Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas
Neturėtume tapatinti tautos ir valstybės, kaip ir turėtume skirti etnocentriškai suprantamą tautą (etnosą) ir pilietinę tautą. Iš etnoso iškyla poreikis ir valia valstybintis, sukuriama valstybė, kaip viena iš tautos veiksenų, tačiau būtent ši sukurta valstybė nustato įstatymais išreiškiamus teisinius, taip pat ir ją pagimdžiusio etnoso, gyvenimo parametrus (pati Konstitucija yra pagrindinis įstatymas).

Uodega vizgina šunį? Taip šnekėti netikslu. Tauta, kurdama ir perkurdama savo, vadinasi, tautinę valstybę, nenustoja veikti, nesitraukia į foną, neperduoda estafetės kažkam kitam. Tautinė valstybė yra pačios tautos veiksena ir pačios tautos apraiška. Kitaip tariant, ne valstybė veikia, o tauta veikia, pasitelkdama valstybę kaip instrumentą. (Ne mano ranka šiuo metu laiko kavos puodelį, o aš, tą ranką valdydamas. Ir pati ranka juk – dalis manęs.) Toks būtų norminiu požiūriu sveikas tautinės valstybės raidos kelias.

Bet galimas ir nesveikas. Ir tą nesveiką raidos kelią, atrodytų, vaizduojate kaip norminę būseną ar net loginę plėtotę. Nei normos, nei juolab logikos tokiame kelyje, tiksliau, šunkelyje neįžvelgiu. Tačiau faktiniu požiūriu su jumis sutinku: iš tautos valios atsiradusi valstybė tautos atžvilgiu ima svetimėti, pradėdama veikti iš savo pačios valios. Tokia valstybė liaunasi būti tautinė, tautos atžvilgiu išsigimsta. Klastingai, kaip „senais gerais laikais“, lietuvių tauta Lietuvoje vėl verčiama gūžtis, tapti archajiška atgyvena, tyliu kantriu Nuo žodžio kentėti. žiemkenčiu savoje žemėje, bet svetimoje valstybėje.

Todėl šnekėti turbūt reikėtų pirma apie vertybes ir tik paskui apie politinės inžinerijos scenarijus. Ar pilietinė lietuvių tauta jums asmeniškai vertybė?

 
Ar pilietinė lietuvių tauta jums asmeniškai vertybė?

Be abejo, tai yra svarbiausia vertybė, kurios siekia Konstitucija ir kuri yra visos ir mano paties pilietinės savimonės pamatas. Man regis mes kiek skirtingai suprantame, kas yra „tautinė valstybė“. Mano nuomone, valstybė nėra tik vienas iš galimų tautos veiksenos instrumentų (galima pagalvoti, kad tokia veiksena jai yra neesminis, su tautos gyvenimu ir esme nesusijęs jos atributas), man regis, kad būtent valstybė įkūnija pačios tautos nepriklausomybės siekį (t. y. jos siekį nekliudomai būti savimi). Galima būtų pasakyti, kad tautą nepriklausomybei pažadina jos valstybingumo perspektyva. Šia prasme valstybė yra tautos lemtis, o tautos valstybėjimas logiškai išplaukia iš tautos esmės. Man atrodo, kad valstybė yra neišvengiamas tautos raidos etapas (tai neprieštarauja faktui, jog visada esama tautų be valstybių), tačiau pačiame valstybingume glūdi nutautėjimo galimybė. Skamba kaip paradoksas (bet manau, kad čia nėra jokio paradokso), bet valstybė gali išlikti tautinė tik tokiu atveju, kai jos tauta tampa pilietinė.

 

Tauta nesiekia nutautėti. To neteigiu. Tauta siekia išlikti, toliau ir kuo labiau būti savimi. Nepriklausomybę įkūnijanti valstybė jai atrodo labiausiai tam tinkama elgsena („instrumentas“). Tačiau valstybė yra daugiau negu tautos instrumentas. Galima būtų pasakyti, kad valstybė yra tautai iššūkis, verčiantis ją keistis. Man atrodo, mūsų valstybės raida yra geras pavyzdys. ES ir NATO ne tik įtvirtina mūsų nepriklausomybę, bet ir verčia iš naujo apmąstyti savo tapatybę. Narystė kelia grėsmę būtent tam, ką įtvirtina – nepriklausomybei. Jeigu mes kritiškai nereflektuosim naujų sąlygų ir aplinkybių, o tik „semsimės“ stiprybės iš praeities, tai mūsų gyvenimo parametrai nejučia praras bet kokias lietuviškumo apraiškas, taip sakant, bus išplauti (pvz., per ES direktyvas ir laisvos prekybos sutartis).

