Studija Tarp melancholijos ir desperacijos: M. K. Čiurlionio simfoninės poemos „Dies irae“ kontekstai

Tačiau tai, kad laiškas iš Peterburgo artimiesiems liko neišsiųtas, galėtume suprasti kaip krizinio (kritinio) mąstymo užgniaužimą. Galbūt turėdamas galvoje būtent modernų kritinį mąstymo modusą, M. K. Čiurlionis dažnai užsimindavo apie jį persekiojantį tamsų šešėlį Dar vienu – kūniškumo ir pasąmoningumo – aspektu mano teiginį praplečia R. Karmalavičiaus įžvalga, kad M. K. Čiurlionis tarytum užgesino Vydūno ir S. Čiurlionienės-Kymantaitės iškeltą psichoanalitinių-jutiminių ir metafizinių-dvasinių pradų alternatyvą (Ramutis Karmalavičius, Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė: epocha, idealai, kūryba, p. 135). . Galbūt liga tą savicenzūros sieną pralaužė, ir tuomet cenzorės bei aukštųjų sferų kasdienės steigėjos vaidmens turėjo imtis žmona? Veikiausiai vardan aiškesnio susikalbėjimo ji ėmė intensyviau skaityti ir Nietzsche’ę. S. Čiurlionienės protagonistės Johannos kai kurie ginamieji teiginiai primena to meto autorės Gabrielos Majewskos prieš Nietzsche’ę išsakytas mintis, kurias ji apibendrino taip: visais laikais atsirasdavo vyrų, suvokiančių, kad moterys įkvepia kurti meną (šalia P. Corneile’o, W. Shakespeare’o ypač išskirtas Dante’s požiūris į Beatričę) Žr. Gabriela Majewska, „Nietzsche i kobiety”, p. 170–171; nr. 12, p. 189. . Labai artimas idėjas tarpukariu knygos „Rimties valandėlė“ skyriuje „Amžinybės aidas“ skelbs Šatrijos Ragana.

 

