Delegatų kalbų potekstėse aiškus nepriklausomybės troškulys, tikėta, kad tai įvyks netolimoje ateityje, tačiau net radikaliausiose kalbose neužsiminta apie būsimas gynybines struktūras, tiesiog apie jas nemąstyta. Svarbu buvo atkurti savo valstybingumą, net Varšuvos paktas nekritikuotas. Reikalauta tik vieno – pasmerkti Ribentropo ir Molotovo suokalbį, kuris ateities politikai turėtų didelę reikšmę.

Persitvarkymo Sąjūdžio programos „Bendrųjų nuostatų“ 2-as paragrafas skelbė: „Sąjūdis laiko neteisėtais Ribentropo ir Molotovo 1939 m. paktus su papildomais protokolais ir visus jų padarinius Lietuvos suverenitetui“ Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis: steigiamasis suvažiavimas, 1988 m. spalio 22–23 d., p. 203. . Šis reikalavimas neprieštaravo oficialiai M. Gorbačiovo viešumo politikai, nors, manytina, jos pradininkas nesuvokė tos politikos pasekmių pačios imperijos egzistencijai. Todėl valdžia negalėjo imtis sankcijų prieš tokių pareiškimų autorius. Tačiau, kai suvažiavimo delegatas R. Paulauskas nedviprasmiškai pasiūlė apsispręsti, „ar mes Sąjungoje, ar ne?“ Ten pat, p. 169. , salėje kilo triukšmas, dalis delegatų apšaukė jį provokatoriumi, nors daugelis delegatų patys taip galvojo.

Suvažiavime priimtoje Sąjūdžio programoje aiškiai suformuluoti demokratinės konfederacinės valstybės principai, neretai apeliuojama į V. Lenino autoritetą. Taigi atrodytų, kad pritarta buvimui atnaujintoje Sovietų Sąjungoje stipriai išplečiant Lietuvos TSR teises. Toliau programoje sakoma: „Sąjūdis yra už tai, kad Lietuvos TSR nebūtų dislokuotas, saugomas ir gaminamas masinio naikinimo (branduolinis, cheminis ir kt.) ginklas, kad būtų laikomasi viešumo dėl Respublikoje dislokuotų karinių pajėgų“ Ten pat, p. 207. . Taigi be jokių užuolankų pasakyta, kad mūsų teritorijoje neturėtų būti masinio naikinimo ginklų. Šis reikalavimas dar aiškiau išdėstytas programos IX skyriuje („Lietuva turi tapti Europos nebranduolinės zonos dalimi“ Ten pat, p. 215. ). Šiai koncepcijai susiformuoti tiesioginį psichologinį poveikį turėjo Černobylio tragedija. Dėl to ji bent viešai negalėjo traumuoti imperijos vadovybės ir ši negalėjo to jaudulio paneigti.

 

Tuo pat metu Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas priėmė ir kitą ne mažiau reikšmingą rezoliuciją „Dėl Lietuvos TSR teritorinių ginkluotųjų pajėgų“, kurioje pasakyta: „Lietuvos jaunimas turi turėti galimybę atlikti karinę tarnybą gimtajame krašte, daliniuose, kur būtų lygiateisiškai vartojamos lietuvių ir rusų kalbos“ Ten pat, p. 231. . Ši nuostata iš esmės neprieštaravo SSRS konstitucijai, nors jos potekstėje slypėjo mintis turėti savo kariuomenę. Todėl nieko nuostabaus, kad pirminiuose Sąjūdžio dokumentuose nėra reikalavimų išvesti iš Lietuvos teritorijos sovietinę armiją (apie okupacinės kariuomenės išvedimą prabilta tik paskelbus Valstybės atkūrimo aktą).

Šiandien nesunku suprasti, kokių pasekmių turėtų Lietuva, jeigu Persitvarkymo Sąjūdžio programoje būtų užsiminta apie įstojimą į NATO bei kvestionuota Varšuvos gynybinė sutartis. Neabejotina ir tai, kad, kol Lietuva oficialiai buvo SSRS sudėtyje ir kol mūsų nepriklausomybė nebuvo pripažinta, NATO šalys po tokio pareiškimo nuo mūsų atsiribotų ir paliktų imperijai laisvas rankas. Tokios įvykių sekos reikalavo politinės išminties logika ir tuometiniai Vakarų valstybių interesai, su kuriais būtų neprotinga nesiskaityti.

