Straipsnis Dviguba pilietybė – ne tik dvigubos teisės

Santrauka. Remiantis pilietybės sąvoka ir personalistine teisės samprata, straipsnyje formuluojamas teisinis (ne vien įstatymais besiremiantis) požiūris į dvigubą pilietybę. Pati teisė į pilietybę konkretinama atsižvelgiant į teisnumą ir subjektinę teisę, tuo siekiant atskirti teisę į pilietybę kaip formalų leidimą, nuo pilietybės kaip to leidimo įgyvendinimo pareigų vykdymu. Teisnumo požiūriu kiekvienas lietuvis, kur jis begyventų, turi teisę tapti Lietuvos Respublikos piliečiu. Bet jei jis nori savo teisnumo lygmens teisę į pilietybę paversti subjektine, privalo susisaistyti su Lietuvos Respublika abipusėmis teisėmis ir pareigomis, t. y. pripažinti, kad įgydamas teisę kurti, tobulinti Lietuvos valstybę, naudotis jos globa, jis kartu įsipareigoja tą valstybę išlaikyti ir ginti (tai galioja tik veiksniems ir pajamų turintiems asmenims). Tokia yra pilietybės teisinė logika. Jei asmuo siekia įgyti subjektinę teisę į dviejų valstybių globą, bet sutinka vykdyti pareigas, susijusias tik su viena valstybe, tai antrosios pilietybės jis siekia kaip privilegijos. O privilegijas, kaip ignoruojančias visų piliečių lygiateisiškumo principą, draudžia tiek Lietuvos Konstitucija, tiek ir tarptautinės teisės aktai. Valstybė, kaip piliečių kūrinys ir savastis, gyvuoja tik tiek, kiek piliečiai vykdo pareigas ją ginti ir mokėti jos išlaikymo mokesčius. Demokratinėje, teisinėje valstybėje pilietybė neatiminėjama: pilietybės galima tik sąmoningai atsisakyti arba ją prarasti atsisakant vykdyti iš jos kylančias pareigas. Tik labai retais atvejais, kai konkretus asmuo sąmoningai nori ir iš tikrųjų sugeba vienu metu vykdyti pareigas dviem ar daugiau valstybių, jis iš principo gali būti „n“ valstybių piliečiu. Tačiau praktiškai tai būtų sunkiai įvykdomas arba iš viso neįvykdomas įsipareigojimas. Turint tai galvoje, daugelio šalių įstatymai, taip pat ir Lietuvos Konstitucija vadovaudamasi bendra taisykle draudžia dvigubą pilietybę kaip potencialią privilegiją. Konstitucija faktiškai tik protokoluoja tą draudimą, kurį padiktuoja dvigubos pilietybės siekiančio asmens objektyvus nepajėgumas vienu metu laikytis dviejų valstybių įstatymų, mokėti dvi valstybes išlaikančius mokesčius.

Pagrindiniai žodžiai: teisė kaip leidimų ir paliepimų vienovė, dviguba pilietybė, pareiga mokėti dviejų valstybių išlaikymo mokesčius, globalizacija už pilietybę kaip teisę be pareigos, dviguba pilietybė – liberalizmo ideologijos sugrįžimas į pilietybės sąvoką.

Vien tik įstatymais besiremiantis požiūris ne visada yra teisinis požiūris. Konstituciniam Teismui priėmus nutarimą, pripažinusį dvigubos pilietybės instituto priešingumą Lietuvos Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai, kilusi diskusija parodė, kad jos dalyviai linkę labiau vadovautis psichologiniais („patinka“, „nepatinka“, „pritariu“, „nepritariu“) negu teisiniais, loginiais šios problemos analizavimo kriterijais, nors dviguba pilietybė pirmiausia yra ne psichologinė, o teisinė kategorija. Tuo pačiu metu atlikta Lietuvos žmonių apklausa parodė, kad 62, 4 proc. apklaustųjų buvo už Lietuvoje ir užsienyje gyvenančių lietuvių „lygias teises“ „Visuomenė – sau, Konstitucinis Teismas – sau“, 2007. . Bet taip manančių nebuvo klausiama, ar jie žino, jog „lygios teisės“ suponuoja ir „lygias pareigas“. Būtent apie pareigas, išplaukiančias iš dvigubos pilietybės, nei šioje apklausoje, nei dvigubos pilietybės šalininkų raštuose ar išsakytose nuomonėse neužsimenama nė žodžiu. Todėl nieko nuostabaus, kad ši diskusija nuo pat pradžios pasuko nesusikalbėjimo, aklavietės ir grynai voliuntaristinių sprendimų linkme.