Mikalojaus Konstantino ir Sofijos Čiurlionių pokalbiuose šmėkštelėdavo projekcijų į Dante’s ir Beatričės santykį. Geriausiai tai matyti iš dviejų ankstyvesnių eskizų knygos „Lietuvoje“ viršeliui (1909), kuriame stilizuotai perkurtos Sandro Botticellio iliustracijų Dante’ės „Dieviškajai komedijai“ pagrindinių veikėjų figūros, pastebėtos Vidos Mažrimienės Vykdydama tolesnį tyrimą, remiuosi Vidos Mažrimienės pagrindiniais teiginiais, pateiktais pranešime „Naujos tyrinėjimo takoskyros M. K. Čiurlionio kūryboje: tarp S. Botticelli ir J. Matejkos“. . Beatričei artima figūra nupiešta po užrašu „Sofia Čiurlianene“ Milda Mildažytė-Kulikauskienė (sud.), Mikalojus Konstantinas Čiurlionis: piešiniai, kompozicijų eskizai, grafika (katalogas), 668 kompozijos eskizas. , o kita, Dante’ę primenanti figūra – po užrašu „Lietuvoje“ Ten pat, 658 kompozicijos eskizas. . Čiurlionienės-Beatričės ir dar vienas spėjamo Dante’ės figūros renesansiniu apdaru eskizas Žr. ten pat, 668 ir 666 kompozicijų eskizai. drapiruočių ir iš dalies gestų modeliavimu primena S. Botticellio „Rojaus“ 13 giesmės iliustracijoje, kuri skelbta 1902 m. „Chimeroje“ Chimera, 1902, t. 6, p. 199. , Dante’ę bei Beatričę. Labai tikėtina, kad Čiurlioniui 1909-aisiais galėjo būti prieinamas jeigu ne pats žurnalo originalas, tai bent jau iliustraciją dengusi skaidresnio popieriaus įklija su pažymėtu autoriumi ir pavadinimu; toje įklijoje neblogai atsispausdavo reprodukcija. Čiurlionio pieštos figūros yra tarytum veidrodiškai atspindėtos, o Dante’s veidas ir galvos apdaras pakeistas – tarytum įklijoje trūktų atspaudo tikslumo. S. Botticelli vardas jųdviejų susirašinėjime pasirodo dar 1908-aisiais: atsiųsdama Botticelli „Veneros“ reprodukciją, Sofija, atsiminimuose mėgusi epitetą „botičelinis grožis“, pokalbį apie Renesanso menininką inicijuoja Žr. Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Laiškai Sofijai, p. 184. . Knygai „Lietuvoje“ eskizai su Beatriče ir Dante talpinami viename puslapyje su nupieštomis lietuviškomis kapinėmis: panašu, kad projektuota titulinį puslapį lydinti atsklanda (koplytstulpio elementas taps ir ornamento realizuotame viršelio projekte provaizdžiu). Kaip tik tą vasarą S. Čiurlionienė rašė apsakymą „Pats su savimi“, kuriame pagrindinis veikėjas architektas, mirus jo mylimai žmonai, prarado šiapusybės ir anapusybės ribos pojūtį, jo veide švietė Renesanso kibirkštis, Botticelli, o mirusioji skambindavo neparašytąjį Beethoveno gedulingą maršą. Tuo metu abu gyveno transcendencijos (turbūt ir jos slenksčio) idėjomis, galbūt vaikščiodami su po Plungės kapines, jie dalinosi apie Dante’ės kosmoso viziją, kalbėjo apie Beatričę kaip palydovę į aukštąsias (tik ne pragaro) sferas. Tikriausiai neatsitiktinai tuo pačiu metu M. K. Čiurlionio kuriamas inicialas „S“ [=Sofija] yra paženklintas Prisikėlimo (Paskutiniojo teismo dienos) angelo vaizdiniu: tai yra ir lietuviško koplytstulpio, kaip tam tikro kosminio modelio, „dangiškoji sfera“ (žr. 23 iliustr. Milda Mildažytė-Kulikauskienė (sud.), Mikalojus Konstantinas Čiurlionis: piešiniai, kompozicijų eskizai, grafika (katalogas), 86 kompozicija tušu. ).

 

Grįžtant prie Čiurlionienės draminio dialogo „Ateities moteris“ svarbi atrodo remarkose apie scenografiją pateikiama nuoroda į keturias Michelangelo sibiles iš Siksto koplyčios skliautų freskos. Johanna, kaip ateities moteris, tapatinasi su antikinio pasaulio pranašėmis, kurių viena „Dies irae“ sekvencijos tekste praneša apie Paskutiniojo Teismo dieną Vergilijaus „Eneidos“ ketvirtoje eklogėje Eritrėjos sibilė lydi Enėją į pragarą. Dėl šios scenos Dante pasirinko Vergilijaus personažą palydovu į Pragarą „Dieviškojoje komedijoje“. Šv. Augustinas savo veikale „Dievo miestas“ minėjo, kad Eritrėjos sibilė išpranašavo Atpirkėjo atėjimą (esą akrostiche buvo užrašytas Jėzaus Kristaus vardas). Veikiausiai Eritrėjos sibilę turėjo galvoje ir tradicijos įtvirtintas „Dies irae“ autorius, Tomas iš Celano. . Tokiu būdu metaforiškai galėtume vaizduotis Čiurlionių porą stovinčią Siksto koplyčioje, tik Mikalojų Konstantiną, žvelgiantį į užaltorinę Paskutiniojo teismo freską (žr. 22 iliustr.), o Čiurlionienę pakėlusią žvilgsnį į Sibiles (ne į „Ievos gundymą“), su Senojo Testamento pranašais puošiančias liunetes koplyčios skliautuose, kuriuos ištapė Michelangelo 25-eriais metais anksčiau nei Teismą, taigi, daug ramiau ir viltingiau perteikė didįjį susukūrimo, nuopolio, atpirkimo pasakojimą, Apokalipsę palikdamas paraštėje. Šešiasdešimtmetis Michelangelo kūrė „Paskutiniojo teismo“ freską jau abejodamas vaizduojamojo meno galia numaldyti melancholijon ir religinėn atgailon grimztančią sielą, pateikdamas teisiamą žmoniją absoliučiai nuogą, išrengiamą net iš fizinio nuogumo. Anot kai kurių tyrinėtojų, savo portretą deformavo kabančioje kankinio šv. Baltramiejaus kūno „išnaroje“, bet kurią akimirką galinčioje nukristi į valtį, gabenančią sielas pragaran. XIX–XX a. sandūroje skelbta daug Michelangelo „Paskutiniojo teismo“ reprodukcijų ir komentarų. Šį kūrinį tarp meno šedevrų minėjo ir Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė esė rinkinyje „Lietuvoje“ (1910), straipsnyje „Dailės prasmė gyvenime“ (1913) Žr. Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė, Raštai, t. 4, p. 133, 192. I. Šlapelis savo „Meno istorijoje“ šį kūrinį laikys jau prigesusia Michelangelo kūryba, be to, išlikusia iki jo dienų labai nublukusiu pavidalu. .

