Straipsnis Kaupimo principo taikymas apmokestinant juridinius asmenis pelno mokesčiu

Remiantis apmokestinamųjų pajamų pripažinimo sąlygų akceptavimu, kritikuotinas LVAT teiginys 2011 m. birželio 13 d. nutartyje administracinėje byloje nr. A575–872/2011, kai, nagrinėjant pajamų pripažinimą, apmokestinant pelno mokesčiu, teigiama, kad taikyti 10-ojo VAS nuostatas, reglamentuojančias pardavimo pajamų pripažinimo sąlygas, nėra pagrindo. Nors šioje nutartyje LVAT, nagrinėdamas apmokestinimo pelno mokesčiu klausimą, remiasi PMĮ 7 str. 1 d., cituoja ĮFAĮ 10 str. nuostatas, reglamentuojančias kaupimo principo sampratą, tačiau 10-ojo VAS nuostatų, detalizuojančių, kokiomis sąlygomis, vadovaujantis kaupimo principu, turi būti nustatomos pardavimo pajamos, nepripažįsta. Taip pat kritikuotina ir šioje byloje Vilniaus apygardos administracinio teismo Žr. Vilniaus apygardos administracinis teismas, 2010 m. gegužės 14 d. sprendimas administracinėje byloje nr. I-1349-815/2010. ir MGK Žr. MGK, 2010 m. sausio 22 d. sprendimas nr. S-22(7-396/2009). išsakyta pozicija, kad VAS nuostatomis įgyvendinamos ES direktyvos, reglamentuojančios finansinių ataskaitų ir konsoliduotųjų finansinių ataskaitų (finansinės ataskaitos) sudarymą, o pajamų pripažinimą ir jų apmokestinimą pelno mokesčiu tvarką nustato PMĮ, kurio II skyrius reglamentuoja pajamų pripažinimą, todėl pareiškėjas nepagrįstai vadovaujasi VAS, nes nagrinėjamu atveju, apskaičiuojant pelno mokestį, privaloma vadovautis būtent PMĮ nuostatomis. Pateiktini trys kontrargumentai: 1) tai, kad VAS nuostatomis įgyvendinamos ES direktyvos, reglamentuojančios finansinių ataskaitų ir konsoliduotųjų finansinių ataskaitų (finansinės ataskaitos) sudarymą, nekvestionuoja jų taikymo, analizuojant pardavimo pajamų pripažinimą, siekiant tinkamai vykdyti mokestinę prievolę, nes, nustatant mokėtiną pelno mokesčio sumą, visų pirma gaunamas apskaitinis rezultatas, kuris koreguojamas į apmokestinamąjį Paminėtina, kad metinės pelno mokesčio deklaracijos (būtent kurias pildo pelno siekiantys ribotos civilinės atsakomybės juridiniai asmenys) parengtos koregavimų nuo apskaitinio prie mokestinio rezultato principu, tačiau pardavimo pajamų (jeigu nėra taikomos jų vengiančios mokesčių teisės normos) koregavimai nėra atliekami, todėl jų atveju identifikuotinos tos pačios mokestinės ir apskaitinės taisyklės, o tai rodo VAS taikymą mokestiniams teisiniams santykiams. ; 2) pajamų pripažinimą ir jų apmokestinimą pelno mokesčiu tvarką reglamentuojantis PMĮ II skyrius inter alia nukreipia į finansinę apskaitą reglamentuojančius teisės aktus, nes ipso jure, apmokestinant pelno mokesčiu, pajamos ir sąnaudos pripažįstamos pagal pajamų ir sąnaudų kaupimo bei kitus buhalterinę apskaitą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytus finansinės apskaitos principus, išskyrus atvejus, kai pagal PMĮ pajamos gali būti pripažįstamos