Teisininkai, kurie šioje diskusijoje siekia vadovautis tik įstatymais arba savo nuomones grįsti kitų šalių pilietybės įstatymų reglamentacija, ima niekuo nesiskirti nuo neteisininkų. Ir tai suprantama, nes įstatymą gali pasiskaityti ne tik teisininkai. Kita vertus, atskirų šalių pilietybės įstatymų reglamentavimo žinojimas ne daug kuo gali prisidėti prie šios problemos sprendimo jau vien dėl to, kad kiekvienoje šalyje, net ir laikančioje save „teisine valstybe“, pilietybės norminimas labai įvairuoja: vienose šalyse dviguba pilietybė leidžiama (Izraelis), kitur ji draudžiama, o kartais ten, kur draudžiama įstatymais, faktiškai funkcionuoja kontrabandiniu būdu (JAV). O apsiribojus žmonių elgesio reglamentacija tik įstatymais, iš kur galima žinoti, kuri šalis, spręsdama minėtą problemą, eina „tiesos keliu“, o kuri pasuko į „klystkelį“? Vien tik įstatymu besiremiantis požiūris, kaip žinoma, ne visada sutampa su teisiniu. Įstatymas gali būti ir teisės nepaisančios politinės valios norminė išraiška. Todėl toks požiūris faktiškai yra tas pats politinis požiūris, tik įgijęs norminį pobūdį.

Jei pilietybė yra ne psichologinė, ne grynai politinė, o, kaip sakyta, teisinė kategorija, tai jos reglamentavimo standarto paieškos pirmiausia prasideda siekiant išsiaiškinti, koks yra grynai teisinis požiūris į dvigubos pilietybės reglamentavimą, kad juo remiantis įgytume kriterijų arba metodą kritiškai vertinti šios srities kitų ir savo patyrimą. Siekti teisinio požiūrio mus įpareigoja ir tas faktas, kad šią problemą tenka spręsti teisinėje valstybėje, besiremiančioje ne įstatymo, o teisės viršenybe. Teisės viršenybė įpareigoja visus ir visur, taip pat ir įstatymų leidyboje, paklusti teisės, o ne šiaip įstatymo imperatyvams.

Kitas klausimas, ar teisinio požiūrio visada pakanka tinkamam sprendimui konkrečioje situacijoje atrasti, jei žinome, kad teisė nėra universalus socialinio reguliavimo instrumentas? Bet ir tada, kai teisinį sprendimą reikia aukoti socialiniam tikslingumui, teisinio požiūrio nustatymo būtinybė išlieka, nes reikia tai daryti sąmoningai – žinoti, kada tokie veiksmai iš tiesų yra nukrypimas nuo teisės, ir kartu žinoti, kokiu mastu galima nukrypti nuo teisės nesukeliant teisinės sumaišties bei grėsmės pačiai teisės viršenybei, ir galiausiai žinoti, kad šis socialinio tikslingumo inspiruotas nukrypimas nuo teisės yra padiktuotas ne šiaip teisinio nihilizmo, o siekio tarnauti tos pačios teisės viršenybei praktiškai garantuoti: kartais reikia nukrypti nuo teisės siekiant sustiprinti tą pačią teisę.

Teisinis požiūris į dvigubą pilietybę. Dvigubos pilietybės legalizavimo ar nelegalizavimo problemos teisinis sprendimas gali išplaukti ne iš „balsų daugumos“, ne iš gerų ar blogų siekių, net ne iš „tautinio solidarumo“ ar buitinio pragmatizmo, o iš pačios pilietybės sąvokos ir jos teisinio turinio – teisių ir pareigų vienovės. Pilietybė – tai asmens ir valstybės tęstinis teisinis santykis, kuriame šalys susisaisto abipusėmis teisėmis ir pareigomis. Tai reiškia, kad asmuo, tapęs konkrečios valstybės piliečiu, įgyja teisę ne tik naudotis tam tikros valstybės globa, bet ir savanoriškai prisiima iš tos teisės kylančias pareigas valstybei. Tai konstatavo minėtame nutarime ir Konstitucinis Teismas: „pilietybė asmeniui suteikia ir garantuoja tam tikras pilietines (politines) teises, nustato tam tikras jo pareigas valstybei“ Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimas. . Deja tų pareigų, bent pagrindinių, Konstitucinis Teismas nebandė nurodyti Svarbiausiomis piliečio pareigomis JAV autorius Judžinas Makkarti laikė tris pareigas – mokėti mokesčius, balsuoti ir ginklu ginti savo tautą (žr. Патрик Бьюкенен, На краю гибели, с. 307). .

Pirminė ir pagrindinė piliečio pareiga – laikytis savo valstybės priimtų įstatymų, kurie nustato kiekvienam dirbančiam ir pajamų gaunančiam piliečiui pareigą mokėti savo valstybę išlaikančius ir jos funkcijų vykdymą garantuojančius mokesčius. Valstybė yra išimtinai piliečių kūrinys ir egzistuoja tik tiek, kiek piliečiai ją išlaiko mokėdami mokesčius. Vadinasi, jei norima būti dviejų valstybių piliečiu, tai sąmoningai prisiimama pareiga vienu metu laikytis dviejų valstybių įstatymų ir taip pat mokėti dviejų valstybių išlaikymo mokesčius. Ir šios pareigos vykdymas turi būti nenutrūkstamas, nes nenutrūkstamas turi būti valstybės išlaikymas; valstybė yra gyvas organizmas, kuriame vyksta nuolatinė „medžiagų apykaita“ ir kuris kasdien turi gauti vis naujų mokestinių „injekcijų“, kad nesustotų, kad pajėgtų vykdyti savo funkcijas, tarp jų ir savo piliečių globos funkciją, kai tiems piliečiams tokia globa bus reikalinga. Bet jei asmuo nori vienu metu naudotis dviejų valstybių globa, bet sutinka mokėti mokesčius tik vienai valstybei išlaikyti, tai iš antros valstybės jis arba reikalauja privilegijų, arba apsimeta nepilnamečiu, manančiu, kad viskas atsiranda ant stalo tik todėl, kad jis nori valgyti.

