, atsakingu už valstybės likimą. Kiti gyventojų luomai faktiškai priklausė aptarnaujančiųjų sferai. Vykstant demokratėjimo procesui etninė tauta virsta politine (jokia žmonių grupė netenka teisės tapatintis su tauta). Valdymas nustoja buvęs vieno kurio nors luomo privilegija. Buvusi luominė valstybė virsta pilietine valstybe. Politinės tautos sampratos ribos praplečiamos, kol laipsniškai priartėja prie etninės tautos. Tai ypač akivaizdu, kai lyginame vykusius procesus Lietuvoje Renesanso epochoje ir XX amžiuje.

 

Tėvynė ir valstybė

Kiekvienas žmogus gimsta tam tikroje vietoje. Ta vieta vadinama tėviške (gimtoji vieta, gyvenamieji namai, toji vieta, kurioje gyveno žmogaus tėvai). Tėvynės sąvoka platesnė. Ji reiškia gimtąjį kraštą plačiąja to žodžio prasme. Tėviškė yra jos dalelė. Ji susijusi su psichologiniais ir politiniais niuansais, bet nėra tiesiogiai susieta su žmogaus tautybe.

Tas pats kraštas gali būti skirtingų tautų atstovams tėvynė. Jie visi gali vienodai mylėti (ar neapkęsti) savo kraštą. Tėvynės, kaip ir tėvų, žmogus pats nepasirenka. Jis joje gimsta. Joje gauna tam tikrą gyvenimo patirtį, išsiugdo moralines vertybes, išmoksta gimtąją kalbą. Tėvynė yra tokia, kokia yra. Tik vėliau žmogus gali kai ką pakoreguoti.

Valstybė yra politinė institucija, turinti suteikti žmogui saugumo, ginti jo interesus. Be to, ir kiekvienas jos pilietis turi tam tikrų pareigų valstybei.

Valstybė nėra abstraktybė. Ji yra pačių žmonių kūrinys, padedantis realizuoti savo interesus. Žmogaus santykis su svetima valstybe kitoks negu su sava (jis jos nekūrė, ji jam primesta).

Jeigu gimtąją šalį okupuoja kita valstybė, įveda savo valdymo modelį, okupuotos šalies žmogus verčiamas atlikti jai tas ar kitas pareigas, tai žmogus neturi tai valstybei jokių teisinių ar moralinių įsipareigojimų. Nors asmuo prievarta verčiamas atlikti pareigas, pats žmogus turi apsispręsti, kaip jam elgtis vienoje ar kitoje situacijoje (svetima galybė gali nutraukti jėga gimtosios valstybės egzistavimą).

 

Todėl Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir teigiama, kad pavojaus atveju tėvynės gynimas – šventa kiekvieno piliečio pareiga. Pilietis privalo priešintis įsibrovėliams į savo kraštą, nelaukdamas viršesniųjų nurodymų, tačiau daug kas priklauso nuo žmogaus vidinio apsisprendimo. Neretai žmogus atsiduria ties riba.

Okupacinė valdžia reikalauja paklusnumo, tarnauti jos kariuomenėje, net duoti priesaiką. Jeigu žmogus atsisakytų tai atlikti, galėtų prarasti ir savo gyvybę. Šį jausmą patyrė daugelis Lietuvos žmonių. Prievarta išreikalautą priesaiką vargu ar galime laikyti tikra priesaika. Žinoma, tai – praeitis, bet niekada negalime būti tikri, kad ji nepasikartos.

Pilietiškumo samprata

Žmogus nėra niekas. Jis tiesiog yra, gimsta, gyvena, miršta. Kaip minėta, kiekvienas žmogus turi tėvynę, kaip ir tėvą, motiną. Tačiau ne kiekvienas asmuo turi savo valstybę, nors natūralu norėti ją turėti. Žmogus, sąmoningai ar ne, sieja save su tauta, pilietybe, religine bendruomene, socialine grupe. Nė vienas žmogus nenori būti vienišas (trokšta turėti šeimą, draugų ir t. t.). Tai ypač svarbu, atsakant į klausimą, koks žmogus yra?
 

Pilietybė yra politinė kategorija, teikianti žmogui ne tik tam tikras teises, bet ir tam tikras pareigas. Pilietybė susijusi su valstybe. Be to, ji – ir istorinė kategorija. Ne visais laikais pilietybė buvo vienodai suvokiama. Antikos graikui (helenui) pilietybė asocijavosi su miestu (poliumi), kurio laisvas narys jis buvo. Tada aiškiai suvokta, kas yra pilietis (atvykėlis iš kitų polių, nors buvo laisvas, neturėjo tų teisių, kurias turėjo piliečiai). Vėliau pilietybė neteko juridinio pamato. Atsirado valdiniai. Žmogus žinojo, kam yra pavaldus, tai yra valdinio sąvoka turėjo juridinę prasmę, kilusią iš viduramžių vasalinių santykių. Taip atsirado pareigos savo valdovui samprata. Valstybė imta tapatinti su valdovo tėvonija.