taikant pinigų apskaitos principą, ir 7 str. nuostatas PMĮ įtvirtina blanketinę normą. ; 3) kadangi, kaip minėta, PMĮ nereglamentuojamos konkrečios apmokestinamųjų pajamų pripažinimo sąlygos, nepripažįstant VAS pardavimo pajamų identifikavimo sąlygų, keltinas klausimas, ką reiškia apmokestinant „pajamų pripažinimas tada, kai jos uždirbamos“? Pažymėtina, kad MGK 2010 m. sausio 22 d. sprendime nr. S-22(7-396/2009) nepripažįsta pajamų fiksavimo identifikavimo sąlygų, tačiau kitoje byloje, kurioje taip pat buvo nustatyta, kad pareiškėja pagal 2006 m. gruodžio 6 d. nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį pardavė kitai įmonei (pirkėjai) žemės ūkio paskirties sklypą Byloje nustatyta, kad vėliau buvo keičiamos sandorio sąlygos dėl pirkėjo atsiskaitymo su pardavėju, taip pat sumažinta sandorio kaina, todėl pareiškėja 2011 m. gruodžio 27 d. pateikė patikslintą 2006 m. pelno mokesčio deklaraciją, kurioje perskaičiavo pelno mokestį, atitinkamai sumažindama jį, ir 2012 m. sausio 4 d. pateikė prašymą dėl pelno mokesčio permokos grąžinimo, tačiau mokesčių administratorius atsisakė grąžinti pareiškėjai pelno mokesčio permoką. MGK byloje konstatavo, kad iš byloje pateiktų dokumentų nėra aišku, kokį ūkinį įvykį ar ūkinę operaciją pareiškėja įformino atitinkamu kreditiniu finansinės apskaitos dokumentu, todėl pareiškėjos skundą perdavė centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo. – 2012 m. liepos 27 d. sprendime nr. S-128 (7-73/2012) – MGK jau pakeitė savo poziciją ir pažymėjo, kad pagal 10-ąjį VAS prekių pardavimo pajamos turi būti pripažįstamos, finansinėje apskaitoje registruojamos ir finansinėse ataskaitose pateikiamos tada, kai prekės yra parduotos, o pajamų suma gali būti patikimai įvertinta. Šioje byloje jau MGK akcentuoja, kad prekės laikomos parduotos, kai yra įvykdytos visos šios sąlygos: pardavėjas su prekėmis susijusią riziką ir jų teikiamą naudą yra perdavęs pirkėjui; pardavėjas parduotų prekių nevaldo ir nekontroliuoja; tikėtina, kad su prekių pardavimo sandoriu susijusi ekonominė nauda bus gauta, ir galima patikimai įvertinti jos dydį; sąnaudos, susijusios su prekių pardavimo sandoriu, gali būti patikimai įvertintos; pabrėžia, kad, jeigu kyla abejonių, ar bus gauta į pajamas įtraukta suma, tada skolos suma, kurios nebesitikima gauti, įtraukiama į ataskaitinio laikotarpio sąnaudas, neatsižvelgiant į tai, kurį laikotarpį (ankstesnį ar ataskaitinį) pajamos buvo pripažintos Mokestinis ginčas kilo ne dėl finansinės apskaitos nuostatų, o dėl atitinkamos mokėtinos pelno mokesčio dydžio sumos, todėl ir suponuotina, kad MGK, nagrinėdama apmokestinamojo rezultato klausimą, cituodama 10-ojo VAS nuostatas, akceptuoja pajamų pripažinimo sąlygų taikymą ir pelno mokesčiui. . Remiantis pateikta analize, be abejo, pritartina šiam MGK vertinimui nagrinėti VAS nuostatas, pateikiančias kaupimo principo taikymo kriterijus.

