Studija Personažas ieško skaitytojo, arba Apie metaliteratūriškumą XX a. Vakarų romane

  • Bibliografinis aprašas: Nerijus Brazauskas, Personažas ieško skaitytojo, arba Apie metaliteratūriškumą XX a. Vakarų romane, @eitis (lt), 2016, t. 706, ISSN 2424-421X.
  • Ankstesnė laida: Nerijus Brazauskas, „Personažas ieško skaitytojo, arba apie metaliteratūriškumą XX a. Vakarų romane“, Darbai ir dienos, 2014, nr. 61, p. 101–140, ISSN 1392-0588.
  • Institucinė prieskyra: Šiaulių universitetas.
Santrauka: Studijoje nagrinėjamas metaliteratūriškumas ir jo strategijos XX a. Vakarų romane. Tyrimo objektas – XX a. Vakaruose sukurti modernistiniai ir postmodernistiniai romanai. Tyrimo uždaviniai: 1) nustatyti metaliteratūriškumo sąvokos ir su ja susijusių terminų apibrėžtis; 2) nagrinėti, kokias konkrečias metaliteratūriškumo strategijas renkasi romanistai, ką jos duoda romanui; 3) aptarti metaliteratūriškumo poveikį skaitytojui, jo atliekamam skaitymo ir refleksijos aktui. Tyrimo metodologija yra Patricios Waugh metafikcijos koncepcija, tarpdisciplininė Steveno Totosy de Zepetneko komparatyvistikos teorija, Umberto Eco išskirtos pavyzdinio ir empirinio skaitytojo koncepcijos. Derinant šias teorijas ir koncepcijas sprendžiama tyrimo problema – kaip tirti metaliteratūriškumo (iš)raiškas romane, kaip nustatyti autoriaus intencijų kurti metaliteratūriškumą pobūdį, kai susiduriame ir su diachroniniu, ir su sinchroniniu reiškiniu. Iškeliama hipotezė, kad metaliteratūriškumas XX a. Vakarų romane yra sąmoningas kūrybinis ir kritinis aktas, susijęs ir su meno kūrinio idėja, ir su teoriniu įvairiausių diskursų apmąstymu, ir su dialogo su skaitytoju kūrimu. Istorinis ekskursas parodė, kad metaliteratūriškumas romane yra būdingas jau Cervanteso, Fieldingo, Sterne’o, Diderot romanams, o jį inspiravo kritiškas romanistų požiūris į savo meto vyraujančius romanus. XX a. Vakarų romane įžvelgtos penkios metaliteratūriškumo strategijos: 1) parateksto akcentavimo strategija, 2) personažas rašo romaną; 3) personažas komentuoja romaną; 4) naratorius / personažas komunikuoja su skaitytoju; 5) autorius žaidžia su skaitytoju. Visos šios strategijos rodo, kad metaliteratūriškumas yra susijęs su rašymo ir skaitymo procesų aktualizavimu romane. Pirmoje XX a. pusėje personažas ieško autoriaus, o antroje XX a. pusėje personažas ieško skaitytojo. XX a. romanas metaliteratūriškai mąsto apie romaną, o tai galbūt tampa svarbiausia jo identifikacijos žyme.

Pagrindiniai žodžiai: romanas, metaliteratūriškumas, autorius, skaitytojas, istorija, fikcija, metafikcija, metakritika.
 
Mark Currie:
Taigi metafikcija nėra tiesiog postmodernizmo forma. Postmodernus kontekstas nėra vienintelis kruopščiai padalytas tarp fiktyvių tekstų ir jų kritinio skaitymo, bet monistinis reprezentacijų pasaulis, kuriame ribos tarp meno ir gyvenimo, tarp kalbos ir metakalbos, tarp fikcijos ir kritikos patiria filosofinį puolimą.

Įvadinės pastabos

Šio straipsnio tikslas yra identifikuoti ir analizuoti metaliteratūriškumo strategijas XX a. Vakarų romane. Tyrimo objektas – XX a. Vakaruose sukurti modernistiniai ir postmodernistiniai romanai, kurių pobūdis lėmė dėmesį ir anksčiau parašytiems romanams. Tyrimo uždaviniai: 1) nustatyti metaliteratūriškumo sąvokos ir su ja susijusių terminų apibrėžtis; 2) nagrinėti, kokias konkrečias metaliteratūriškumo strategijas renkasi romanistai, ką jos duoda romanui; 3) aptarti metaliteratūriškumo poveikį skaitytojui, jo atliekamam skaitymo ir refleksijos aktui. Tyrimo metodologija yra Patricios Waugh metafikcijos koncepcija, tarpdisciplininė Steveno Totosy de Zepetneko komparatyvistikos teorija, Umberto Eco išskirtos pavyzdinio ir empirinio skaitytojo koncepcijos. Derinant šias teorijas ir koncepcijas galima išspręsti pagrindinę tyrimo problemą – kaip tirti metaliteratūriškumo išraiškas romane, kaip nustatyti autoriaus intencijų kurti metaliteratūriškumą pobūdį, kai susiduriame ir su diachroniniu, ir su sinchroniniu reiškiniu. Iškeliama hipotezė, kad metaliteratūriškumas XX a. Vakarų romane yra sąmoningas kūrybinis ir kritinis aktas, susijęs ir su meno kūrinio idėja, ir su teoriniu įvairiausių diskursų apmąstymu, ir su dialogo su skaitytoju kūrimu.
 