Tėvoniją valdovas galėjo padalyti sūnums, jos dalį kaip kraitį perduoti dukrai. Taip žmogus be jokių vidinių sukrėtimų staiga galėjo tapti kito valdovo valdiniu. Tada didesnę prasmę turėjo žmogaus religinė priklausomybė. Viduramžiais žmogus, paklaustas, kas jis yra, visų pirma pasakytų, kokio jis tikėjimo. Išgirstume: „aš katalikas“ arba „judėjas“ ar „musulmonas“. Vargu ar jis tada nurodytų savo tautybę. Dažnas tautybės net nesiejo su savo būtimi, nes ji tada praktinės reikšmės neturėjo. Skirtingomis kalbomis ar tarmėmis kalbančius žmones jungė bendri papročiai. Tačiau jeigu žmogus atsidurdavo kitatikių tarpe, jausdavosi svetimas, iš savos religinės bendruomenės sulaukdavo pagalbos. Kitaip tariant, atsidūręs toli nuo savo tėvynės, žmogus susirasdavo sau artimą terpę. Religiniai įsitikinimai iš krikščionių reikalavo padėti savo artimui (tada tautybė nebuvo svarbi). Tokiomis nuostatomis vadovavosi ir kitos religinės bendruomenės, o valdinio statusas kitame krašte atsidūrusiam žmogui naudos neatnešdavo. Tiesa, valdinio ir piliečio samprata skiriasi: valdinys tik vykdo gautus nurodymus, o pilietis pats priima sprendimus ir jaučia atsakomybę.

 

Pilietis yra valstybės šeimininkas. Tėvonijos šeimininkas – tėvūnas (monarchas), jos gyventojai – šeimynykščiai (taip pat tarnai ir vergai), kurie tik vykdo valdovo nurodymus, jaučia prieraišumą. O piliečiai nustato savo valdymo formas, valdžios struktūras.

Toliau analizuodami Lietuvos istoriją, akivaizdžiai matome, kaip pilietiškumo supratimo ribos plėtėsi. Pilietiškumas – tai ir žmogaus teisės. Baudžiauninkas negali jaustis piliečiu, nes jis neturi jokių teisių, jis negali dalyvauti valdant valstybę. Negali žmogus jaustis piliečiu ir autoritarinėje valstybėje, nes ten bet kokia iniciatyva baustina. Vadinasi, žmonės pilietines teises įgyja kovodami už jas. Bet viena yra turėti pilietines teises, o kita – jomis naudotis.

Patriotizmas – tai pasiaukojimas, meilė ir atsidavimas savo tėvynei. Pilietiškumas ir patriotizmas tarpusavyje susiję. Tačiau pilietiškumas ne visada sietinas su tautiškumu. Valstybės gali būti daugiatautės (JAV, Šveicarija), kur akcentuojamas pilietiškumas ir, galima sakyti, tapatinamas su tautiškumu. Vargu ar kada šveicaras pavadins save vokiečiu, prancūzu ar italu, nors viena iš tų kalbų yra jo gimtoji ( juk šveicarų kalbos kaip tokios nėra). Tačiau šiuo atveju visus šveicarus jungia bendra kultūra, politiniai įsitikinimai ir pilietinis jausmas.

Kitas dalykas yra valstybė, kurioje dominuoja viena kalba, viena tauta. Bet ir čia galime įžvelgti įvairių niuansų, pavyzdžiui, tarp Lietuvos lenkų ir lenkų Lietuvoje arba Lietuvos rusų ir rusų Lietuvoje. Valstybės pareiga ginti savo piliečius, kur jie bebūtų. Todėl natūralu, kad ir Rusijos vyriausybė gina savo piliečius. Tačiau visai kas kita, kai Rusija bando reikšti pretenzijas dėl Lietuvos rusų ignoruodama Lietuvos piliečių interesus.

 

Lietuvos lenkai, rusai ar kitų tautybių žmonės yra tokie pat Lietuvos piliečiai, kaip ir lietuviai. Jie naudojasi visomis tomis pačiomis teisėmis, kurias perima iš savo tėvų ar įgyja natūralizacijos keliu, tai yra savo valia, gyvendami Lietuvoje, įvykdę tam tikras sąlygas ir asmeniniu prašymu. Tuo pat metu Lietuvoje gyvena ir kitų valstybių piliečiai (lenkai, rusai, vokiečiai ir kt.), tačiau jie nėra mūsų šalies piliečiai, taigi jie vadintini Lietuvos lenkais, rusais ir pan. Nors kiekvienas žmogus laisva valia apsisprendžia, kuo jis save laiko.

