Taip, apibrėžti ir suturėti sąvokas filosofiniame svarstyme – visada dorybė! Mąstant apie vertimą kertiniu riboženkliu ar kriterijumi laikyčiau kultūrą: žmogus verčia iš kultūros į kultūrą. Tačiau kurdamas kultūrą žmogus linkęs mėgdžioti gamtą. Pavyzdžiui, garso technologijoje vis dažniau vietoj loginių algoritmų rašomi simuliaciniai; vadinasi, kūrybinės žmogaus galios keičiamos tikrovės nurašinėjimu. Daugelis simuliacinių algoritmų tėra daliniai analoginių įrenginių nuorašai, t. y. skaitmeniniais algoritmais dabartinė karta mėgdžioja (simuliuoja) analoginius įrenginius, kuriuos praeities kartos kūrė protu ir vaizduote. Pirmyn į praeitį! Tad akys gal ir neverčia, nes nėra technologija, bet išradinėdamas technologiją, žmogus įsigudrina ar įsitingina versti akių pavyzdžiu. Galiausiai ir kūne, ir technologijoje turime lęšius ir taip toliau.
Žiūrėkite vaizdo įrašą, rodantį, kaip pradiniame ekrane įsidiegti mūsų tinklavietę kaip saityno programą.
Pastaba: Kai kurios naršyklės šios ypatybės gali neturėti.
Naršyklę reikėtų naujinti arba naudoti kitą.
Konferencija Apie vertimus: turinio metamorfozė daiktuose ir kūnuose
- Temos kūrėjas Aivaras Stepukonis
- Pradžios data
-
- Gairės
- aštuoni atmintinos datos avies medžioklė bejėgis mąstymas biblistika dailės terapija daśapadārthaśāstra devyni epistemologija fenomenologija filosofinis vertimas george orwell hermeneutika ikonografinė analizė individualios patirties atsklaida istorinė periodizacija japonų fonetika keturi ketveriopa reikšmė kinų hieroglifai kinų kalba konvencionalizmas literatūrinė kritika mąstymo pneumatika matai max scheler murakami haruki paauglystė pajėgus mąstymas pneuminė mąstymo galia polisemija realizmas sanskritas senoji lietuvių raštija simbolinės reikšmės skaičius skaitmuo šventasis raštas vaiśeṣika vertėjas vertimas vertimo teorija žmogaus amžius žvilgsnio motyvo kaita
jeigu objekto magiškoji galia yra susijusi su jo fiziniu vaizdu (pvz., figūros kontūru), tai nepaisant cheminio ryškinimo proceso, būtent toje pačioje fotopopieriaus vietoje, kur jį palietė nuo objekto atėjusi šviesa, būtent ten atsiranda vaizdo kopija.
Atrodo, kad pagaunu mintį. Jūsų eksperimentinėje vaizduotėje analoginė nuotrauka artimesnė relikvijai (daikto liekanai) nei skaitmeninė. Tokiu būdu nufotografavęs namo parsinešate trofėjų, lyg medžiotojas – briedžio ragus.
Skaitmeninė fotografija, teisingai, bus daug tikslesnė už analoginę, bet mano spekuliacijos išvada – kadangi vaizdas yra nuskaitomas kadre po pikselį eilutėmis, vaizdas koduojant yra „išardomas“ ir vėliau sukonstruojamas.
Kažin, ar taip veikia technologija. Griežtai šnekant, skaitmeninės fotografijos nėra, tėra elektroninė. Nors analitiniu požiūriu patogu skirti programinę įrangą nuo aparatinės, pirmoji antrosios atžvilgiu tėra epifenomenas, t. y. be aparatinio sluoksnio pirminio teksto (angl. source code) sluoksnis nustoja būti. O aparatūra yra fizinė tikrovė. Elektroninės fotografijos eiga irgi yra fizinė nuo analoginio–skaitmeninio ėmimo (angl. sampling), duomenų įrašymo ir saugojimo kaupiklyje, iki skaitmeninio–analoginio atkūrimo (angl. reconstruction). Ir ta eiga signalų ėmimo ir keitimo inžinerijoje suprantama kaip priežastinė, deterministinė.