 

Apibendrinant pažymėtina, kad įplaukų ir pajamų atskyrimas būtent ir remiasi visų nagrinėtų sąlygų tenkinimu, t. y. pagal kaupimo principą apmokestinamųjų pajamų pripažinimas „tada, kai jos uždirbamos, nepaisant pinigų gavimo“ būtent ir reiškia, kad jos identifikuojamos tik esant visoms trims analizuotoms sąlygoms.

3. Sąnaudų pripažinimo sąlygų identifikavimas

Identifikuojant sąnaudų pripažinimo sąlygas, apmokestinant pelno mokesčiu, atsakytina į antrąją klausimo, pagrįsto kaupimo principu, dalį, ką reiškia teiginys „sąnaudos pripažįstamos tada, kai jos patiriamos“, šitaip siekiant atskleisti, ką PMĮ reikėtų konkrečiai reglamentuoti ir dėl pardavimo sąnaudų pripažinimo sąlygų. Remiantis mokestinius ginčus nagrinėjančių institucijų praktika, pripažintinas sąnaudų ir išlaidų atskyrimas. Patirtomis sąnaudomis laikomas sunaudotas turtas bei suteiktų paslaugų ar įsipareigojimų tiekėjams (rangovams) išlaidos, susijusios su ataskaitiniu laikotarpiu uždirbtomis pajamomis Pavyzdžiui, LVAT, 2012 m. vasario 17 d. nutartis administracinėje byloje nr. A602-1161/2012; 2006 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje nr. A15-771 / 2006. . Pinigai ar kitas turtas, išleistas ataskaitiniu laikotarpiu neuždirbant pajamų, vadinami išlaidomis Pavyzdžiui, LVAT, 2011 m. gegužės 5 d. nutartis administracinėje byloje nr. A442-1141/2011; 2005 m. kovo 18 d. nutartis administracinėje byloje nr. A10-315 / 2005; Vilniaus apygardos administracinis teismas, 2010 m. birželio 23 d. sprendimas administracinėje byloje nr. I-1320-426/2010; MGK, 2007 m. gruodžio 20 d. sprendimas nr. S-247(7-244/2007). . Kokioms konkrečioms sąlygoms esant šiuo atveju galima teigti, kad, nustatant pelno mokesčio bazę, įmonė patyrė pardavimo sąnaudas? PMĮ 17 str. 1 d. reglamentuojama apskritai, kokios sąnaudos laikytinos leidžiamais atskaitymais, tačiau, laikantis nuoseklumo, įtvirtinus PMĮ konkrečias pardavimo pajamų pripažinimo sąlygas, tikslinga reglamentuoti šias sąlygas ir sąnaudų atveju šalia esamo PMĮ „paminėjimo“, kad sąnaudos pripažįstamos pagal kaupimo principą. Vėlgi finansinės apskaitos teisiniu reguliavimu, numačius abstrakčią nuostatą, kad sąnaudos pripažįstamos pagal kaupimo principą, įtvirtinamos ir konkrečios pardavimo sąnaudų pripažinimo sąlygos, todėl PMĮ galimam tikslesniam reglamentavimui atskleisti tikslinga perkelti finansinės apskaitos normas. Analizuojant sąnaudų pripažinimą reglamentuojančias nuostatas, vedant finansinę apskaitą Žr. 11-ojo verslo apskaitos standarto „Pardavimo savikaina ir veiklos sąnaudos“ (su pakeitimais ir papildymais, toliau – 11-asis VAS), patvirtinto Viešosios įstaigos Lietuvos Respublikos apskaitos instituto standartų tarybos 2003 m. gruodžio 18 d. nutarimu nr. 1, 4–18, 26 p. Valstybės žinios, 2004, nr. 20-616. , taip pat išnagrinėtus pajamų pripažinimo kriterijus, teigtina, jog kaupimo ir palyginimo principai sąnaudoms fiksuoti determinuoja, kad 1) sąnaudomis pripažįstama tik ta ataskaitinio ir ankstesnių laikotarpių išlaidų dalis, kuri tenka per ataskaitinį laikotarpį uždirbtoms pajamoms; 2) sąnaudos, susijusios su pardavimo sandoriu, fiksuojamos, jei gali būti patikimai įvertintos. Šias sąlygas PMĮ šalia pardavimo pajamų pripažinimo kriterijų ir siūlytina įtvirtinti, taigi nustatytinas jų pagrįstumas.
 