 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas
Tauta niesiekia nutautėti. To neteigiu.

Savaip teigiate (ir teisingai darote), nes valstybingume įžvelgiate (vėlgi teisingai) tautos susinaikinimo galimybę. Tereikia nuo galimybės pereiti prie didelės tikimybės, kad loginė seka išryškėtų. Podraug atvirai pripažįstate, kad išsvajotoji, esmingoji valstybė neišvengiamai svetimėja su tauta. Kitaip tariant, visų pirma nutautėja ne tauta, o valstybė.

Kas toliau? Tokia, nutautėjusi Lietuvos valstybė savo likimą ima suvokti skyrium nuo lietuvių tautos. Kam tokiai valstybei lietuvių tauta? Nebereikia, užtai prireikia „Lietuvos tautos“ – teritoriniu ir politiniu pagrindais inventorizuotų socialinių išteklių, kurių nebesieja gilesnė vidinė bendruomeninio solidarumo jausena. Yra Lietuvos upės, miškai, pasėliai ir – dėmesio! – Lietuvos tauta. Neužčiuopiate šios potekstės?

Šiandien valdantieji sluoksniai Lietuvą ima suvokti kaip talpyklą (angl. container). Ta talpykla užpildyta „žmogiškaisiais ištekliais“. Tie „žmogiškieji ištekliai“ – tautinių apibrėžčių nebeturinti kintanti socialinė žaliava, kurios atžvilgiu apdairu laikytis šaltai, pragmatiškai ir, jei nors kiek proto turima, „stoiškai“ (ergo, nesolidariai).

 
Savaip teigiate…

Man regis, tauta tikrai nelaiko savo tikslu nutautėjimo, tačiau, kaip dažnai atsitinka, su pasiektu tikslu gaunama dar kažkas, ko nebuvo siekiama.

Yra Lietuvos upės, miškai, pasėliai ir – dėmesio! – Lietuvos tauta. Neužčiuopiate šios potekstės?

Taip, mane taip pat labai trikdo tokia geografinė Lietuvos samprata, pasak kurios, Lietuva yra tam tikra teritorija su ištekliais (tarp jų ir žmogiškaisiais). Bet junginį „Lietuvos tauta“ nebūtinai turime suprasti tokia teritorine eksploatacine prasme. Kai kalbame apie „Lietuvos kariuomenę“, „Lietuvos jaunimą“ arba „Lietuvos kultūrą“, neturime galvoje Lietuvos teritorijos. Tiesą sakant, ne visada aišku, ką turime galvoje. Kiekvieną kartą norisi iš naujo apsibrėžti. „Lietuvos tauta“ norėčiau vadinti Lietuvos piliečius tikrąja to žodžio prasme, t. y. žmones, kurie jaučiasi individualiai ir bendrai atsakingi už Lietuvos valstybę. Šiuo atveju „Lietuva“ žymi ne teritoriją, o valstybę.

 
Šiandien valdantieji sluoksniai Lietuvą ima suvokti kaip talpyklą (angl. container).

Sutinku. Jeigu kalbame apie valdžią, t. y. visuomenės dalį, kuriai patikėta valdyti valstybę, tai problema ta, kad labai dažnai matome, jog ji pati nėra pilietiška. Tokia valdžia tarsi neturi moralinės teisės reikalauti pilietiškumo iš kitų gyventojų. Pats blogiausias pilietiškumo imitacijos valstybės mastu scenarijus ištinka tada, kai užsimezga savotiška suokalbio situacija – valdžia vaidina rūpestį valstybe, o gyventojai vaidina piliečius – vieni toleruoja kitų vykdomą imitaciją, tačiau iš tikrųjų nėra pakankamai reiklūs vieni kitiems. Klausimas, kurį dažnai norisi užduoti ir daug kam – kiek mes patys rimtai žiūrime į savo valstybę? Jeigu rimtai, tuomet nebelieka erdvės žaidimams imitacijomis, o kritika turi tapti pilietinio reiklumo valdžiai išraiška.