Analoginis šaltinio dorojimas, o vėliau ir pati analoginė laikmena, nors ir kitaip, bet nemažiau „išardo“ šaltinį. Analoginė nuotrauka šviesos atžvilgiu nėra tik imlioji, daugeliu požiūrių yra veiklioji medžiaga, filtruojanti, kraipanti, triukšmaujanti. Meninėje fotografijoje tie „ožiavimaisi“ dažnai tampa atskiru estetinio gėrėjimosi objektu.
Šiomis minties pratybomis tarsi metame įvairias ontologines perspektyvas į vertimą, ieškodami naujų pjūvių ir žiūrėdami, kas bus. Tęskime!
Ant magiškų lentelių užrašytas šventas tekstas, maginės formulės ir skaičiai nėra koduojami ar verčiami išsaugant ir perkeliant į kitą terpę jų simbolinį turinį.
Ar švento teksto simbolinį turinį perkėlus į kitą terpę tas turinys liko ant magiškųjų lentelių? Jei taip, jis nebuvo perkeltas. Kas tuomet nutiko iš tikrųjų?
Ši […] vertimo [kaip perkėlimo] samprata suponuoja radikalų Kratilo archajiško realizmo atmetimą – „kilnoti“ prasmę iš vienos kalbos į kitą galima tik tada, kai tam nebetrukdo joks prigimtinis vardų ir daiktų ryšys.
Kitose kalbose vyrauja […] abstraktesnis, vertimo, kaip […] perkėlimo […] iš vienos kalbos į kitą supratimas […].
Istorinis šių žodžių etimologijos komentaras atkreipia dėmesį į sampratos abstraktėjimą.
Nesuprasčiau šios istorinės intelektinės raidos kaip abstraktėjimo. Greičiau – tai proto grynėjimas, sterialėjimas, tai, ką humanitariniuose moksluose, ypač teologijoje, vadiname atkerėjimu (angl. disenchantment, vok. Entzauberung). Naujųjų amžių moksle archajinis realizmas ima nebepratekėti pro šį perdėm racionalizuotą – kai kuriems racionalistinį – koštuvą.
Ką ontologiniu požiūriu iš tikrųjų darome versdami? Dauginame! Darže augančią gėlę galime iškasti ir persodinti į kitą vietą. Tačiau gėlei auginti kitoje vietose yra paprastesnis ir natūralesnis būdas – sėkla, graikiškiau – sperma, diaspora, dispersija. Versdami originalu apvaisiname gimtąją kalbą, šiosios mažylį sudaigindami ir užaugindami jau savojoje dirvoje (Kralitas miršta iš pavydo, matydamas kaip jo Helenę…!). Darydami tai, iš dalies išsaugojame genetinį tėvų kodą, iš dalies pritaikome prie savosios dirvos ir klimato sąlygų. Vadinasi, kilnojamos augalų sėklos, o ne patys augalai (pastarieji lieka augti ten, kur augo, taip, kaip augo). Perkėlimą reikia suprasti kaip dauginimąsi, išsisėjimą, sklaidą, kai kuriais atvejais netgi užkratą (komunikacinį virusą). Vertimas – empirinės kultūros žiedadulkės, natūrali žmonių bendruomenės gyvybinės plėtros technika.
Taip gododami ir vaizduodami, perkėlimo sampratą turbūt konkretiname, o ne abstraktiname. Ką galvojate?
Jūsų eksperimentinėje vaizduotėje analoginė nuotrauka artimesnė relikvijai (daikto liekanai) nei skaitmeninė. Tokiu būdu nufotografavęs namo parsinešate trofėjų, lyg medžiotojas briedžio ragus.
Būtent! Ačiū, man trūko šios paralelės su relikvijomis. Palietęs relikviją įsikraunu jos šventumo energijos, tokiu pat mastu to negalėtų padaryti atvaizdas, nes jo ontologinis statusas kitas – tai kopija. Išimtis – ortodoksų ikonos, kurių vaizdas turi kitą teologinį arba filosofinį pagrindimą.