Čia vertėtų prisiminti Oscaro Wilde’o rašytą petrarkišką „Sonetą klausant Dies irae, giedamo Siksto koplyčioje“ (1881), kuriame lyrinis subjektas nepriima kultūros tekstų įdiegto Paskutiniojo teismo rūsčiojo Dievo. Lyrinis „Aš“ dangiškajam pašnekovui teigia lengvai suvokiantis gyvybės formose apsireiškiantį Dievą kūrėją. Kitaip tariant, jis ignoruoja pabaigą ir mirtį skelbiančius du kultūros tekstus: giedamą „Dies irae“ ir regimą Michelangelo „Paskutinįjį teismą“. Prerafaelitų Williamo Morriso idėjų transformuotojas į naują estetizmo lygmenį Wilde’as užmerkia akis ir prieš nuodėmės teologiją, taip svarbią „Dies irae“ kanoniame himne, išbujojusią begėdės Ievos vaizdiniais Jaunosios Lenkijos autorių (ypač S. Przybyszewskio) kūryboje, ir kalba apie gamtos derliaus, keliančio estetinį pasigėrėjimą, pjūtį. Pradėdamas „Pasaulio sukūrimo“ ciklą M. K. Čiurlionis intuityviai buvo vedamas aspiracijų, panašių į Wilde’o lyrinio subjekto, – kūrė neišsenkančias grožio formas.

 