Patricios Waugh studijoje „Metafikcija: savimonės literatūros teorija ir praktika“ (1984) sako:

Metafikcija Patricia Waugh vartoja du skirtingus terminus: metafiction (metafikcija), „metafiction“ („metaliteratūra“). Metafikcijos terminas rašomas, kai kalbama apie specifinius metafiktyvumo dalykus. Tuo tarpu metaliteratūra „yra elastiškas terminas, kuris aprėpia platų literatūrų diapazoną“. Patricia Waugh, Metafiction: The Theory and Practice of Self-Conscious Fiction, p. 18. Metafikcija būdinga labiau postmodernizmui, kuriame ji apima ne tik literatūrą, bet ir istoriją, filosofiją, tapatybę, tautą etc. yra terminas, duotas fiktyviam rašymui, kuris sąmoningai ir sistemingai kreipia dėmesį į jo kaip artefakto statusą, siekiant iškelti klausimus apie santykį tarp fikcijos ir realybės. Patricia Waugh, Metafiction: The Theory and Practice of Self-Cnscious Fiction, p. 2.
Metafikcija yra metaliteratūros pamatas, o jos akiratyje yra ir pasakojimo struktūros, ir fiktyvūs pasauliai, ir reprezentacijos klausimas, ir metakalba, ir, svarbiausia, kad visi metaliteratūriniai rašytojai „tyrinėja literatūros teoriją per literatūros rašymo praktiką Ten pat, p. 2. . Waugh parodo, kad metafikcinis rašymas yra ne tik save reflektuojantis rašymas, bet kad jis taip pat „tiria galimą fiktyvumą pasaulio, esančio už fiktyvaus literatūrinio teksto“ Ten pat. . Metafiktyvumas yra labiausiai būdingas romanams, kurie savirefleksyviai svarsto ne tik savo prigimtį, bet ir įvairius diskursus.

Tokios literatūros analizei neužtenka klasikinės literatūrologijos, todėl tikslinga pasitelkti šiuolaikinę komparatyvistikos teoriją, kuri yra tarpdisciplininio pobūdžio. Stevenas Totosy de Zepetnekas studijoje „Komparatyvistinė literatūra: teorija, metodas, pritaikymas“ (1998) teigia:

Iš principo Komparatyvistinės Literatūros disciplina yra in toto metodas literatūros studijose mažiausiai dviem būdais Ši koncepcija jau taikyta mano straipsnyje „Tapatybės trajektorijos XX a. 6-ojo dešimtmečio lietuvių egzodo romane“, p. 92–103. . Pirma, komparatyvistinė literatūra reiškia žinojimą daugiau nei vienos nacionalinės kalbos ir literatūros, ir (arba) tai reiškia žinojimą ir pritaikymą kitų disciplinų literatūros studijose ir, antra, komparatyvistinė literatūra turi Kito įtraukimo ideologiją, tai būtent nežymi literatūra su savo keliomis marginalumo reikšmėmis, žanro, skirtingų teksto tipų. Steven Tötösy de Zepetnek, Comparative Literature: Theory, Method, Application, p. 13.
 
Autorius pabrėžia metodų skolinimąsi iš kitų disciplinų ir jų pritaikymą, jis išskiria dešimt komparatyvistinės literatūros principų, iš kurių šiam tyrimui svarbiausias šis:
Antrasis bendriausias komparatyvistinės literatūros principas yra teorinis, taip pat ir metodologinis postulatas judėti ir inicijuoti dialogą tarp kultūrų, kalbų, literatūrų ir disciplinų. Tačiau ši pagrindinė nuostata ir ideologija reprezentuoja vieną iš svarbiausių Komparatyvistinės Literatūros kliūčių, susijusių su jos pačios savęs išlaikymu ir savęs propagavimu. Ten pat, p. 16.
Metaliteratūra kaip tik ir rodo dialogą tarp kultūrų, literatūrų ir romanistų, o tai galima paaiškinti tuo, kad kritinės refleksijos aktas visada apima ankstesnę kultūrinę tradiciją ir jos (ne) meninę recepciją. Kaip tai daroma, yra analizės vertas dalykas. Tai identifikuoti gali tik skaitytojas, kurį tiksliai, sakyčiau, metaliteratūriškai, apibūdino Umberto Eco. Tai „empirinio“ ir „pavyzdinio“ skaitytojo koncepcijos.
Empirinis skaitytojas – tai tu, aš ir kiekvienas, skaitantis kokį nors tekstą. Empiriniai skaitytojai gali skaityti įvairiais būdais, čia nėra jokių taisyklių, kurios sako, kaip skaityti […]. Umberto Eco, Six Walks in the Fictional Woods, p. 8.
 
Taigi empirinis skaitytojas yra subjektyvus skaitytojas, kuris ignoruoja autoriaus pasiūlytas skaitymo taisykles. Tuo tarpu „pavyzdinis skaitytojas – tai tam tikros rūšies idealaus skaitytojo tipas, kurį tekstas numato ne vien kaip savo bendradarbį, bet taip pat mėgina jį sukurti“ Ten pat, p. 9. . Pavyzdinis skaitytojas kreipia dėmesį į autoriaus pasiūlytas skaitymo taisykles, jis dirba intelektualinį darbą, o šio proceso metu ir sukuria save kaip skaitytoją. Apmąstydamas paminėtas skaitytojo koncepcijas Eco refleksyviai konstatuoja:
Tekstas yra mechanizmas, sumanytas siekiant sukurti jo Pavyzdinį Skaitytoją. Šis skaitytojas nėra tas, kuris atlieka „tiktai teisingą“ spėjimą. Tekstas gali numatyti Pavyzdinį Skaitytoją duodamas teisę išmėginti daugybę spėjimų. Empirinis Skaitytojas paprastai yra veikiantysis asmuo, kuris atlieka spėjimus apie Pavyzdinio Skaitytojo tipą, postuluojamą teksto. Kadangi teksto intencija iš esmės yra produkuoti Pavyzdinį Skaitytoją, kuris gali atlikti spėjimus apie jį, todėl Pavyzdinio Skaitytojo užduotis yra neatsiejama nuo Pavyzdinio Autoriaus suvokimo, kuris nėra Empirinis Autorius ir kuris galiausiai atitinka teksto intenciją. Umberto Eco, Confessions of a Young Novelist, p. 40–41. [A text is a device conceived in order to produce its Model Reader. This reader is not one who makes the “only right” conjecture. A text can foresee a Model Reader entitled to try infinite conjectures. The Empirical Reader is simply an actor who makes conjectures about the kind of Model Reader postulated by the text. Since the intention of the text is basically to produce a Model Reader who is able to make conjectures about it, the task of the Model Reader consists in figuring out a Model Author who is not the Empirical Author and who ultimately corresponds to the intention of the text.]
Eco parodo, kad pavyzdinis skaitytojas interpretuoja tekstą, o empirinis skaitytojas juo tiktai naudojasi. Skaityti knygą ir mąstyti apie skaitomą knygą yra du galimi skaitytojo pasirinkimai, dvi skaitymo strategijos. Jos atsiskleidžia, kai susiduriame su metaliteratūriniais romanais, kuriuos norint apmąstyti visų pirma reikia apibrėžti metaliteratūriškumo sąvoką.
 