Elektroninės fotografijos eiga irgi yra fizinė nuo analoginio–skaitmeninio ėmimo (angl. sampling), duomenų įrašymo ir saugojimo kaupiklyje, iki skaitmeninio–analoginio atkūrimo (angl. reconstruction). Ir ta eiga signalų ėmimo ir keitimo inžinerijoje suprantama kaip priežastinė, deterministinė.
Be abejo, fizinė terpė ir deterministinis poveikis būtini ir analoginei, ir skaitmeninei informacijos laikmenai. Tačiau skirtumas, kokiu būdu toje terpėje laikoma informacija tampa reikšminga, mano diskusijai yra esminis. Mat reikšminis skirtumas tarp suskaitmenintos informacijos elementų yra jau ne skirtingas elektrinių signalų stiprumas, bet „paimta“ to skirtumo skaitmeninė išraiška dvejetainiu kodu. Toks kodavimas yra vertimo analogija. Suprantu, kad ši analogija turi ribas ir gal nėra ideali diskusijai, bet man pasirodė įdomi.
Ar švento teksto simbolinį turinį perkėlus į kitą terpę tas turinys liko ant magiškųjų lentelių? Jei taip, jis nebuvo perkeltas. Kas tuomet nutiko iš tikrųjų?
Mano supratimu, šventas tekstas yra tarsi savaime, iš jo paties ateina šventumas ir persiduoda (užkrečia) jį priimančiai terpei. Tokiu būdu teksto šventumą perduoda ir lentelės, ir rašalas, kuriuo tekstas buvo užrašytas. Nusitrynus raštui, nuplovus rašalą, nors tekstas iš jų pasitraukė, tačiau dėl buvusio kontakto su juo pati fizinė terpė dar turi išsaugojusi dalį šventumo. Atsakymas – turinys, griežtai tariant, nebuvo perkeltas, bet pati nauja terpė per sąlytį su juo ėmė dalyvauti turinio šventume.
Naujųjų amžių moksle archajinis realizmas ima nebepratekėti pro šį perdėm racionalizuotą – kai kuriems racionalistinį – koštuvą.
Panašiai kaip analoginis triukšmas nesikaupia darant skaitmenines kopijas…
Bendrąja prasme sutinku, kad versdami dauginame, sklaidomės ir sėjam. Man patinka jūsų biologinė metafora – ypač ta vieta, kur vertimas įtakoja mūsų, vertimą priimančios, kultūros ekosistemą į ją žvelgiant bendrai, tarsi iš tolo. Man nelabai patinka pati sėklos analogija, jeigu ją suprantame kaip tiesioginę svetimo organizmo DNR perkėlimą į mūsų kultūrą. Juk savojoje ekosistemoje augantys ir besiplėtojantys augalai, net jeigu ir konkrečioje vietoje tąkart jų nėra, vis dėlto yra „savi“, visi kiti juos pažįsta ir žino, kaip su jais elgtis. Visiškai svetimo augalo sėkla gali virsti „invazine rūšimi“ būtent dėl ekosistemos nesugebėjimo adaptuotis. Žinoma, po daugelio kartų ir galbūt po kelių rūšių išnykimo nusistovės nauja ekologinė pusiausvyra, tad, vėlgi, žvelgiant iš didesnio, šiuo atveju, chronologinio, nuotolio, metafora tinkama vertimo kultūriniam poveikiui apibūdinti.
Man nelabai patinka pati sėklos analogija, jeigu ją suprantame kaip tiesioginę svetimo organizmo DNR perkėlimą į mūsų kultūrą. Juk savojoje ekosistemoje augantys ir besiplėtojantys augalai, net jeigu ir konkrečioje vietoje tąkart jų nėra, vis dėlto yra „savi“, visi kiti juos pažįsta ir žino, kaip su jais elgtis. Visiškai svetimo augalo sėkla gali virsti „invazine rūšimi“ būtent dėl ekosistemos nesugebėjimo adaptuotis.