Tačiau po pertraukos jis grįžo prie kantatos „De profundis“ „De profundis“ galiausiai teko parašyti ir O. Wilde’ui, „Doriano Grėjaus portrete“ (1891) Sibilės vardu pavadinusiam talentingą aktorę, kuri pamilusi patyrė apgailėtiną meno iliuzoriškumą ir fiktyvumą ir dėl to prarado ne tik estetinės, bet ir egzistencinės būties pamatą. , kaip ir prie kitų sielvartingų motyvų. V. Landsbergio prielaidą, kad Vilniuje lietuvišką kantatos „De profundis“ vertimą galėjo atlikti Sofija Kymantaitė V. Landsbergio teigimu, kantata „De profundis“ niekada nebuvo atlikta lenkų kalba. Beje, Jadvyga Čiurlionytė tvirtino kantatą buvus atliktą lietuvių kalba dar 1906 m. Druskininkų namų chorelyje. Chorinės fugos neretai buvo kuriamos, pasitelkiant ne visą tekstą, o vaizdingiausiąją jo dalį (taip pvz., sukomponuota „Neliūskime“, kurioje vaizduojama prasiverianti žemė, kalnynai, garmantys į jūros dugną) (Vytautas Landsbergis, Visas Čiurlionis, p. 505–506, 504). daro pagrįstesnę ne tik faktas, kad, būdamas Sankt Peterburge, Čiurlionis tarėsi su žmona dėl šio kūrinio atlikimo galimybės lietuvių studentų paramos koncerte M. K. Čiurlionio 1909 m. gruodžio 8 d. laiškas S. Čiurlionienei (Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Laiškai Sofijai, p. 381). , bet ir dar keletas detalių: S. Čiurlionienės-Kymantaitės bibliotekoje tebėra saugomas ankstyviausias visų J. Kochanowskio raštų leidimas Žr. Jan Kochanowski, Dzieła wszystkie (Kaip minėta, J. Kochanowskio atliktu psalmės vertimu rėmėsi M. K. Čiurlionis, kai 1899 m. pradėjo komponuoti minėtą kantatą). , be to, tais pačiais 1908-aisiais Čiurlionis sukomponavo dainą „Naktis tamsi“, gedulingos nuotaikos chorinę fugą „Lapas pageltęs nukrito“ pagal S. Kymantaitės tekstą, kuriame nuskamba apibendrinimas „Amžius – tai mirksnis likimo“ ir visų laukiančios žemės imperatyvas, viena iš amžino sugrįžimo metaforų Nietzsche’s „Zaratustroje…“ „…ir vėl žeme aš virsti noriu, kad joj ramybę rasčiau, nes ji mane pagimdė“ (Friedrich Nietzsche, „Štai taip Zaratustra kalbėjo“, p. 80). . Jos lyrinei kūrybai būdingas liūdesio motyvas – Krokuvos laikotarpiu tas temas ji tarytum „pasiskolino“ iš aplinkos, tačiau jau bičiulystės su M. K. Čiurlioniu metu net didžiausio džiaugsmo akimirkomis jusdavo melancholiškąjį pasaulio reiškinių dugną. Anksčiau, nei Čiurlionis nutapė „Juodąją saulę“ – taip pat melancholijos metaforą, rašė vaizdelį apie juodąją žvaigždę Vaizdelis užrašytas 1908 m. sąsiuvinyje, tačiau tikslesnės datos po kūriniu nėra (Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė, Raštai, t. 7, p. 48). Galbūt kurta jau po vasaros Palangoje, kur jiedu su M. K. Čiurlioniu stebėjo „juodąjį saulėlydį“ (žr. M. K. Čiurlionio 1908 m. spalio 11 d. Laišką Sofijai, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Laiškai Sofijai, p. 162). . Poetizuodama ilgėjimąsi, vaizdavo skausmingą sielos pažinimo kelionę lydimą ne krikščioniško angelo, o veikiau vrubeliško demono, kurį ji vadino „sapno stabmeldžių dievaičiu“ Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė, „Sapnai mano“ / ten pat (2013), p. 49–52. . (Veikiausiai tarpukariu įsigytoje Annos de Noailles knygoje „Stebinantis veidas“ (Le Visage emerveille, 1904) S. Čiurlionienė susidurs su Liebestod idėja, primenančia Wagnerio „Tristano ir Izoldos“ „atsimainymą“). Kaip ir daugelio amžininkų, jos religinis praktikavimas slopo, tačiau 1909-aisiais, rašydama tekstą knygai „Lietuvoje“ ji dar tikėjo galimybe ne bausmės baimės principu išugdyti sąmoningumą, atvirą Gyvojo Dievo patirčiai Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė, Raštai, t. 4, p. 124. .

