• 2024 m. liepos 25 d., tobulindami tinklavietės tipografiją, naujinome šriftų šeimą „Georgia“ į „Georgia Pro“. Raginame pasitikrinti, ar jūsų kompiuteryje ir kituose e. įrenginiuose, kuriuose skaitote @eitį, yra įdiegta šriftų šeima „Georgia Pro“, o jei ne, įsidiegti. Tinklavietėje skaitydami informaciją, matysite dailesnius ir tikslesnius šriftus. Išsamiau apie numatytąją tinklavietės tipografiją žr. Žinynas > Technologija.
Ar nemanote, kad fenomenologinis metodas, kildinantis savo rezultatus iš konkrečios patirties, kartu yra tos patirties ribojamas? Kitaip tariant, ar savo patirties jis nepaverčia tam tikra matrica, kurios dėka visi grupuojami į savus ir svetimus, turinčius ir neturinčius atpažįstamą patirties tipą?

Kokia dar gali būti patirtis be konkrečios?

Ar žmogus yra savas, ar ne – ne grupavimo, o augimo ir gyvenimo su tuo žmogumi rezultatas. Lėtinę patirtį vaizduojate pašiauštos ideologijos (socialinės priešpriešos) kategorijomis. Aplinkos, įskaitant žmones, rūšiavimas nebūtinai yra „puolimas“ ar „menkinimas“. Žmogiškosios patirties apibrėžimas bendrybėmis – nebūtinai „kišimasis į privatų gyvenimą“ ar „nurodinėjimas, kaip elgtis“. Ar lėtinės patirties apibrėžime esama norminio lygmens – šitai galiausiai nustato ne apibrėžimo siuntėjas, o gavėjas. Juk ir šio pokalbio metu, gilindamiesi vienas į kitą, gretiname savo patirtis, aiškinamės, kas mums sava, o kas – ne. Jei bendravimas (asmeninių patirčių mainai) vykęs, vienas kitą auginame.

Asmeninės patirties visuotinimas, jos formulavimas bendresnėmis įžvalgomis, juolab prigimtiniais dėsniais, kurie apimtų ir kito žmogaus psichosomatinę veikseną, žinoma, yra drąsus poelgis, tačiau ne tiek, kad būtų įžūlus. Jei pažindamas save, pažįsti tik save, kažkas ne taip su pažinimu.

 
O deklaratyvus individualiai sentimentalių ir viršindividualių požymių skirstymas tėra vėlesnis tokios operacijos maskavimas?

Aštriadantis kinikas! Įdomu, kaip ta stora boba savo liesam diedui gardžią sriubą sugeba išvirt, vienu savo skrandžiu pasiremdama? Mažu paikas filosofas mat, oi, mutatis mutandis įstengtų sumot kažką panašaus?

– Jūsų Sančas Pansa​
Ir jei yra milijonas priežasčių, kodėl to paties erdvėlaikio ribose įmanoma kultivuoti kitokias, ne lėtines patirtis…

Turbūt norėjote pasakyti „kitokias lėtines“, nes be lėtinių teturime ūmines?

Šiaip ar taip, bendruomeninis erdvėlaikis nepainiotinas su fiziniu. Erdvėlaikis bendruomenei tampa tas pats, jos nariams savitarpyje susispietus ne tik pragmatiniu, bet ir gilesniu simpatiniu būdais. Kitais žodžiais, bendruomeninis erdvėlaikis – tai fizinio erdvėlaikio įtraukimas į bendruomenės gyvenimą, pavertimas savitarpiu. Bendruomenei priklausantys ir bendruomenei nepriklausantys žmonės, gyvendami tame pačiame fiziniame erdvėlaikyje, tame pačiame bendruomeniniame erdvėlaikyje negyvena.

 
…kas sprendžia, kad tos patirtys yra „ne tokios“, kad jas kontekstas paveikė ne taip, kad jų kuriami socialiniai dariniai yra ne bendruomenės?

Žmonės kasdieniu savo elgesiu. Kitos instancijos nėra.

Antrojoje klausimo dalyje, atrodytų, grimztate į epistemologijos pradžiamokslį: kas sprendžia, kad slyva – ne riešutas? Kas tas popiežius?

…o visi kiti…tegul gyvena kaip nori ir kur nori.

Jei taip gyventumėte, jūsų ir jūsų giminės neliktų akimirksniu, ką jau kalbėti apie tautas.

Kai kas mano, kad jo rasė yra geresnė už kitas, o aš – kad tokia yra mano patirtis.

Vieno žmogaus patirtis už kito žmogaus patirtį ne tik gali būti geresnė, bet dažnai tokia ir yra. Todėl žmonės vieni iš kitų patirties semiasi, mokosi. Gebėjimas perimti kitų patirtį – vienas pagrindinių žmonijos raidos variklių. Svarbu, kad patirtis nebūtų brukama, jos pranašumą ir vertę nustatytų gavėjas, o ne siuntėjas.