Kiekviena tauta turi tik jai būdingų bruožų, charakterį. Tautiškumas – savitas ir nepakartojamas reiškinys. Sutikime, kad rusas ar lenkas ir lietuvis tam tikrais klausimais nesusišneka ne vien dėl kalbos barjero. Susiduriama su psichologiniu lietuviškumo ar rusiškumo, lenkiškumo fenomenu.

Pagrindiniai vadinamojo lietuviškumo bruožai susiformavo pagonybės laikais: jie suvokiami labiau jausmu negu apibrėžiami loginiais terminais, nors ir susiduriama su kai kuriomis aiškiomis lietuviškumo vertybėmis (kalba, tautosaka, tautodaile, žmonių apranga, mėgstamu maistu ir t. t.), tai yra požymiais, kuriais viena tauta skiriasi nuo kitos. Pagoniškoje Lietuvoje žmonės savaime suprato, kad žmogus yra savas, jei šneka ta pačia visiems suprantama kalba, išpažįsta tuos pačius dievus. O svetimas yra tas, kuris kitaip kalba ir garbina kitus dievus. Taip buvo skiriami savi ir svetimi žmonės.

 

Dažnai natūralūs dalykai neanalizuojami, jie priimami kaip savaime suprantami, nors per juos ir atsiskleidžia žmogaus pasaulėjauta ir pasaulėžiūra. Čekų istorikas Miroslavas Hrochas, nagrinėdamas tautų egzistencijos požymius ir žmogaus saviraišką, suformulavo koncepciją: a) tauta yra; b) tauta suvokia, kad ji yra; c) tauta realizuoja save, kurdama savo valstybę Žr. Miroslav Hroch, Obrodeni malych evropskych nąrodū, str. 36. .

Pirmuoju atveju nemąstoma apie savo egzistenciją, ji priimama kaip savaime duota. Tiksliau tariant, neiškyla saviraiškos klausimas (kiekvienu atveju epochos dvasia padeda žmogui atsakyti į klausimą, kas jis esąs). Tik tada jis (tauta) siekia sukurti savo valstybę, kuri yra aukščiausias savęs realizavimo požymis. Čia ir slypi M. Hrocho koncepcijos esmė.

Renesanso išvakarėse formavosi stiprios centralizuotos valstybės, kuriose gyveno skirtingų tautų ir religijų žmonės. Formuojantis daugiakonfesinėms valstybėms, atgijo piliečio samprata. Būti valstybės piliečiu reiškė būti jos patriotu. Dažnai tos pačios sąvokos nevienareikšmiškai suprantamos. Žmogus gali didžiuotis, kad yra tos valstybės pilietis ir ginti jos interesus, nesvarbu, kokios tautybės ir kokios religijos jis būtų.

Didžioje Lietuvos Kunigaikštystėje (LDK) lietuvių skaičius kito: kuo valstybė didėjo, tuo lietuvių procentas joje mažėjo, kol pagaliau lietuvių liko mažuma. Plėtėsi Lietuvos bajorų luomas. Jis pasipildė žmonėmis iš rytinės slaviškos kunigaikštystės dalies. Nepriklausomai nuo to, kokia kalba jie bendravo ir kokios tikybos jie buvo, vadino save lietuviais, turėjo vienodas teises. LDK tapo daugiatautė valstybė. Todėl Lietuvoje anksčiau negu monotautinėse valstybėse suvoktas skirtumas tarp pilietiškumo, tautiškumo ir religinės priklausomybės.

 

Kai kurių tautų kalboje terminas „tauta“ daugiareikšmis, pavyzdžiui, rusų kalboje „народ“ reiškia ir tai, ką mes suprantame kaip „tauta“, ir kaip „liaudis“. Prancūzai teisiškai neskiria tautiškumo nuo pilietiškumo. Lietuviai Lietuvos liaudimi vadino visus Lietuvos gyventojus, kurie tuo metu nepriklausė valdančiajam sluoksniui, nepriklausomai nuo vartojamos kalbos, religijos. LDK laikais didikai ir vadino save lietuviais, ir priskyrė tautai, nors retas iš jų mokėjo lietuviškai. Tada sąvokos „lietuvis“, „tauta“ ir „pilietis“ buvo suprantamos beveik vienodai. Tai kraštą vedė prie savasties praradimo.

Vėliau dingo ir valstybinis patriotizmas (Lietuvos savastis išnyko). Feodalinėje visuomenėje tauta buvo vadinami laisvi žmonės (didikai ir bajorai), bet ne visi krašto gyventojai. Tautiečio sąvoka tapo tolygi piliečio sampratai. Krašto autochtonai (lietuviškai kalbantieji) nebuvo laikomi tauta, nes jie nepriklausė valdančiajam luomui. Ir dar. Lietuvos didikai, iš kitų valstybių nusipirkę valdovų herbus, ieškojo savo kilmės už Lietuvos ribų, kad tik niekas jų netapatintų su jų pačių baudžiaunininkais paverstais tautiečiais. Tai vedė prie tautinio nihilizmo, kurio pradžia buvo jau pagoniškais laikais.