 

Ačiū už pranešimą, skaičiau su malonumu. Man kilo keli klausimai. Pirmasis susijęs su tautos ateities vizija: ar etnocentrinė tapatybinė savivoka, negebanti peraugti į pilietinę, suvokiama kaip trukdys kovojant su nūdienos iššūkiais – ir todėl traktuotina kaip grėsmė tautos ateičiai? Kiti du klausimai sietini su praeities recepcija: ar mes gebame būti Pirmosios respublikos ir su ja siejamų tradicijų paveldėtojais (ką deklaruojame), jei tuo pat metu neigiame ją, regėdami save etnocentristinės tautos pavidalu? Toks savivokos lūžis vargiai dera su deklaruojama tąsa – cituojama B. Kuzmicko argumentacija manęs neįtikino. Galų gale: ar toks istorinės atminties kupiūravimas nėra dar vienas požymis, kad esame „tapatybiškai nesaugūs“ ir nesugebame pasiruošti akistatai su Kitybe, kurios šiandieninis pasaulis mums tikrai nešykšti?

 

Ačiū už klausimus. Pirmiausia, jeigu klausiame, kas trukdo tautai tapti pilietine, tuomet reikia pastebėti, jog ne pats etniškumas ir netgi ne pati etnocentrinė tapatybinė savivoka savaime yra trikdis. Etnocentrinė tapatybinė savivoka gali tapti trikdžiu tuomet, kai jos pagrindu suvokta tauta imama tapatinti su valstybe. Pavyzdžiui, šūkis „Lietuva lietuviams“ tampa tokiu trukdžiu būtent todėl, kad užuot vienijęs pilietinę tautą ją skaido ir supriešina Lietuvos piliečius. Be abejo, tokie trukdžiai kelia grėsmę Lietuvos ateičiai, nes nūdienos įššūkiai reikalauja ne užsisklendimo savo etniniame grynume, bet gebėjimo priimti Kitą ir gyventi su Kitu, užuot laukus ar tikėjus, jog tas Kitas praeis, kaip kokia liga ar laikinas nepatogumas ar nesusipratimas. Pačiai tapatybinei savivokai yra būdingas daugis, nors tai ir skamba kaip loginis prieštaravimas.

 
…ar mes gebame būti Pirmosios respublikos ir su ja siejamų tradicijų paveldėtojais (ką deklaruojame), jei tuo pat metu neigiame ją, regėdami save etnocentristinės tautos pavidalu?

Yra įvairių nuomonių, dėl to, su kuriomis tradicijomis mes turėtume tapatintis (LDK ar tarpukario Lietuvos valstybiškumo). Man nelabai patinka pati „tapatinimosi“ strategija. Kai straipsnyje bandžiau aptarti Konstituciją kaip tautos veiksmą (kuris yra kartu ir veiksmas „tautos link“), man labai norėjosi matyti būtent ją, kaip tam tikrą lūžio tašką, kad šis veiksmas ne sutapatina mus su kažkuria tradicija, neuždaro joje, bet priešingai, atriša rankas kūrybai. Nepaisant prieštaravimų, kuriuos mėginau išryškinti, manau, kad Konstituciją galima būtent taip perskaityti. Jeigu pagrindiniu lūžio tašku laikome šį 1992 m. visuomenės veiksmą, tuomet manau, kad diskusija spie tai, su kokiomis tradicijomis tapatinamės, netenka prasmės, nes visa istorija tampa Konstitucijos preambule, ji visa tam tikra prasme yra „įveikiama“, tampa naujo pasakojimo dalimi (pats pasakojimas, vizija, yra fiksuojamas žodžiuose „siekdama atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės“). Jeigu šį naują pasakojimą suvokiame, kaip tą tautos ateities viziją, kuri gali užtikrinti jos tąsą, kaip teigia B. Kuzmickas, tuomet nematau priežasties nesutikti su jo nuomone. Problema yra ne pats pasakojimas ar vizija, bet pasakotojo ir pasakojimo veikėjų tapatybinis prieštaringumas, trukdantis tautiečiams ar piliečiams su tuo pasakojimu tapatintis.