Metaliteratūriškumo sąvoką apibrėžiant

Nathalie Sarraute:
Skaitytojai, suprantama, turi teisę šio to paklausti, o mes privalome atsakyti.

Pirmiausia būtina aptarti problemišką metaliteratūriškumo sąvoką Metafikcijos ir metaliteratūros sąvokos, objektas, problemos svarstomos šiuose darbuose: Linda Hutcheon, Narcissistic Narrative: The Metafictional Paradox, 1980; Patricia Waugh, Metafiction: The Theory and Practice of Self-Conscious Fiction, 1984; Linda Hutcheon, A Poetics of Postmodernism: History, Theory, Fiction, 1988; Wenche Ommundenson, Metafictions?: Reflexivity in Contemporary Texts, 1993; Mark Currie (ed.), Metafiction, 1995; Ann Heilmann, Mark Llewellyn (eds.), Metafiction and Metahistory in Contemporary Women’s Writing, 2007; Eman El-Meligi, Nine Writers of Postmodernist Metafiction: Explaining the Literary Tricks That Undo Realistic Discourse, 2013. . Su ja vienaip ar kitaip koreliuoja tokie terminai kaip metaliteratūra, metafikcija, metakalba, metapasakojimas, metatekstualumas ar netgi metaromanas. Prieš apibrėžiant šias sąvokas, svarbu paminėti, kad metaliteratūra ir metafikcija (metafiction) šiandien turi savą tyrimų ir terminų istoriją, pasižyminčią įvairove, kuri leidžia konceptualiau tirti šį reiškinį. Tuo tarpu metaliteratūriškumas (angl. metafictionality) yra dar tyrinėtojų dėmesio tebelaukiantis dalykas, kuris dažniausiai siejamas su postmodernistine literatūra. Tačiau šio suvokimui itin svarbi Marko Currie įžvalga, kad

[m]etafikcija nėra tiktai postmodernios literatūros rūšis, ir nei išimtinai tik postmoderni literatūros rūšis. Tai nėra nei paradigma, nei postmodernizmo poaibis. Mark Currie, “Introduction,” p. 15.
Metafikcija buvo tik sureikšminta postmodernizme, kuriame, kaip žinia, išsitrynė ribos tarp literatūros, istorijos, kritikos etc.
 

Pirmoje XX a. pusėje terminas „metaliteratūra“ nebuvo vartojamas, nors tokia literatūra buvo kuriama. Plačiau taikyti jis buvo pradėtas tik XX a. paskutiniais dešimtmečiais sukurtai literatūrai / romanui, dažnai laikomam postmodernistine literatūra / postmodernistiniu romanu. Jo aktualizavimas, mano manymu, pirmiausia susijęs su metakalbos terminu. Šiuo atveju svarbus yra Lois Hjemslevo darbe „Kalba“ (pub. 1963) pasirodantis metakalbos terminas:

Kalbotyros tikslas yra sukurti metodą, kuris įgalintų aprašyti kalbas. Šitai daroma pasitelkiant kokią nors kalbą, kuria aprašomos kalbos. Tokio aprašymo kalba vadinama metakalba, o tai kas aprašoma – kalba-objektu. Louis Hjemslev, Kalba: įvadas, p. 155.
Taigi pati kalba jau traktuojama kaip kalbos tyrimo objektas.

Kalbos diskursą, kaip žinia, akcentavo ir į literatūrologiją įvedė struktūralizmas. Vienas iš jo atstovų, vėliau tapęs postruktūralistu, o tai reiškia ir postmodernizmo epistemos kūrėju, buvo Roland’as Barthes’as. Jis darbe „Literatūra ir metakalba“ (1957) pateikė postmodernistinę metakalbos sampratą. Jis pasiūlė literatūrą analizuoti kaip kalbą, panaikinti tradicinį klasikinį skirtumą tarp „kalbos“ ir „literatūros“, atkreipdamas dėmesį, kad literatūra iki šiol niekada nemąstė apie save. Tik neklasikinės kultūros kontekste „literatūra pradėjo jausti savo dvilypumą, vienu metu savyje regėti objektą ir žvilgsnį į objektą, kalbą ir kalbą apie šitą kalbą, literatūrą-objektą ir metaliteratūrą“ Ролан Барт, «Литература и метаязык», c. 131. . Kitaip sakant, Barthes’o darbas byloja, kaip kalba-objektas, metakalba, virsta literatūra-objektu, t. y. metaliteratūra.

 

Pastaroji susijusi su metafikcijos sąvoka, kurią būtina aptarti detaliai. Pirmą kartą terminą „metafikcija“ (angl. metafiction) panaudojo Williamas Gassas XX a. septintojo dešimtmečio pabaigoje ir jis norėjo