Savajai kultūrai iš svetur primesto vertimo atveju (pavyzdžiui, skiepijant išorinę ideologiją) taip, vertimas būtų invazinis. Etiniu požiūriu – skausminga, tačiau moksliniu – jei tikslu, tikslu. Tačiau vertimu perimant gerąją kitų tautų patirtį, nepamirškime tos esminės atrankos, kurią atlieka vertėjai – sodininkai. Kruopščiai išžiūrėję, ima ir sėja savo gimtojoje žemėje tai, kas tampa mums, tėvynainiams, penu.
Išnašoje smalsaujate:
Įdomus klausimas, ar „kitomis kalbomis“ prabilę apaštalai patys suprato savo žodžius (ar vieni kitus)?
Ten pat ištraukoje, kurią minite pranešime Lukas, „Apaštalų darbai“, Apd 2,1–14, p. 295–296. , Lukas įtaigauja – nors, sutinku, tiesiai nepasako, – kad apaštalai prabilo kalbomis, kurias mokėjo ir suprato Jeruzalėje gyvenę kitataučiai, bet ne jie patys. Tai ir kėlė visiems nuostabą.
Glosolalija, arba ekstatinis kalbėjimas, tebėra gajus krikščioniškuose charizmatiniuose sąjūdžiuose, paprastai vartojamas meldžiantis. Glosolalas šnekasi su Dievu, o ne su žmonėmis. Jis, žinoma, supranta, ką taria, tačiau šneka laisvu spontaniniu sąmonės srautu, nefiksuodamas ir neporuodamas sąvokų ir garsų. Vis dėlto maldos metu nesunkiai girdimos ritminės, intonacinės, dinaminės, tembrinės ir kitokios kartotės, iš kurių, daug kartų drauge meldžiantis, ilgainiui galima atpažinti maldininkus.
Glosolalija paplitusi muzikoje. Pavyzdžiui, dainininkai repetuodami vartoja „paukščių kalbą“, vietoj gimtosios kalbos frazuodami ir skiemenuodami laisvais, kalbą primenančiais garsažodžiais, arba vartodami gimtosios kalbos fonetiką be semantikos. Instrumentalistai neretai glosolizuoja melodines linijas, kartais taip garsiai, kad jos aiškiai girdėti tiek koncerte, tiek įraše (pvz., pianistai Glennas Gouldas ir Keithas Jarrettas).
Tačiau vertimu perimant gerąją kitų tautų patirtį, nepamirškime tos esminės atrankos, kurią atlieka vertėjai – sodininkai. Kruopščiai išžiūrėję, ima ir sėja savo gimtojoje žemėje tai, kas tampa mums, tėvynainiams, penu.
Logiškai plėtojant šią analogiją tektų įteisinti sodininko-ravėtojo funkciją… Juk prižiūrint sodą daugiausia pastangų tenka skirti būtent nepageidaujamų rūšių eliminavimui iš sodo. Gamta mus spaudžia be atvangos, bet savo sode mes kuriame jos tobulesnį variantą… Kas tai būtų vertimo atveju? Tiesos ministerija? Teisingų vertimų inkvizicija?
Glosolalas šnekasi su Dievu, o ne su žmonėmis.
Labai įdomi tema, bet baisu pernelyg išsiplėsti. Naujajame Testamente aiškiai pasakoma, kad Šventosios Dvasios dovana „kalbėti kitomis kalbomis“ yra skirta ne komunikacijai su Dievu, bet gerajai naujienai skelbti visų tautų žmonėms. Kitaip sakant, apaštalai kalba įvairiomis kitų kraštų kalbomis, kurias supranta Jeruzalėje viešintys svetimšaliai. Man labai patiko toks, sakyčiau humoristinis „Apaštalų darbų“ autoriaus pastebėjimas: kaip čia jie kalba visomis tomis užsienio kalbomis?