 
…ar toks istorinės atminties kupiūravimas nėra dar vienas požymis, kad esame „tapatybiškai nesaugūs“ ir nesugebame pasiruošti akistatai su Kitybe, kurios šiandieninis pasaulis mums tikrai nešykšti?

Sutinku, Kitybės pašalinimas iš istorijos liudija ne tik jos kupiūravimą, bet ir tam tikrą pavojingą susvetimėjimą jos atžvilgiu. Kupiūravimo pastanga mus perkelia kažkur anapus istorijos į „mitinę“ erdvę, kurią tenka pripildyti dirbtinėmis teorinėmis konstrukcijomis ir pritemptomis faktų interpretacijomis. Kaip ir tapatybinė savivoka, taip ir istorija, yra daugis, kurio suprastinimas arba ignoravimas yra pavojingas.

 
…manau, kad diskusija spie tai, su kokiomis tradicijomis tapatinamės, netenka prasmės, nes visa istorija tampa Konstitucijos preambule, ji visa tam tikra prasme yra „įveikiama“, tampa naujo pasakojimo dalimi (pats pasakojimas, vizija, yra fiksuojamas žodžiuose „siekdama atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės“).

Ačiū už atsakymus. Be abejo, naujus tapatybinius pasakojimus galima suvokti kaip senųjų įveiką bei naujų perspektyvų atvertį – laiko tėkmės arba evoliucijos logika tokį sprendimą ir siūlo. Tačiau mano anksčiau užduotas klausimas – nuo kurio jūs grakščiai išsisukote, – buvo ne apie norminių įrašų atveriamas gaires, kurios, be abejo, svarbios, bet apie ateities priklausomybę nuo praeities. Skamba paradoksaliai, bet žvilgsnis istorijon yra žvilgsnis į ateitį; pasirinktos/sukonstruotos tautos geneologijos yra tam tikrų tapatybinių ateities vizijų įtvirtinimas. Nenoriu nuvertinti Konstitucijos – bet ar nemanote, kad konkretesnės santykio su praeitimi formos gali sukelti rimtas nūdienos tapatybines problemas – arba pasiūlyti jų sprendimas? Ir kitas klausimas: ar tikrai tikite, kad pati pozityviausia ir demokratiškiausia ateities vizija Konstitucijoje gali išspręsti skirtingų istorinių atminčių grupių priešpriešas ir užtikrinti jų nekonfliktišką sambūvį? Juk tarp apibendrintomis deklaracijomis nužymėtų gairių ir tikrovės plyti pakankamai gili praraja; štai J. Stalino konstitucija berods buvo pati pažangiausia Europoje, tačiau deklaruojamos normos ir jų realizacija skyrėsi kaip diena ir naktis.

 
Nenoriu nuvertinti Konstitucijos – bet ar nemanote, kad konkretesnės santykio su praeitimi formos gali sukelti rimtas nūdienos tapatybines problemas – arba pasiūlyti jų sprendimas?

Sutinku. Galima būtų šią mintį papildyti teigiant, jog tokiuose tekstuose fiksuojamos konkrečios santykio su praeitimi formos sykiu ir atspindi, ir sustiprina visuomenės mentalines nuostatas, kurios savo ruožtu gali sąlygoti tapatybines problemas. Tačiau atsakant į kitą, susijusį, klausimą –

…ar tikrai tikite, kad pati pozityviausia ir demokratiškiausia ateities vizija Konstitucijoje gali išspręsti skirtingų istorinių atminčių grupių priešpriešas ir užtikrinti jų nekonfliktišką sambūvį?

Reikia pripažinti, kad pati Konstitucija (ir kiti įstatymai) savaime negali išspręsti skirtingų istorinių atminčių grupių priešpriešų net ir turint omenyje įstatymų normatyvinę funkciją. Tačiau jeigu viešajame diskurse funkcionuotų vizija, kurioje fiksuojama istorinė atmintis nekeltų tapatybinių įtampų, tuomet – galime daryti prielaidą – piliečiams būtų lengviau save identifikuoti su valstybe. Vadinasi, tapatybiniai prieštaravimai, egzistuojantys etniniame lygmenyje nepersikeltų į valstybinį lygmenį, bet jame būtų įveikiami. Žinoma, tokia vizija tebūtų tik viena iš būtinų prielaidų politinei tautai kurti, tikrovė, kaip pastebėjote, dažnai nepaiso vizijų.