Visų pirma mokestinius ginčus nagrinėjančios institucijos ne kartą yra akcentavusios, kad tam, jog apmokestinamosios įmonės išlaidos būtų pripažintos leidžiamais atskaitymais pagal PMĮ, yra būtinos trys sąlygos: 1) išlaidos turi būti faktiškai patirtos; 2) išlaidos turi būti įprastinės apmokestinamosios įmonės veiklai sąnaudos; 3) išlaidos turi būti būtinos apmokestinamosios įmonės pajamoms uždirbti ar ekonominei naudai gauti Pavyzdžiui, LVAT, 2012 m. sausio 30 d. nutartis administracinėje byloje nr. A-438-92/2012; MGK, 2012 m. rugsėjo 28 d. sprendimas nr. S-170 (7-59/2012); 2010 m. gegužės 28 d. sprendimas nr. S-150(7-88/2010). . Šiuo atveju pažymėtina, kad sąlyga „išlaidos turi būti faktiškai patirtos“ nesietina su pinigų išleidimo momentu, o rodo sąnaudų realumą – teoriškai išlaidas pinigais įmonė galėtų patirti kad ir po vienerių metų, tačiau jeigu su pajamomis susijusios sąnaudos patikimai įvertinamos pajamų gavimo momentu, kartu momentu pripažįstamos ir sąnaudos kaip leidžiami atskaitymai. Minėtų mokestinius ginčus nagrinėjančių institucijų akcentuojamų trijų sąlygų tenkinimas suponuoja, kad sąnaudomis pripažįstama tik ta ataskaitinio ir ankstesnių laikotarpių išlaidų dalis, kuri tenka per ataskaitinį laikotarpį uždirbtoms pajamoms. Be to, minėti trys reikalavimai apmokestinant determinuoja, kad parduotų prekių savikaina kaip sąnaudos (leidžiami atskaitymai) pripažįstamos tada, kai uždirbamos pajamos, dėl kurių patiriamos šios sąnaudos (prekių pardavimo momentu). Akceptuojant pirmąją pardavimo sąnaudų pripažinimo sąlygą mokestiniuose teisiniuose santykiuose, kita vertus, pažymėtina, kad nereikėtų absoliučiai visais galimais išlaidų ir sąnaudų atskyrimo atvejais sąnaudų sieti su būtent konkrečių pardavimų pajamomis. PMĮ nereglamentuojami pastarieji atvejai, todėl vėlgi atkreiptinas dėmesys, kad 11-ojo VAS 7 p. pagrįstai įtvirtinta taisyklė, jog tais atvejais, kai per ataskaitinį laikotarpį padarytų išlaidų neįmanoma tiesiogiai susieti su uždirbtomis konkrečiomis pajamomis ir ateinančiais ataskaitiniais laikotarpiais jos neduos pajamų Papildomai paminėtina, kad 11-ojo VAS 7 p. teiginys, jog šios išlaidos „ateinančiais ataskaitiniais laikotarpiais neduos pajamų“ netikslus, nes be tokių išlaidų įmonė negalėtų, pavyzdžiui, atsiskaityti su pirkėjais pervesdama pinigus (banko paslaugos) ar padidinti savo pajamų (teisinė konsultacija), todėl būtų tikslinga vietoje šio teiginio 7 p. įtvirtinti, kad šių išlaidų neįmanoma tiesiogiai susieti ir „su ateinančių ataskaitinių laikotarpių gautinomis pajamomis“. , šios išlaidos pripažįstamos sąnaudomis tą patį ataskaitinį laikotarpį, kada buvo patirtos. Taigi, apmokestinant pelno mokesčiu, pavyzdžiui, veiklos mokesčių (aplinkos teršimo, nekilnojamojo turto ir kt.), įvairių negamybinių paslaugų (teisinių, finansinės apskaitos tvarkymo, bankų paslaugų ir kt.) ir kt. išlaidų paprastai negalima tiesiogiai susieti su konkrečiomis už prekių pardavimą ar paslaugų teikimą gautomis apmokestinamosiomis pajamomis, tačiau tai nekvestionuoja fakto, kad įmonė patiria šias išlaidas, todėl jos laikytinos leidžiamais atskaitymais, nes patirtos bendrai ekonominei naudai gauti. Inter alia, šiuo atveju nepaneigiama ir pirmoji sąlyga.