Neteko aptikti jokių šaltinių, kad tada kas nors Lietuvoje gvildentų krašto gynybos perspektyvas. Apie būsimą valstybės gynybos koncepciją nediskutuota nei viešai, nei užkulisiuose. Čia nebuvo vien taktikos reikalas, nors ir taktika vadino ne antraeilį vaidmenį. Protingas politikas privalo žinoti, ką reikia kada sakyti. Kartais geriau, kai apie tikruosius tikslus prabyla ne toks garsus politikas. Taip Steigiamajame suvažiavime vertintina ir delegatų reakcija į R. Paulausko kalbą, kai paviešinta tai, apie ką buvo mąstyta kuluaruose, nors kai kam pasirodė, kad jis per anksti prabilo apie tikruosius Sąjūdžio tikslus. Tačiau panašios kalbos ruošė Lietuvos gyventojus būsimai nepriklausomybės paskelbimo akcijai. Tai akivaizdu analizuojant tolesnę įvykių raidą mūsų krašte.

 

Nepraėjus ir keliems mėnesiams nuo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo, užregistravus kandidatus į SSRS liaudies deputatus, be užuolankų buvo paskelbta, kad Sąjūdžio tikslas – atkurti Lietuvos valstybingumą. Toks savo tikslų atskleidimas tapo būtinas, ko anksčiau, tai yra steigiamojo suvažiavimo metu, dar negalėjo sau leisti Sąjūdžio lyderiai. Jų santūrumas tada valdžios akyse tarsi buvo atsvara radikalizmui.

Nors Sąjūdis nepriėmė jokių programinių dokumentų apie atkurtos valstybės gynybinę koncepciją, atrodytų, daugumas sąjūdininkų buvo neutraliteto šalininkai. Manyčiau, Lietuvos valstybės kūrimosi metu, juolab to vyksmo išvakarėse, niekam į galvą nešovė mintis, kad po dešimtmečio Lietuva priartės prie NATO. Čia ne vien taktikos sumetimai. Tada nejausta tokio poreikio Kad nebuvo jokios mūsų karinės doktrinos, akivaizdu ir iš Vytauto Landsbergio prisiminimų knygos Lūžis prie Baltijos. Politinė autobiografija, p. 341. , jau nekalbant apie tai, kad tokios kalbos būtų atitolinusios nepriklausomybės atgavimą.

Daugumas sąjūdininkų Lietuvą suvokė kaip nepriklausomą, demokratinę, nesijungiančią į jokius blokus valstybę. Daug kam idealas buvo Šveicarijos gynybinė koncepcija, pamirštant, kad Lietuva – ne Šveicarija, kurios gynybinė koncepcija formavosi šimtmečius ir kad jos yra kitokia geografinė padėtis bei istorinė patirtis, kad prieš šimtmečius susiformavo pilietinė visuomenė su aiškia pilietinės atsakomybės pajauta.

 

Paskelbus savo valstybingumo atkūrimą, mąstyta, kaip jį apsaugoti. Tai buvo ne vieno kurio nors politiko, o visos tautos siekis (veikė tautos savisaugos instinktas ir juo paremta intuicija). Taip Lietuvos Respublikos konstituciniame akte „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“ 3-jame straipsnyje pasakyta: „Lietuvos Respublikos teritorijoje negali būti jokių Rusijos, Nepriklausomų Valstybių Sandraugos ar į ją įeinančių valstybių karinių bazių ir kariuomenės dalinių“ Lietuvos Respublikos Konstitucija, p. 117–118. .

Iš šio ir kitų konstitucinių aktų logiška manyti, kad šalys, nepaminėtos 3-jame straipsnyje, gali turėti Lietuvos teritorijoje savo bazių, vadinasi, Lietuva galės būti kitų blokų narė, tarp jų ir NATO, nors apie tai neužsimenama, tačiau juridiškai buvo parengta į Vakarų gynybinius blokus orientuojamoji bazė. Bet tokios potekstės tada neįžvelgė Rusijos politikai (bent toks argumentas nebuvo keliamas).