 

Draminis dialogas „Ateities moteris“ nurodo ateities perspektyvą, kitaip nei simfoninės poemos „Dies irae“ sumanyme, užsklendžiančiame linijinį žmogaus egzistencijos laiką, kreipiančiame žvilgsnį į praeitį. Šio dialogo potekstėje liečiamas ir laisvės klausimas, iškilęs kaip pasirenkamos mirties S. Čiurlionienė dramoje pamini O. Weiningerio savižudybės aplinkybes: išėjimą jis pasirinko kambaryje, kurį kadaise nuomojosi Ludwigas van Beethovenas. Spėjama, kad tokiam poelgiui jį įkvėpė Nietzsche, rašęs skyrių „Apie laisvą mirtį“ knygoje „Štai taip Zaratustra kalbėjo“: šiame skyriuje skamba žodžiai apie Kristų, kaip apie anksti mirusį hebrajų. Tuos žodžius Weiningerio atvejui pritaikė Čiurlionienė. Tokiu budu susidaro parafrazių ratas, liudijantis, kad dramos autorė išmanė idėjų perimamumo kontekstą. arba pačiu gyvenimu naujai kuriamų vertybių takoskyra „Pažinau žmogų, kuriam į akis žiūrint, niekas negalėdavo pameluoti. / Pažinau žmogų, kuris, įeidamas į namus, nutildydavo barnius – įnešdavo su savim šviesų ramumą. / Pažinau žmogų, kurs savo žvelgesiu žadindavo užmirusias sielas. Jis troško, kad taip būtų, gamino tą gyvenimą, kokio ilgėjosi. Pasakyk man dabar, kame yra tikrumas: ar tame, kas ateina į mus iš gyvenimo, ar tame, ką mes gaminame ir gyvenimui duodame? Pasakyk, nuo ko priguli to gyvenimo išvaizda?“, Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė, Raštai, t. 4, p. 146. . Būtent kritine vertybių revizija draminis dialogas yra artimas Nietzsche’s laikysenoms, nepaisant to, kad kritikuojamas paties filosofo požiūris. „Ateities moteryje“ plėtojama laisvos moters ginamoji kalba prieš patriarchalinės tradicijos teismą. Čiurlionienė siekė įrodyti, kad moters meilė yra ne gailestingumo ir ne pavergimo aktas, ne pasiaukojimo, švelnumo ar rūstybės šuorai, o nuolatinis pasitikėjimas nematerialias vertybes kuriančių sielų, tegul ir skiriamų nuotolio, bendryste. Jausmui, kuris siejamas su kraujo (biologinės aistros) šauksmo determinizmu, čia vedliu iškeliama sielos-minties išmintis. Šie pradai nepriešinami, siekiama jų harmonijos. Akcentuotas laisvės ir atsakomybės, visada projektuojančios ateitį, etosas leidžia regėti Johanną tikint Nietzsche’s brėžta perspektyva:

Te ateitis ir tobulybė tau priežastis tavosios šiandienybės būna: bičiulyje savam tu antžmogį kaip savo priežastį turi mylėti. / Ne artimą kviečiu mylėti, o broliai mano, bet skatinu jus tolimojo meilei. Friedrich Nietzsche, „Štai taip Zaratustra kalbėjo“, p. 70.
Tad S. Čiurlionienės tekstas gali steigti netiesioginį dialogą su kai kuriomis idėjomis, cirkuliavusiomis M. K. Čiurlioniui komponuojant simfoninę poemą „Dies irae“.
 