 

Nagrinėjant antrosios sąlygos, kad sąnaudos, susijusios su pardavimo sandoriu, gali būti patikimai įvertintos, taikymą apmokestinant pelno mokesčiu, vėlgi pažymėtina, kad mokestinius ginčus nagrinėjančių institucijų praktikoje, kaip minėta, teigiama, jog tam, kad mokesčių mokėtojo patirtos išlaidos mažintų mokesčio mokėtojo apmokestinamąjį pelną, būtina nustatyti, kad ūkinė operacija yra tikrai įvykusi – mokesčių mokėtojas patyrė išlaidų, o šios operacijos turinys yra patvirtintas juridinę galią turinčiais dokumentais. Ar sąnaudos yra patvirtintos juridinę galią turinčiais dokumentais, nustatoma įvertinus, ar finansinės apskaitos dokumentai patvirtina tikrąjį įvykusios ūkinės operacijos turinį Žr. LVAT, 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis administracinėje byloje nr. A575-912/2011; 2004 m. spalio 27 d. nutartis administracinėje byloje nr. A1-355/2004; MGK, 2010 m. gegužės 28 d. sprendimas nr. S-150(7-88/2010). . Todėl, kaip pagrįstai aiškina Vilniaus apygardos administracinis teismas, aplinkybė, kad mokesčio mokėtojas turi įstatymo reikalaujamus formaliuosius rekvizitus turinčią sąskaitą faktūrą, pati savaime nepagrindžia jo teisės į galimus atskaitymus pagal PMĮ, jeigu turimų įrodymų visuma leidžia teigti, jog ūkinė operacija neįvyko arba jos turinys yra ne toks, koks pavaizduotas buhalterinės apskaitos dokumentuose Žr. Vilniaus apygardos administracinis teismas, 2012 m. lapkričio 28 d. sprendimas administracinėje byloje nr. I-2994-168/2012. . Tais atvejais, kai mokesčių administratorius nustato, kad mokesčių mokėtojo finansinės apskaitos dokumentai, kuriais jis grindžia sąnaudų patyrimą, neatitinka tikrojo finansinės apskaitos dokumentuose užfiksuotų ūkinių operacijų turinio, t. y. negalima patikimai įvertinti sąnaudų dydžio, mokesčių mokėtojas, siekdamas pagrįsti savo teisę tokiomis sąnaudomis mažinti apmokestinamąjį pelną, privalo įrodyti tikrąjį ūkinės operacijos turinį Žr. LVAT, 2013 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje nr. A-602-1718/2013; 2011 m. kovo 28 d. nutartis administracinėje byloje nr. A438-589/2011; 2010 m. sausio 18 d. nutartis administracinėje byloje nr. A-438-195/2010. .

 