Pasak istorikės J. Kiaupienės Jūratė Kiaupienė, Mes, Lietuva: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorija XVI a. (viešas ir privatus gyvenimas), p. 303. , iki LDK žlugimo Lietuvos bajorai galėjo teigti: „Mes – Lietuva“. Jie tapatino save su tauta, valstybe, nors kalba jiems neturėjo reikšmės. Dar daugiau – jie ignoravo protėvių kalbą.

 

Lietuviškumo suvokimas

Dalis Lietuvos inteligentijos atstovų suvokė, kad valstybinis patriotizmas nėra identiškas tautiškumui ir ilgainiui, netekęs tautinio pamato, išblės (tautiškumas pradėtas sieti su pilietiškumu, kai susiformavo tautinės valstybės idėja), kad egzistuoja savita lietuvių tauta. Suprasta, kad Lietuvos valstybė gali būti ir nelietuviška, kad lietuviškumas yra taip pat vertybė, vėliau suvokta, kad reikia siekti tautinės valstybės. Šie dalykai buvo apmąstomi ir LDK, ir Prūsijos Lietuvoje. Tuo metu iškilo tokios asmenybės kaip Mikalojus Daukša (1523–1613) ir Jonas Bretkūnas (1536–1602). Jie savo pateikiamomis tiksliomis tautos definicijomis pralenkė amžininkus Vakarų Europoje, kur ši problema nebuvo įgijusi tokio aktualumo kaip Lietuvoje.

Pasak M. Daukšos, tauta – tai žmonės, gyvenantys vienoje teritorijoje, turintys bendrus papročius bei šnekantys ta pačia kalba:Kurgi yra pasauly tauta, – klausė M. Daukša, –

tokia menka ir niekam verta tauta, kuri neturėtų savo trijų įgimtų dalykų: savo žemės, papročių ir kalbos? Visų amžių žmonės vartojo savo gimtąją kalbą, rūpinosi jos išlaikymu, gražinimu ir platinimu. Nėra tokios menkos tautos, nėra tokio mažo žemės sklypo, kur nevartotų savo gimtosios kalbos, kuria paprastai rašomi įstatymai, kuria rašoma savo ir kitų šalių istorijos, kuria svarstomi visi krašto reikalai, kuria gražiai ir padoriai atliekami reikalai bažnyčioj susirinkimuose ir namie; pati gamta viso to moko. Mikalojus Daukša, Postilės. Prakalbos, p. 33–34.
 

M. Daukša pabrėžė, kad gimtosios kalbos atsisakymas kelia didžiulį pavojų tautos egzistencijai:

Juk tautos laikosi ne žemės derlingumu, ne apdarų įvairumu, ne apylinkių smagumu, ne miesto ir pilių tvirtumu, bet vien vartojimu savo gimtosios kalbos, kuri kelia ir stiprina pilietiškumą, santaiką, vienybę ir brolišką meilę. Kalba yra bendras ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, viešpatysčių sargas. Ten pat, p. 34.

Taigi M. Daukša aiškiai suvokė pagrindinius tautiškumo elementus ir kvietė juos puoselėti.

Būtent tokios problemos kilo pasirašius Liublino uniją. Tada Lietuvos piliečių sąmonėje vyko skilimas: vieni orientavosi į bendras valstybines vertybes, integravimąsi į lenkų kultūrą, kiti išliko LDK patriotai, jiems valstybinis patriotizmas reiškė ne ką kita, kaip prisirišimą prie jų valdomos valstybės (unija varžė jų savarankiškumą, jiems savos kultūros savasties, kalbos klausimai buvo antraeilis dalykas). Visiems geriausiu atveju rūpėjo nesusitapatinti su Lenkija, išsaugoti kai kuriuos valstybingumo atributus, bet ne tautinį identitetą (jie jo tiesiog nesuvokė). Ėmė formuotis valstybinis mąstymas, pradėtas suvokti valstybės savitumas, tai nesiejama su religija, formuojasi pilietiškumo samprata. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje vartojami terminai „Lietuva“ ir „lietuviai“ įgijo labiau politinį atspalvį negu etninį, ko negalėjo būti Prūsijos Lietuvoje.