apibūdinti to meto literatūras, kurios kažkodėl buvo apie pačią literatūrą. Metafikcija, kaip ji buvo apibrėžta XX a. aštuntame dešimtmetyje, buvo literatūra su savimone, su savęs supratimu, savivoka, sava ironiška distancija. Mark Currie, “Introduction,” p. 1.
Taip dabar vertinamas Gasso indėlis, beje, pabrėžiant, kad ši definicija iškėlė ir problemas, susijusias su savimoningumo reikšmėmis postmoderniose literatūros teorijose ar pačioje postmodernioje literatūroje. Tuo tarpu pats Gassas, aptardamas filosofijos ir literatūros santykį, literatūros estetikos klausimus, literatūros vertinimo būdus, formulavo taip:
Matematikoje ir logikoje yra metateoremos, etika turi savo lingvistinę prigimtį, visur svetimos kalbos kalbasi apie kitas kalbas ir yra dirbtinės, ir šiuo atveju romanas nėra išskirtinis. Aš tiktai neturiu omenyje tų nuobodžių ir nuspėjamų kūrinių apie rašytojus, kurie rašo apie tai, kas jie yra rašydami, bet apie tuos, pavyzdžiui, Borgeso, Barthes’o ir Flanno O’Brieno kūrinius, kuriuose fikcijos formos yra kaip medžiaga, pagal kurią gali būti įvestos kitos formos. Iš tikrųjų dauguma taip vadinamųjų antiromanų iš tiesų yra metafikcijos. William H. Gass, Fiction and the Figures of Life, p. 24–25.
Gassas pavartojo metafikcijos terminą, bet jo neapibrėžė, tik nurodė su juo susisiejančius dalykus: savimoningumą, kritiškumą, meno kontempliavimą romane, o tai vėliau tapo Patricios Waugh metafikcijos teorijos pagrindu. Taigi Gassas pradeda tą tradiciją, kai metafikcija yra laikoma savirefleksiška literatūra. Ilgainiui tos savirefleksijos objektu tapo teoriniai svarstymai fikcijoje, kitaip sakant, literatūros teorija tapo imanentine literatūros dalimi.
 

Currie aptardamas teorinius, kritinius, epistemologinius metafikcijos tyrinėjimo aspektus atkreipia dėmesį į tai, kad rašytojai ir kritikai personifikuoja ribą tarp fikcijos ir kritikos bei sprendžia šią problemą taip:

Metafikcija neabejotinai nėra romanas, kurio autorius yra ir rašytojas, ir kritikas, bet romanas, kuris dramatizuoja ribą tarp fikcijos ir kritikos, ir unifikuojant metafikcijas pagal šį apibrėžimą reikalinga gana laisva „kritikos“ interpretacija. Mark Currie, “Introduction,” p. 3.
Currie taip pat sako, kad metafikciją geriau būtų suprati ne kaip bendrąją kategoriją, bet, Patricios Waugh žodžiais, kaip visiems romanams būdingą funkciją. Kita vertus, Currie argumentuotai teigia, kad kai kuriais atvejais ta funkcija nėra įgimta ir kad ji „priklauso nuo tam tikrų konstruojamų interpretuojamų fiktyvių priemonių, tokių kaip savireferentiškumas ar metapasakojimas funkcijoje“ Ten pat, p. 5. .

Jesse Matzas sako, kad postmodernizmo rašytojai

pajuto būtinybę rašyti apie rašymą, pasakoti apie istorijų pasakojimą, kadangi visa literatūros galimybė jau buvo pakeista klausimu. Literatūra tapo metafikcija – istorijomis apie istorijas, fikcija apie fikciją, romanais romanuose. Jesse Matz, The Modern Novel: A Short Introduction, p. 134.
Šis teiginys rodo, kad metafikcija siejama su postmodernizmu, kuriame sąvokos iš tiesų susipina ir nurodo viena į kitą, todėl reikalinga išsamesnė jų analizė.
 

Tai patvirtina Jeremy’io Hawthorno „Šiuolaikinės literatūros teorijos žodynas“ (2000), kuriame metafikcija apibūdinama metakalbos termino kontekste.

Metafikcija pažodžiui yra fikcija apie fikciją. Tam tikru mastu terminas iš dalies sutampa su metanaratyvu, nes bet kuris fikcijos kūrinys, kuris turi savyje metanaratyvą, turės metafikcinį elementą. Paprastai jis yra naudojamas nurodyti fikcijai, kuri turi bet kokį savireferencinį elementą (nebūtinai kylantį iš metanaratyvo: teminiai modeliavimai taip pat gali prisidėti prie metafikcinio elemento kūrinyje formavimo). […] Tipiškai metafikcija apima žaidimus, kuriuose naratyvo realybės (ir skaitytojo jų suvokimo) lygmenys yra supainioti, ar kuriose tradicinės REALISTINĖS KONVENCIJOS, valdančios MIMETINIŲ ir DIEGETINIŲ elementų atskyrimą, yra pažeidžiamos ir suardomos. Terminas paprastai yra vartojamas nurodant į reliatyvų dabartinį POSTMODERNISTINĮ rašymą, bet jis gali turėti platesnį pritaikymą kur kas senesniems kūriniams, kuriuose gali būti randami savistabos ir autokomentaro elementai. Jeremy Hawthorn, A Glossary of Contemporary Literary Theory, p. 208.
Hawthornas ne tik išskiria konkrečius metafikcijos elementus, bet ir konstatuoja, kad ji nėra būdinga tik šiuolaikiniams kūriniams.
 

Taigi metafikcija yra metaliteratūra, kai ji nurodo į metafiktyvumo diskursą, kuris būdingas pačiai įvairiausiai intelektualinei praktikai. Šis diskursas buvo aktualizuotas postmodernizme, o postmodernistinis romanas, veikiant Hydeno White’o idėjoms, atkreipė dėmesį į istorijos fiktyvumo ir naratyvumo aspektus. Linda Hutcheon įtvirtino „istoriografinės metafikcijos“ terminą, kuris rodo postmodernų mąstymą ir kuris „mėgina demarginalizuoti literatūrą per konfrontaciją su istorija, ir ji tai daro ir tematiškai, ir formaliai“ Linda Hutcheon, A Poetics of Postmodernism: History, Theory, Fiction, p. 108. . Šis terminas iškelia tikrovės, istorijos, referencijos, tiesos, praeities, naratyvumo, tekstualumo etc. klausimus. Be to, svarbu pabrėžti, kad „istoriografinė metafikcija“ yra grynai postmodernizmo diskursas. Pastarajame aktualizuojamos ir „metapasakojimo“, ir „metatekstualumo“ sąvokos, o jas būtina aptarti, kad galėtume suformuluoti metaliteratūriškumo apibrėžtį.