Literatūra

  • Aries, Philippe, Mirties supratimas Vakarų kultūros istorijoje, Vilnius: Baltos lankos, 1993.
  • Bruveris, Jonas, „MK Č laiškas“, Metai, 2013, nr. 10.
  • Cornides, A.; R. Snow, “Requiem Mass,” New Catholic Encyclopedia, The Catholic University of America, vol. 12, 2003.
  • Čiurlionienė-Kymantaitė, Sofija, Raštai, t. 4: Straipsniai, studijos, esė, Vilnius: Vaga, 1988.
  • Čiurlionienė-Kymantaitė, Sofija, Raštai, t. 4: Straipsniai, studijos, esė, Vilnius: Vaga, 1988.
  • Čiurlionienė-Kymantaitė, Sofija, Raštai, t. 5: Laiškai 1906–1944, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2011.
  • Čiurlionienė-Kymantaitė, Sofija, Raštai, t. 7, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2013.
  • Čiurlionis, Mikalojus Konstantinas, Apie muziką ir dailę, Vilnius: Valstybinė grožinė literatūros leidykla, 1960.
  • Čiurlionis, Mikalojus Konstantinas, Laiškai Sofijai, Vilnius: Baltos lankos, 2011.
  • Čiurlionis, Mikalojus Konstantinas, Žodžio kūryba, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1997.
  • Čiurlionytė, Jadvyga, Atsiminimai apie M. K. Čiurlionį, Vilnius: Vaga, 1970.
  • Daunoravičienė, Gražina, „Čiurlionio modernistinė aiškiaregystė: kompozicijų paraščių atodangos“ / Gražina Daunoravičienė, Rima Povilionienė (sud.), Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875–1911): jo laikas ir mūsų laikas, Vilnius: Lietuvos muzikos ir teatro akademija, 2013.
  • Eberlein, Dorothee, „Čiurlionis, Skrjabin und osteuropaische Symbolismus“ / Karin von Maur (hrsg.), Vom Klang der Bilder, Stuttgart, 1994, p. 340–345.
  • Friedman, Susan Stanford, “Cultural Parataxis and Transnational Landscapes of Reading, Toward a Locational Modernist Studies” / Astradur Eysteinsson, Vivian Liska (eds.), Modernism, vol. 1, Amsterdam: Philadelphia: John Benjamins Publishing Company, 2007.
  • Gaižutis, Algirdas, Estetika: tarp tobulumo ir mirties, Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2004.
  • Geda, Sigitas, Septynių vasarų giesmės: eilėraščiai, Vilnius: Vaga, 1991.
  • Górski, Artur (Quasimodo), „Młoda Polska” / Maria Podradza-Kwiatkowska (opr.), Programy i diskusje literackie okresu Młodej Polski, Wrocław, Warszawa, Kraków, Gdańsk, 1977, p. 96–125.
  • Jakubėnas, Valdas, „M. K. Čiurlionis – muzikas“ / M. K. Čiurlionis, Kaunas: Vytauto Didžiojo kultūros muziejus, 1938.
  • Jan Kochanowski, Dzieła wszystkie, w Drukarni Józefa Jeżyńskiego, Warszawa, 1884–1887.
  • Janeliauskas, Rimantas, „Neatpažintas M. K. Čiurlionio muzikos ciklas (1908 spalis, Peterburgas)“, Lietuvos muzikologija, Vilnius, 2004.
  • Janeliauskas, Rimantas, Neatpažinti Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muzikos ciklai, Vilnius: Lietuvos kompozitorių sąjunga, Lietuvos muzikos ir teatro akademija, 2010.
  • Jastrumskytė, Salomėja, „Čiurlionio tapybos plastinė sistema kaip alternatyvios tikrovės mąstymo principas“ / Gražina Daunoravičienė, Rima Povilionienė (sud.), Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875–1911): jo laikas ir mūsų laikas, Vilnius: Lietuvos muzikos ir teatro akademija, 2013.
  • Jurgutienė, Aušra, Naujasis romantizmas – iš pasiilgimo: lietuvių neoromantizmo pradininkų estetinė mintis, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998.
  • Juszkiewicz, Anton, Melodje ludowe litewskie, Kraków, 1900.
  • Karmalavičius, Ramutis, Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė: epocha, idealai, kūryba, Vilnius: Vaga, 1992.
  • Kierkegaard, Søren (Johannes de Silentio), „Trwoga i drźenie”, przełożył dr. Wacław Moraczewski, Chimera, 1907, t. 10, p. 515–519.