Dvigubos pilietybės siekiantis, bet mokėti dvigubus mokesčius vengiantis asmuo objektyviai stoja į konfliktą su kiekviena bent kiek demokratiška konstitucija, kuri įtvirtina visų tos šalies piliečių lygybę prieš įstatymus. Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad „reguliuojant pilietybės santykius, turi būti laikomasi ir asmenų lygiateisiškumo principo“, kuris „įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai […], neleidžia asmenų diskriminuoti ir teikti jiems privilegijų“ (2006 m. lapkričio 13 d.). Vadinasi, kiekvienas asmuo, laikantis save konkrečios valstybės piliečiu, privalo lygiai su kitais piliečiais mokėti tos valstybės išlaikymo mokesčius, neatsižvelgiant į tai, kur jis begyventų, nes Lietuvos Konstitucijos 32 straipsnis leidžia Lietuvos piliečiui laisvai išvykti iš Lietuvos ir laisvai į ją sugrįžti. Bet išvykęs iš Lietuvos asmuo, kiek jis nepraranda Lietuvos pilietybės, tiek jis neatleidžiamas ir nuo visų iš tos pilietybės iškylančių pareigų valstybei, tarp jų ir minėtos pareigos mokėti savo valstybę išlaikančius mokesčius.

Prezidentas V. Adamkus yra pareiškęs, kad „norintis būti Lietuvos piliečiu, turi turėti tą teisę […]“. Tai esanti kiekvieno prigimtinė teisė, ir niekas iš jo tos teisės negalįs atimti. Tai visiškai teisinga, bet teisinga tik kol kalbama apie šią teisę turint omeny teisnumą, t. y. kaip apie abstraktų leidimą įgyti Lietuvos pilietybę. Būtent tokią teisnumo lygmens teisę į Lietuvos pilietybę iš tiesų turi kiekvienas lietuvis, kur jis begyventų ir kokios kitos valstybės pilietybę beturėtų. Ir tai įtvirtina tiek Konstitucija, tiek ir Pilietybės įstatymas. Šią teisę jis turi tik todėl, kad jam dar nereikia nieko daryti, nes, kartojame, tai yra tik abstraktus leidimas įgyti Lietuvos pilietybę. Ir šios teisės iš lietuvio tikrai niekas negali atimti. Bet vos tik jis pabando šią savo teisnumo lygmens teisę paversti subjektine teise į Lietuvos pilietybę, t. y. susisaistyti su Lietuvos valstybe pilietybės santykiu, nuo to momento jis įgyja teisę į Lietuvos valstybės globą ir kartu prisiima visas iš tos teisės kylančias pareigas, tarp jų ir minėtą pareigą mokėti Lietuvos valstybės išlaikymo mokesčius.

Ir kol jis šias pareigas vykdo, niekas ir niekada demokratinėje teisinėje valstybėje negali iš tokio lietuvio atimti Lietuvos pilietybės; Lietuvos pilietybės galima tik sąmoningai atsisakyti arba ją prarasti atsisakius vykdyti iš jos iškylančias pareigas. Tokia yra kiekvienos subjektinės teisės, taip pat ir subjektinės teisės į pilietybę, logika. Bet jei užsienyje gyvenantis lietuvis supranta savo subjektinę teisę į Lietuvos pilietybę tik kaip teisę naudotis Lietuvos valstybės globa be pareigų tą valstybę išlaikyti, ją ginti, tai jis arba nežino, kas yra teisė, arba sąmoningai reikalauja privilegijų. Antrojoje Lietuvos Respublikoje dviguba pilietybė kaip tik ir buvo draudžiama dėl to, kad tokios pilietybės siekiantys asmenys nepageidavo vykdyti iš dvigubos pilietybės kylančių dvigubų pareigų: „dabar yra daug svetimšalių, kurie, neatsižadėdami vieni Lenkijos, kiti Rusijos, norėtų Lietuvoje naudotis Lietuvos piliečių teisėmis, bet nenori eiti tų pareigų, kurios tenka Lietuvos piliečiams“ Lietuvos Valstybės Konstitucija su paaiškinimais, 1922. .

Visi užsienyje gimę Lietuvos piliečių vaikai automatiškai įgyja Lietuvos Respublikos pilietybę ne tik teisnumo, bet ir subjektinės teisės lygmeniu, jei jų tėvai vykdo pilietines pareigas Lietuvos valstybei. Bet jei jų tėvai tokios pareigos nevykdo, tai jų vaikai išsaugo teisę į Lietuvos pilietybę tik teisnumo lygmeniu. Šią teisę jie galės paversti subjektine, kai, sulaukę pilnametystės, pareikš Lietuvos valstybei, kad jie sutinka vykdyti iš pilietybės kylančias pareigas ir realiai imsis jas vykdyti.