 

Ačiū už atsakymus ir komentarus. Smagu su jumis diskutuoti, kartais tenka save stabdyti ir neužduoti klausimų, kurie kelia diskusijos temperatūrą, teikia dar daugiau smagumo, bet nepadeda pasiekti norimų rezultatų. Šiaip ar taip, akivaizdu, jūsų galvoje įtaisytas superkompiuteris, kuris vartojamai kalbai suteikia lakonišką formą ir aiškų turinį.

Taigi atskyrėte bastūną nuo klajoklio; jūsų nuomone, sėslusis ir klajoklis atstovauja vienam tipui, o bastūnas – kitam. Skirtį apsprendžia ne judrumo požymiai, bet sąsaja su konkrečia teritorija. Trumpai tariant, su pasiūlyta skirtimi sutikote, tik atkartojote ją tikslinančiais terminais. Kita vertus, bastūnui priskiriamos savybės supriešina jį su tautą puoselėjančiomis tapatybėmis, ir apie tai norėčiau padiskutuoti.

Diskusija pradėsiu nuo šiokio tokio įvado. Devynioliktame amžiuje lietuvių tautos šiuolaikine prasme nebuvo; buvo regionų gyventojai su skirtingais papročiais ir tarmėmis, priklausantys skirtingų valstybių jurisdikcijai. Palikime nuošalyje politinės tautos arba bajorijos luomą, palikime nuošalyje ir jo savivoką su stipria buvusio valstybingumo atmintimi – vėliau modernus lietuvis perims būtent ją, tačiau aptariamu metu tai dar neįvyko. Ką noriu pasakyti?

Tuo metu tautinė tapatybė negalėjo būti išvesta iš konkretaus žmogaus/valstiečio tapatybės – geriausiu atveju tokioje kiltyje galėtume atpažinti regioninę tapatybę. Kad atsirastų moderni lietuvių tauta, turėjo pradėti veikti skirtingus regionus vienijanti galia, tam tikras vardiklis, jungiantis ir apibendrinantis regionines tapatybes. Kas tai? Spauda ir literatūra lietuvių kalba. Būtent šis vardiklis nutiesė viršregioninę infrastruktūrą ir sukūrė sąlygas cirkuliuoti regionus vienijantiems vaizdiniams. Ištikimybė bendriems istoriniams herojams ir įvykiams, įsiliejimas į bendros, sunormintos kalbos erdvę – tai tik kai kurios modernią tapatybę suformavusios prielaidos.

 

Šiandieną turime pripažinti: vardiklis arba skirtingas patirtis subendrinanti galia pakito iš esmės, XIX–XX amžių sandūros spauda ir literatūra išsikerojo į galingą infosferą. Vis aštriau keliamas klausimas, kokiu mastu gyvename realioje teritorijoje, o kokiu – minėtoje infosferoje. Be abejo, galų gale infosferos poveikis išvirsta į tam tikrą individualią patirtį – sutinku, tai neginčytina. Man svarbu paklausti ko kito: jei kinta vardiklis, gal kinta ir juo bendrinamų patirčių turinys? Jei infosferos galia auga kaip ant mielių – pavyzdžiui, europeizacija ir globalizacija gali būti traktuojamos kaip šios galios apraiškos, – jei konkreti teritorija į mus tegali kreiptis įtarpintais, praneštos tikrovės pavidalais – gal ir mūsų įsišaknijimas joje keis savo formą?

Grėsmių jūsų – ir mano, beje – patirties tipui neneigiate, taip pat neneigiate pokyčių, tas grėsmes keliančių; būtent apie tai kalba jūsų išskirtas bastūno tipas. Bet gal bastūnas yra pereinamojo laikotarpio vaikas? Akivaizdu, jis iš tiesų žymi tam tikro, mums būdingo tapatybės tipo irsmą, bet gal tai nebūtinai negatyvi tendencija, gal tai virsmas į naują tipą, kuris užmegs kitokius ryšius su vieta? Ir ta vieta bus ateritoriali, labiau susijusi su infosferoje tarpstančiais vaizdiniais, bet ne konkrečiu žemės lopinėliu? Ne su fizine to lopinėlio patirtimi, bet jį atkartojančiais ir pakeistinę patirtį siūlančiais vaizdiniais?

Ankstesnis mano klausimas apie sėsliojo ir klajoklio skirtį buvo grindžiamas būtent tokia „nebūtinai blogo“ bastūno prielaida. Mes atstovaujame konkrečiai kolektyvinei patirčiai, todėl bet kokie ją neigiantys ar bent iš esmės pertvarkantys pokyčiai yra suvokiami kaip grėsmė ir blogis. Jei iš savo patirties išvedame tautą – tokios patirties neigimas tolygus kėsinimuisi į tautos egzistenciją.