 

Rytų Prūsijos lietuviai, neturėję savos valstybės, anksčiau negu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojai pajuto savo etninį savitumą, suprato raštijos gimtąja kalba svarbą. Jie suprato, kad kraštą, skirtingai nei LDK, valdo užkariautojai (kitataučiai) ir jų palikuonys. Skirtumas buvo akivaizdus. Čia anksčiau negu kitur suvokta lietuviškumo problema. Neatsitiktinai 1547 m. Karaliaučiuje pasirodžiusi pirmoji lietuviška knyga buvo skirta visiems lietuviams, gyvenantiems tiek Rytų Prūsijoje, tiek Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Ir buvo visai nesvarbu, iš kurios lietuvių gyvenamos srities kilę knygos rengėjai.

Rytų Prūsijoje anksčiau negu LDK suvoktas lietuvybės fenomenas, imta kalbėti apie Lietuvą ir visą Lietuvą. Čia plačiau ir drąsiau viešajame gyvenime pradėta vartoti lietuvių kalba negu LDK. Būtent Prūsijoje lietuviais vadinti tie žmonės, kurie kasdieniame gyvenime vartojo lietuvių kalbą, tiksliau tariant, iš tikrųjų buvo lietuviai. Deja, LDK lietuviais save vadino dažniausiai lietuvių kalbos nemokėjusi diduomenė, kuriai svetima lietuvių tautosaka, tautodailė, grožio pajauta. Rytų Prūsijos lietuviai manė, kad abiejose Nemuno pusėse gyvena tie patys lietuviai. Tai rodo ir J. Bretkūno bei P. Ruigio kūryba ir veikla.

J. Bretkūnas į lietuvių kalbą vertė Bibliją, ir skyrė ją visiems lietuviams. Tai byloja jo laiškai, ypač rašyti Prūsijos kunigaikščiui Jurgiui Frydrichui. Laiškuose J. Bretkūnas samprotavo apie Lietuvos bažnyčią, kurioje būtų vartojama lietuvių kalba. Kalbėdamas apie Lietuvos bažnyčią, jis kalba ir apie Rytų Prūsiją, ir vakarinę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dalį. Abiejų valstybių teritorijoje gyvenantiems lietuviams J. Bretkūnas troško rašyti lietuviškai: „Taip pat ir karališkoje [Lietuvos] dalyje, kiek man žinoma, iki šiol lietuvių kalba nebuvo parašyta nė menkiausios knygelės“ Jonas Bretkūnas, Rinktiniai raštai, p. 321. .

 

Lietuvos bažnyčia J. Bretkūnui – tai visa Lietuva abipus Nemuno. Todėl jis stengėsi įtikinti Prūsijos kunigaikštį, kad Biblijos vertimas labai reikalingas visiems lietuviams. J. Bretkūno manymu, jeigu kunigaikštis paremtų tokią iniciatyvą, galėtų išplėsti savo įtaką tai Lietuvos daliai, kuri yra ir anapus valstybinės sienos.

Atsižvelgiant į tai, kad lietuvių bažnyčia, ypač šioje Prūsų kunigaikštystėje, iki šiol neturėjo savo kalba biblijos, Dievas nukreipė mane savo garbei ir bažnyčios naudai ją išversti iš garsiojo pono Liuterio vertimo į lietuvių kalbą Ten pat, p. 324. .

Taip J. Bretkūnas pabrėžė būtinybę turėti raštiją gimtąja lietuvių kalba.

Panašiai mąstė Pilypas Ruigys (1675–1749), Liudvikas Rėza (1776–1840) ir kiti Rytų Prūsijos lietuvių raštijos darbininkai.

P. Ruigys, žymus lietuvių tautosakininkas ir žodininkas, lietuvių kalbos tyrinėtojas, studijavo Karaliaučiaus universitete. Savo požiūrį į kalbą jis išdėstė veikale Lietuvių kalbos kilmės, esmės ir savybių tyrinėjimas. Tyrinėtojui labiausiai rūpėjo trys klausimai: pirmas – lietuvių kalbos kilmė ir jos ryšys su kitomis kalbomis; antras – kalbos esmė ir trečias – kalbos savybės. P. Ruigys rinko ir skelbė lietuvių liaudies dainas, kurios vėliau labai išpopuliarėjo. Jam nuolat rūpėjo išsiaiškinti, koks yra ryšis su anapus Nemuno gyvenančiais žmonėmis. P. Ruigys vienas iš pirmųjų suprato visų lietuvių etninį bendrumą. Išvadas jis padarė po savo išvykos į Kauną, kurios metu jis rinko ir studijavo lietuvių tautosaką. Jo nuomone, abipus sienų šnekama ta pačia kalba, kas byloja, kad jie priklauso tai pačiai tautai. P. Ruigys, išskirdamas lietuvių kalbą ir papročius iš kaimyninių tautų tarpo, pastebėjo sąsajas tarp įvairių lietuviškų regionų: ir Rytų Prūsijoje, ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Čia ir ten, pasak jo, dainuojamos tos pačios dainos, panašūs papročiai. Taip manyta ir XIX amžiuje.