Lietuvybė pareigų gali ir nesuponuoti, o pilietybė suponuoja. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas piliečių lygiateisiškumo principas reiškia, kad valstybės išlaikymo mokesčius mokėtų visi Lietuvos piliečiai, kad ir kur jie gyventų. Tai vienodai galioja tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje gyvenantiems Lietuvos piliečiams, neatsižvelgiant į tai, ar jie moka mokesčius Amerikos, ar kitai valstybei. Bet jei užsienio lietuviai, būdami kitų valstybių piliečiai, dar nori būti ir Lietuvos valstybės piliečiai, tačiau atsisako mokėti Lietuvos valstybės išlaikymo mokesčius, tai kyla klausimas, kuo remdamiesi jie gali pretenduoti į „lygias teises“ kaip ir Lietuvoje gyvenantys piliečiai? Lietuva – ne tik geografinė teritorija, ji dar ir etnosocialinė kategorija, t. y. lietuvių tautos valstybė, kuri negali egzistuoti, jei piliečiai atsisako ją išlaikyti. Tautybė ir pilietybė artimi, bet netapatingi dalykai: tautybė pareigų gali ir nesuponuoti, o pilietybė suponuoja. Pripažinus užsienyje gyvenantiems Lietuvos piliečiams „lygias teises“ kaip Lietuvoje gyvenantiems Lietuvos piliečiams, pirmųjų teisės virstų neteisėtomis privilegijomis, t. y. tam tikra jų agresija prieš Lietuvoje gyvenančius piliečius, nes šie privalėtų mokėti Lietuvos valstybę išlaikančius mokesčius tiek už save, tiek ir už užsienyje gyvenančius lietuvius. Ar Lietuvoje gyvenantys piliečiai nori suteikti šias privilegijas užsienio lietuviams? Ar galima atsakyti į šį klausimą neatsiklausus Lietuvoje gyvenančių piliečių?

Mokesčius mokėti yra būtina pareiga pilietybės teisei garantuoti, todėl suprantama, kad asmuo gali būti kelių valstybių pilietis tik tuo atveju, jei jis sutinka ir iš tikrųjų pajėgia vykdyti iš šios dvigubos pilietybės kylančias dvigubas pareigas. Būtent taip mąstė jau tarpukario Lietuvos teisininkai. Jie šią nuostatą įtvirtino 1928 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje: „Lietuvos pilietis […] nepraranda savo pilietybės teisių patapęs kurio (nors) Amerikos krašto piliečiu, jei jis atlieka tam tikras įstatymo nustatytas pareigas“ Lietuvos Respublikos Konstitucija (1928 m.), 10 str. . Nors ir čia pareigos nebuvo išvardytos, šis principinis teisių ir pareigų vienovės pripažinimas rodė ano meto Lietuvos teisininkų mąstymo kultūrą.

Valstybė ne epizodiškai, o nuolat egzistuojantis procesas. Negalima atleisti užsienyje gyvenantį Lietuvos pilietį nuo savo valstybės išlaikymo mokesčio net ir apeliuojant į bendrąjį teisės principą: jei asmuo nesinaudoja subjektine teise, tai jam neprivalomos ir iš tos teisės kylančios pareigos. Šis principas šiuo atveju negalioja dėl pilietybės santykio objekto – valstybės specifikos: valstybė, kaip sakyta, negali gyvuoti epizodiškai, ji yra arba nenutrūkstamas procesas, arba jos nėra. O siekiant, kad ji nenutrūkstamai egzistuotų, būtina ją nuolat išlaikyti. Tai visų pirma privalo garantuoti piliečiai. Būtent šios pareigos vykdymas garantuoja, kad sugrįžę į Lietuvą jie ras savo laisvą nepriklausomą valstybę, kaip savo namus ir kaip savo globėją. Prezidentas teisingai pavadino Lietuvos valstybę „lietuvių namais“. Bet šiuo palyginimu jis faktiškai prieš savo valią pasipriešino dvigubai pilietybei be dvigubų pareigų. Jei valstybė – „namai“, tai ir išvykus svetur reikia rūpintis, kad palikti namai nesugriūtų, kad panorėjus sugrįžti, būtų kur sugrįžti. Bet jei namai paliekami likimo valiai, tai kam reikšti pretenzijas, jei sugrįžus vietoj jų rasi griuvėsius arba šeimininkaujančius svetimus?