 
Tačiau jeigu viešajame diskurse funkcionuotų vizija, kurioje fiksuojama istorinė atmintis nekeltų tapatybinių įtampų, tuomet – galime daryti prielaidą – piliečiams būtų lengviau save identifikuoti su valstybe.

Ačiū už atsakymą. Sutinku su jūsų prielaida ir jos sąlyga: jei viešajame diskurse tokia vizija funkcionuotų; mano subjektyvia nuomone, viešajame diskurse vyksta paslėpta / atvira etninės ir pilietinės tautos vizijos konkurencija, o juos vienijantis pasakojimas tiesiog „neveikia“. Bet taip pat sutinku, kad Konstitucijoje tokio pasakojimo gairės nužymėtos ir jos neabejotinai reikalingos.

Ačiū, daugiau klausimų neturiu.

 
Tokiu būdu galima metaforiškai pasakyti, kad nuo pat 1992 metų Lietuvoje gyvena dvi visuomenės, kurių bendra valia paskelbta Konstitucija sukūrė dvi paralelines politines tikroves, paremtas dviem skirtingomis valstybės vizijomis.

Nejučia kilo mintis apie kurdus – tautą, kuri neturi valstybės, tačiau sudaro tarsi paralelinę valstybę, ryškėjančią kitų valstybių teritorijose. Ir tai didina įtampą. Ar dviejų visuomenių ir politinių tikrovių egzistavimas Lietuvoje gali potencialiai sukurti rimtą skilimą – dviejų ar daugiau potencialių, konfrontuojančių valstybių situaciją?

 

Manau, kad gali, bet netiesiogiai ir ne iš karto. Politinė dviejų „valstybių“ konfrontacija (kraštutinis jos pavidalas – pilietinis karas) gali atsirasti tada, kai abi konfliktuojančios pusės turi dvi aiškiai išsiskiriančias valstybės vizijas (šios galimybės užuomazgos jau yra), tačiau taip pat nemažiau svarbu, kad kiekviena pusė labai aiškiai save tapatintų su savo vizija, kartu ją konfrontuodama su priešo vizija, o save – su tais, kurie su ta priešo viziją tapatinasi. Kadangi šiuo metu Konstitucija įgyvendina tarsi dvigubą tos pačios visuomenės identifikaciją pateikdama jai susijusias, bet prieštaringas vizijas, tai, pavyzdžiui, valstybės priešams norint pasinaudoti šia dviprasmybe ir sukelti socialines įtampas reikėtų pasiekti aiškesnės priešinamų grupių identifikacijos. Tokiu būdu dabartinė situacija tiesiogiai neskatina antagonizmo, savo dviprasmiškumu maskuoja ideologines jo prielaidas, bet tuo pat metu ir nepanaikina jo potencialios grėsmės – priešingai, maskuodama prieštaravimus ją išsaugoja.

 

Ačiū už atsakymą. Gerai, tada kiek apversiu situaciją, tyčia kiek nukrypdamas į paradoksus, prisimindamas vieną Gintaro Beresnevičiaus knygutę. Joje Beresnevičius paradoksaliai kalba apie Lietuvą ir lietuvius ne kaip „mažą tautą“ ir „aukas“, o kalba (tyčia) apie Lietuvos „imperialistinį projektą“, hipotetiškai turėdamas omenyje faktą, jog Lietuva kadaise buvo „nuo jūros iki jūros“, tiksliau keldamas prielaidą, jog tam tikri mitologiniai simboliai, seni archetipai visada glūdi latentiškai ir bet kada gali būti aktyvuoti. Siūlomas tarsi „trečias“ kelias, sujungiantis Jūsų minėtus prieštaravimus tarp „tautinės“ ir „konstitucinės“, arba nacionalinės ir kosmopolitinės visuomenių – ekspansinis imperialistinis, žinoma, labiau kultūrine prasme, artimas amerikietiškajam ir/ar rusiškajam.