Tada, matyt, ir Rusijos politikai nė nepagalvojo, kad Lietuva ir kitos Baltijos šalys galėtų tapti NATO narėmis. Priešingu atveju Rusijos reakcija būtų buvusi žaibiška, nes toks mūsų žingsnis būtų nepriimtinas Rusijos piliečiams, kuriems nuo amžių diegta, kad Vakarai – Rusijos priešai, o NATO blokas – agresijos prieš Rusiją židinys. Jei tada Rusijai būtų žinomi tokie mūsų ketinimai (jie ir nebuvo suformuluoti), vargu ar būtų išvengta karinės invazijos į mūsų kraštą.

 

Lietuvos politikai neveidmainiavo ir jokių užkulisinių žaidimų nežaidė ir, be abejo, NATO taip pat nepuoselėjo vilčių į savo gynybinę sistemą įjungti Baltijos šalis. O Rusijos politikai po mūsų valstybingumo pripažinimo nuolat primindavo mums apie savo buvimą, negalėjo įsivaizduoti tokios Lietuvos, kurioje jie negalėtų šeimininkauti. Kai Lietuva ėmė priešintis, buvo daromas politinis ir ekonominis spaudimas.

Nacionalinis saugumas lėmė ir naujus reikalavimus. Tai vertė Lietuvos politikus savo nacionaliniam saugumui ieškoti garantijų. Iš Rusijos Dūmos nuolatos skambėjo ir skamba grasinimai Lietuvai, pretenzijos dėl jos teritorinio vientisumo. Todėl be išlygų galime teigti, kad Lietuvą į NATO pastūmėjo Rusija, nors toks teiginys skamba ir paradoksaliai. Lietuvai, kaip ir kiekvienai valstybei, būtina užtikrinti savo saugumą, todėl ieškota sąjungininkų. Politikoje neretai tenka veikti spontaniškai prisitaikant prie naujai iškilusių problemų bei sugebėti naują situaciją nukreipti naudinga savo kraštui vaga.

Imperiškai mąstantys Rusijos piliečiai negalėjo ir negali susitaikyti su mintimi, kad Lietuva ir kitos buvusios jos sudėtyje tautos tapo suverenios valstybės. Jie neišvengiamai daro spaudimą savo vyriausybei (o ji negali nesiskaityti su visuomenės nuotaikomis), o Rusija savo ruožtu nuolat spaudžia mūsų valstybę, reikalaudama iracionalaus sienų ratifikavimo. Logiškai mąstant atrodytų, kad ši sutartis labiau reikalinga Rusijai, nes iki šiol teisiškai neįforminti Antrojo pasaulinio karo padariniai. Juk Karaliaučiaus kraštas – Rusijos karo grobis, į kurį Rusija neturi jokių istorinių teisių.

 

Kita vertus, Helsinkio susitarimas nekvestionuoja dabartinių valstybių sienų. Lietuva tam pritaria. 1997 m. spalio mėn. Lietuvos Respublikos Prezidentas A. Brazauskas ir Rusijos Federacijos Prezidentas B. Jelcinas pasirašė sutartį dėl Lietuvos ir Rusijos sienų nustatymo.

Rusija pasirašė sienų demarkavimo konvenciją. Deja, Rusijos Dūma šią sutartį ratifikavo tik 2003 m. gegužės 21 d. Tačiau dabar dėl imperinių Rusijos sluoksnių mąstysenos Lietuva negali jaustis saugi, todėl jai nieko kito nelieka, kaip ieškoti savo saugumo garantų. To reikalauja mūsų istorinė patirtis ir Rusijos geopolitinių interesų analizė.

Istorinė patirtis

Iki šiol Rusija ir Vokietija savo veiksmus grindė stipriojo teise, nuolat kėsinosi į Lietuvos suverenitetą, pažeidinėjo anksčiau prisiimtus įsipareigojimus. Tai ypač akivaizdu tyrinėjant XX amžiaus pirmosios pusės Lietuvos santykius su Rusija ir Vokietija.

Atkūrus Lietuvos valstybingumą 1918 metais tarp šių valstybių ir Lietuvos klostėsi draugiški santykiai. Jos pirmosios pripažino Lietuvos valstybės atkūrimą de facto ir de jure. Atrodė, kad su šiomis valstybėmis nusistovės ilgalaikiai draugiški santykiai.