Užsienio lietuviai ir nebūdami Lietuvos piliečiai šiandien gali laisvai atvykti į Lietuvą, čia apsigyventi, investuoti į Lietuvos ekonomiką, imtis verslo lygiais pagrindais kaip ir visi kiti asmenys, nes atvykę mokės Lietuvai verslo mokesčius tik tol, kol gyvens Lietuvoje ir čia dirbs. Tai verslo teisė, kuri yra daug siauresnė negu pilietybė. Investicijų srautas šiuolaikiniame globaliame pasaulyje jau griežtai nesaistomas su pilietybe, jis juda remiantis kitais principais. Verslo teisės yra lygios, nes čia visiems vienodi mokesčiai, vienodos kitos teisinės sąlygos. Jei užsienio lietuvis nori turėti verslą Amerikoje ir Lietuvoje, tai jis tikriausiai nesistebi, kad jam reikia mokėti verslo mokesčius Amerikoje ir Lietuvoje. Jis tik nustemba, jei mokesčių reikalaujama dėl dvigubos pilietybės, nes čia mokesčiai mokami remiantis kitu teisiniu pagrindu – būtent pilietybės, t. y. remiantis būtinybe išlaikyti tą valstybę, kurios globa norima naudotis Valstybė gali konkrečiu įstatymu nustatyti, kokio dydžio savo valstybės išlaikymo ir jos gerovę plėtojantį mokestį privalo mokėti užsienyje gyvenantis ir dirbantis Lietuvos pilietis. Tas mokestis galėtų būti simbolinis, bet jis būtinas kaip įrodymas, kad tokio asmens pilietybės santykis su Lietuvos valstybe nenutrūko, kad asmuo tebelaiko save Lietuvos piliečiu ir savo darbu kartu su Tėvynėje likusiais savo bendrapiliečiais dalyvauja išlaikant savo valstybę, kuriant jos gerovę kaip praktinį savo valstybės gebėjimą teikti paramą ir globą užsienyje esantiems savo piliečiams, kai jiems tai bus reikalinga. . Lietuvybė pirmiausia yra dvasinis asmens ryšys su savo tauta, o pilietybė – dar ir daiktinis, materialinis. Tuo ir skiriasi lietuvis verslininkas nuo lietuvio – Lietuvos piliečio. Lietuviui verslininkui pirmiausia rūpi savo nauda, o lietuviui – piliečiui – dar ir savo valstybė, jos likimas ir ateitis. Jam svarbu, kad ta valstybė būtų, klestėtų ir tuo metu, kai jis Lietuvoje negyvena, bet nori matyti ją klestinčią dar ir dėl to, kad tokią jis nori rasti ir tuo atveju, jei sumanytų joje vėl apsigyventi. Ir šį savo rūpestį jis negali įrodyti kitaip, kaip tik vykdydamas pareigas, susijusias su Lietuvos pilietybe. Tuo tarpu verslininkui tai mažai rūpi. Jei Lietuvos valstybė išnyks, jis savo verslą tiesiog perkels į kitą šalį (tam palanki šiuolaikinės globalizacijos „atvirų durų“ politika), nes jis tik lietuvis, bet ne Lietuvos pilietis. Lietuvis – Lietuvos pilietis net ir perkėlęs savo verslą į kitą šalį, tebesijaučia susaistytas teisėmis ir pareigomis su Lietuvos valstybe bei pagrindine pareiga – ją išlaikyti. Tik tuo jis ir gali įrodyti, jog jo pilietiniai ryšiai su Lietuvos valstybe nenutrūko. Tai būtina todėl, kad pilietybė yra nenutrūkstamas asmens ryšys su valstybe; jis nenutrūkstamas todėl, kad, kaip sakyta, nenutrūkstamas turi būti valstybės išlaikymas nenutrūkstamu mokesčių mokėjimu.

Tai rodo, kad dviguba pilietybė be dvigubų pareigų prieštarauja Konstitucijai ne tik pagal formą, nes „niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis“ (12 str.), bet ir pagal turinį; ji prieštarauja pačiai teisės esmei, kiek teisė yra leidimų ir paliepimų vienovė. Būtent ši vienovė pirmiausia nustato, kad asmuo įgyvendindamas bet kurią savo teisę privalo vykdyti iš jos kylančias pareigas. Jei jis atsisako pareigos išlaikyti savo valstybę, tai taip jis de facto atsisako ir savo teisės į Lietuvos pilietybę. Čia kalbama ne apie tos teisės atėmimą, o tik apie savanorišką šios teisės praradimą. Demokratinėje valstybėje, taip pat ir Lietuvoje, kaip minėta, niekas teisių neatiminėja; jų tik sąmoningai atsisakoma arba jos prarandamos, atsisakius vykdyti iš jų kylančias pareigas. Tokia yra giluminė teisės ir demokratijos logika. Bet jei šios logikos nesilaikoma, tai atsisakoma teisės viršenybės įstatymo viršenybės naudai. O įstatymu jau gali būti ir savavališka elgesio taisyklė. Įstatymas gali įtvirtinti ir teises be pareigų ir taip legalizuoti vienų asmenų agresiją prieš kitų asmenų teises. Todėl jei pilietybės problemą iš teisės perima įstatymas, tai mokslui, taip pat ir jurisprudencijai, čia tiesiog nėra kas veikti, nes įstatymas pajėgus legalizuoti kiekvieną savivalę, ją paversti „teise“.