 

Kita vertus, jei atsižvelgsime į patirties istoriškumą ir kintamumą, į tai, kad kintant kontekstui, patirtis įgyja naujas formas ne tik ūminės, bet ir lėtinės patirties lygiu – ar prielaida apie naujų tapatybinių tipų beldimąsi į duris pasirodys tokia neįmanoma? Judrumas įgauna anksčiau neregėtą mastą, atstumas praranda ankstesnio barjero galią, infosferoje šios charakteristikos iš esmės paneigiamos – ar toks kontekstas gali nepasiūlyti naujų patirties tipų? Netapačių tiems, kuriuos dabar atpažįstame kaip savus? Nebūtinai bastūnas turi jiems atstovauti, gal pamažu išsikristalizuos kiti pavidalai? Kaip manote?

Jūsų asmeninė „laikino emigranto“ patirtis apsprendė jūsų grįžimą į Lietuvą ir sutvirtino tam tikrą tapatybės tipą. Bet gal kiti turės kitas patirtis, ir iš jų išsirutulios naujas lietuvybės tipas, netapatus jūsiškiam (ir maniškiam), bet ne mažiau reprezentatyvus naujiems tautos pavidalams? Ir gal būtent tokiam tipui priklausys ateitis? Gal mūsų kartai toje ateityje ir nebesinorėtų gyventi – kas gali būti baisiau už tikrovę, kuri nebepalaiko tavo tapatybės?

Bet gal kartoms po mūsų naujosios tapatybės bus natūralios ir savaime suprantamos. Žinoma, analogijos su kitų tautų emigrantų likimu nenuteikia optimistiškai – bet gal pakitusiame kontekste ir pakis ir šios prognozės? Trumpai tariant, jei pabrėžti konteksto ir tapatybės kintamumą – gal natūrali mūsų baimė netekti savo tapatybinio tipo ir jos diktuojamas „bastūniškumo“ neigimas taip pat yra pereinamojo laikotarpio požymis?

 
Skirtį apsprendžia ne judrumo požymiai, bet sąsaja su konkrečia teritorija.

Ne su teritorija, o su savitarpiu, tai yra ne su fiziniu žemės paviršiaus, o psichosomatiniu bendruomenės tįsumu. Teritorija ir savitarpis – skirtingi dalykai. Savitarpį bendruomenė galėtų puoselėti ir erdvėlaivyje.

Trumpai tariant, su pasiūlyta skirtimi sutikote, tik atkartojote ją tikslinančiais terminais.

Nesu tikras, ar taip, nes skiriamasis bastūnystės bruožas – ne tik, kad neišsiugdomas arba prarandamas ryšys su „konkrečia teritorija“ (nors tai irgi tiesa). Būdama bevietė, bastūnystė, skirtingai nuo sėsliosios arba klajokliškosios gyvensenų, yra iš principo nebendruomeniška: cirkuliuojama pasaulinėje civilizacijoje slankiu antropoekonominiu ištekliumi ir tiek. Šis virsmas – ne kitokios, o jokios tapatybės link. Žmones ateities pasaulyje keičia ištekliai, o tapatybes – bio- ir techometrikos, iš kurių sprendžiama apie išteklių tinkamumą būti įsisavintais. Paporinsiu anekdotą: turguje pirkėjas teiraujasi pardavėjo: „Gerbiamasis, po kiek pomidorai?“ Pardavėjas atšauna: „O po kiek reikia?“ Taip ir su vargše mūsų tapatybe: „Gerbiamasis, kas jūs?“ Atsakymas: „O kas turėčiau būti?“

 
Devynioliktame amžiuje lietuvių tautos šiuolaikine prasme nebuvo; buvo regionų gyventojai su skirtingais papročiais ir tarmėmis, priklausantys skirtingų valstybių jurisdikcijai.

Lietuviai savo amžių XIX amžiuje skaičiavo šimtmečiais, jei ne tūkstantmečiais, tad vaizduoti juos regionų, papročių, tarmių ir jurisdikcijų kratiniu, švelniais tariant, kryptinga. Istoriografiniai ir politologiniai „faktai“ atsiliepia taip, kaip juos pašaukiame. Todėl pranešime ir graudenau tautos klausimu pradėti nuo filosofijos, o ne ideologijos. Tirti, kas vyksta šiandien po mano ir, tikėtina, kitų tėvynainių oda – štai kas labiausiai man rūpėjo. Ir tik paskui (turint reikiamas filosofines priemones) mesti vieną kitą iš anksto subrandintą žvilgsnį į istorinę praeitį.

Tuo metu tautinė tapatybė negalėjo būti išvesta iš konkretaus žmogaus/valstiečio tapatybės – geriausiu atveju tokioje kiltyje galėtume atpažinti regioninę tapatybę. Kad atsirastų moderni lietuvių tauta, turėjo pradėti veikti skirtingus regionus vienijanti galia, tam tikras vardiklis, jungiantis ir apibendrinantis regionines tapatybes. Kas tai? Spauda ir literatūra lietuvių kalba. Būtent šis vardiklis nutiesė viršregioninę infrastruktūrą ir sukūrė sąlygas cirkuliuoti regionus vienijantiems vaizdiniams. Ištikimybė bendriems istoriniams herojams ir įvykiams, įsiliejimas į bendros, sunormintos kalbos erdvę – tai tik kai kurios modernią tapatybę suformavusios prielaidos.