Kadangi metaliteratūra savo vietą po saule išsikovoja postmodernizme, tai čia atsiranda ir du minėti klaidinantys terminai. Pirmasis iš jų – metapasakojimas. Tai terminas, kurį Jeanas-Francois Lyotard’as įveda „Postmoderniame būvyje: ataskaitoje apie žinojimą“ (1979). Žinojimas buvo įteisinamas kokiu nors metapasakojimu, o

„postmoderniu“ laikytinas nepasitikėjimas metapasakojimais. […] Naratyvinė funkcija praranda savo funktyvus, savo didįjį herojų, didžiuosius pavojus, didžiąsias keliones ir didįjį tikslą. Jean-François Lyotard, Postmodernus būvis: ataskaita apie žinojimą, p. 14.
Metapasakojimas – tai didysis pasakojimas, kuris atliko žinojimo įteisinimo funkciją, kurią „Apšvietos dialektikoje“ (1947) sukritikavo Maxas Horkheimeris bei Theodoras W. Adorno ir kurią vėliau savo darbuose atmetė Michelas Foucault ir Jacques’as Derrida Įdomu tai, kad kritikuodami Apšvietą kaip mitą, kuris vėliau virto visuotine masių apgaule, autoriai sako: „Kelyje nuo mitologijos į logistiką mąstymas prarado savirefleksijos [išskirta – N. B.] elementą, ir dabar mašinerija luošina žmones net tada, kai juos maitina. Bet mašinų pavidalu susvetimėjęs Ratio krypsta į visuomenę, įstengiančią sutaikyti sustabarėjusį mąstymą kaip materialią bei intelektualią aparatūrą su išlaisvinta gyva mintimi ir susieti jį su pačia visuomene kaip realiu subjektu.“ Maxo Horkheimerio, Theodoro W. Adorno, Apšvietos dialektika: filosofiniai fragmentai, p. 61. Šis „sustabarėjęs mąstymas“, mano galva, labiliu mąstymu virto postmodernizme (šis yra eksplicitiškai metarefleksyvus), o viena iš priežasčių buvo ta, jog buvo suvokta, „[k]ad centras yra taškas, kuriame turinių, elementų ar terminų substitucija yra nebeįmanoma. Centre elementų permutacija ar transformacija (kuri, žinoma, gali būti struktūros struktūroje) yra uždraustos. […] Centruotos struktūros konceptas iš tikrųjų yra žaismo konceptas, pagrįstas fundamentaliu pagrindu, žaismas, konstituotas fundamentalaus nejudamumo ir garantuojančio tikrumo pagrindu, kuris pats yra anapus žaismo srities.“ Jacques Derrida, Writing and Difference, p. 352. .
 

Postmodernizmo išdava laikyčiau ir metatekstualumo terminą. „Pagrindinėse moderniosios literatūros sąvokose“ metatekstualumui suteikiama ir metateksto sąvoka (Antono Popovičiaus koncepcija), ir metaliteratūriškumo reikšmė bei pažymima, kad tai „postruktūralistinės literatūros teorijos leksinis naujadaras“ Zoran Kravar, „Metatekstualumas“, p. 190. . Viena vertus, tarp šių terminų galime dėti lygybės ženklą, nes abu iš tiesų kalba apie tą situaciją, kai „tekstas mąsto apie save“ Ten pat. . Kita vertus, įžvelgčiau ir tam tikrą skirtumą, nes metatekstualumo vartojimas adekvatesnis tada, kai kalbame apie postmodernistinius kūrinius, kai juos traktuojame kaip (inter)tekstus, kai aktualizuojame metakalbinius žaidimus. Postmodernistinėje literatūroje „visuomet atrasi „subjektą“, bet nuo šiol tai – kalbos „subjektas“, – tiksliai yra pastebėjęs Barthes’as Žr. Roland Gérard Barthes, Teksto malonumas, p. 247. . Mano manymu, kalbant apie modernistinius romanus, sukurtus iki XX a vidurio, tinkamesnis metaliteratūriškumo terminas (autorius dar nėra nei miręs, nei tapęs autorine funkcija Apie autoriaus sampratas esu rašęs straipsnyje „Autorius ir vardas: keli teoriniai ir interpretaciniai pastebėjimai“, p. 444–454. Autoriaus, autorystės sampratos, versijos ir jų istorinė teorinė kaita gerai parodyta Andrew Benneth studijoje The Author, 2005. Šis darbas byloja, kad autorius yra metaliteratūriškumo konstruktas, ir demonstruoja, kad „autoriaus klausimas yra susijęs su „literatūros klausimu“ ir kad klausimas „kas yra autorius?“ yra artimai susijęs su klausimu „kas yra literatūra?“ (ten pat, 118). ), o kalbant apie postmodernistinius romanus vartotinas ir metatekstualumo terminas. Kita vertus, Gerard’as Genette’as, aptardamas transtekstualumą, metatekstualumą apibūdino, kaip

sukurtą pagal kalbą / metakalbą – transtekstualų sąryšį, jungiantį komentarą su tekstu, kurį jis komentuoja. Visi literatūros kritikai per amžius rašydavę metatekstus patys to nežinodami. Gérard Genette, The Architext: An Introduction, p. 82.
Taigi metatekstualumas yra susijęs su metakomentarais, šį terminą galėtume pasitelkti, kai skiriame tekstą nuo kūrinio.
 