 

1926 metų rugsėjo 28 d. Sovietų Sąjunga ir Lietuva pasirašė Nepuolimo sutartį, pagal kurią įsipareigojo gerbti Lietuvos suverenumą, teritorinį integralumą ir neliečiamybę. 1933 metų liepos mėnesį ši sutartis buvo papildyta naujais punktais, kurie aiškiai apibrėžė agresijos sąvoką. Sovietų Sąjungos iniciatyva sutartyje buvo parašyta, kad užpuolike laikoma ta šalis, kuri nepaskelbusi karo įsibraus į kitos šalies teritoriją. Atrodė, viskas aišku, Lietuva patikėjo Rusijos sąžiningumu ir nuoširdumu, už ką jai teko brangiai sumokėti.

1940 m. birželio 15 d. į Lietuvos teritoriją įžengė Raudonosios armijos padaliniai kurti tarybinės santvarkos. Šis veiksmas ir kai kurie dabartinės Rusijos politikų ir visuomenės veikėjų pareiškimai dėl karčios istorinės patirties neleidžia pasitikėti Rusija. Nenuramina tai, jog oficialūs Rusijos sluoksniai vaizduoja esą Lietuvos draugai. Galbūt taip ir yra. Bet kur garantija, kad padėtis nepasikeis ateityje, jei Rusijos nacionalbolševikai ir liberalai demokratai neatsidurs prie tos valstybės, kuri kvestionuoja Lietuvos valstybingumą, vairo. Negalime pamiršti, kaip ilgai tęsėsi mūsų sienų ratifikavimas Rusijos Dūmoje, nors objektyviai ta sutartis Rusijai ne mažiau reikšminga negu Lietuvai. Vadinasi, mums pavojus iš Rytų neišnyko. Neabejotina, kad Lietuvos žengimas į NATO ir stojimas į Europos Sąjungą privertė Rusiją apsispręsti ir ratifikuoti sienų sutartį ir taip nekomplikuoti savo padėties.

Kitaip santykiai klostosi su Vakarų šalimis, tarp jų ir su Vokietija. Per pastarąjį penkiasdešimtmetį iš jos nepatyrėme jokio pavojaus, todėl ir Lietuva keitė savo požiūrį į šią valstybę. Visiškai normalu, kad Lietuva ir Vokietija yra viename NATO bloke ir verčia mus žiūrėti į Rusiją su nepasitikėjimu.

 

Nerimą didina ir Rusijos geopolitiniai interesai. Tai yra ne vien atskirų asmenų psichologinis nusiteikimas, bet ir realūs Rusijos valstybės interesai. Juos formuoja tranzito į Karaliaučiaus sritį problemos, amžinos Rusijos svajos Baltijos jūroje turėti neužšąlančius uostus. Kuo Rusija turės geresnius santykius su Baltarusija, ypač jeigu sudarytų vieną valstybę, jai dar labiau iškils nekontroliuojamo tranzito per Lietuvą problema. Vadinasi, ši problema ilgai išliks aktuali. Visa tai verčia mus būti budrius. Tai nereiškia, kad su Rusija visada bus įtempti santykiai. Gali keistis ir Rusijos interesai, ji gali suprasti, jog jai pačiai naudingiau turėti gerus kaimyniškus santykius su visomis šalimis, tarp jų ir su Lietuva, tada atkris įvairių gynybinių blokų poreikis. Kol to nėra, Lietuvai priklausyti stipriam gynybiniam blokui – gyvybės klausimas.

Be abejo, Lietuvos niekas negins, jeigu ji neatitiks NATO keliamų reikalavimų. Kita vertus, negalime žvelgti į NATO kaip į kažkokį globėją, kuriam mes neturime jokių įsipareigojimų. Lietuva yra suvereni valstybė su visomis pareigomis savo sąjungininkams.

Keistai skamba kai kurių mūsų parlamentarų nuogąstavimai, kad mūsų kariai siunčiami į „karštus“ kraštus. Kai kas net verkšlena, kad jie ten gali žūti. Tačiau jeigu laikytumės tokios koncepcijos, kam reikalinga kariuomenė?… Juk tik dalyvaudami karinėse akcijose mūsų kariai gali įgyti reikiamą kovinę patirtį. Manau, kariuomenės paskirtis – būti pasirengusiai ginti kraštą.

