Dviguba pilietybė – liberalizmo ideologijos sugrįžimas į pilietybės sąvoką. Jei nyksta nacionalinių valstybių suverenitetas, jei valstybė vis mažiau turi galių reikalauti, kad asmuo, naudodamasis valstybės pripažįstamomis teisėmis, vykdytų grįžtamąsias pareigas valstybei, tai turi nykti ir teisinis pilietybės turinys. Stambiosios verslo kompanijos nesuinteresuotos vadovautis tokia teise, kuri reikalauja atitinkamų pareigų ir taip mažina korporacijų pelną ir valdžią. Teisių ir pareigų pusiausvyra grindžiama pilietybė tada turi būti nepriimtina kaip nacionalinės valstybės bandymas riboti globalų žmonių judėjimą ir trukdyti jiems visur gerai jaustis. Ji būtų kliūtis bastūnui naujoje teritorijoje visapusiškai naudotis tuo valstybės gėriu, kuriuo naudojasi jos piliečiai, sukultūrinę, „sužmoginę“ tą teritoriją mokėdami mokesčius ir vykdydami kitokias pareigas. Todėl vadovaujantis ne piliečių interesais reikia atsisakyti tradiciškai suprantamos pilietybės (teisinio požiūrio į pilietybę), versti ją iš teisinės kategorijos į mažai ką praktiškai reiškiančią psichologinę kategoriją, kuri laikui bėgant turi iš viso pasitraukti iš politinio, teisinio leksikono, nes su globalizacija rengiasi ateiti „pasaulio pilietis“ su visomis tomis pasekmėmis, kuriomis pasižymėjo ir sovietų „internacionalizmas“, bandęs „demokratiniais“ lozungais terminologiškai maskuoti imperinę politiką.

Dviguba pilietybė be dvigubų pareigų – tai dar vienas liberalizmo ideologijos bandymas išlaisvinti asmenį leidžiant jam eksploatuoti valstybę be pareigos jai. O panaikinus pareigas, kaip minėta, asmuo jau gali būti ne tik dviejų, bet ir „n“ valstybių piliečiu. Tačiau jeigu valstybė leidžia asmeniui naudotis jos gėriu be grįžtamųjų pareigų, tai ji leidžia jam išnaudoti toje valstybėje gyvenančius savo piliečius be tų piliečių sutikimo. Piliečių lygiateisiškumo principo atsisakanti valstybė nustoja būti demokratinė.

Literatūra

• Bauman, Zygmunt, Globalizacija: pasekmės žmogui, iš anglų kalbos vertė Vytautas Rubavičius, Vilnius: Strofa, 2007.
• Lietuvos Respublikos Konstitucija (1928 m.) | Vytautas Andriulis, Remigijus Mockevičius, Vida Valeckaitė (sud.), Lietuvos valstybės teisės aktai (1918.II.16–1940.VI.15), Vilnius: Teisės institutas, 1996.
• Lietuvos Valstybės Konstitucija su paaiškinimais, Kaunas: V. Jankūnaitė, 1922.
• „Visuomenė – sau, Konstitucinis Teismas – sau“, Lietuvos rytas, 2007 m. liepos 4 d. nr. 150.
• Бьюкенен, Патрик, На краю гибели, перевод с английского, Москва: Мидгард, 2007.

Double Citizenship – Not Only Double Rights

Summary. On the basis of the concept of citizenship and the personalized concept of law, the article formulates a legal (not legalistic) approach to double citizenship. The right to citizenship itself is addressed as an aspect of legal capacity and as a subjective right. This enables to make a distinction between the right to citizenship as a formal permission and citizenship as an implementation of such a permission through the performance of one’s obligations. As far as legal capacity is concerned, every Lithuanian, irrespective of the location of his or her residence, is entitled to become a citizen of the Republic of Lithuania. However, if he or she wishes to transform his or her right to citizenship from a capacity-level to a subjective right, he or she must become linked to the Republic of Lithuania by mutual rights and obligations, i.e., to recognize that, along with the right to create and improve the Lithuanian state, as well as to make use of the protection it provides, one also acquires an obligation to support and defend the state (valid only for legally capable persons and those receiving revenue). Such is the legal logic of citizenship. If a person seeks to acquire subjective right to protection of two states, but agrees to perform his or her duties in respect to one state only, he or she seeks the second citizenship as a privilege. However, privileges are prohibited by the Constitution of the Republic of Lithuania and international legal acts as in violation of the principle of equality of all citizens. The state as an entity created by citizens exists only to the extent the citizens perform their duties to defend the state and pay taxes to support it. In a democratic state ruled by law citizenship is not taken away: one may deliberately renounce his or her citizenship or lose it by refusing to perform one’s duties that derive from his or her citizenship. Only in very rare cases, when a specific person is willing and is indeed capable of simultaneously performing his or her duties to two or more states, he or she in principle may be a Citizen of „n“ states. However, practically such obligation would be very difficult or even impossible to implement. Taking this into account, laws of many countries, including also the Constitution of Lithuania, as a general rule prohibits double citizenship as a potential privilege. The Constitution only records the prohibition dictated by objective inability of a person seeking double citizenship to simultaneously abide by laws of two states and to pay taxes supporting two states.

Keywords: law as a unity of permissions and orders, double citizenship, obligation to pay taxes for support of two states, globalization for citizenship as a right without an obligation, double citizenship – return of the liberal ideology to the concept of citizenship.