Metaliteratūra galėtų būti apibrėžta kaip savirefleksiška, save tirianti ir kritikuojanti literatūra, kurios objektu gali būti sąryšis tarp fikcijos ir fikcijos, tarp fikcijos ir tikrovės, tarp teksto ir interteksto, tarp teksto ir parateksto, tarp autoriaus ir skaitytojo, tarp personažo ir skaitytojo, tarp kalbinių ir metaliteratūrinių žaidimų. Kaip teigia Waugh, „visa, kas panašu į „metaliteratūrą“, reiškia literatūrą, kuri sąmoningai apmąsto savo struktūrą kaip kalbą; visa tai siūlo skirtingas to paties proceso perspektyvas“ Patricia Waugh, Metafiction: The Theory and Practice of Self-Conscious Fiction, p. 14. . Tačiau Ludwigas Wittgensteinas parodė, kad kalba taip pat yra tik „kalbos žaidimai“, o „terminas „kalbos žaidimas“ čia turi pabrėžti tai, kad kalbėjimas yra tam tikros veiklos arba gyvenimo formos dalis“ Ludwig Wittgenstein, Rinktiniai raštai, p. 130. . Tai XX a. labiausiai buvo būdinga romanui, todėl neatsitiktinai metaliteratūrinis romanas sinonimiškai buvo pavadintas metaromanu. Taip atsitiko, nes romanistai aktualizavo metaliteratūros kūrimą, jos sąmoningą reflektavimą, literatūros diskurso tyrimą pačiame meno kūrinyje. Tai suvokiant šiandien svarbi Wenche’s Ommundsen pastaba, kad „[r]efleksyvumas jau nebelaikomas simptominiu literatūros paralyžiumi, bet yra tapęs analitiniu įrankiu mūsų ieškojimuose, suprantant žmogaus tikroves“ Wenche Ommundenson, Metafictions?: Reflexivity in Contemporary Texts, p. 105. . Taigi metaliteratūriškumas yra sąmoningas autoriaus kūrybinis ir kritinis aktas literatūros kūrinyje, kuris metafikcijos kūrimo ir apmąstymo būdu reflektuoja meno kūrinio atsiradimą, kritinę meno ir pasaulio recepciją, tikrovės reprezentaciją, santykį su skaitytoju. Labiausiai jis buvo išplėtotas XX a. romane, nors pati pradžia nepriklauso nei modernistiniam, nei postmodernistiniam romanui. Būtent todėl svarbu pirmiausia aptarti metaliteratūriškumą Vakarų romane kaip istorinį reiškinį.

 

Istorinis metaliteratūriškumo Vakarų romane ekskursas

Milorad Pavić:
Knyga gali būti vynuogynas, užlietas lietumi, ir vynuogynas, užlietas vynu.

Kaip konstatuoja Waugh, „nors terminas „metaliteratūra“ galėtų būti naujas, bet praktika yra sena (jei ne senesnė) kaip ir pats romanas“ Patricia Waugh, Metafiction: The Theory and Practice of Self-Conscious Fiction, p. 5. . Metaliteratūriškumas istoriškai ir tekstualiai atsekamas jau Miguelio de Cervanteso Saavedros „Don Kichote“ (16051615), Henrio Fieldingo romane „Džozefas Endriusas“ (1742), Laurence’o Sterne’o „Tristramas Šendis“ (17591767), Denio Diderot „Žakas Fatalistas ir jo ponas“ (1771, pub. 1796). Šiuos romanus būtina aptarti norint geriau suvokti XX a. sukurtus (post)modernistinius metaliteratūrinius romanus.

Cervanteso „Don Kichotas“ tai romanas, kuriame parodijuojamas riterių romanas, išjuokiama populiari to meto skaitytojų literatūra. Klasikiniu romano apibūdinimu galėtume laikyti Northropo Frye’aus teiginį, kad „[S]varbiausias romano [romance Anglų kalboje yra dvi tokios sąvokos a novel / a romance. Frye’us vartoja būtent romance žodį. N. B.] realistinės parodijos pavyzdys, žinoma, yra Don Kichotas, kuris signalizavo vienos literatūros rūšies mirtį ir kitos rūšies gimimą“ Northrop Frye, “From The Secular Scripture: A Study of the Structure of Romance,” p. 141. . Kaip tai buvo padaryta? Kas vėliau buvo perimta romanistų XX amžiuje?

 

Jau romano pratarmėje autorius metaliteratūriškai skaitytojui parodo, kaip buvo kuriamas romanas, tiesa, tai padaroma ironiškų pamokymų būsimam autoriui forma. Cervantesas sako, kad svarbiausias jūsų veikalo tikslas yra: „pakirsti riterių romanų galybę ir šlovę, plačiai paplitusią diduomenėje ir prastuomenėje […]“ Migel de Servantes Saavedra, Išmoningasis bajoras Don Kichotas Lamančietis, I tomas, p. 12. . Cervanteso romano sumanymas atskleidžiamas kūrinio pabaigoje.