 

L. Rėza mąsto apie vieningą Lietuvą. Jis kalba apie tuos laikus, kada Lietuva buvo savarankiška, nors tada Karaliaučiaus kraštas ir nebuvo tos valstybės dalis. Kai Lietuva buvo „valdoma savo didžiųjų kunigaikščių, ji kadaise buvo politiškai savarankiška“ Žr. Liudvikas Rėza, Lietuvių liaudies dainos, p. 331. . Taip formavosi lietuviškumo samprata, suvokiant, kad lietuviškumas skiriasi nuo vokiškumo, lenkiškumo ir panašiai. Prūsijos lietuviams rūpėjo ne pilietiškumas, o lietuviškumas. Kitaip tariant, nykstant senajam Lietuvos patriotizmui, svarbiausia tapo tautiškumas, be kurio nesuvokiama šiandieninė Lietuva.

Bene svarbiausias išorinis tautos skiriamasis bruožas yra kalba. Nacionalinėse valstybėse ji vartojama ir viešajame gyvenime (valstybinėse įstaigose, teismuose, kulto įstaigose, literatūroje), ir žmonėms bendraujant (šeimoje, su draugais, kaimynais). Daugianacionalinėse valstybėse juridines teises turi arba visos kalbos, arba tik kai kurios. Tačiau ir lygias teises turinti, bet mažiau paplitusi kalba viešajame gyvenime savo pozicijas ilgainiui užleidžia kitai kalbai. Žmogaus pasaulėjauta priklauso ne tik nuo čia suminėtų dalykų, bet ir nuo savybių, kurias sąlygoja charakteris, klimatinės sąlygos, psichologinė nuostata, tradicijos, kurios palaiko tautų gyvybingumą. Tai pabrėžė ir J. Bretkūno amžininkas Mikalojus Daukša, LDK katalikų kunigas.

J. Bretkūnas ir M. Daukša gyveno skirtingomis sąlygomis: pirmasis – svetimųjų valdomame krašte, antrasis – savojoje valstybėje.

XIX amžiuje Rytų Prūsija tapo pagrindiniu lietuvybės traukos centru. Įsigalėjo nuostata, kad vienas iš svarbiausių tautiškumo požymių yra kalba, atsiribota nuo senos lietuvio ir tautos sampratos. Ėmė bręsti įsitikinimas, esą lietuviai – valstiečių tauta. Ši nuostata ne be pagrindo: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikai patys atsisakė lietuvybės, o Prūsijos Lietuvoje jie iš tikrųjų buvo svetimtaučiai.

 

Prieš lenkakalbę bajoriją iškilo problema arba galutinai susilieti su lenkais, arba apsispręsti būti lietuviu. Tą procesą išsamiai nagrinėjo iš lenkiškai kalbančių žemaičių bajorų kilęs Romanas Bytautas (1886–1915), išmokęs lietuvių, kaip jis pats sakė, protėvių kalbą. Jis tapo subtiliu minėto proceso analitiku. Tada susiformavo nepriklausomos Lietuvos, lietuviškos valstybės atstatymo idėja.

Išplėtota diskusija reikalavo atsakymo į klausimą, kokia turėtų būti valstybė (tautinė ar daugiatautė). Aptarinėjant šias problemas, neišvengiamai iškilo klausimas, kas yra tauta, liaudis, kokie tų reiškinių požymiai. Praėjus šimtmečiams tarsi sugrįžta prie tos problemos, kuri buvo iškelta Renesanso epochoje (M. Daukša). Vėliau tautos sąvoka vartota, tiktai neieškota jos apibrėžimo. Palaipsniui ėmė blėsti bajoriškos tautos samprata. Tai ne vien teorinė problema.

Romanas Bytautas tyrinėjo kalbą, kuri, jo nuomone, yra ne kas kita, kaip „kolektyvinės valios“, „tautinės dvasios“ pasireiškimas. Dominuojanti R. Bytauto kūrybos problema – tauta, jos egzistavimo požymiai. Jam magėjo į kalbos dalykus pažvelgti filosofo akimis.

1908 m. R. Bytautas parašė straipsnį Šis tas iš lietuvių kalbos filosofijos. Jo nuomone, kalbos raida sutampa su tautos kultūros istorija, atspindi tautos santykius su pasauliu ir mąstymo būdą. Tai jis gvildeno ir darbe Tauta ir tautiška sąmonė (1912). R. Bytautas analizavo žmonių sąmonėje vykstančius pokyčius. Tada garsiai skambėjo: Mes lietuviai, kas tie lietuviai, kuo jie skiriasi nuo kitų. Iškeliamos tokios vertybės kaip kalba ir kultūrinė tradicija. 1913 m. jis rašė: „Vienas žymiausių apsireiškimų mūsų laikų kultūringos žmonijos gyvenime yra nacionalizmas – numylėjimas gimtosios tautos, stengimasis ją išlaikyti ir plėtoti jos ypatingą kultūrą“ Romanas Bytautas, „Tauta ir tautiška sąmonė“, p. 111. .