Ideologinius antstatus („valstybės“, „tautos“ ir pan.) galima kurpti ir brukti tautoms jas ne kuriant, o užvaldant. Tas ir vyko. Lietuvių tauta tokiais antstatais sotinta ir net vimdyta (antru prikimšus, pirmam dar neišsivalius) ne vieną ir ne dukart. Tie antstatai gyveno sau, o lietuviai sau! Tie antstatai, deja, ir toliau gyvena sau, o lietuviai sau. Tas lietuviškojo būvio dvilypumas, jei ne trilypumas – šimtmečiais gludintas savisaugos mechanizmas, kuriuo lietuviai pramoko kaip tyčia nesitapatinti su jūsų įvardytomis tapatybėmis. Todėl nei jūsų minima „spauda ir literatūra lietuvių kalba“, nei „viršregioninė infrastruktūra“, nei „bendros, sunormintos kalbos erdvė“ nei „bendri šiųjų vaizdiniai“, tautai pradėjus irti, irimo nesustabdys, nes nėra pagrindinės tautinės bendruomenės kūrimosi priežastys. Nuoširdžių ir geravalių (tai yra savo tautas mylinčių ir tausojančių) valstybių atvejais vykdavo kaip tik atvirkščiai – menijos ir vaizdinijos buvo daiginamos iš tautos dirvožemio (storiausia kūrybinė romantizmo gysla). Jūs ieškote muzikos gaidose. Netgi įtaigaujate, kad gaidomis muzika ir kuriama. O juk didele (nors ir ne visa) dalimi buvo ir yra atvirkščiai (muzika rašomos gaidos).

 
Man svarbu paklausti ko kito: jei kinta vardiklis, gal kinta ir juo bendrinamų patirčių turinys? Jei infosferos galia auga kaip ant mielių – pavyzdžiui, europeizacija ir globalizacija gali būti traktuojamos kaip šios galios apraiškos, – jei konkreti teritorija į mus tegali kreiptis įtarpintais, praneštos tikrovės pavidalais – gal ir mūsų įsišaknijimas joje keis savo formą?

Nepripažįstu jūsų vardiklio, todėl negaliu į klausimą atsakyti tiesiai. Galiausiai žmonės perpranta ir tas literatūras, ir tas infosferas, įsisąmonindami vieną dalyką: tai tėra bendravimo pakaitalai, o ne pats bendravimas, kuriam reikia ilgalaikių, daugiau ar mažiau pastovių sąlyčių visa žmogiškąja imtimi. Kitaip tariant, žmogus jaučia trauką pilnatvei, kurios pagrindas yra jo paties juslinių, jausminių ir mintinių gebėjimų visuma ir šiosios sinerginiai alkiai. Ta trauka žmoguje numalšinama, tik žmogų suluošinus arba išromijus (kad ir naminių gyvūnėlių pavyzdžiu).

Grėsmių jūsų – ir mano, beje – patirties tipui neneigiate, taip pat neneigiate pokyčių, tas grėsmes keliančių; būtent apie tai kalba jūsų išskirtas bastūno tipas.

Bastūnystė didžiausią kančią kelia pačiam bastūnui, o ne mudviem. Tai yra labai skaudi vidinė stoka. Su ta būsena galima išmokti gyventi, galima ją net racionalizuoti (taip švelninant jos dygumą), bet miela ji dėl to netaps. Žmogus iš prigimties nori mylėti ir būti mylimas. Jam labai nesiseka šiuo kausimu. Ir nesiseka devyniomis galybėmis būdų. Bastūnystė – vienas iš jų.

 
[…] bet gal tai nebūtinai negatyvi tendencija, gal tai virsmas į naują tipą, kuris užmegs kitokius ryšius su vieta? Ir ta vieta bus ateritoriali, labiau susijusi su infosferoje tarpstančiais vaizdiniais, bet ne konkrečiu žemės lopinėliu? Ne su fizine to lopinėlio patirtimi, bet jį atkartojančiais ir pakeistinę patirtį siūlančiais vaizdiniais?

Kiek užmato akys, tas „naujas“ (mat istoriniu požiūriu bastūnystė nėra naujovė) tipas žmogui visaip kaip maus ir niežės, nes nederės su anksčiau minėtais pamatiniais alkiais. Tas tipas ir kuriamas ne žmogui, o ištekliui. Perspektyvos vis labiau priklausys nuo gebėjimo tapti ištekliumi, o ne žmogumi. Taip liepto galą ir prieiname: baigiame kurti pasaulį, kuriame žmogaus perspektyvos glūdi jo gebėjime nužmogėti (virsti tik priemone). Tiesiau atsiliepdamas į jūsų klausimą, darsyk priminsiu, kad bendruomeninių ir nebendruomeninių gyvensenų skirčiai suvokti telktis reikėtų ne teritorijos ar vietos, o savitarpio sąvoką.