Nes aš netroškau nieko kito, kaip tik atgrasyti žmones nuo pramanytų ir kvailų istorijų, aprašomų riterių romanuose, ir šit, pasirodžius tikrai ir nepramanytai manojo Don Kichoto žygių istorijai, tų romanų vertė pašlijo ir netrukus, be jokios abejonės, visiškai nukris. Vale. Migel de Servantes Saavedra, Išmoningasis bajoras Don Kichotas Lamančietis, II tomas, p. 496.
Cervantesas tai padaro pirmiausia pasitelkdamas metaliteratūriškumą: jis komunikuoja su skaitytoju, reflektuoja literatūros žanrus, aiškina, kaip sukuriami personažai, polemizuoja su riterių romanų tikrove ir poetika („Galijos Amadis“), ją parodijuoja (Montesino olos epizodas), reflektuoja tikrovės ir fikcijos klausimą, komentuoja patį kuriamą romaną, polemizuoja su „netikrojo“ Don Kichoto autoriumi, Alonsu Fernandesu de Sapata, kelia žmogaus tapatybės problemą (Don Kichotas Lamančietis versus Alonsas Kichana Gerasis), įveda įvairius intertekstus, fiktyvaus autoriaus figūrą (Sidas Hamadas ben Inhalis). Pabrėžiama situacija, kad antrosios romano dalies veiksmas vyksta publikavus pirmąją dalį, o veikėjai komentuoja pirmąją istoriją patys būdami tos istorijos personažais. Netikra, t. y. suklastota, „Don Kichoto“ antra dalis – „Išmoningojo bajoro Don Kichoto Lamančiečio antra dalis, pasakojanti apie jo trečią žygį ir sudėta licenciato Alonso Fernandeso de Aveljanedos iš Tordesilijo“ (1614) – rodo ne tik to meto Ispanijos literatūros lauko specifiką, bet yra tas diskursas, inspiravęs metaliteratūriškumą tikrajame romane. Todėl tikrojo romano antros dalies pradžioje parašoma pratarmė skaitytojui iš tiesų yra pratarmė suklastoto romano autoriui, kurioje šiam subtiliai priekaištaujama ir skaitytojui sakoma, jog „pateikiamoji „Don Kichoto“ antra dalis sukirpta lygiai taip meistriškai ir iš tokios pat medžiagos kaip pirmoji, ir joje Don Kichotą vedu iki galo, iki mirties ir laidotuvių, idant niekas nebedrįstų kelti jo iš kapo“ Ten pat, p. 10. . Tuo tarpu pačiame romane sukuriama situacija, kai patys personažai analizuoja Aveljanedos parašytą versiją, su kuria nesutinka pagrindinis veikėjas. Jis pats romane skaito klastotę, aptinka tris dalykus, prikištinus autoriui, sakydamas, „kas klysta tokiu svarbiu klausimu, reikia manyti, klysta ir visais kitais“ Ten pat, p. 402. . Bajoras sako, kad ir Sančas Pansa ne toks, koks yra pirmoje dalyje, o ginklanešys taip įvertina: „Verčiau jis būtų davęs man ramybę ir manęs nė neprisiminęs: kas gelta serga, tam visi geltoni, o nuogas balos nebijo“ Ten pat, p. 403. . Matome, kaip susipina fikcija, tikrovė ir fikcijos fikcija. Cervantesas nuolat ironiškai pabrėžia, kad tai tikra ir nepramanyta istorija, nors iš esmės viskas pramanyta, bet išmonė grindžiama riterių romanų kritika, gyvenamo meto tikrove, ankstesniais meno kūriniais, žmonijos istorija. Kitaip sakant, Cervantesas panaudoja ar sukuria tokius metaliteratūrinius sprendimus, kurie dominuos tik XX a. modernistiniuose romanuose.
 

Šie atsekami ir Henrio Fieldingo romane „Džozefas Endriusas“ (1742), kurio įžangoje pateikiama teorinė romano refleksija, o pačiame kūrinyje parodijuojamas Samuelio Ričardsono romanas „Pamela“ (1740), tęsiama polemika, pradėta romane „Šamela“ (1741). Kartu kritikuojami ir „lengvi prancūzų romanai“ Henry Fielding, Joseph Andrews, 2012, p. 329. , ir aktualizuojamas Cervanteso romanas. Jau pirmasis „Autoriaus įžangos“ sakinys nurodo naują romano sampratą ir komunikaciją su skaitytoju:

Kadangi visai įmanoma, kad paprastas anglų skaitytojas gali turėti skirtingą romano [romance – N. B.] Labai svarbus yra Fieldingo vartojamas žodis „romance“, nes jis nurodo ne romano žanrą apskritai, bet meilės romanų, riterių romanų žanrinį tipą. Kadangi Fieldingas taisė, koregavo leidimus (keturi publikuoti jam gyvenant), susiduriame su skirtingomis versijomis (romano paantraštė, pratarmės įrašymas), todėl šiame straipsnyje aktualizuojami skirtingi leidimai. Jeremy Hawthorn teigia, kad „Literatūros Studijose terminas romanas [romance] seniai yra vartojamas nurodant į konkretų žanrą aprašant stilizuotus ir neREALISTINIUS riterių ar meilės pasakojimus. Riterių romanas buvo arba eiliuotas, arba proza ir klestėjo nuo dvyliktojo amžiaus.“ Jeremy Hawthorn, A Glossary of Contemporary Literary Theory, p. 306. supratimą negu šių kelių tomelių autorius ir todėl gali tikėtis tokios pramogos rūšies, kuri čia nebus randama ir kuri netgi nebuvo numatyta šiuose puslapiuose, tai nebūtų nepriderama pasakyti keletą žodžių, susijusių su tokios rūšies rašymu, kurį nepamenu, kad būčiau ligi šiol matęs mėginant taikyti mūsų kalboje. Henry Fielding, Joseph Andrews, 2004.
 

Fieldingas turi omenyje empirinį sentimentalių meilės romanų skaitytoją, kuriam vėliau aiškina Aristotelio „Poetikos“ teiginius, „komiško“ ir „rimto“ romano [romance] skirtumus, stiliaus ypatybes, lygina komiškų kūrinių rašytoją su komiškų paveikslų tapytoju, pristato savo romano idėją ir veikėjus. Fieldingas rašo: „Dabar komiškas romanas [romance – N. B.] yra komiška epinė poema prozoje […]“ Ten pat. . Kitaip sakant, romanistas imanentiškai reflektuoja sentimentaliuosius romanus, eksplicitiškai – romano žanrą, o tai rodo ir kūrinio paantraštė „Parašyta sekant Cervanteso, „Don Kichoto“ autoriaus, kūrybos būdu“ Henry Fielding, Joseph Andrews, 2012, p. xi. . Ričardsono ir Fieldingo romanų komparatyvistinė analizė būtų kito tyrimo objektas, dabar svarbu konstatuoti, apeliuojant į numanomo skaitytojo žinojimą, kad šiame romane sukuriamas naujas romano modelis, pateikiami metaliteratūriniai svarstymai, kuriama parodija, nes autorius buvo įsitikinęs, kad

daugelio šiuolaikinių Autorių Darbai, kaip negyvi gimę Vaikai, negali būti nužudyti. Tai yra kaip niekam tikęs pusiau pagimdytas, pusiau rašytas, blankus, bedvasis, silpnas, keliaklupsčiaujantis Niekas, kad man beveik gaila Aktoriaus, kuris yra priverstas išmokti tai atmintinai ir kuriam turi būti beveik taip pat sunku prisiminti kaip Žodžius Kalbos, kurios nesupranti. Ten pat, 281. [“the Works of most modern Authors, like dead-born Children, cannot be murdered. It is such wretched half-begotten, half-writ, lifeless, spiritless, low, grovelling Stuff, that almost pity the Actor who is oblig’d to get it by heart, which must be almost as difficult to remember as Words in a Language you don’t understand.”].