Žinoma, tai teorinis modelis, kuris neįgyvendinamas praktiškai dėl valstybės dydžio, finansinių ir intelektualinių resursų, tačiau mentaliteto, nevisavertiškumo kompleksų įveikos prasme gal būt ir nebūtų toks utopinis… Juk toksai Lietuvos įvaizdis dar paveikus į rytus nuo Lietuvos tiek Rusijoje (ypač Karaliaučiaus srityje), tiek Ukrainoje… Tereikia prisiminti kad ir JAV vyriausybės kartu su slaptosiomis tarnybomis inicijuotą amerikietiškos kultūros ekspansinį modelį XX a. 5–6 dešimtmečiais, įkūnytą abstrakčiojo ekspresionizmo pavidalu… Ir lietuviai gana sėkmingai naudojasi tuo įvaizdžiu tiek Ukrainoje, tiek Gruzijoje… Galbūt vertėtų pagalvoti apie galingą „lietuviškojo pasaulio“ kultūrinę propagandinę kampaniją, nukreiptą į kultūrinės imperijos kūrimą (daug efektyvesnę už paskirų pastatų, Valdovų rūmų statymą), kuri savaime integruotų ir „atkilusias“ grupes pačioje Lietuvoje? Galbūt reikia sugalvoti kokį nors galingą lietuviškai-kosmopolitinį kultūrinį-meninį modelį, kuris taptų kokybiškai nauju, patraukliu ir integruojančiu valstybingumo modeliu?

 
Tereikia prisiminti kad ir JAV vyriausybės kartu su slaptosiomis tarnybomis inicijuotą amerikietiškos kultūros ekspansinį modelį XX a. 5–6 dešimtmečiais, įkūnytą abstrakčiojo ekspresionizmo pavidalu… Ir lietuviai gana sėkmingai naudojasi tuo įvaizdžiu tiek Ukrainoje, tiek Gruzijoje… Galbūt vertėtų pagalvoti apie galingą „lietuviškojo pasaulio“ kultūrinę propagandinę kampaniją, nukreiptą į kultūrinės imperijos kūrimą (daug efektyvesnę už paskirų pastatų, Valdovų rūmų statymą), kuri savaime integruotų ir „atkilusias“ grupes pačioje Lietuvoje? Galbūt reikia sugalvoti kokį nors galingą lietuviškai-kosmopolitinį kultūrinį-meninį modelį, kuris taptų kokybiškai nauju, patraukliu ir integruojančiu valstybingumo modeliu?

Patikslinu – lietuviai naudojasi ne abstrakčiojo ekspresionizmo įvaizdžiu, o savo, kaip kadaise klestėjusios „didžiosios kunigaikštystės“ ir „gerų valdovų“ įvaizdžiu. Vakarų Ukrainoje iki žmonių sąmonėje Lietuva ir lietuviai asocijuojasi su „gerais valdovais“ – teko tai patirti ir pačiam. Vadinasi, tam tikri archetipiniai įvaizdžiai egzistuoja, tik reikia juos pastiprinti ir išnaudoti. O tada galbūt pasikeis ir vietinių „atskalūnų“ požiūris?

 

Man regis, kad mes galime aptikti liekanas (o gal užuomazgas) tokio lietuviško kultūrinio imperializmo. Lietuva save ES pozicionuoja (prasidėjus karui Ukrainoje – mažiau, tačiau pastaruoju metu vėl teko išgirsti) kaip „Rytų ekspertę“. Jeigu mes skelbiame, kad puikiai išmanome Rytų valstybes, tai jas tarsi pasisavinam (kaip ekspertas pavydžiai „savinasi“ savo sritį ir nori, kad kiti toje srityje elgtųsi pagal jo ekspertinę nuomonę). Mes „imperialistiškai“ nekreipiame dėmesio į prieštaravimus pristatydami lietuvių ekspansijos dėka sukurtą LDK kaip pažangios ir tolerantiškos valstybės modelį. Problema ta, kad nei tolerancijos, nei tautinės valstybės sąvokos negali būti taikomos ta pačia prasme šiais skirtingais istoriniais laikotarpiais, tačiau mitologinė sąmonė tokių apribojimų nepaiso. Mano nuomone, konstitucinės nuostatos nėra suderinamos su tokia lietuviška mitologija: atvira teisinė demokratiška valstybė negali turėti imperinių ambicijų. Be to, tauta neprivalo būti didelė, kad išspręstų etninės įvairovės potencialiai keliamas įtampas, priešingai, su konkrečiu etnosu susijęs didybės jausmas kaip tik kelia įtampas ir pasipriešinimą.