Mes atstovaujame konkrečiai kolektyvinei patirčiai, todėl bet kokie ją neigiantys ar bent iš esmės pertvarkantys pokyčiai yra suvokiami kaip grėsmė ir blogis. Jei iš savo patirties išvedame tautą – tai tokios patirties neigimas tolygus kėsinimuisi į tautos egzistenciją.

Negi negalime mąstymu pakilti virš asmeninės padėties? Ar jūsų gyvenime nebuvo nieko, ką ne tik anuomet, bet ir dabar pripažįstate buvus gerai, ką galėjote tęsti, bet nesugebėjote, tačiau ir toliau galvojate, kad vertėjo išsaugoti ir plėtoti? Ar nėra dalykų, kurie pakeitė anuos, bet pasirodė esantys prastesni, nemaloniai primindami, jog visą tą laiką ne augote, o nykote? Pats tokių įtampų savo gyvenime užčiuopiu ne vieną, akylai narpliodamas, kad nekartočiau klaidų, o su jomis ir netekčių. Tauta ir yra visokie tokie santykiai, tik stambesniu mastu. Geri, prasti, glaudūs, tolimi, šilti, atšiaurūs, kažkokie, jokie. Apie tai ir mąstau. Mąstau, o ne „atstovauju“. Tautą iš savo patirties „išvedu“ lygiai tiek, kiek F-dur tonaciją iš savo klausos.

 
Kita vertus, jei atsižvelgsime į patirties istoriškumą ir kintamumą, į tai, kad kintant kontekstui, patirtis įgyja naujas formas ne tik ūminės, bet ir lėtinės patirties lygiu – ar prielaida apie naujų tapatybinių tipų beldimąsi į duris pasirodys tokia neįmanoma? Judrumas įgauna anksčiau neregėtą mastą, atstumas praranda ankstesnio barjero galią, infosferoje šios charakteristikos iš esmės paneigiamos – ar toks kontekstas gali nepasiūlyti naujų patirties tipų? Netapačių tiems, kuriuos dabar atpažįstame kaip savus? Nebūtinai bastūnas turi jiems atstovauti, gal pamažu išsikristalizuos kiti pavidalai? Kaip manote?

Nemanau, kad fluorescencinės vaizdinijos keliamas svaigulys šiandien yra toks jau didelis. Įrenginių prekijai sąmoningai persūdo savo prekių įtaigumą (kas daugiau užries šuniui uodegą, jei ne jis pats). Dar klausimas, kieno vaizduotė labiau liepsnodavo, ar mūsų, vangiai dėbsančių į mirgančius ekranus, ar, tarkim, senovės graikų, klausančių mitologinių pasakėčių apie satyrus ir nimfas. Linkstu manyti, kad anuometinė vaizdinija graikus audrindavo labiau nei dabartinė – mus.

Bet grįžkime prie tapatybinių metamorfozių, apie kurias teiraujatės. Jos, žinoma, bus. Juk nebus taip, kad kažkaip nebūtų! Tačiau gali būti ir kitaip nei įtaigaujate, tai yra tapatybes gali keisti ne kitos tapatybės (suprask, vienokią laimę – kitokia), o susilaikymas nuo tapatybės ar net negebėjimas ją formuoti. Man vis dažniau dingojasi, kad einama būtent tapatybės atsisakymo link. Kitaip tariant, tapatybė žmogų daro nelankstų, suteikdama jam tvarių saitų ir apibrėžčių, sunkiai pertvarkomų gamybos procesų, kuriems tas žmogus galėtų praversti kaip išteklius, atžvilgiu. Norint, kad dabartiniame eižėjančių sienų pasaulyje išteklius būtų galima naudoti bet kur ir bet kada, kai tik randasi poreikis (atskira šneka, kas tuos poreikius nustato), tie ištekliai turi būti nuolatinėje pasiūlos būsenoje (angl. available). Saitai, ryšiai, meilės, ištikimybės, jautrumai, priklausomybės išteklius įvietina, įšaknija, apsunkindami jų perkėlimą ir įsisavinimą, vadinasi, stabdo ar bent lėtina ekonominių sūkurių (kapitalo kaupimosi polių) dinamiką. Bijau, kad tokia ir yra mūsų tapatybių linkmė: į vidinį niekį, į išorinį „daryk, kaip pasakyta“. Kaip jaučiasi toks žmogus? Ogi taip, kaip pasakyta. Ką galvoti, išgirdus iš tokio žmogaus, kad jis jaučiąsis puikiai arba prastai? Turbūt skaityti naudojimo vadovėlį…

 
Jūsų asmeninė „laikino emigranto“ patirtis apsprendė jūsų grįžimą į Lietuvą ir sutvirtino tam tikrą tapatybės tipą. Bet gal kiti turės kitas patirtis, ir iš jų išsirutulios naujas lietuvybės tipas, netapatus jūsiškiam (ir maniškiam), bet ne mažiau reprezentatyvus naujiems tautos pavidalams? Ir gal būtent tokiam tipui priklausys ateitis? Gal mūsų kartai toje ateityje ir nebesinorėtų gyventi – kas gali būti baisiau už tikrovę, kuri nebepalaiko tavo tapatybės?