Dvigubos pilietybės paprastai vengiama dar ir dėl to, kad ji kai kuriais atvejais gali sukelti tam tikras techninio pobūdžio komplikacijas. Mat gali būti atvejų, kai tas pačias pareigas konkretus pilietis privalės atlikti vienu metu dviem valstybėms. Sakykime, asmeniui, kuris turi dvigubą Lietuvos ir kitos valstybės pilietybę, yra 19 metų, ir jis tuo pat metu gali būti šaukiamas tarnauti Lietuvos bei kitos valstybės kariuomenėje. Objektyviai negalėdamas šios pareigos tuo pačiu metu atlikti dviem valstybėms, jis stoja į konfliktą su viena iš jų. Ir ta valstybė tada įgyja teisę traktuoti šį asmenį kaip dezertyrą ir jį persekioti pagal įstatymą. Arba, sakykime, iškilus teorinei JAV ir Lietuvos karinio konflikto galimybei. Kaip šiuo atveju pasielgtų Amerikos lietuviai, turintys JAV ir Lietuvos pilietybę? Jei jie eitų prieš Lietuvą, pažeistų Lietuvos įstatymus, jei neitų – pažeistų JAV įstatymus. Abiem atvejais jų kaltės ir nukentėjimo pagrindas – dviguba pilietybė.

Lietuvos Konstitucinis Teismas minėtuoju nutarimu pripažindamas, kad dviguba pilietybė galima tik itin retais atvejais, teisiškai tiksliai interpretavo Konstitucijos 12 straipsnį. Tokius specialius atvejus tas pats Konstitucijos straipsnis ir legalizuoja, nes draudžia dvigubą pilietybę ne apskritai, ne dėl „piktos valios prieš užsienio lietuvius“, o tik suvokęs tikrąją padėtį, kad retas asmuo gali norėti ir pajėgti kartu vykdyti iš dvigubos pilietybės kylančias dvigubas pareigas. O jei asmuo nepajėgia kartu vykdyti pareigas kelioms valstybėms, tai turi būti draudžiama ir teisė į dvigubą pilietybę, nes ši teisė tada neišvengiamai virstų privilegija, kurios nelegalizuoja jokia demokratinė konstitucija.

Šie išimtiniai dvigubos pilietybės atvejai turėtų būti nustatomi ne įstatymu, o pavedami nuožiūrai paties asmens, turinčio užsienio valstybės pilietybę ir dar siekiančio Lietuvos pilietybės: toks asmuo privalėtų oficialiai pareikšti savo subjektyvų sutikimą mokėti Lietuvos valstybę išlaikančius ir jos gerovę kuriančius mokesčius ir, antra, įrodyti, kad objektyviai pajėgs tokias pareigas vykdyti. Toks įsipareigojimas kartu būtų ir Lietuvos pilietybės praradimo pagrindas: asmuo, nustojęs vykdyti čia minėtas pareigas, traktuojamas kaip savo noru atsisakęs nuo Lietuvos pilietybės. Įstatymas tik nustatytų tokio įsipareigojimo priėmimo ir vykdymo tvarką.

Dviguba pilietybė be dvigubų pareigų – Lietuvoje gyvenančių Lietuvos piliečių diskriminavimo forma. Jei bus pripažinta užsienyje gyvenantiems ir kitų valstybių pilietybę turintiems lietuviams Lietuvos pilietybė be minėtų pareigų, tai Lietuvos pilietybė jiems taps neteisėta privilegija. Bet privilegijas, kaip minėta, draudžia kiekviena demokratinė konstitucija. Be to, Lietuvos pilietybė, kaip privilegija, gali būti suteikiama tik Lietuvoje gyvenančių piliečių pritarimu. Todėl Lietuvos valdžia bent iki šiol skelbėsi artimiausių rinkimų metu rengti tuo klausimu referendumą, o jam teikiamą klausimą formuluoti taip: „Ar jūs pritariate, kad kitos valstybės pilietybę turintis lietuvis kartu galėtų būti ir Lietuvos valstybės pilietis“. Tai, regis, aiški, bet rinkėją vis dėlto klaidinanti formuluotė, nes ji užmaskuoja tikrąjį šio klausimo turinį. Tie Lietuvos piliečiai, kurie pritars dvigubai pilietybei ir „lygioms teisėms“, turi žinoti, kad, pritardami dvigubai pilietybei be dvigubų pareigų, jie sutinka prisiimti ne tik savo, bet ir užsienyje gyvenančių lietuvių pareigą mokėti Lietuvos valstybės išlaikymo ir jos plėtojimo mokesčius. Tai reikštų, kad Lietuvoje gyvenantiems piliečiams – Lietuvos valstybės išlaikymo sunkumai ir rūpesčiai, o užsienyje gyvenantiems Lietuvos piliečiams – šių sunkumų vaisiai.

Teisių ir pareigų neatskiriama priklausomybė yra pagrindinis teisinis metodas formuluoti grynai teisinį požiūrį į dvigubą pilietybę, spręsti šią problemą vadovaujantis konstituciniu ir prigimtinės teisės pripažįstamu lygiateisiškumo principu; priešingu atveju – atviras kelias į niekuo nevaldomą nuomonių ir sprendimų subjektyviškumą.

Čia keliama problema yra ne tik Lietuvos problema.