 

Esminiu tautos atributu R. Bytautas laikė kalbą. Pasak jo,

tauta yra kuopa žmonių, suvienytų dvasiško tvėrimo interesais, kurie kyla bendrinės kalbos, kaipo kolektyvaus dvasiško veikimo organo, pamatu. Per kalbą įvyksta žmonių dvasiškas bendradarbiavimas… […] Galima sakyti kalbą esant žmonijos dvasiško veikimo pamatu, ant kurio išauga visuomenės organizacija ir visa jos kultūra Ten pat, p. 111–112. .

R. Bytauto nuomone, kalba yra tautos saviraiškos forma, sudaro jos kultūrinio bendravimo pamatą (vien pilietiškumo sampratos nepakanka). Jis analizuoja tautos egzistencijos požymius: „Objektyviai tautiečiai yra susiję tūkstančiais ryšių: jie visi kalba, kad ir tarmiškai, bet tos pačios kalbos – motinos tarmėmis, jų mintys gimsta ir plėtojas tomis pačiomis formomis“ Ten pat, p. 116. .

Tautos skiriasi ir savo kultūra. Kiekviena tauta turi ypatingą savo raštiją, meną, poeziją, mitologiją. Tai perimama iš kartos į kartą ir sudaro tautos dvasinį fondą, kurį kiekvienas perduoda savo palikuonims.

Tautos ribose susitveria kultūros tradicija. […] Tautiečius vienija bendrinė kalba, bendrinė raštija ir menas, kurie peni jų dvasią, ir augina, apskritai, bendrinė kultūra, po kurios įtekme išaugo jų visų dvasiška asmenybė. Ten pat, p. 112.
dėsto savo mintis R. Bytautas.

Tautos egzistencija, anot R. Bytauto, priklauso ir nuo sąmoningumo: „Tautiškas susipratimas reikalingas ne tik tautiečių bendrybės numanymo, bet taip pat žinojimo jų tautiško savotiškumo, atskirumo nuo kitataučių.“ Jis teigia, kad tauta, prarasdama savo kalbą ir kultūrą, netenka savasties, tampa tos tautos, kurios priėmė kalbą, dalimi, kitais žodžiais tariant, asimiliuojasi. Ypač šis tautų maišymasis buvo būdingas viduramžiais, kada visos krikščioniškos tautos integravosi į vieną kultūrą.

 

R. Bytautui rūpėjo išsiaiškinti, kodėl nyko lietuvių tauta, kodėl jos vadinamieji valdantieji sluoksniai atitolo nuo tautos kamieno. Tai – objektyvus procesas, būdingas ne tik lietuviams. Bėgant metams keitėsi ir žmonių tarpusavio santykiai pačioje tautoje. Tautos tarsi skilo. Viena tautos dalis atitrūko nuo kitos; bajorai nutauto dėl savo klasinio egoizmo.

„Aristokratas jautėsi kitos tautos sąnariu. Jis kalbėjo svetima liaudžiai kalba, bet tai buvo jo minčių pasaulė, kurioj jis gimė ir augo“, – pastebėjo R. Bytautas.

Priimti liaudies kalbą ir skelbti jos tautišką atgimimą, reiškė jam išsižadėti savo tautystės. […] Jo socialinė padėtis baudžiavos laikais suteikdavo jam visišką poelgių laisvę ir progą be kliūčių tenkinti savo geidulius: tai buvo valdinių mužikų despotas Romanas Bytautas, „Tauta ir tautiška sąmonė“, p. 25. .
Ir šitie vadinamieji prasčiokai tapo atgimstančios ir valstybingumą atkuriančios Lietuvos vedliais.

Prasidėjus tautiniam sąjūdžiui, despotų psichologija negalėjo tuoj išnykti, nes šeimos tradicija neleido apleisti tėvų kultūros. Neleido to daryti ir klasinė puikybė (pasididžiavimas), mat savo kultūrą ir savo vartojamą kalbą dykūnas laikė socialinės viršenybės simboliu. Išsižadėti jų aristokratui atrodė tas pat, kas nusižeminti, prilyginti save mužikams. Žodžiu, pereiti į kitą socialinį sluoksnį, suprasti jo pozicijas reikėjo didvyriškumo, o jo daugeliui ir trūko, teigė R. Bytautas.