 

Esu tikras, kad dabar mūsų šalies niekas neužpuls, bet nebūčiau toks užtikrintas, jeigu nebūtume NATO nariai. Galbūt ateityje žmonijai, išaugusiai iš nepilnametystės, nereikės jokių kariaunų. Deja, kol kas žmonija dar tam intelektualiai nesubrendusi. Padėdamas kitiems, padedi sau. Yra žmonių išsižadančių savo tėvų, taip pat ir asmenų, išsižadančių savo tėvynės. Be tėvynės žmogus yra niekas.

Vietoje pabaigos

1990 metų kovo 11-ąją Lietuva vėl įsitvirtino pasaulio žemėlapyje. Tolimesnis jos buvimas priklauso nuo mūsų. Neužtenka vien kartoti Vincą Kudirką:
Lietuva, Tėvyne mūsų,
Tu didvyrių žeme,
Iš praeities Tavo sūnūs
Te stiprybę semia!

Lietuva yra mūsų valstybė, kurią privalome ginti ne tik ginklu, bet ir protu.

 

Literatūra

  • Bytautas, Romanas, „Tauta ir tautiška sąmonė“, Aušrinė, 1913, nr. 22.
  • Bytautas, Romanas, „Tauta ir tautiška sąmonė“, Problemos, 1988, nr. 39.
  • Bretkūnas, Jonas, Rinktiniai raštai, Vilnius: Mokslas, 1983.
  • Daukša, Mikalojus, Postilės. Prakalbos, sudarė Arnoldas Piročkinas, Vilnius: Mintis, 1990.
  • Hroch, Miroslav, Obrodeni malych evropskych nąrodū, Praha, 1971.
  • Kiaupienė, Jūratė, Mes, Lietuva: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorija XVI a. (viešas ir privatus gyvenimas), Vilnius: Kronta, 2003.
  • Landsbergis, Vytautas, Lūžis prie Baltijos. Politinė autobiografija, Vilnius: Vaga, 1997.
  • Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis: steigiamasis suvažiavimas, 1988 m. spalio 22–23 d. Vilnius: Mintis, 1990.
  • Lietuvos Respublikos Konstitucija, Vilnius: Lietuvos Respublikos Seimo leidykla, 1993.
  • Rėza, Liudvikas, Lietuvių liaudies dainos, Vilnius, Vaga, 1964.

 

Active Citizenship and the Defence of the Fatherland

  • Bibliographic Description: Bronislovas Genzelis, „Pilietiškumas ir tėvynės gynimas“, @eitis (lt), 2015, t. 60, ISSN 2424-421X.
  • Previous Edition: Bronislovas Genzelis, „Pilietiškumas ir tėvynės gynimas“ / Bronislovas Genzelis, Feliksas Žigaras, Rolanda Kazlauskaitė-Markelienė, Audronė Petrauskaitė, Šiuolaikinės visuomenės vertybinės orientacijos ir Lietuvos kariuomenė, Vilnius: Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, Valstybinis pilietinio pasipriešinimo rengimo centras prie KAM, 2008, p. 6–27, ISBN 978-9955-423-72-0.
Summary: The articles explains the notions of “native land,” “patrimony,” “motherland,” “people,” “nation,” “state,” and “citizenship,” analyzes their interrelations, their differences and objective contents, their diverse political and psychological aspects. An overview is provided of the historical development of citizenry and active citizenship along with a scrutiny of the circumstances under which national identity and Lithuanian self-consciousness assumed its factual shape in Lithuanian history from the times of the Grand Duchy of Lithuania to the most recent decades. In light of the current geopolitical situation in the world, the special role of NATO in buttressing the safety of the Lithuanian state is emphasized, while simultaneously arguing for the call of duty and a state of readiness to defend Lithuania, one’s motherland, when such actions are required.

Keywords: native land, patrimony, motherland, state, people, nation, citizenship, nationality, Lithuanian identity, patriotism, nationalism, Great Duchy of Lithuania, GDL, defense, NATO.