O kiti šaipėsi: „Jie prisigėrę jauno vyno“. Tada stojo Petras su Vienuolika ir, pakėlęs balsą, prabilo: „Jūs judėjiečiai bei visi kiti Jeruzalės gyventojai, tebūnie jums žinoma, – įsidėmėkite mano žodžius! Šie vyrai nėra, kaip jūs manote, prisigėrę, – juk dabar vos trečia dienos valanda […].“ Lukas, „Apaštalų darbai“, Apd 2, 13–15, p. 296.
Kitaip sakant, jeigu veiksmas vyktų truputį vėliau, matyt, visa šita sumaištis būtų tiesiog nesunkiai paaiškinta alkoholio vartojimu ir būtume išvengę visų kryžiaus žygių…
Naujajame Testamente aiškiai pasakoma, kad Šventosios Dvasios dovana „kalbėti kitomis kalbomis“ yra skirta ne komunikacijai su Dievu, bet gerajai naujienai skelbti visų tautų žmonėms.
Naujajame Testamente kur? Jei teturite galvoje:
Lukas:mes visi girdime juos skelbiant įstabius Dievo darbus mūsų kalbomis. Lukas, „Apaštalų darbai“, Apd 2, 11, p. 296.
raginčiau pažodžiui neskaityti. Galimas daiktas (spėju greituoju, nes rimtesnei egzegezei – netinkamas metas), kad Lukui pasakojime greičiausiai teko suausti kelis tarpusavyje ne itin derančius padavimus. Koks ryšys tarp žmogaus, šnekančio svetima kalba, ir girtumo? Jokio. Nebent, svetimos kalbos reikšmė tekste įgavusi kitą reikšmę. Numanau, kad taip ir nutiko. Petro cituojamas Joelis šneka būtent apie ekstatinį kalbėjimą (pranašavimą).
Antai, ką sako Paulius:
Paulius:Kas kalba kalbomis, ne žmonėms kalba, bet Dievui; juk niekas jo nesupranta, jis Dvasioje kalba paslaptingus dalykus. Paulius, „Pirmasis laiškas korintiečiams“, 1 Kor 14, 2, p. 415.
Apaštalas apibūdina maldos būdą, kuris krikščionybėje, kaip minėjau, tebegyvuoja iki mūsų dienų. Visgi sutinku, kad šia tema geriau nesiplėsti.
Pereinu prie paskutinio savo klausimo.
Maginė kalbos samprata suponuoja ne tik esminį kalbos ir tikrovės, vardų ir daiktų atitikimą, bet ir traktuoja žodžius, kaip realius daiktus tarp kitų daiktų. Galima sakyti, kad toks „magiškasis realizmas“ neatskiria kalbos ir ja įvardijamos tikrovės kaip dviejų semantiškai atskirtų sferų, jos sudaro vientisą ir bendramatę simbolinę visumą.
ar egzistuoja ir jeigu taip, tai kas yra, lietuviui jo kalbos realija, kuri neleidžia atiduoti žodžiui savo esmės?
Turime rimtų problemų gerokai iki vertimo ir lietuvių kalbos realijos pripažinimo, remiantis archajiniu realizmu. Vieną reductio ad absurdum paminėjote pats:
Jeigu tikėsime Aristotelio pastaba apie Kratilą, jis galiausiai priėjo nuostatos, kad dėl esmiškos tikrovės kaitos iš viso negalima apie tikrovę nieko tikro pasakyti ir todėl daiktus galima adekvačiai tik rodyti pirštu […]
Norint daiktan sujungti žymiklį (žodį) ir žyminį (žodžiu žymimą daiktą), reikia, kad jie kartu ne tik sueitų, bet ir drauge kistų – tūkstantmečiais, tiek, kiek gyvuoja kalba. Tokios ontologinės koordinacijos gyvosiose kalbose nerandame, jų reikšmynai daiktų atžvilgiu nuolatos įvairuoja. Užtenka dirstelėti į šaknines lietuvių kalbos žodžių metaforas ir aiškiai matysime, kaip labai esame nutolę nuo pirminių žodžių reikšmių – ne nuo daiktų, o būtent reikšmių! Tarkim, dangus yra būdvardis, padarytas iš veiksmažodžio dengti. Kiek lietuvių šiandien taip mąsto ir supranta dangų – tikrąjį daiktinį žyminį? Retas. Šiandien lietuvių kalboje dangumi reiškiame daiktavardį, o žymimojo gamtos reiškinio nesiejame su dengimu, taigi iš dalies ir su uždarumu, veikiau atvirkščiai – su atvira erdve. Nespręskime, kodėl įvyko šis kosmologinis posūkis lietuvių pasaulėžiūroje. Svarbiau išvysti, kad gyva kalba savaime rutuliojasi kryptimis ir būdais, kurie yra palyginti savarankiški daiktų atžvilgiu. Natūraliai kalbos raidai ir natūraliam daiktų kismui būdingos skirtingos dinamikos, slinktys, tempai ir t. t.