XIX amžiuje lietuvybė tapo vertybe, suvoktas aiškus skirtumas tarp tautiškumo (lietuvybės), pilietiškumo, konfesionalumo. Šios idėjos paskatino siekti sukurti savo valstybę, kurios šeimininkai būtų patys lietuviai, tiksliau, jos gyventojai, apsisprendę kurti Lietuvos valstybę. Su pasišventimu Lietuvos valstybingumą 1918–1920 metais gynė kaimo berneliai, o ne bajorai. Tada ir buvo pakloti lietuvybės pamatai, suvokta savos valstybė svarba, tik nepavyko jos išsaugoti. Šiandien turime analizuoti ir priežastis, kodėl taip įvyko, ir jų ateityje nekartoti. Svarbu suprasti, kad mūsų šventa pareiga ginti tai, kas tada buvo sukurta.

 

Globalizmas ir pilietiškumas

Patriotizmas – tai atsidavimas, meilė, pasiaukojimas savo tėvynei. Žmogus tuo pat metu negali būti priešiškų valstybių patriotas. Tačiau jis turi suprasti kitų tautų siekius, stengtis sugyventi.

Sunku valstybėms išgyventi priešų apsuptyje. Tuomet santykiai priklauso nuo to, kaip tuo metu atsižvelgiama į valstybių interesus. Todėl prisiminkime ir mokykimės iš Lietuvos ir Lenkijos XX amžiaus pirmosios pusės istorijos.

Tarpukario Lietuvos tragedija ta, kad ji negalėjo atsiremti į savo kaimynus. Iš rytų ir pietų ją supo Lenkija, iš vakarų – Vokietija. Su Lenkija neturėta net diplomatinių santykių. Kaip žinoma, j kėsinosi į Lietuvos teritoriją. Galime guostis, kad parodėme politinę išmintį, kai hitlerininkai pasiūlė prisidėti prie jų ir jėga atgauti Vilniaus kraštą. Mūsų vyriausybė puikiai suvokė, kad Vokietija taip pat nereiškė mums simpatijų ir troško mūsų teritorijos aneksijos. Šiaurėje buvo Latvija, bet ir ši buvo linkusi labiau į Lenkijos, negu į mūsų pusę. Panašiai buvo ir su Lenkija. Apie jos santykius su Rusija (Tarybų Sąjunga) ir Vokietija neverta net kalbėti.

Lenkijos pietuose buvo Čekoslovakija, į kurios teritoriją Lenkija kėsinosi. Kai 1938 metais Lenkiją užpuolė Vokietija, lenkai įsijungė į Čekoslovakijos dalybas ir atsiplėšė Tešino sritį (dabar – Slovakija). Tuo pat metu Lenkija pateikė ultimatumą Lietuvai, reikalaudama atsisakyti pretenzijų į Vilniaus kraštą. Todėl nieko nuostabaus, kai po metų pati Lenkija tapo agresijos auka, jai taip pat nebuvo iš kur laukti paramos. Šios nuoskaudos ilgam paliko čekų, slovakų, lietuvių sąmonėje. Panašūs faktai byloja, kad jokia šalis stipriųjų paunksnėje negali likti vieniša. Tam kuriamos tokios valstybinės gynybinės organizacijos kaip NATO.

 

1938–1940 metais nacių ir bolševikų agresijos metu likom vienui vieni. Tai buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios optimalaus sprendimo negalėjo būti: ginkluotas pasipriešinimas būtų pareikalavęs gausybės aukų, o rezultatas vargu ar būtų kitoks. Tik moraliai galėtume sau pasiteisinti, esą aukų vis tiek neišvengta, o pasauliui parodytume, kad nors esame ir nedidelė valstybė, bet okupantams priešinamės.

Valstybinį mąstymą lemia geografinė padėtis (geopolitika) ir istorinė šalies patirtis. Tai akivaizdu ir tyrinėjant Lietuvos požiūrio į savo krašto santykius su kitomis valstybėmis bei gynybinėmis struktūromis pokyčius. Kiekvienas laikotarpis diktuoja savo sąlygas. Politikai ne visada gali sakyti, ką galvoja, aplinkybės verčia juos koreguoti savo viešuosius pareiškimus. Ne laiku pasakyti įtakingo asmens žodžiai gali turėti kalbamam judėjimui liūdnų pasekmių, nors išsakyta mintis ir reikštų tikruosius judėjimo siekius. Tai būtina prisiminti ir analizuojant Lietuvos valstybingumo atkūrimą bei jo įtvirtinimą, turime matyti įvykusius mūsų politinio mąstymo, ypač šalies gynybos atžvilgiu, pokyčius.

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime priimtuose dokumentuose bei delegatų kalbose nebuvo nė mažiausios užuominos apie Lietuvos polinkį į NATO bei kitas gynybines struktūras. Tačiau suvažiavime ne kartą buvo pabrėžiama tautų apsisprendimo teisė. Tai viešai neprieštaravo oficialioms deklaracijoms. O sąjūdininkams ji reiškė teisę atkurti savo valstybingumą.