Tą „negyvumą“ kaip tik ir parodo metaliteratūriniai pasakotojo svarstymai įvairiose „Džozefo Endriuso“ dalyse, ypač knygų pradžiose, o tai byloja ir pavyzdinio skaitytojo kūrimą. Fieldingas, kaip ir Cervantesas, kritikavo ir savo meto romaną, ir skaitytoją, o tai padaryti leido būtent metaliteratūriškumas. Tiksliau, tai, ką Waugh yra pavadinusi „[p]arodijos metodu: kūryba plius kritika“ Patricia Waugh, Metafiction: The Theory and Practice of Self-Conscious Fiction, p. 68. . Mano manymu, būtent kritikos diskursas lėmė metaliteratūriškumo atsiradimą romane, nes pastarasis buvo traktuotas kaip kritikos forma.

 

Pastarąjį aktą liudija ir bene garsiausias ir daugiausia tyrinėtojų dėmesio susilaukęs Sterne’o romanas „Džentelmeno Tristramo Šendžio gyvenimas ir mintys“ (1759–1767). Šiame romane metaliteratūrinė komunikacija yra grindžiama žaismingo ir metarefleksyvaus naratoriaus-personažo-autoriaus koncepcija (Cervanteso ir Fieldingo komizmo įtaka?). Tačiau iš esmės romane yra reflektuojamas menas, tikrovė, tiesa, sąmonė, religija, filosofija, romano rašymas, literatūros žanrai (jie išbandomi praktiškai), herojus. Taip pat apmąstomas Cervanteso romanas ir kiti klasikiniai kūriniai, provokuojamas skaitytojas (šiam siūloma paskaityti vieną ar kitą knygą), paliekami tušti paragrafai ar puslapiai, rašomi įvairūs punktuaciniai ženklai, į skaitytoją kreipiamasi, jam aiškinami autoriaus priimami sprendimai. Sterne’as eksplikuoja komunikaciją su skaitytoju, jį ne kartą mini tekste ir netgi apibrėžia. Naratorius sako:

AŠ ŽINAU, kad pasaulyje yra skaitytojų, taip pat ir daug kitų gerų žmonių, kurie apskritai nėra skaitytojai, kurie patys jaučiasi nejaukiai, išskyrus kai jiems atskleidžiama visa paslaptis nuo pradžios iki pabaigos, apie viską, kas susiję su tavimi. Laurence Sterne, The Life and Opinions of Trtistram Shandy, Gentleman, p. 5. [I KNOW there are readers in the world, as well as many other good people in it, who are no readers at all, – who find themselves ill at ease, unless they are let into the whole secret from first to last, of everything which concerns you.].
Metakomentarai rodo, kad Sterne’as skyrė skaitytojus, kurie gali skaityti ir suvokti tekstą, ir tuos, kurie negali, todėl jiems pasiūlo tiesiog praleisti vienas ar kitas dalis. Kitu atveju jis sako, kad vieniems skaitytojams reikia tik priminti, o kitus informuoti. Sterne’ui buvo svarbūs abu skaitytojų tipai. Įdomu tai, kad autorius iš dalies skiria skaitytoją vyrą ir skaitytoją moterį pakomentuodamas tam tikras romano vietas, bet kartu konstatuodamas, jog norįs, „kad visi geri žmonės, tiek vyrai, tiek ir moterys, remiantis jos [skaitančios Ponios – N. B.] pavyzdžiu gali būti mokomi mąstyti ir skaityti“ Ten pat, p. 40. [– and that all good people, both male and female, from her example, may be taught to think as well as read]. . Taip iškeliama gebėjimo skaityti problema, parodant neatidaus skaitymo rezultatus.
 

Kita vertus, pirmenybė suteikiama autoriaus instancijai, nes šis gali tęsti ir plėtoti pasakojimą savaip, nes „kiekvienas autorius turi savą būdą, kaip pristatyti savo požiūrį Ten pat, p. 11. [Every author has a way of his own in bringing his points to bear.]. . Tačiau be skaitytojo nėra autoriaus, todėl romane šios instancijos sujungiamos į vieną visumą. „Tristramas Šendis“ iš tiesų yra ne apie Šendžio šeimą, bet apie romano (meno apskritai) kūrimo ir suvokimo procesą. Išskirtinė savybė yra ta, kad Sterne’as XVIII a. romane komentuoja rašymo procesą (epizodus, motyvus, frazes, argumentus, struktūrą, naujas temas, veikėjo charakteristikas, galimas autoriaus klaidas etc). Čia ir dabar skaitytojas įtraukiamas į tiesioginį ir dabartinį romano rašymo procesą. Matome, kaip ir kodėl yra kuriamas „romanas romane“, kaip romano rašymo metarefleksija įtraukia ir personažą, ir autorių, ir skaitytoją. Tiksliu Inger Christensen pastebėjimu, „Tristramo Šendžio“

naratorius per savo tiesioginius komentarus padaro aiškią savo idealaus skaitytojo koncepciją. […] Daug dėmesio yra skirta skaitytojui, nes jis reprezentuoja svarbiausią naratyvinės situacijos kaip visumos dalį, kuris yra tai, ką metafikcija mėgina nušviesti. Inger Christensen, The Meaning of Metafiction, p. 35.
Akivaizdu, kad Sterne’as sukūrė pavyzdinį skaitytoją, kuriam buvo skirta tapti romano bendraautoriumi, bet su sąlyga, kad jis mąstys apie autoriaus pateiktus metaliteratūrinius komentarus. Romanistas parodė, kad metaliteratūriškumas ištrina ribas tarp meno ir gyvenimo, tarp autoriaus ir skaitytojo, tarp romano ir kasdieninės gyvenimo praktikos. Tačiau Sterne’as dar nebuvo „kritikos“, literatūros teorijos kritikas.