Diskusija dėl dvigubos pilietybės Jungtinėse Amerikos Valstijose. Panašios problemos svarstomos ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Čia irgi konkuruoja du skirtingi požiūriai į dvigubos pilietybės institutą. Amerikiečiai, kadaise itin vertinę savo pilietybę, šiuo metu abejingi, kad jų bendrapiliečiai, prisiekę Jungtinėms Amerikos Valstijoms, prisiekia ir kitoms valstybėms Mochomedas Sakirbis, JAV pilietis, 1995–1996 m. ėjo Bosnijos ir Hercogovinos užsienio ministro pareigas, kitas JAV pilietis Aleksandras Einselis 1991–1995 m. – Estijos gynybos ministras… P. Biukenenas mano, kad šiandien JAV piliečiai kartu yra ir 151 valstybės piliečiai (žr. Патрик Бьюкенен, На краю гибели, с. 309). , arba JAV gyventojai imigrantai, nebūdami JAV piliečiai, dažniausiai naudojasi tokia pat socialine valstybės globa kaip ir JAV piliečiai.

Ši pakantumo dvigubos pilietybės institutui tendencija Jungtinėse Amerikos Valstijose formaliai prasidėjo nuo 1967 m., kai tais metais JAV Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas Efroim prieš Raską bylą, pripažino JAV Konstitucijai prieštaraujančią 1940 m. Imigracijos įstatymo nuostatą, kuria remiantis JAV pilietis automatiškai netenka JAV pilietybės, jei jis dalyvavo kitos valstybės valdžios rinkimuose. Tas pats teismas padarė ir platesnę išvadą, kad iš asmens negalima atimti JAV pilietybės net ir tais atvejais, kai jis tarnauja kitos valstybės armijoje arba prisiekė kitai tautai, kad vienintelis pagrindas prarasti JAV pilietybę – tai asmens savanoriškas atsisakymas JAV paso Žr. Патрик Бьюкенен, На краю гибели, с. 310. . Šiuo savo sprendimu JAV Aukščiausiasis Teismas praktiškai pavertė tuščiais žodžiais pilietybės priėmimo priesaiką, kuri iki šiol kategoriškai draudė dvigubą pilietybę:

Šiais žodžiais pareiškiu ir prisiekiu, kad visiškai ir visa apimtimi atsisakau visų saitų ir ištikimybės užsienio valdovui, ponui, valstybei, kurios pilietis iki šiol buvau, ir priimu šiuos įsipareigojimus, nieko nenutylėdamas ir neturėdamas jokio pikto kėslo. Tepadeda man Dievas. Ten pat, с. 306–307.

Spustelėjus išskleisti...

Sankcionavęs dvigubą pilietybę Aukščiausiasis Teismas apskritai devalvavo pilietybę. 1982 m jis įpareigojo Teksaso valstiją užtikrinti nelegalių imigrantų vaikams (ne JAV gimusiems) tokios pat kokybės išsilavinimą, kaip ir amerikiečių vaikams – JAV piliečiams Žr. ten pat, с. 310, 312. .

JAV visuomenė, susirūpinusi imigracijos mastais ir tempais, jos neigiamomis pasekmėmis, kritiškai vertina JAV Aukščiausiojo Teismo praktiką, legalizuojančią dvigubos pilietybės institutą ir menkinančią pilietybės socialinę reikšmę, kritikuoja pastangas piliečių lygybę keisti „žmonių lygybe“. JAV visuomenė klausia, ką reiškia pilietybė, jei ji nesuteikia daugiau teisių ir neprideda pareigų? Įsipareigojimais nesaistoma pilietybė, Klaido Vilsono (Clyde Wilson) nuomone, esanti „netikra“ (1995 m.). Kaip argumentą prieš pilietybę be pareigos galima priminti ir vieno iš JAV Konstitucijos „tėvų“ Džeimso Medisono formuluotą principą, kad JAV pilietybė gali būti „prieinama tik tam, kas gali žodžiu ir veiksmu praturtinti Jungtinių Valstijų galią ir gerovę“ Патрик Бьюкенен, На краю гибели, с. 295. . Vienas iš aktyviausių dvigubos pilietybės instituto Jungtinėse Amerikos Valstijose kritikų Patrikas Biukenenas (Patrick J. Buchanan) teigia, kad kiekvienas, kuris dirba kitos valstybės vyriausybėje ar tarnauja kitos valstybės armijoje, faktiškai atsisako JAV pilietybės. P. Biukenenas mano, kad jei anksčiau cituoti pilietybės priesaikos žodžiai nėra tušti, Kongresui derėtų priimti įstatymą, laikantį JAV piliečio dalyvavimą kitos valstybės valdžios rinkimuose nusikaltimu Žr. ten pat, с. 310. .