Jūsų optimizmas žavi. Tačiau veikdamas raminamai, jis neskatina būdravimo. O jo permainingais mūsų laikais kaip tyčia reikia. Geriau į padėtį žiūrėti kiek priekabiau ir dramatiškiau, vėliau įsitikinant, kad yra geriau nei galvota, negu atvirkščiai. Patirtys visuomet būdavo įvairios ir būdamos tokios, gebėdavo megztis į tautos audinį. Reliatyvizmu nieko nepešime („jums atrodo taip, o kitiems – kitaip“). Tik dar labiau svetimėsime ir irsime. O kad yrame, daugiau ar mažiau pripažįstame visi.

Grįžtate prie minties, kad „vis tiek kažkaip bus“ ir kad „tas kažkaip vis tiek kažkam patiks“. Mintis turėtų guosti, bet galiausiai to nedaro, nes pripildoma bet kokiu turiniu, pasakoma apie bet kokią santvarką, net pačią nežmoniškiausią. Yra dalykų, kurie žmogaus gyvenimui teikia prasmę kaip niekas kitas. Būtent tokiu dalyku laikau tautą. Linkėčiau, kad tą malonumą pajaustų ir ateities kartos. Aš ne tautininkas, o hedonistas.

 

Smagu klausytis, smagu girdėti – kas nepažintų Aivaro! Labai smagus hedonizmo argumentas – ačiū už formuluotę ir paskutinį štrichą. Gražiai atsakote į išpuolius ir dar gražiau kontratakuojate. Deja, kai kuriais klausimais mūsų pozicijos tapačios; gėda pripažinti, bet kartais aš net didesnis „konservatorius“, nors neskubėjau to afišuoti dengdamasis oponavimu. Kita vertus, pozicijų skirtumų taip pat yra, ir jie palaipsniui įgauna kontūrus.

Priešindamas filosofinius tautos pagrindus ideologiniams antstatams apie tautą, man rodos, siekiate ją pakylėti virš istorinio kintamumo, suteikti jai tikrumo ir stabilumo požymius. Gražu ir pagirtina. Bet ar kintamumas ir istoriškumas tėra antriniai ideologiniai pramanai, paklūstantys vienadieniams juos vartojančiojo poreikiams? Man rodos, mūsų požiūrių skirtumai, mūsų diskusijų apie tautos prigimtį prielaidos remiasi stabilumo ir kintamumo priešprieša. Kokius pamatinius požymius siejame su tautos apibrėžtimi? Ar tauta yra tai, kas nekinta, arba kinta be galo lėtai po istorinių permainų luobu? Ar tauta yra vis naujas veidas ir tapatybė, besikeičianti kartu su istorijos epocha? Tas pats herojus, keičiantis drabužius ir vardus? Ar nuolatinė reinkarnacija, keliaujanti per gimimus ir mirtis?

Atrodo, kad jums prie širdies pirmasis požiūris. Aš labai norėčiau jam pritarti, tačiau jis man – pernelyg optimistiškas. Jis teikia viltį, kad kažkas po mūsų kolektyvios tapatybės oda gali tęstis labai ilgai besipriešindamas visiems pokyčiams. Kaip puiku būtų taip manyti! Deja, aš matau permainas, patiriu jas; gal manęs iš esmės jos nepakeis, bet ar galiu būti tikras dėl savo vaikų? O jų vaikų? Mano patirtis – graži, šilta ir šiek tiek liūdna – sako, kad aš neatsikartoju vaikuose, nesvarbu, kokie jie panašūs į mane bebūtų, bet jie jau kiti ir – kitur. Kas tai, to paties tąsa ar skirtybės atsiradimas?

 

Man rodos, mes diskutuojame apie permainas, kuriose jūs norite užtikrinti tam tikrų ryšių/sąsajų/savitarpio tęstinumą, o aš sakau, kad nebūtinai tai įmanoma, kad ateina naujovės, kurios kartais esti labiau lūžis, nei tąsa. Beldžiasi į duris naujos tapatybės? O kad tai būtų optimizmas! Deja, tai labiau susitaikymas su neišvengiamybe – nors nesakau, kad viskas, kas ateina yra neišvengiamybė, kuriai dera paklusti.

Neatsitiktinai minėjau XIX amžių. Ne vienas devyniolikto amžiaus lietuvis kartojo jūsų žodžius apie pasaulį, kuris keičiasi, ir keičiasi ne į gerą. Kai kuriems jų tada gimstantis modernus lietuvis buvo akivaizdi susvetimėjimo forma, kai kuriems – naujų ryšių etalonas. Galima tarti, kad tai tik išorinės transformacijos požymiai, slepiantys esminių turinių tąsą; o galima kalbėti apie esminį lūžį, iš kurio išniro kai kas nauja. Premodernus ir modernus lietuvis – man tai dvi skirtingos „tautos“. Jų ryšiai nepaneigiami, akivaizdūs, bet skirtumai – dar akivaizdesni. Jei tokia netolima praeitis man suteikia esminių pokyčių pamoką – kodėl turėčiau netikėti, kad ji vyksta vėl? Man norėtųsi, kad tai nevyktų, bet kažkodėl permainos mano nuomonės nepaiso. Gal paisys jūsų?