Skaitydamas ir drauge su jumis svarstydamas archajinę realistinę kalbos sampratą, patyliukais negalėjau nusikratyti minties apie psichikos sutrikimą, tiksliau, psichikos raidos fiksuotę, kai žmogaus suvokimo galios traumuojamos tiek, kad nustoja vystytis. Tokiais atvejais dalis esybės tarsi sustingsta kadre ar natiurmorte (angl. still life). Šioje nebegyvoje paminklinėje būtyje žodžių, patirčių ir daiktų santykiai jau susiklostę, sukaulėję, pastovūs, niekada nebekisią. Tai mirusios kalbos mirusiame kūne ontologija. Ar skaitant Kratilą nekilo psichoanalitinių minčių apie mąstymo fiksaciją?
Koks ryšys tarp žmogaus, šnekančio svetima kalba, ir girtumo? Jokio.
Visų pirma, apaštalai ne šiaip kalba kažkokia transcendentine (pirmykšte „Adomo“ ar „Henocho“) angelų kalba, kuria tik ir galima kreiptis į Dievą, bet pačiomis įvairiausiomis pasaulio tautų kalbomis:
Lukas:Tai kaipgi mes kiekvienas juos girdime savo krašto kalba?! Mes, partai, medai, elamiečiai, Mesapotamijos, Judėjos ir Kapadokijos, Ponto ir Azijos, Frygijos ir Pamfilijos, Egipto bei Libijos pakraščio ties Kirėne gyventojai, ateiviai romėnai, žydai ir prozelitai, kretiečiai ir arabai, – mes visi girdime juos skelbiant įstabius Dievo darbus mūsų kalbomis. Lukas, „Apaštalų darbai“, Apd 2, 8–11, p. 195–296.
Ne veltui šis Sekminių stebuklas tradiciškai interpretuojamas kaip Babelio bokštą rentusios žmonijos kalbų sumaišties atstatymas – po jo krikščionijos sklaida visame pasaulyje, taip pat ir vertimų pagalba, įgauna Šventosios Dvasios sankciją. Manau, kad nieko keisto, kad staiga būriui apaštalų prabilus kalbomis, kurių jie anksčiau nemokėjo, pašaliečiui gali kilti mintis, kad jie staiga išprotėjo arba elgiasi neadekvačiai, galbūt patyrę toksinių medžiagų poveikį. Tačiau Petras skuba išsklaidyti tokias mintis.
Šioje nebegyvoje paminklinėje būtyje žodžių, patirčių ir daiktų santykiai jau susiklostę, sukaulėję, pastovūs, niekada nebekisią. Tai mirusios kalbos mirusiame kūne ontologija. Ar skaitant Kratilą nekilo psichoanalitinių minčių apie mąstymo fiksaciją?
