mūsų diskusija apie vertimo technologijas gali labai išsiplėsti, jeigu nesusitarsime dėl tam tikrų ją ribojančių parametrų. Juk būtų galima pasakyti, kad ir mūsų regos organas – akis – taip pat atlieka vertimą, nuskaitydamas regimą vaizdą šviesai jautriais fotoreceptoriais, cheminių reakcijų dėka koduodamas jį elektriniais signalais ir galiausiai regos nervu perduodamas informaciją smegenims, kurie ją moka atkoduoti. Argi ne vertimas?
Taip, apibrėžti ir suturėti sąvokas filosofiniame svarstyme – visada dorybė! Mąstant apie vertimą kertiniu riboženkliu ar kriterijumi laikyčiau kultūrą: žmogus verčia iš kultūros į kultūrą. Tačiau kurdamas kultūrą žmogus linkęs mėgdžioti gamtą. Pavyzdžiui, garso technologijoje vis dažniau vietoj loginių algoritmų rašomi simuliaciniai; vadinasi, kūrybinės žmogaus galios keičiamos tikrovės nurašinėjimu. Daugelis simuliacinių algoritmų tėra daliniai analoginių įrenginių nuorašai, t. y. skaitmeniniais algoritmais dabartinė karta mėgdžioja (simuliuoja) analoginius įrenginius, kuriuos praeities kartos kūrė protu ir vaizduote. Pirmyn į praeitį! Tad akys gal ir neverčia, nes nėra technologija, bet išradinėdamas technologiją, žmogus įsigudrina ar įsitingina versti akių pavyzdžiu. Galiausiai ir kūne, ir technologijoje turime lęšius ir taip toliau.