Taip pat pažymėtina, kad esamas pelno mokesčio teisinis reguliavimas lemia, kad šalia išnagrinėtų bendrųjų pardavimo pajamų ir sąnaudų pripažinimo sąlygų, kurios analogiškos apskaitiniu ir mokestiniu požiūriu, tam tikrais atvejais apmokestinamajam rezultatui nustatyti taip pat turi būti tenkinamos PMĮ papildomos sąlygos, netaikytinos finansinėje apskaitoje. Jos tikslas yra pateikti finansinės apskaitos informacijos vartotojams duomenis apie įmonės tikrąją finansinę būklę, o PMĮ nustato uždirbto pelno ir (arba) gautų pajamų apmokestinimo pelno mokesčiu tvarką – fiskalinė mokesčio funkcija lemia tai, kad apmokestinamas ne tikrasis įmonės finansinis rezultatas, o su pastaruoju paprastai nesutampantis apmokestinamasis rezultatas. Visų pirma sąnaudų, „būtinų įmonės pajamoms uždirbti ar įmonės ekonominei naudai gauti“, netapatus interpretavimas apskaitiniu ir mokestiniu požiūriu – LVAT konkrečioje byloje išaiškinęs, kad pareiškėjo patirtos lošėjų vaišinimo sąnaudos, t. y. sąnaudos dėl jų vaišinimo alkoholiniais ir kitais gėrimas, nėra būtinos išlaidos pagal PMĮ 17 str. 1 d., nes pareiškėjo įprasta veikla, t. y. azartinių lošimų organizavimas, gali vykti ir nepatiriant minėtų išlaidų, todėl nėra jokio pagrindo teigti, jog be šių išlaidų pareiškėjas, vykdydamas įprastinę veiklą, negali uždirbti pajamų ar gauti ekonominės naudos, tad jos negalėjo būti pripažintos leidžiamais atskaitymais iš pajamų, apskaičiuojant pelno mokestį Žr. LVAT, 2012 m. sausio 30 d. nutartis administracinėje byloje nr. A438-92/2012. . Tačiau analizuotas 11-ojo VAS 7 p. reiškia, jog finansinėje apskaitoje tokios sąnaudos pripažįstamos de facto jų patyrimo metu. Antra, PMĮ 12 str. įtvirtintas neapmokestinamųjų pajamų sąrašas, PMĮ 17 str. 2 d. numatyti ribojamų dydžių leidžiami atskaitymai bei 31 str. reglamentuojami neleidžiami atskaitymai taip pat lemia papildomos sąlygos atsakyti į klausimą „ar PMĮ nenumatyta kitaip?“ taikymą. Šiuo atveju pabrėžtina, kad minėtas klausimas neapsiriboja konkrečių materialinių teisės normų įvardijimu (ribojamų dydžių, neleidžiamų atskaitymų sąrašas ir kt.), tačiau rodo ir paties pelno mokesčio tikslus, prigimtį ir paskirtį Šiuo atveju, pabrėžiant mokestinio ir apskaitinio rezultato skirtumus, paminėtina, kad galimos keturios situacijos: 1) pajamos pripažįstamos pagal PMĮ, bet nepripažįstamos finansinėje apskaitoje; 2) pajamos pripažįstamos finansinėje apskaitoje, tačiau nelaikomos pajamomis pagal PMĮ; 3) sąnaudos pripažįstamos apmokestinant pelno mokesčiu, o nepripažįstamos finansinėje apskaitoje; 4) sąnaudos fiksuojamos finansinėje apskaitoje, tačiau nelaikomos sąnaudomis pagal PMĮ. .

 

Išvados

1. Finansinės apskaitos teisinis reguliavimas abstrahuotinas kaip integralus veikiantis mokestinių teisinių santykių institutas būtent tuo aspektu, kad yra finansinės apskaitos teisinio reguliavimo taisyklių, kurias implikavus į pelno mokesčio sistemos reglamentavimą būtų suteikiama daugiau aiškumo, stabilumo tinkamai vykdyti mokestinę prievolę.

2. PMĮ šalia nuostatos, numatančios kaupimo principo taikymą, taip pat turėtų būti įtvirtintos konkrečios nuostatos, atskleidžiančios apmokestinamųjų pardavimo pajamų identifikavimą: pardavimo pajamos, vadovaujantis kaupimo principu, pripažįstamos, kai yra visos šios sąlygos: 1) pardavėjas su prekėmis ar kitu turtu susijusią riziką ir jų teikiamą naudą yra perdavęs pirkėjui; 2) tikėtina, kad su prekių ar kito turto pardavimo sandoriu susijusi ekonominė nauda bus gauta ir galima patikimai įvertinti jos dydį; 3) sąnaudos, susijusios su prekių ar kito turto pardavimo sandoriu, gali būti patikimai įvertintos.

3. PMĮ implikuotinos ir pardavimo sąnaudų pripažinimo sąlygos: 1) sąnaudomis pripažįstama tik ta ataskaitinio ir ankstesnių laikotarpių išlaidų dalis, kuri tenka per ataskaitinį laikotarpį uždirbtoms pajamoms; 2) sąnaudos, susijusios su pardavimo sandoriu, fiksuojamos, jei gali būti patikimai įvertintos.