 
Man rodos, mūsų požiūrių skirtumai, mūsų diskusijų apie tautos prigimtį prielaidos remiasi stabilumo ir kintamumo priešprieša. Kokius pamatinius požymius siejame su tautos apibrėžtimi? Ar tauta yra tai, kas nekinta, arba kinta be galo lėtai po istorinių permainų luobu?

Sutikčiau, jei stabilumą suvoktume kaip ypatingą kintamumo Tarkim, būdingo sąranginiam arba struktūriniam laikui, suprantamam analų istoriografijos mokyklos ilgosios trukmės arba longue durée pavyzdžiu. atmainą, o ne visokeriopą rimtį. Nesu istorinių perenializmų šalininkas. Netgi priešingai, linkstu pabrėžti tautos radimosi, kitimo ir nykimo laike galimybes Tautų istorinį kintamumą, o sykiu ir laikinumą kartą jau pabrėžiau, atsakydamas į Kęstučio Šapokos klausimą, žr. Aivaras Stepukonis, „Filosofinio tautos apmąstymo prolegomenai“ / Aivaras Stepukonis (sud.), Tautos beieškant: tarp ontologijos ir ideologijos, @eitis (lt), 2016, t. 153, str. 38. .

Ak ta kaita! Įsivaizduokime guvų vyro ir moters šokį arba mitrų dviejų susiporavusių drugelių sukinį ore: stebint reiškinį, pirmiau (ir paviršutiniškiau) žvilgsnis kryps į judesius (kintamybes), paskiau (ir giliau) – į ryšius (pastovybes). Judesiai ir ryšiai šokyje – ne tarpusavyje kovojančios priešingybės, o vienalaikės to paties reiškinio būsenos. Kodėl vyrą ir moterį arba tuodu drugelius suvokiame esant kartu, esant vieniais? Nes tame išoriniame krutėjime ir plaikstymesi įžvelgiame ryšių, saitų, sankybių. Tampame dviejų įvykių liudininkais: 1) jie yra drauge (būtis) ir 2) jie geba būti drauge (menas). Buvimas kartu reiškiasi pačiu kitimu, o ne už jo ribų. Dvi esybės susiporuoja, susigyvena, susibūna, išmokdamos viena kitą lydėti, kreipti, prižiūrėti, ne kaulėdamos, akmenėdamos, atguldamos mumijomis į vidinių vaizdinių arba išorinių paminklų karstą, o kuo žvaliausiai judėdamos savo ir kitų pokyčiuose. Esminis klausimas sprendžiasi ne tame pačiame lygyje supriešinus pastovumą ir kintamumą, o suvokus, kad kisti galima drauge, sąmoningai, įvaldytai, kūrybingai.

 
Man rodos, mes diskutuojame apie permainas, kuriose jūs norite užtikrinti tam tikrų ryšių/sąsajų/savitarpio tęstinumą, o aš sakau, kad nebūtinai tai įmanoma, kad ateina naujovės, kurios kartais labiau esti lūžis, nei tąsa.

Savo svarstymuose turime skirti norminį ir faktinį požiūrius. Norminiu požiūriu teigiu, kad ateitin tauta tęstis gali tik kurdama ir perkurdama savitarpį; faktiniu – kad savitarpio Lietuvoje veik nelikę. Mudviejų nuojautos faktiniu požiūriu yra artimos (juk ne apie subtilius aromatus mudu čia, o apie ore tvyrantį tamsų dūmų kamuolį).

Beldžiasi į duris naujos tapatybės?

O gal kaip tik pirmąkart žmonijos istorijoje nebesibeldžia? Senosios nužengia, o naujosios nebeatžengia? Auga, tiksliau, auginama karta, kuri tapatybę suvokia kaip trukdį, balastą, varžtą, jai keliantį nesaugumo jausmą (nes sunkina prisitaikymą prie aplinkos, reikalaujančios būti taip, kad neįgautum tvaraus vidinio turinio)?

 
[…] nors nesakau, kad viskas, kas ateina yra neišvengiamybė, kuriai dera paklusti.

Kalvio profesija – ne iš lengvųjų, ypač kai kalamas likimas ir dar tokio didelio daikto, kaip tauta. O to raumens, kurį atidengėte šiame sakinyje ir kurį dažniausiai grakščiai slepiate po įmantriai klostyta mąstysenos toga, mūsų mylimai, bet leisgyvei tautai dar gali prireikti.

Galima tarti, kad tai tik išorinės transformacijos požymiai, slepiantys esminių turinių tąsą; o galima kalbėti apie esminį lūžį, iš kurio išniro kai kas nauja.