Psichoanalitinės fiksacijos požymių čia išties esama, sutinku. Tačiau psichoanalizė mums siūlo labai konkrečius motyvus ir priežastis, taip pat įkandin diagnozės pateikia galimos terapijos planus… Kažkodėl šiuo atveju (ypač kalbant ne apie Kratilą, bet archajinio realizmo apraiškas nūdienoje) diagnozė ir simptomas man atrodo moksliškai įdomesni nei galimi psichoanalitiniai problemų sprendimo būdai… Gal tai mano asmeninė problema, nežinau, bet kol kas norisi telktis ties problema, o ne ties siūlomais jos sprendimais… Ši pastaba susišaukia su mano gan pesimistišku šiuolaikinės filosofijos gebėjimų spręsti mąstymo, būties ir kalbos statuso klausimus vertinimu: net jeigu mes neturime atsakymo, pats klausimas, bei klausimo būsenos išlaikymas yra verti dėmesio ir pastangų bei yra prasmingi jau vien tuo, jog atsisakome patį klausimą panaikinti, „nukelti“, priimdami neadekvačius ar dalinius atsakymus…
Visu pirma, apaštalai ne šiaip kalba kažkokia transcendentine (pirmykšte „Adomo“ ar „Henocho“) angelų kalba […]
Kam taip hiperbolizuoti? Glosolalija yra įprastas tiek individualios, tiek bendruomeninės maldos būdas.
pačiomis įvairiausiomis pasaulio tautų kalbomis […]
Skaitote Sekminių pasakojimą pažodžiui. Pats taip nedaryčiau. Čia mudu skiriamės.
Manau, kad nieko keisto, kad staiga būriui apaštalų prabilus kalbomis, kurių jie anksčiau nemokėjo, pašaliečiui gali kilti mintis, kad jie staiga išprotėjo arba elgiasi neadekvačiai, galbūt patyrę toksinių medžiagų poveikį. Tačiau Petras skuba išsklaidyti tokias mintis.
Pagal jūsų logiką žmonėms užgėrus, yra įprasta prabilti svetimomis kalbomis, kurių, būdami blaivi, nemoka. Todėl išgirdę pažįstamą, kuris nemoka kinų, šnekant kiniškai, iškart spėjame, kad padaugino. Prajuokinote, bet ne argumentais! Girtumu žmogų įtariame kaip tik tada, kai pradedame jo nebesuprasti, nes nuo alkoholio poveikio sutrikę jo kalbos padargai: ne tik sunkiai vaikšto, bet ir prastai artikuliuoja. O tai ir yra glosolalijos požymiai! Kaip minėjau, yra akivaizdi semantinė ir loginė įtampa Sekminių pasakojime. Panarstysiu giliau kada prie progos.
Tariu jums, Rasiau, didelį šiltą „ačiū“ už mąslius, provokuojamus, kantriai dėmesingus atsakymus! Daugiau klausimų neturiu.
Rasiau, su malonumu perskaičiau jūsų pranešimą, taip pat vėlesnes diskusijas. Iš tiesų, daikto ir žodžio tikrovių santykiai yra daugiašakis, bet itin įdomus reiškinys, į kurio orbitą galima įsitraukti pačiais įvairiausiais būdais. Jūs pasirinkote konkretaus šaltinio siūlomą perspektyvą ir supriešinote, turbūt galima taip sakyti, žodžio-daikto ir žodžio-sutarties sampratas. Mano pirma asociacija (pakrizenant) buvo berods vieno stoiko išsakyta frazė: kiekvieną kartą, kai tariu žodį vežimas, jis išdarda lauk iš mano gerklės. Palikime nuošalyje retorinės aštrialiežuvystės galimybę, nors duotame kontekste ji visada aktuali. Greta malonumo skanauti tokio tipo ištaras, yra akivaizdu, kad šis pavyzdys komentuoja jūsų minimą archajinę kalbos sampratą, bet nebūtinai ją neigia, nors iš pirmo žvilgsnio gali taip atrodyti. Veikiau tą sampratą gilina, ryškindamas žodžio ir jo nurodomo daikto sąsajos komplikacijas, tarsi pabrėždami, kad žodis, net būdamas daiktu tarp daiktų, tuo pat metu yra apdovanotas savitais požymiais, skiriančiais jį nuo tų daiktų, todėl prašosi papildomai apibūdinamas. Kaip jūs ir minite, pirmiausia stoikai pasižymėjo keldami tokius klausimus, vedini, tiesa, gan skirtingų motyvų.