4. Apmokestinamųjų pardavimo pajamų ir sąnaudų pripažinimo sąlygos yra kumuliatyvios ir atskleidžia, ką reiškia kaupimo principu pagrįsta bazinė, apmokestinant pelno mokesčiu, nuostata „pajamos pripažįstamos tada, kai jos uždirbamos, o sąnaudos – tada, kai jos patiriamos“. Be šių sąlygų, skaičiuojant apmokestinamąjį pelną, papildomai būtina atsakyti į klausimą „ar PMĮ nenumatyta kitaip?“

 

Literatūra

Norminiai teisės aktai

  • 1-asis verslo apskaitos standartas „Finansinė atskaitomybė“ (su pakeitimais ir papildymais), patvirtintas Viešosios įstaigos Audito ir apskaitos tarnybos direktoriaus 2010 m. gegužės 19 d. įsakymu nr. VAS-12, Valstybės žinios, 2004, nr. 20-616; 2010, nr. 57-2828.
  • 10-asis verslo apskaitos standartas „Pardavimo pajamos“, patvirtintas Viešosios įstaigos Lietuvos Respublikos apskaitos instituto standartų tarybos 2003 m. gruodžio 18 d. nutarimu nr. 1 (su pakeitimais ir papildymais), Valstybės žinios, 2004, nr. 20-616.
  • 11-asis verslo apskaitos standartas „Pardavimo savikaina ir veiklos sąnaudos“ (su pakeitimais ir papildymais), patvirtintas Viešosios įstaigos Lietuvos Respublikos apskaitos instituto standartų tarybos 2003 m. gruodžio 18 d. nutarimu nr. 1, Valstybės žinios, 2004, nr. 20-616.
  • 18-asis Tarptautinis apskaitos standartas „Pajamos“, patvirtintas 2008 m. lapkričio 3 d. Komisijos reglamentu (EB) nr. 1126/2008, priimančiu tam tikrus tarptautinius apskaitos standartus pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) nr. 1606/2002 (su pakeitimais ir papildymais), OL, 2008 L 320.
  • 27-asis verslo apskaitos standartas „Koncesijos sutartys“, patvirtintas Viešosios įstaigos Audito ir apskaitos tarnybos direktoriaus 2009 m. gruodžio 29 d. įsakymu nr. VAS-11 (su pakeitimais ir papildymais), Valstybės žinios, 2009, nr. 159-7269.
  • 37-asis Tarptautinis apskaitos standartas „Atidėjiniai, neapibrėžtieji įsipareigojimai ir neapibrėžtasis turtas“, patvirtintas 2008 m. lapkričio 3 d. Komisijos reglamentu (EB) nr. 1126/2008, priimančiu tam tikrus tarptautinius apskaitos standartus pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) nr. 1606/2002 (su pakeitimais ir papildymais), OL, 2008 L 320.
  • Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (su pakeitimais ir papildymais), Valstybės žinios, 2000, nr. 74-2262.
  • Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymas (su pakeitimais ir papildymais), Valstybės žinios, 2001, nr. 99-3516; 2008, nr. 79-3098.
  • Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymas (su pakeitimais ir papildymais), Valstybės žinios, 2001, nr. 110-3992.