  • Klibalski, Raymond, Erwin Panofsky, Fritz Saxl, Saturn and Melancholy; Studies in the History of Natural Philosophy, Religion, and Art, London: Nelson, 1964.
  • Kučinskas, Darius, „Kai kurie M. K. Čiurlionio muzikos teksto vizualumo aspektai“ / Rasa Andriušytė-Žukienė (sud.), Meno idėjų migracija XX a. pradžioje: M. K. Čiurlionio ir amžininkų kūryba, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2010.
  • Kučinskas, Darius, „M. K. Čiurlionio Fuga b-moll. Genetinė analizė ir urtekstas“ / M. K. Čiurlionis ir lietuvių muzikinės kultūros raida, Vilnius, Lietuvos muzikos akademija, 2002, p. 112–121.
  • Kučinskas, Darius, M. K. Čiurlionio fortepijoninės muzikos tekstas: genezės aspektas, Kaunas: Technologija, 2004.
  • Landsbergis, Vytautas, Čiurlionio muzika, Vilnius: Vaga, 1986.
  • Landsbergis, Vytautas, Mažoji čiurlioniana, Vilnius: Versus aureus, 2001.
  • Landsbergis, Vytautas, Vainikas Čiurlioniui, Vilnius: Vaga, 1980.
  • Landsbergis, Vytautas, Visas Čiurlionis, Vilnius: Versus aureus, 2008.
  • Larry, Solomon, “The Dies irae in Stravinsky’s Rite,” solomonsmusic.net/rite.htm [žiūrėta 2014 m. kovo 10 d.].
  • Listy Stanisława Wyspiańskiego do Lucjana Rydla, t. II, część 1: Listy i notatniki z podroży, Kraków: Wydawnictwo Literackie, 1979.
  • Majewska, Gabriela, „Nietzsche i kobiety”, Strumień, 1900, nr. 11, p. 170–171; nr. 12, p. 189.
  • Markowski, Michał Paweł, Polska literatura nowoczesna: Leśmian, Schulz, Witkacy, Kraków: Universitas, 2007.
  • Mažrimienė, Vida, „Naujos tyrinėjimo takoskyros M. K. Čiurlionio kūryboje: tarp S. Botticelli ir J. Matejkos”, pranešimas skaitytas 2014 m. liepos 29 d. „Druskininkų vasaros su Mikalojumi Konstantinu Čiurlioniu” konferencijoje.
  • Mildažytė-Kulikauskienė, Milda (sud.), Mikalojus Konstantinas Čiurlionis: piešiniai, kompozicijų eskizai, grafika (katalogas), Vilnius: mokslo ir enciklopedijų institutas, 2007.
  • Nietzsche, Friedrich, „Štai taip Zaratustra kalbėjo“, iš vokiečių kalbos vertė Alfonsas Tekorius / Frydrichas Nyčė, Rinktiniai raštai, Vilnius: Mintis, 1991.
  • Nietzsche, Friedrich, „Tak mówił Zaratustra: [kiążka dla wszystkich i dla nikogo]”, Cz. 1 / przeł. Maria Cumft-Pieńkowska i Stanisław Piękowski, Warszawa: wydawnictwo Władysława Okręta, 1901.
  • Nunokawa, Yumiko, “The Theme of Death in Čiurlionis’ Art and Music,” pranešimas skaitytas 2014 m. balandžio 10 d. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.
  • Povilionienė, Rima, „Čiurlionio autografo ir dedikacijos tyrimai. Fuga in b: struktūrinė ir semantinė analizė“ / Gražina Daunoravičienė, Rima Povilionienė (sud.), Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875–1911): jo laikas ir mūsų laikas, Vilnius: Lietuvos muzikos ir teatro akademija, 2013.
  • Versekėnaitė, Audra, Sekvencija “Dies irae” ir jos funkcionavimo XX a. muzikos kultūroje aspektai, daktaro disertacijos santrumpa, Vilnius, 2006.
  • Vojtěch, Daniel, “On the Radical Wing of Modernity: The Concept of Decadence as the Horizon in Art and Life at the End of the Nineteenth Century” / Otto M. Urban, Luboš Merhaut, Daniel Vojtěch (eds.), In morbid colours: Art and the Idea of Decadence in the Bohemian lands 1880–1914, Prague: arbor vitae, 2009.
  • Wyka, Kazimierz, Młoda Polska, t. 1, Kraków: Wydawnictwo Literackie Spółka z.o.o., 2003, p. 331.
  • Żuławski, Jerzy, „Dies irae”, Życie, 1898, t. 2, nr. 44.
  • Исаев, Сергей Александрович, «Диалектическая лирика» С. Кьеркегора / Серен Кьеркегор. Страх и трепет, Москва, Издательство «Республика», 1993.
 