Šioje diskusijoje, kurioje sprendimus labiau lemia ne teisė, o tarpnacionalinių korporacijų interesai ir juos atitinkanti JAV Aukščiausiojo Teismo veikla, laimi dvigubos pilietybės šalininkai, nutylintys, kad būtinas pilietybės ir pareigos santykis. Ir tai natūralu, nes jei asmuo gali pretenduoti į globą valstybės, kurios pilietis jis nėra, o tik joje gyvena arba jei būdamas pilietis išvykęs iš valstybės nevykdo jos atžvilgiu jokių pareigų, tai nebesvarbu, kelių valstybių pilietybę jis turi. Pilietybę tada ištinka gili tapatumo krizė: iš teisinės kategorijos ji transformuojasi į voliuntaristinę privilegiją, kai nevykdant savo valstybei pareigų, atsiranda teisė dalyvauti tos valstybės politinės valdžios rinkimuose, dirbti valstybės tarnyboje, laisvai su šios valstybės pasu keliauti po tarptautinę erdvę, į teisę sugrįžus į savo valstybę gauti socialines pašalpas, nemokamą gydymą ir nemokamą išsilavinimą. Valstybė ir jos piliečiai tokiu atveju lyg ir savanoriškai pasiduoda savanaudiškai mąstančio asmens išnaudojami.

Globalizacija už pilietybę kaip teisę be pareigos. Ši tendencija nėra paprastas „protų pasimetimas“, ji kuriama ir skatinama šiuolaikinės globalizacijos ir su ja susijusio valstybių nacionalinio suvereniteto nykimo, kai nacionalinės valstybės vis labiau praranda gebėjimą valdyti savo vidaus socialinį gyvenimą, pirmiausia ekonominį, kuris visų pirma valdomas pareigų nustatymu ir jų vykdymo garantavimu.

Pilietybė būdama susijusi su pareiga mokėti valstybę išlaikančius ir jos gerovę kuriančius mokesčius šia savo dalimi irgi susijusi su ekonomika, t. y. sfera, kuri, kaip minėta, esant globalizacijai vis platesniu mastu ištrūksta iš valstybės socialinės kontrolės, arba kaip sakytų Zygmuntas Baumanas, „nepatenka į politikos sferą“, todėl kiek valstybė nevaldo ekonomikos, tiek ji negali nustatyti ir pilietybės teisinio turinio. Esant atvirų durų sąlygoms valstybė yra bejėgė įpareigoti šalyje veikiančias tarptautines korporacijas būti atsakingas už savo veiklos padarinius daugiau, negu jos moka nustatytuosius verslo mokesčius, bet ne tokius, kokių pakaktų valdyti šių institucijų sukeliamas tai šaliai neigiamas pasekmes. Korporacijos, siekdamos pelno, skatina imigraciją kaip pigios darbo jėgos šaltinį. Kai tik tokioms korporacijoms tampa nepelninga veikti toje šalyje, jos perkelia savo veiklą į kitą, verslui tuo momentu palankesnę šalį, primesdamos paliktai nacionalinei valstybei pareigą savo lėšomis dorotis su jų sukeltomis ekologinėmis ir socialinėmis problemomis: korporacijų pakviesta imigracinė darbo jėga, neturinti tos valstybės pilietybės, pasitraukus iš šalies darbdaviui – korporacijai, tampa toje šalyje perteklinė. Dalis jos tampa bedarbiais, ligoniais, reikalaujančiais iš valstybės socialinių pašalpų, kita dalis nusikaltėliais, socialinių įtampų kėlėjais, darančiais spaudimą šalies teisėsaugos sistemai ir didinančiais visuomenės socialinį nesaugumą. Taip tarptautinės verslo korporacijos tampa panašios į gegutes, dedančias kiaušinius į svetimą lizdą ir priverčiančias svetimo lizdo šeimininką perėti ir maitinti jų vaikus. O kad valstybė būtų įpareigota maitinti ir „gegutės vaikus“, reikia „piliečių lygybę“ keisti „žmonių lygybe“, devalvuoti pilietybę, ją tapatinant su teise be pareigos. Šiomis sąlygomis teisinis požiūris į pilietybę, taip pat ir į dvigubą, darosi neįdomus, nes nebenaudingas tam, kas šiuolaikiniame pasaulyje diktuoja „madas“ – formuoja ir pačią teisės sampratą.

Čia jau ne valstybės, ne jų nacionaliniai parlamentai, ne mokslas sprendžia, kaip reikia šiuo metu suprasti pilietybę. Šio klausimo sprendimas iš esmės perleidžiamas tarptautinėms verslo megakompanijoms, kurios paverčia nacionalines valstybes savo administracinėmis valdybomis, tvarkančiomis pavedimo būdu tų kompanijų einamuosius reikalus, arba daro jas, Z. Baumano žodžiais tariant, paprastomis „policijos nuovadomis“, prižiūrinčiomis vietose tvarką Žr. Zygmunt Bauman, Globalizacija: pasekmės žmogui, p. 103. .

Jei ignoruojamas teisinis pilietybės turinys, apie pilietybę galima kalbėti bet ką, o pats ginčas iš teisinės plotmės perkeliamas į grynai psichologijos ir atskirų asmenų naudos sferą, kurioje sprendimus žino tik tie, kurie turi galutino sprendimo teisę. Nesusikalbėjimas tada turi tapti būtina šitokio mąstymo pasekme; Babelio bokšto vaizdinys nustoja būti vien tik istorija ar praeities mitas.