Arba nieko. Tauta tiesiog nyksta. Tai, kas ją keičia, yra ne nauja, o kita. Taip pasaulio tautų istorijoje nutikę n kartų. Ar nėra taip, kad tęstinumą projektuojate būtent jūs, o ne aš?

Jei tokia netolima praeitis man suteikia esminių pokyčių pamoką – kodėl turėčiau netikėti, kad ji vyksta vėl? Man norėtųsi, kad tai nevyktų, bet kažkodėl permainos mano nuomonės nepaiso. Gal paisys jūsų?

Sakote, dar vienas istorinių permainų ratas nuobodžiaujančiai lietuvių tautai? Abejoju. Vyksta kažkas pragaištingai didingesnio.

 

„Lietuvių tauta“ ar „Lietuvos tauta“? Viešosios politikos diskurso kaita atkūrus nepriklausomybę

  • Bibliografinis aprašas: Rasius Makselis, „Lietuvių tauta“ ar „Lietuvos tauta“? Viešosios politikos diskurso kaita atkūrus nepriklausomybę“ | Aivaras Stepukonis (sud.), Tautos beieškant: tarp ontologijos ir ideologijos, @eitis (lt), 2016, t. 153, nr. 79–95, ISBN 978-609-95858-0-2, ISSN 2424-421X.
  • Recenzentai: Albinas Plėšnys, Daiva Tamošaitytė, Tomas Kačerauskas, Tomas Sodeika.
  • Institucinė prieskyra: Lietuvos kultūros tyrimų institutas.

Santrauka: pranešime aptariama junginių „lietuvių tauta“ ir „Lietuvos tauta“ vartosenos Lietuvos viešosios politikos diskurse atkurtos nepriklausomybės laikotarpiu. Analizuojant 1992 m. priimtos LR Konstitucijos preambulės tekstą, atskleidžiama jame kylanti įtampa tarp etnocentrinės tautos ir pilietinės tautos sampratų, paremtų skirtingomis kuriamos valstybės vizijomis. Ta pati įtampa aptinkama ir vėlesniuose, 2012 ir 2015 metų dokumentuose, kurių tekstai bando plėsti ir pildyti etninę tautos sampratą reaguojant į naujas geopolines ir demografines realijas, tačiau jie taip ir nepasiūlo etninės tautos transformacijos į pilietinę tautą scenarijaus.

Pagrindiniai žodžiai: tauta, politika, tapatybė, etnosas, Lietuva, valstybė, Konstitucija.

 
Artėjant Lietuvos valstybingumo atkūrimo šimtmečiui, krinta į akis viešosios politikos lauko įtampa, kurią kelia skirtinguose kontekstuose pasirodančios „Lietuvių tautos“ ir „Lietuvos tautos“ sąvokos LR Seimo posėdžių stenogramų duomenų bazės duomenimis Seimo nariai diskusijose vartoja abi sąvokas: „Lietuvių tauta“ stenogramose aptinkama 353 kartus, „Lietuvos tauta“ – 126 kartus; žr. Lietuvos Respublikos Seimas [žiūrėta 2015 m. spalio 20 d.]. . Šiame straipsnyje aptarsime keletą šių sąvokų turinio kaitos ženklų, kurie išryškėja analizuojant kelis pasirinktus politinio diskurso dokumentus.

2012 metais LR Seimas patvirtino Lietuvos pažangos strategiją „Lietuva 2030“ Lietuvos pažangos strategija „Lietuva 2030“. , o 2015 m. rugpjūčio 19 d. LR Vyriausybė savo nutarimu patvirtino „Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo programą“ Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas nr. 904. . Šiuose dokumentuose aptinkame nuorodas į „lietuvių tautą“ ir „Lietuvos tautą“, tačiau patys tekstai „tautos“ sampratos klausimu yra gana subtiliai ambivalentiški ir kai kada palieka erdvės kelioms interpretacijoms, o kartais specifiškai keičia „tautos“ sąvokos turinį. Galima būtų sakyti, jog pastaraisiais metais viešoji politika Lietuvos valstybingumo atkūrimo (t. y. nepriklausomybės) klausimu yra formuluojama atsargiai, aptakiai, nutylint pavojingas su tautiškumu ir nacionalizmu galimai susijusias implikacijas. Tokia „netvirta“ laikysena tarsi prieštarauja pačiam valstybingumo sukakties minėjimo tikslui – „įtvirtinti nuostatą, jog Lietuvos valstybė yra tęstina ir amžina savo prigimtinėmis, susikurtomis, perimtomis kultūrinėmis ir valstybinėmis formomis […]“ LRV 2015 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas nr. 904. . Norint geriau suprasti programoje išreikštos pozicijos prielaidas, prieš analizuojant patį dokumentą, būtina glaustai apžvelgti konceptualinį abiejų sąvokų „lietuvių tauta“ ir „Lietuvos tauta“ kontekstą, kiek jis reiškiasi pirmiausiai Lietuvos teisinėje aplinkoje.

 
Grįžti
Viršutinė Apatinė