Between Melancholy and Desperation: The Contexts of the Symphonic Poem Dies Irae by M. K. Čiurlionis

  • Bibliographic Description: Nida Gaidauskienė, Tarp melancholijos ir desperacijos: M. K. Čiurlionio simfoninės poemos Dies irae kontekstai“, @eitis (lt), 2015, t. 140, ISSN 2424-421X.
  • Previous Edition: Nida Gaidauskienė, „Tarp melancholijos ir desperacijos: M. K. Čiurlionio simfoninės poemos Dies irae kontekstai“ / Antanas Andrijauskas (sud.), Kultūrologija 19: Rytai-Vakarai: komparatyvistinės studijos XIII, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2014, p. 473–501, ISBN 978-9955-868-73-6.
  • Institutional Affiliation: Lietuvos kultūros tyrimų institutas.
Summary: One of the latest projects by M. K. Čiurlionis, the symphonic poem Dies Irae, prompts us to reassess the situation of the composer’s individual position between tradition and modernity. His familiarity with the tradition of Requiem Mass was extensive as he participated in choral Mass at funerals throughout his childhood, as well as was acquainted with the original compositions of Requiem by classic composers. In addition to this, it is likely that Čiurlionis was also familiar with citation, paraphrases, and other interpretations of the Dies Irae sequence by Romantic composers. The Gregorian Chant Dies Irae, which originated in the 13th century, gained its popularity through the period of Romanticism as the most notable idiom of secular music. Čiurlionis also chose one of the most characteristic musical genres of Romanticism – the symphonic poem – that enabled the composer to have extensive creative freedom and also refers to the multi–layered cultural text. In contrast to the completed pieces of this genre, such as Miške (“In the Forest”) and Jūra (“The Sea”), the composer could not ignore the existing textual themes prominent in the cultural landscape of modern literature, therefore the motifs of Dies Irae penetrated not only musical but also modern literary texts.

The development of the visual expression of the idea of Rex by Čiurlionis reveals some relations with Nietzsche’s metaphors; therefore, we are faced with the dilemma: what position does the main character of the symphonic poem Dies Irae take? Is it possible to find a nodus of the theme Rex Tremendae Maiestatis? Whilst the rise of eschatological ideas was delayed in Eastern Europe at the turn of the century (they became evident especially after the events of 1905), the historical situation and the circumstances of Čiurlionis’ private life led the artist to a deep personal crisis. Referring to Yumiko Nunokawa’s review on the structure of the symphonic poem Dies Irae, I am exploring whether Čiurlionis deliberately structured his poem from the themes of his own compositions (such as in Ein Heldenleben by Richard Strauss) or whether this was an agony of the creator, as noted by Vytautas Landsbergis. It is possible to assume that whilst composing Dies Irae, Čiurlionis tried to oppose his conscious personal commitment (in the sense of Søren Kierkegaard) to the fear in the changing, fragmented world – the most disturbing phenomenon of modernity.

Keywords: Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, symphonic poem, Dies Irae, programmatic music, death, Last Judgment, God, justice, catastrophism, Young Poland, Friedrich Nietzsche, modernity, melancholy, Sofija Čiurlianienė-Kymantaitė.