Specialioji literatūra

Teismų ir mokestinius ginčus nagrinėjančių institucijų praktika

  • Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, 2004 m. spalio 27 d. nutartis administracinėje byloje nr. A-355/2004.
  • Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, 2005 m. kovo 18 d. nutartis administracinėje byloje nr. A10 - 315 / 2005.
  • Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, 2006 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje nr. A15 - 771 / 2006.
  • Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje nr. A442-999/2009.
  • Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, 2009 m. sausio 29 d nutartis administracinėje byloje nr. A-756-137/2009.
  • Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, 2009 m. spalio 19 d. sprendimas administracinėje byloje nr. A-438-1097/2009.
  • Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, 2010 m. sausio 18 d. nutartis administracinėje byloje nr. A-438-195/2010.
  • Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, 2011 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje nr. A575-872/2011.
  • Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, 2011 m. gegužės 5 d. nutartis administracinėje byloje nr. A442-1141/2011.
  • Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis administracinėje byloje nr. A575-912/2011.
  • Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, 2011 m. kovo 28 d. nutartis administracinėje byloje nr. A438-589/2011.
  • Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, 2011 m. kovo 3 d. nutartis administracinėje byloje nr. A442-301/2011.
  • Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje nr. A143-2619/2011.
  • Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, 2011 m. rugpjūčio 29 d. nutartis administracinėje byloje nr. A575-926/2011.
  • Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, 2011 m. rugsėjo 19 d. nutartis administracinėje byloje nr. A556- 3320/2011.
  • Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, 2012 m. sausio 30 d. nutartis administracinėje byloje nr. A-438-92/2012.
  • Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, 2012 m. vasario 17 d. nutartis administracinėje byloje nr. A602-1161/2012.
  • Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, 2013 m. kovo 27 d. sprendimas administracinėje byloje nr. A-602-462/2013.
  • Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, 2013 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje nr. A-602-1718/2013.
  • Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, 2013 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje nr. A-556-2311/2013.
  • Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 2007 m. gruodžio 20 d. sprendimas nr. S-247 (7-244/2007).
  • Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 2009 m. lapkričio 30 d. sprendimas nr. S-383 (7-358/2009).
  • Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 2010 m, gegužės 28 d. sprendimas nr. S-150 (7-88/2010).
  • Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 2010 m. sausio 22 d. sprendimas nr. S-22 (7-396/2009).
  • Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 2012 m, rugsėjo 28 d. sprendimas nr. S-170 (7-59/2012).
  • Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 2012 m. liepos 27 d. sprendimas nr. S-128 (7-73/2012).
  • Vilniaus apygardos administracinio teismas, 2010 m. birželio 23 d. sprendimas administracinėje byloje nr. I-1320-426/2010.
  • Vilniaus apygardos administracinio teismas, 2010 m. gegužės 14 d. sprendimas administracinėje byloje nr. I-1349-815/2010.
  • Vilniaus apygardos administracinio teismas, 2012 m. lapkričio 28 d. sprendimas administracinėje byloje nr. I-2994-168/2012.

Kiti šaltiniai

 

The Application of the Accrual Principle for the Purpose of Legal Entities Taxation on Corporate Income Tax

  • Bibliographic Description: Martynas Endrijaitis, „Kaupimo principo taikymas apmokestinant juridinius asmenis pelno mokesčiu“, @eitis (lt), 2016, t. 679, ISSN 2424-421X.
  • Previous Edition: Martynas Endrijaitis, „Kaupimo principo taikymas apmokestinant juridinius asmenis pelno mokesčiu“, Teisė, 2014, nr. 93, p. 138–156, ISSN 1392-1274.
  • Institutional Affiliation: Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Viešosios teisės katedra.
Summary: Foreign scientists recently have given more attention to problematic questions of corporate income tax connection with legal regulation of financial accounting, and have also emphasized financial accounting importance to tax law. However, despite the fact that there are some publications which assess transactions for financial accounting and taxation purposes in practical view in special press, there is not any scientific research on corporate income tax connection with financial accounting in Republic of Lithuania. In addition, scientists of Republic of Lithuania analysis the accrual principle and only define and describe this principle in financial accounting. Consequently, application of the terms by which income and costs are recognized for the purpose to calculate corporate income tax base has not been analyzed.

This article aims to define the basic statement on taxation “income is recorded when earned and costs – when they occur,” and to show how the accrual principle should be applied by legal entities to pay corporate income tax. Analysis is based on the systemic review of the Law on Corporate Income Tax, Business accounting standards framed by The Authority of Audit and Accounting, scientific literature and Tax dispute settlement institutions case-law.

With reference to the purpose of this article, there are defined the terms which are necessary for recognition income and costs for taxation purpose. The article disclose that for taxable income recognition using the accrual principle must be followed these conditions: 1) the selling entity has transferred to the buyer the risks and rewards of ownership of the goods; 2) it is probable that the economic benefits associated with the transaction will flow to the entity and the amount of revenue can be measured reliably; 3) the costs related to the sale transaction can be measured reliably. Consequently, costs recognition terms for taxation purpose are: 1) only that portion of expenses of the previous and reporting periods that is related to the income earned during the reporting period is recognized as costs; 2) the costs related to the sale transaction can be measured reliably. In addition to this, there is a special term for the appropriate executing of tax burden – to answer the question whether Law on Corporate Income Tax does not provide otherwise?

This scientific research reveals substance and application of accrual principle on taxation with corporate income tax aiming to prove importance of financial accounting norms to assessing corporate income tax base.

Keywords: tax law, accrual principle, legal entities, income tax, taxation.